Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko,

asmenų, kuriems byla buvo nutraukta, gynėjoms advokatėms Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, A. G. ir A. Š. baudžiamoji byla dėl sunkaus R. J. sveikatos sutrikdymo nutraukta.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Panevėžio apygardos teismas nustatė, kad kaltinamieji A. G. ir A. Š. 2005 m. spalio 7 d. apie 22 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), veikdami kaip bendravykdytojai, dėl chuliganiškų paskatų sudavė R. J. ne mažiau kaip 15 smūgių rankomis ir kojomis į veidą, dešinę ranką, dešinę krūtinės ląstos pusę, tuo padarydami kairiųjų akies vokų kraujosruvas, dešiniųjų 6 ir 7 šonkaulių lūžimus, kairiojo 9 šonkaulio lūžimą, skersinį dešiniojo alkūnkaulio lūžimą, dėl ko nuo dešiniojo alkūnkaulio lūžio nukentėjusiajam netekus keturiasdešimt penkių procentų darbingumo buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Tokia veika, Panevėžio apygardos teismo nuomone, atitiktų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau šioje nutartyje apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad BK 2 straipsnio 6 dalis įtvirtina konstitucinį principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis), kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Iš galutinių kaltinimų matyti, kad šioje byloje A. G. ir A. Š. yra kaltinami atlikę tuos pačius veiksmus, už kuriuos jie nuteisti įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiu. Pastaruoju nuosprendžiu kaltinamieji nuteisti už tai, kad 2005 m. spalio 7 d. apie 22 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), veikdami kaip bendravykdytojai, dėl chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam R. J. ne mažiau kaip 15 smūgių rankomis ir kojomis į veidą, dešinę ranką, dešinę krūtinės ląstos pusę. Tiek vienu, tiek kitu atveju kalbama apie tą patį įvykį. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai A. G. ir A. Š. jų atliktų veiksmų prieš R. J. apimtimi pateikti vienodi kaip ir ankstesnėje minėtoje byloje, kurioje jau buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems pateikti kaltinimai skiriasi nuo minėtu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių tik savo pasekmių apimtimi. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiu A. G. ir A. Š. , nors ir nuteisti už nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau kartu jie nuteisti ir už tai, kad sudavė R. J. į dešinę ranką, dėl kurios sužalojimo ir buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Panevėžio apygardos teismas taip pat nurodė, kad visus nusikalstamus veiksmus (tiek tuos, už kuriuos jau nuteisti, tiek kaltinimuose nurodytus) kaltinamieji atliko toje pat vietoje, tuo pat metu, visos pasekmės atsirado dėl visų šių veiksmų visumos, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, kaltinamieji negali būti teisiami už vienus R. J. padarytus kūno sužalojimus vienoje byloje, o už kitus kūno sužalojimus, padarytus toje pat vietoje ir tuo pačiu metu, – kitoje byloje. Kaltinamieji prieš R. J. įvykdė vieną nusikaltimą, todėl ir nuosprendis dėl jų turi būti priimtas vienas. Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes tokiu atveju būtų pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos septintojo protokolo 4 straipsnio nuostatos, draudžiančios baudimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo skundą patenkinti, o gynėjos prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ir neteisinga. Konstitucinis principas non bis in idem (pažodinis vertimas iš lotynų kalbos – „ne dukart už tą patį“) reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už ta pačią veiką antrą kartą. Šis principas, kuris laikytinas ir specialiuoju baudžiamosios teisės principu, yra taip pat įtvirtintas BK 2 straipsnio 6 dalyje. Negalimumas bausti du kartus už tuos pačius faktus buvo aiškintas Lietuvos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose. Šiuose teisės šaltiniuose Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad draudimas bausti du kartus taikomas baudžiant ne tik už nusikaltimą, bet ir už kitokį teisės pažeidimą. Tai yra toks draudimas taikomas net tais atvejais, jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne už nusikaltimą, bet už administracinį teisės pažeidimą, tai jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Kasacinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatant non bis in idem principo pažeidimą esant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės kolizijai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos pavyzdžius, visų pirma rekomenduojama išanalizuoti, ar išties asmuo baudžiamojo proceso tvarka yra persekiojimas už tą pačią veiką, dėl kurios pirmiau nubaustas (2K-686/2007). Tokio veikų palyginimo metu rekomenduojama atsižvelgti, ar abiejų veikų esminiai požymiai sutampa, ar veikos buvo padarytos tuo pačiu elgesiu (2K-152/2006), o lyginant vien nusikalstamas veikas, būtina atkreipti dėmesį, ar tos veikos skiriasi savo padarymo laiku ir aplinkybėmis (2K-27/2006). Taikant BPK 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte esančią proceso teisės normą dėl bylos nutraukimo esant dvigubam asmens persekiojimui, turi būti išaiškinti ir kiti dalykai, t. y. ar tikrai yra priimtas nuosprendis dėl tapačios veikos ir ar tas nuosprendis yra įsiteisėjęs. Skundžiamoje nutartyje apygardos teismas teisingai nustatė, kad: 1. Iš šioje nagrinėjamoje byloje esančių kaltinimų (2 t. b. l. 212-213) matyti, kad A. G. ir A. Š. yra kaltinami tuo pačiu metu toje pačioje vietoje atlikę tuos pačius smurtinius veiksmus, už kuriuos jie jau nuteisti įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiu (2 t. b. l. 146–152). 2. Kaltinimuose dėstomos aplinkybės skiriasi nuo įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatytų aplinkybių vien tik skirtingu nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – inkriminuojamomis pasekmėmis (sveikatos sutrikdymo mastu). Tai yra tik tuo, kad be kitų kūno sužalojimų A. G. ir A. Š. tais pačiais smurtiniais veiksmais padarė ir nukentėjusiojo R. J. dešiniojo alkūnkaulio skersinį lūžimą, dėl ko nukentėjusysis neteko 45 procentų darbingumo ir dėl to buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata. 3. Jau įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad A. G. ir A. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam į dešinę ranką, kas ir buvo tiesioginė sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Dėl šių veiksmų padarymo A. G. ir A. Š. kaltė nustatyta ir šie veiksmai kartu su kitais smurtiniais veiksmais teismo teisiškai įvertinti kaip BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas. Atsižvelgtina ir į kitus byloje nustatytus reikšmingus faktus ir aplinkybes. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendis įsiteisėjo 2007-03-02, šis nuosprendis kasacine ir apeliacine tvarka skųstas nebuvo, kaltinimai A. G. ir A. Š. byloje teisminio bylos nagrinėjimo metu nei prokuroro, nei nukentėjusiojo iniciatyva į sunkesnius keisti taip pat nebuvo. Galutinai teismo išnagrinėtoje byloje (res justicata) esantis prokuroro 2006-11-06 nutarimas, kuriuo A. G. ir A. Š. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, iš esmės buvo revizuotas pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir net įsiteisėjus apylinkės teismo nuosprendžiui. Tokia revizija buvo atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-04-18 nutartimi (1 t. b. l. 4-6) vadovaujantis BPK 64 straipsniu. Tuo tarpu šio straipsnio 1 dalyje esanti teisės norma prokuroro nutarimus, priimtus ikiteisminio tyrimo metu, leidžia skųsti tik tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Prokuroro skundo argumentai, kad A. G. ir A. Š. niekada anksčiau nebuvo nuteisti ar išteisinti dėl sunkaus R. J. sveikatos sutrikdymo, yra nepakankami skundžiamai nutarčiai panaikinti. Esant aukščiau paminėtų aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, kad, esant įsiteisėjusiam ir nepanaikintam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 9 d. nuosprendžiui, negalimas A. G. ir A. Š. kaltės dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo nustatymas. Priešingu atveju šie asmenys būtų antrą kartą nuteisti už tuos pačius veiksmus (smūgių sudavimą į nukentėjusiojo dešinę ranką). Kiti skundo motyvai, kad šiuo atveju galima įžvelgti idealiąją BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte esančių nusikaltimų sutaptį, jog sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo faktas nebuvo žinomas bylą nagrinėjant teisme, yra neteisingi. Veikų kvalifikavimo praktika vienareikšmiškai nurodo, kad nusikalstama veika paprastai kvalifikuojama pagal sunkiausią iš požymių, reikšmingų juridiniam vertinimui. Jei tais pačiais veiksmais padarytas žmogaus sveikatos sutrikdymas apima kelis BK straipsnius, kuriuose numatytos skirtingos sankcijos, veika kvalifikuojama pagal tą BK straipsnį, kuris numato griežčiausią sankciją (griežtesnė norma apima švelnesnės normos požymius). Kaip matyti iš byloje esančio 2006-11-03 paties apelianto surašyto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (2 t. b. l. 70-74), perduotos 2006-12-29 į apylinkės teismą bylos kaltinamojo akto turinio (2 t. b. l. 94), sunkaus R. J. sveikatos sutrikdymo faktas byloje Nr. 46-1-0698-2005 buvo žinomas ne tik bylos nagrinėjimo Panevėžio apylinkės teisme metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Kolegija atkreipia dėmesį ir į paties prokuroro apeliacinio skundo formos ir turinio trūkumus: prokuroro skunde nenurodyti konkretūs nutarties apskundimo pagrindai, nors jis pavadintas „Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų“; skunde taip ir nenurodoma kokias konkrečiai BPK normas pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažeidė ir kodėl šie pažeidimai taisytini būtent perduodant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.