- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-24
- Bylos Nr.
- eI2-6935-566/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00502-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- F. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Ilona Vaitkevičienė
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ilonai Vaitkevičienei
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr.24S34588 dėl pareiškėjui F. T. išduoto laikino leidimo gyventi Lietuvoje Nr.760211376 (toliau ir Sprendimas) panaikinimo ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2022 m. spalio mėn. elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. LLG prašymas buvo pateiktas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „A“ (toliau ir – Bendrovė). Prašymo pateikimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį laikiną leidimą gyventi Lietuvoje ir dirbo įmonėje UAB „B“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Nurodo, kad Migracijos departamentas išdavė naują laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kuris galioja nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 22 d., tačiau Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
3. Pareiškėjas nurodo, kad iš karto gavęs Migracijos departamento Sprendimą, kreipėsi į UAB „A“ dėl darbo sutarties sudarymo. Darbo sutartis sudaryta 2024 m. sausio 31 d. UAB „A“ paaiškino, kad darbo sutarties sudarymas su UAB „A“ užtruko dėl žmogiškosios klaidos. LLG išdavimo pareiškėjui metu UAB „A“ dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl dėl itin didelio darbuotojų skaičiaus, buvo nepastebėta, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. Žmogiškoji klaida paaiškėjo tik pareiškėjui gavus Migracijos departamento Sprendimą ir kreipusis dėl to į UAB „A“. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs LLG išdavimui, privalo įdarbinti užsienietį. Taigi, vien darbo sutarties nesudarymas per tam tikrą terminą nėra pagrindu konstatuoti, kad išnyko LLG išdavimo pagrindai. Pareiškėjui 2024 m. sausio 31 d. sudarius darbo sutartį su UAB „A“ ir pradėjus dirbti UAB „A“ išnyko UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. pagrindas panaikinti LLG.
4. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento veiksmai, kuriais jis nesusisiekęs su pareiškėju, ar nepabandęs to padaryti ir neišsiaiškinęs ar nebandęs išsiaiškinti aplinkybių, kurios galimai sudarytų pagrindą panaikinti LLG, ir iškart priėmęs tuo pagrindu Sprendimą, vertintini kaip bendradarbiavimo pareigos pažeidimas, neatitinka išsamumo, gero administravimo principų ir iš to kylančių imperatyvų, todėl Sprendimas naikintinas.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) nustatytu pagrindu, kadangi darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Todėl, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A“ (toliau ir – Bendrovė) atsiliepime prašo pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad teisės aktai nereglamentuoja termino, per kurį darbdavys, tarpininkavęs laikino leidimo gyvento Lietuvoje išdavimui, privalo įdarbinti užsienietį, todėl užsieniečio neįdarbinimas per tam tikrą laiką negali savaime sąlygoti užsieniečiui išduoto LLG panaikinimo, nes delsimas įdarbinti užsienietį gali būti sąlygotas įvairių priežasčių, įskaitant ir objektyvių. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad šiuo atveju darbo sutarties nesudarymą su pareiškėju sąlygojo trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojo žmogiškoji klaida, nes Bendrovė tuo metu išdavė daug tarpininkavimo raštų LLG išdavimui, plėtė savo veiklą, intensyviai ieškojo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų. LLG išdavimo pareiškėjui metu UAB „A“ dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl dėl itin didelio darbuotojų skaičiaus, buvo nepastebėta, kad darbo sutartis su pareiškėju liko nesudaryta. Nurodo, kad dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų UAB „A“ ir pareiškėjas jau buvo susitarę dar UAB „A“ pateikiant tarpininkavimo raštą, t. y. darbo sutartis tarp UAB „A“ ir pareiškėjo pagal Darbo kodekso 42 str. 1 d. laikytina sudaryta, tik ji laikytina neįsigaliojusi, kol pareiškėjas faktiškai nepradėjo dirbti. Žmogiškoji klaida paaiškėjo pareiškėjui gavus Migracijos departamento Sprendimą ir apie tai informavus trečiąjį suinteresuotą asmenį. Paaiškėjus šiai aplinkybei, trečiasis suinteresuotas asmuo nedelsiant sudarė su pareiškėju 2024 m. sausio 31 d. darbo sutartį. Nurodo, kad šiuo metu pareiškėjas dirba pas trečiąjį suinteresuotą asmenį LLG pagrindu, kurio išdavimui tarpininkavo trečiasis suinteresuotas asmuo. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad LLG išdavimo procedūros kartojimas vien dėl formalių priežasčių neatitiktų protingumo principo.
8. Atsakovo atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė byla nagrinėti jiems nedalyvaujant, byla nagrinėjama atsakovo atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. (ABTĮ 79 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
9. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr.24S34588, kuriuo pareiškėjui F. T. išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje Nr.760211376 panaikintas, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas T. F. yra Uzbekistano pilietis. Pareiškėjas 2022 m. spalio mėn. elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė prašymą Nr. 2210-LLG-2826 išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Byloje pateiktas darbdavio UAB „A“ tarpininkavimo raštas Nr. 20221010-151952. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prašymo pateikimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, išduoto Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir dirbo įmonėje UAB „B“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui naują laikiną leidimą gyventi Lietuvoje Nr.760211376, kuris galiojo nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 22 d. Leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Iš byloje pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) pažymos matyti, kad pareiškėjas iš Bendrovėje nebuvo įdarbintas, pareiškėjas nuo 2022 m kovo 14 d. dirba UAB „B“. Byloje pateikta 2024 m. sausio 31 d. pareiškėjo ir UAB „A“ sudaryta darbo sutartis Nr. 603.
11. Departamentas, išnagrinėjęs surinktus duomenis Sprendimu panaikino pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti sprendimą.
12. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „C“. Migracijos departamentas 2024 m sausio 12 d. sprendimu Migracijos departamentas atsisakė leisti pakeisti darbdavį.
13. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, (toliau - Aprašas).
14. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta ir asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
15. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
16. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad „leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
17. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
18. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas ketino įsidarbinti UAB „A“. Iš byloje pateiktos VSDFV pažymos, matyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, o pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 14 d. dirba UAB „B“. Iš byloje pateiktos tarp pareiškėjo ir UAB „A“ sudarytos sutarties matyti, kad ji sudaryta 2024 m. sausio 31 d. nors pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi įsigaliojo nuo 2023 m. sausio 23 d. Be to, pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 23 d. pateikė prašymą pakeisti darbdavį (UAB „B“) ir dirbti UAB „C“. Pažymėtina, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo metu pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
19. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
20. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjo skundo, remiantis jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.
21. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo F. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.