- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-14
- Bylos Nr.
- A-858-2005-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. B., S. B., A. L., V. M., A. R., I. S., D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Kauno rajono apylinkės teismas
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., S. B., A. L., V. M., A. R., I. S., D. V. prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Kauno rajono apylinkės teismas) dėl teisėjų atlyginimų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. B., S. B., A. L., V. M., A. R., I. S. ir D. V. prašymu (t. I, b. l. 2–7, t. II, b. l. 4–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės nesumokėtą atlyginimo dalį, neišmokėtą pagal Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221 bei sumažintą Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 pagrindu: A. B. už laikotarpį nuo 2000 m. kovo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 29 105,75 Lt, S. B. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 29 511,70 Lt, A. L. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 31 217,58 Lt, V. M. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 30 869,34 Lt, I. S. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 30 915,90 Lt, A. R. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 31 133,04 Lt, D. V. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 30 144,90 Lt; priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėto atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl netaikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ nustatyto bazinės mėnesinės algos (toliau – ir BMA) – 115 Lt dydžio: A. B. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 33 385,14 Lt, S. B. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 33 228,23 Lt, A. L. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 35 123,81 Lt, V. M. už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 47 660,17 Lt, I. S. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 39 621 Lt, A. R. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 34 370,07 Lt, D. V. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 37 750,55 Lt; įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą BMA iki tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu.
Pareiškėjai nurodė, kad jie yra Kauno rajono apylinkės teismo teisėjai ir jiems turi būti reguliariai, įstatymu nustatytu periodiškumu ir pagal įstatymo nustatytą apskaičiavimo tvarką mokamas įstatyme numatytas atlyginimas. Atlyginimo mokėjimas yra atsakovo pareiga, kurią atsakovas vykdo netinkamai, neskirdamas pakankamai lėšų atlyginimų mokėjimui, nepagrįstai mažindamas jiems priklausančias išmokas ir neteisingai apskaičiuodamas mokamo atlyginimo dydį. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtą įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ teisėjų atlyginimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kol nebuvo priimti atitinkami įstatymai. Teisėjams iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo, vadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. liepos 20 d. nutarimo Nr. 1-2755 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų tarnybinių atlyginimų ir priedų“ 1 punktu, numačiusiu teismų teisėjų mėnesinių tarnybinių atlyginimų patvirtinimą, šio nutarimo 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ 4.2 papunkčiu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų apmokėjimo“ 2.1 papunkčiu, buvo mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautus metus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime analizavo tokį teisinį reguliavimą ir konstatavo: „kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos.“ 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Priedų teisėjams už ištarnautus metus Lietuvos valstybei metus dydžius ir apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad [...] teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. Tuo pačiu įstatymo priėmimas reiškė, jog Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą, kurio paskirtis buvo sureguliuoti teisėjų atlyginimus, Lietuvos Respublikos Seimo pavedimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasibaigė. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, nustatančias teisėjų atlyginimo mažinimą, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, šios minimo įstatymo nuostatos negali būti taikomos nuo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos. Tai, pareiškėjų nuomone, reikštų, jog nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki šio laikotarpio atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis, t. y. nėra ginčo santykį reglamentuojančių ir galimų jam taikyti įstatymo leidėjo ar jo pavedimu vykdomosios valdžios institucijų išleistų teisės aktų. Atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas jau 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodė, kad kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą yra ne tik teisėjų atlyginimo mažinimas, bet ir teismų finansavimo ribojimas. Atsižvelgiant tai, kad vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės, taigi ir teisinio saugumo, principo elementų yra tai, jog naujai priimti įstatymai netaikomi tiems teisiniams santykiams, kurie susiformavo iki jų įsigaliojimo, ta aplinkybė, kad teisės aktas, šiuo atveju 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 666, reguliavęs teisėjų atlyginimus bei priedus, Konstitucinio Teismo požiūriu negalioja priėmus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, pareiškėjų nuomone, nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) iki minėto įstatymo įsigaliojimo teisėjais paskirtų asmenų teisė į tarnybinį atlyginimą taigi ir priedą, įgytą pagal anksčiau galiojusį teisės aktą – Vyriausybės nutarimą. Pažymėjo, jog nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų Taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai bei jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priede. Teisėjo, paskirto iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimo arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ I priede. Pažymėjo, jog nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip faktiškai ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Per visą laikotarpį, kurį Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų ir jų priedų mažinimą nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki šio įstatymo ir iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo galiojusią tvarką. Nurodė, jog toleruodama tokią situaciją, kurią Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pavadino neišsamia, nepakankamai apibrėžta, stokojančia teisinio aiškumo ir iš kurios įstatymų leidėjui kyla pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją ir būtų visiškai aiškus, darnus, valstybė įtvirtina faktinę padėtį, kurioje atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, kitos (teisėtos) tvarkos nesant. Pripažindama ir įtvirtindama tokią padėtį, valstybė tuo pačiu įteisino Kauno rajono apylinkės teismo veiksmus, šiam skaičiuojant ir išmokant teisėjams atlyginimą ir jo priedus. Todėl, pareiškėjų nuomone, nurodytosios aplinkybės yra pagrindas teigti, kad valstybė Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo aiškaus teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus – mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią savo pripažintą tvarką. Tai patvirtinama ir valstybės, jos atskirų institucijų veiksmais – Lietuvos Respublikos finansų ministerija kasmet po 2001 m. liepos 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo planuoja atitinkamas išlaidas teisėjų atlyginimams, Lietuvos Respublikos Seimas, kasmet tvirtindamas biudžetą numato ir sankcionuoja tokias išlaidas, Valstybės kontrolės pareigūnai, atlikdami teismų finansinės veiklos patikrinimus dėl valstybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo, neprieštarauja dėl tokio teismams skiriamų lėšų panaudojimo. Pabrėžė, jog tai, kad šiuo metu atsakovas moka jiems priedus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666, bei moka juos, laikydamasis Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. patvirtintos tvarkos, patvirtina pareiškimo reikalavimų pagrįstumą atsakovo faktiniu situacijos pripažinimu ir įtvirtinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Atlyginimai buvo sumažinti ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą, taip pat nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. 357 įtvirtintų reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221 buvo nustatytas nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 buvo nustatytas nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas taikomas ir šiuo metu mokamiems atlyginimams. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įsakymo priėmimo pagrindu nurodė, kad minėtus įsakymus priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktu, (Lietuvos Respublikos Vyriausybės balandžio 14 d. nutarimu Nr. 357 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2.5 ir 2.5.2 punktais. Pažymėjo, jog apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas jie informuoti nebuvo. Tokiais veiksmais, pareiškėjų vertinimu, atsakovas – Lietuvos valstybė pažeidė jų teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. 357 nurodyta, kad priedai mažinami arba naikinami tik tada, kai pablogėja asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo pareigų, tačiau jie nebuvo iki šiol informuoti, kokiu pagrindu jiems buvo sumažintas 10 proc. priedas. Laikė, jog kadangi duomenų apie pablogėjusius darbo rezultatus nėra, šis ankstesnius įsakymu nustatytas priedas buvo sumažintas be jokio teisinio pagrindo. Nurodė, jog mokama pareiginė alga (darbo užmokestis) siejama su konkrečiais valstybės įtvirtintais dydžiais, kurie yra pagrindu skaičiuoti pagrindinės algos koeficientą bei minimų priedų dydį. Manė, kad šių pinigų mokėjimas nesiorientuojant į objektyvius kriterijus, yra teisiškai nelogiškas ir neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis jų teises. Valstybė pritarė ir įsipareigojo, kartu įpareigodama Kauno rajono apylinkės teismą mokėti atlyginimą pagal tam tikrą sąlyginę formulę: yra išmokamas pagrindinis atlyginimas (30 koeficientų), 40 proc. priedas (sudarantis dvylika koeficientų), numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. 370 bei priedas prie atlyginimo už ištarnautą laiką (kaip matyti, prie pagrindinio atlyginimo mokami priedai yra dvejopo pobūdžio – pastovios ir kintančios priklausomai nuo ištarnauto laiko dalies). Pagrindinis atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 1 priedą ir lygus trisdešimčiai bazinių mėnesinių algų, kur bazinės mėnesinės algos dydis nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ bazinę mėnesinę algą nutarta padidinti iki 115 Lt nuo 2004 m. gegužės 1 d. (iki tol bazinės mėnesinės algos dydis buvo 105 Lt), pareiškėjai laikė, jog darbo užmokestis besąlygiškai privalėjo būti skaičiuojamas siejant jį su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta bazine mėnesine alga. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti atlyginimus ir skirti jiems mokėti papildomų lėšų, t. y. pagrindinį atlyginimą skaičiuoti atsižvelgdamas į padidėjusią bazinę mėnesinę algą. Tokiu būdu pagrindinis atlyginimas nuo 2004 m. gegužės 1 d. turėjo sudaryti nebe 3 150 Lt (30 x 105 Lt), o 3 450 Lt (30 x 115 Lt), šioje dalyje kiekvienam asmeniui susidarė 300 Lt nepriemoka. Manė, kad padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį 40 proc. priedą nuo pagrindinės atlyginimo dalies (tai sudarytų 120 Lt nepriemoką), bei priedo, mokamo priklausomai nuo darbo stažo trukmės, dalį, kuris taip pat siejamas su pagrindinės algos dydžiu. Tokia skaičiuotė paremta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, kuriuo buvo nustatytas nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Pažymėjo, jog darbinių išmokų skaičiavimas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos dydžio, ir dėl to susidariusios nepriemokos, privalo būti kompensuojamos, priteisiant šias pinigines sumas iš atsakovo – Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas turi būti įpareigotas tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą BMA ir tęsti jo mokėjimą iki tol, kol teisėjui atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 51–52, t. II, b. l. 51–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio koeficientus), Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) ištyrus pripažinta, kad neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, jog po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų Tarybos priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (2003 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“) ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ (toliau – ir Metodika). Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais. Pažymėjo, jog šioje metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo bazinės mėnesinės algos. Laikė, kad nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas susietas su dvejais kintamais koeficientiniais dydžiais, taip pat, nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui, jis savavališkai būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus. Todėl manė, jog pareiškėjai klysta, pareiškime nurodydami, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus (juo labiau iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 buvusius dydžius). Pažymėjo, jog Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal 2000 m. įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas, 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Nurodė, jog tokiu būdu teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal minėtą Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666. Todėl laikė, kad ir teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA. Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 neteisėtumas, pareiškėjų nuomone, pasireiškė tuo, kad juo nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjams buvo 10 proc. sumažintas tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. Administracinio bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis (įsakymo priėmimo dienai galiojanti redakcija), bei šiuo metu galiojanti įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjai, būdami kvalifikuoti teisininkai, turėjo žinoti apie atlyginimą reguliuojančius teisės aktus (atlyginimai buvo skaičiuojami teismo buhalterijoje). Nepripažinus minėto įsakymo neteisėtu, nėra pagrindo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų reikalavimus. Todėl laikė, kad pareiškėjams atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus. Be to, atlyginimas gali būti sumažintas ne tik pareiškėjų nurodytu pagrindu, bet ir tuomet, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė finansinė padėtis. Nurodytuoju periodu būtent tokia padėtis Lietuvoje buvo susiklosčiusi. Akcentavo, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuriuo valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d. teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Manė, jog kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinti įstatymu, yra pagrindas pareiškėjų prašymo netenkinti.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno rajono apylinkės teismas atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 45–46) nurodė, kad pareiškėjų prašymas pagrįstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 48–50) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos finansų ministerija paaiškino, kad pareiškėjai prašo priteisti darbo užmokestį už 8 metus, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis numato tokią galimybę tik už tris metus, todėl pareiškėjų prašymas yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (t. II, b. l. 62–73) pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjams už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės: I. S. – 10 460,38 Lt, D. V. – 9 747,32 Lt, A. R. – 10 650,06 Lt, A. L. – 10 677,18 Lt, A. B. – 9 764,45 Lt; V. M. – 11 109,43 Lt; S. B. – 9 232,29 Lt; kitą pareiškėjų prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, jog pareiškėja A. B. Kauno rajono apylinkės teismo teisėja buvo paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 7 d. dekretu Nr. 793, pareiškėja S. B. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. kovo 10 d. dekretu Nr. 350 buvo paskirta Prienų rajono apylinkės teisėja, o 2007 m. rugpjūčio 3 d. dekretu Nr. 1K-1072 – buvo perkelta į Kauno rajono apylinkės teismą, 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 473 Kauno rajono apylinkės teismo teisėjomis buvo paskirtos A. L. ir I. S., pareiškėja V. M. Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 25 d. dekretu
Nr. 1K-982 iš Tauragės rajono apylinkės teismo, kur teisėja buvo paskirta 1997 m. sausio 21 d. dekretu perkelta į Kauno rajono apylinkės teismą, pareiškėjas A. R. teisėju buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Nr. I-2754, pareiškėja D. V. 1995 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 544 buvo paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja, o 1999 m. rugsėjo 17 d. dekretu Nr. 577 – perkelta į Kauno rajono apylinkės teismą. Tarp šalių kilo ginčas dėl pareiškėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. išmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai savo prašymą priteisti neišmokėtas sumas grindžia Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 bei sumažintą 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 ir netaikytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos
114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas – jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Svarbios yra Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai. Atkreipė dėmesį, jog
1995 m. gruodžio 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas, atskleisdamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo turinį, konstatavo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo paaiškino, kad nutarimo nuostata, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, reiškia, kad siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį pažeidus, sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros. Šios nuostatos imperatyvumas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje įsakmiai įtvirtinto draudimo teisėjams per visą savo profesinės karjeros laikotarpį gauti kitą atlyginimą (išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą), iš nutarime konstatuoto profesinio, o ne politinio teisminės valdžios pobūdžio. Nutarime konstatuota, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių valstybių konstitucijose, tarptautiniuose aktuose. Konstitucijos apsauga taip pat apima teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsaugą.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto ir kad 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Akcentavo, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą.
Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m.
kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš Konstitucinio Teismo ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai galima daryti laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas jiems mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra konstatavęs, jog tokiais atvejais, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, teismas turi ištirti ir įvertinti, ar Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, jog 1999 metais, t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjams priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis tik nuo 2003 m. sausio 1 d. Nurodė, jog pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Laikė, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Vertino, kad nors Teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5–2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje
Nr. A10?583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10–189/2006,
2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1–638–05) Darbo kodekso
298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teisėjų kolegija nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Teismas pažymėjo, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m.
spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, teismas padarė išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir kad pareiškėjai turi reikalavimą atsakovui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teismas spęsdamas šią administracinę bylą vadovavosi susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. Pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15?2396/2006, kuriose pareiškėjai prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį, esant tokiai aplinkybei, kad 2006 m. gegužės 27 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio nuostatas valstybė įsipareigojo padengti įsiskolinimą valstybės tarnautojams iki 2007 m. kovo 1 d., buvo konstatuota, kad priėmus ir įsigaliojus minėtam įstatymui, įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas, tai yra, atsakovas Viešosios policijos Kauno apsaugos skyrius pareiškėjui liko skolingas, o tai reiškia, kad pareiškėjas, realiai jam nesumokėjus darbo užmokesčio nepriemokos, turi reikalavimą atsakovui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Pažymėjo, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, t. y. mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą
Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų apmokėjimo“ ir Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 bei pagal 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, sprendė, kad pareiškėjams priteistinas priskaičiuoto nesumokėto atlyginimo skirtumas (neišskaičiavus mokesčių) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m.
gruodžio 31 d. iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės: I. S. – 10 460,38 Lt; D. V. – 9 747,32 Lt; A. R. –
10 650,06 Lt; A. L. – 10 677,18 Lt; A. B. – 9 764,45 Lt; V. M. –
11 109,43 Lt (25 922 Lt/7 m.*3 m.); S. B. – 9 232,29 Lt (21 542 Lt/7m.*3 m.). Dėl likusios pareiškėjų reikalavimų – bazinės mėnesinės algos dydžio taikymo apskaičiuojant atlyginimą priteisimo, teismas pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems apylinkių teismų teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Šiame sprendime minėta, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Be to, minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai ir jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl teismas laikė, kas nors apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžiams apskaičiuoti taikytini nebegaliojantys teisės aktai, kuriuose nėra jokio galiojančio teisinio reguliavimo, nėra jokių teisinių sąlygų ir prielaidų teigti, kad galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) ir kurie būtų susieję savyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad esą vėl galima priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl teismas pareiškėjų prašymą nuo 2004 m. gegužės 1 d. įpareigoti taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlyginimo padidinimo“ patvirtintą 115 Lt dydžio BMA vietoje 105 Lt BMA, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“, laikė nepagrįstu. Iš teismui pateiktos medžiagos, pažymų apie teisėjų atlyginimus (darbo užmokesčius), matyti, kad pareiškėjams teisėjo atlyginimas dėl pareiškėjų reikalaujamo taikyti Lietuos Respublikos Vyriausybės nustatyto kintamojo bazinės mėnesinės algos dydžio (nuo 2004 m. gegužės 1 d. – 115 Lt) netaikymo nebuvo mažinamas, o tiesiog nebuvo didinamas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų prašymo dalis dėl apylinkės teismo teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo A. B. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 33 385,14 Lt, S. B. už laikotarpį nuo
2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 33 228,23 Lt, A. L. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 35 123,81 Lt, V. M. už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 47 660,17 Lt, I. S. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 39 621 Lt, A. R. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. – 34 370,07 Lt, D. V. už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. – 37 750,55 Lt yra nepagrįsta, todėl atmestina.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 77–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, apie kurio priėmimą pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, priimant minėtą sprendimą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai.
Įsigaliojus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju aukščiau paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi (t. II, b. l. 81–104) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės; įpareigojo Prienų rajono apylinkės teismą per 15 dienų nuo šios nutarties išsiuntimo dienos pateikti pažymą apie teisėjos S. B. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 3 d., joje išskiriant, kokia neišmokėto atlyginimo suma pareiškėjai kiekvieną mėnesį susidarė teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punkto pagrindu; įpareigojo Tauragės rajono apylinkės teismą per 15 dienų nuo šios nutarties išsiuntimo dienos pateikti pažymą apie teisėjos V. M. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d., joje išskiriant, kokia neišmokėto atlyginimo suma pareiškėjui kiekvieną mėnesį susidarė 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumas, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui (toliau – ir Įstatymas). Šioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalį patikrina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjams priteistų nepagrįstai sumažintų teisėjų atlyginimų dydžio. Šiose ribose teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Šios nuostatos taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinkamais klausimais.
Dėl teisėjų atlyginimo priteisimo pagrįstumo, esant Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymui, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010 nurodė, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Įstatymo priėmimas nėra teisinė kliūtis nagrinėti tokio pobūdžio bylas teisme. Kaip matyti iš Įstatymo ir jį įgyvendinančio Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo, patvirtinto 2009 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatų (konkrečiai – 4, 8, 11, 12 punktų), šiais teisės aktais nesiekiama apriboti teisėjų teisę ginti savo pažeistas teises teismuose, o tik nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas. Priešingas pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų nepateisinamą Konstitucijos garantuojamos teisės į teisminę teisių gynybą ribojimą. Pažymėtina ir tai, kad, teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjams pirmosios instancijos teismo priteisto neteisėtai sumažinto teisėjų atlyginimų dydį, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, priteisė neišmokėtas teisėjų atlyginimų dalis I. S. (10 460,38 litų (t. II, b. l. 23–24), D. V. (9 747,32 litus (t. II, b. l. 27–28), A. R. (10 650,06 litų (t. II, b. l. 11–12), A. L. (10 677,18 litus (t. II, b. l. 15–16), A. B. (9 764,45 litus (t. II, b. l. 18–19). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pareiškėjoms V. M. ir S. B. priteisė neišmokėtas teisėjų atlyginimo dalis, remdamasis paskaičiuotu vidutiniu darbo užmokesčiu (t. II, b. l. 71–72), tačiau nesant duomenų apie tikslų šių teisėjų atlyginimą per visą bylai aktualų laikotarpį (t. I, b. l. 10–12, 15–19). Tokia situacija susiklostė dėl to, kad pareiškėjos V. M. ir S. B. ne visu bylai aktualiu laikotarpiu dirbo teisėjomis Kauno rajono apylinkės teisme. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi (t. II, b. l. 81–104) įpareigojo atitinkamus teismus, kuriuose iki Kauno rajono apylinkės teismo dirbo šios pareiškėjos, pateikti reikiamus duomenis. Atsižvelgdama į byloje pateiktus papildomus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai S. B. priteistina nesumokėto teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. sudaro 10 600,18 litų (6 498 litai už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2007 m. rugsėjo 3 d. (t. II, b. l. 107–108) ir 4 102,18 litai už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (t. II, b. l. 30). Tuo tarpu V. M. priteistina nesumokėto teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. sudaro 15 178,27 litus(10 230,93 litų už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2007 m. birželio 1 d. (t. II, b. l. 110) ir 4 947,34 litai už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (t. II, b. l. 32). Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjai V. M. jau yra išmokėta 3 446,44 litai priskaičiuotino teisėjo atlyginimo (t. II, b. l. 109), todėl jai priteistino neišmokėto teisėjo atlyginimo dydis mažintinas iki 11 731,83 (iš 15 178,27 litų atimti išmokėti 3 446,44 litai).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas yra atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindu konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusio sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas dalyje dėl pareiškėjoms S. B. ir V. M. priteistinos neišmokėtos teisėjų atlyginimų dalies dydžio, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip: „Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės: I. S. – 10 460,38 litų (dešimt tūkstančių keturis šimtus šešiasdešimt litų, 38 ct), D. V. – 9 747,32 litus (devynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt septynis litus, 32 ct), A. R. – 10 650,06 litų (dešimt tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt litų, 6 ct), A. L. – 10 677,18 (dešimt tūkstančių šešis šimtus septyniasdešimt septynis litus, 18 ct), A. B. – 9 764,45 litus (devynis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis litus, 45 ct), V. M. – 11 731,83 litą (vienuolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt vieną litą, 83 ct), S. B. – 10 600,18 litų (dešimt tūkstančių šešis šimtus litų, 18 ct)“.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.