Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal T. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nutarties, kuria T. P. skundas netenkintas ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Veiklos organizavimo ir prevencijos poskyrio vyresniojo specialisto 2017 m. sausio 5 d. nutarimas, kuriuo T. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 1 dalį paskirta 144 Eur bauda, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Veiklos organizavimo ir prevencijos poskyrio vyresniojo specialisto 2017 m. sausio 5 d. nutarimu T. P. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį 144 Eur bauda už tai, kad jis 2016 m. lapkričio 19 d. 4.55 val. (duomenys neskalbtini), vairuodamas transporto priemonę „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskalbtini), nepasirinko reikiamo šoninio atstumo ir pradėdamas važiuoti užvažiavo ant pėsčiojo kojos. Įvykio metu nežymiai sužalotas pėsčiasis.

Šį nutarimą T. P. apskundė Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartimi T. P. skundas netenkintas, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Veiklos organizavimo ir prevencijos poskyrio vyresniojo specialisto 2017 m. sausio 5 d. nutarimas, kuriuo T. P. pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį paskirta 144 Eur bauda, paliktas nepakeistas. Apeliaciniu skundu T. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį ir bylą nutraukti.Apeliantas nurodo, kad nesutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytais teismo motyvais, mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 17 d. nutartį motyvavo remdamasis liudytojų parodymais, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes liudytojų (policijos pareigūnų, fiksavusių įvykio aplinkybes) įvykio vietoje tuo metu, kai įvyko įvykis, nebuvo, o įvykio aplinkybes užfiksavo pagal nukentėjusiojo parodymus įvykio vietoje nesant pareiškėjo, kuris buvo apklaustas išsikvietus jį į policijos skyrių. Tai reiškia, jog policijos pareigūnai bylos nagrinėjime nurodė aplinkybes, kurie savo esme yra įvykio aplinkybių atpasakojimas pagal nukentėjusiojo parodymus. Anot apelianto, toks liudijimas yra draudžiamas visose teisenose, nes asmuo, kuris nebuvo tiesioginis įvykių liudytojas, negali būti liudytoju teisme. Be to, policijos pareigūnai į bylą nepateikė būtinos informacijos apie aplinkybes, kurias nurodė teisme, t. y. pervažiuoto bato fotografijos ar paties bato, padangų nuotraukų ir kitų bylai reikšmingų duomenų. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti tik po maždaug pusvalandžio, apie 04.55 val., nors įvykis, anot nukentėjusiojo, įvyko apie 4.30 val. Pasak apelianto, skundžiamoje nutartyje remiamasi įrodymais, kurių byloje nėra: nėra bato, kuris, anot policijos pareigūnų, buvo nufotografuotas, nėra ir to bato nuotraukų, nėra autotransporto priemonės, kuri tariamai pervažiavo nukentėjusiajam koją, padangų nuotraukos ar vėžių išliejos. Nesant šių duomenų, kurių buvimas įrodytų neginčijamą įvykio kaltininko kaltę, nėra pagrindo teigti, jog būtent apelianto vairuojamas automobilis pervažiavo nukentėjusiojo koją. Šių duomenų surinkimas buvo privaloma policijos pareigūnų atlikto tyrimo dalis, tačiau to nebuvo padaryta.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog kaimyniniame name buvo apsistojusi jaunuolių kompanija, kurios vienas dalyvių važiavo apelianto vairuojamu taksi automobiliu, tačiau nebuvo apklaustas nė vienas iš šių jaunuolių, nors nukentėjusysis savo paaiškinime nurodo, jog po įvykio kreipėsi į likusius žmones, kurie nurodė taksi automobilio vairuotojo vardą ir pavardę, taip pat nebuvo apklaustas ir keleivis, kuris galėjo patvirtinti arba paneigti įvykio aplinkybes ar patį įvykį. Vadinasi, nebuvo apklaustas nė vienas įvykį matęs asmuo, nors apie jų buvimą įvykio metu nurodo pats nukentėjusysis.Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi liudytojų parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Anot nukentėjusiojo, taksi automobilis po užvažiavimo ant kojos nuvažiavo, nors tuo metu nukentėjusysis spėjo ir už užpakalinio sparno jį kilstelti, ir į galinį stiklą trenkti. Anot liudytojo policijos pareigūno K. V., taksi automobilis nuvažiavo ir jam spėta tik į galinį stiklą trenkti. Anot liudytojo policijos pareigūno G. T., po kojos pervažiavimo taksi automobilis sustojo, nukentėjusysis su vairuotoju kažką pasišnekėjo ir tik tada nuvažiavo. Dėl to apeliantas daro išvadą, jog apie įvykį yra trys versijos, kurios skiriasi. Net ir nebūnant ekspertu yra aišku, kad nebuvo galima vienu metu pakelti automobilį už jo galinio sparno, jam trenkti į stiklą tuo pat metu, kai jis važiuoja, tai būtų įmanoma tik automobiliui sustojus. Be to, šių aplinkybių vertinimui reikšminga aplinkybė yra nukentėjusiojo neblaivumas, t. y. 1,64 promilės (vidutinis girtumas), dėl to galima daryti prielaidą apie nukentėjusiojo negebėjimą tiksliai prisiminti įvykio, kurio galbūt ir nebuvo, aplinkybių.Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje trūksta duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti sužalojimo pobūdį. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2016 m. lapkričio 19 d. 04.45 val. yra surašytas siuntimas atlikti medicininę apžiūrą (b. 1. 25), 2016 m. gruodžio 13 d. suformuluota užduotis atlikti objektų tyrimą (b. 1. 29, 30), tačiau byloje nėra duomenų apie išvadas, kurios patvirtintų, jog pėdos sumušimas yra atliktas užvažiavus automobiliui, nors užduotyje aiškiai suformuluotas klausimas dėl sužalojimo pobūdžio bei ar tai galėjo įvykti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Byloje yra duomenų apie tai, jog pėda sumušta (b. 1. 28, 29), tačiau nėra neginčijamų įrodymų apie tai, jog sumušimas atliktas dėl transporto priemonės užvažiavimo. Anot apelianto, galima tik viena išvada – nėra įrodymų, kurie patvirtintų įvykio aplinkybes, o vien tariamo įvykio schema neįrodo įvykio buvimo fakto. Visus įrodymus sujungti į galimo įvykio buvimo fakto pagrindimą galėtų tik medicininė ekspertizė, kuri nurodytų, jog koja sužalota dėl transporto priemonės užvažiavimo ant jos, bei padangų žymių fiksavimas ant bato. Nesant šių įrodymų galima daryti išvadą, jog įvykio galbūt išvis nebuvo, o pranešimas policijai apie įvykį yra nukentėjusiojo išgalvota istorija apie nebūtą įvykį. Apeliantas skunde remiasi teismų praktika ir nurodo, kad pagal skunde pateiktą teisės aiškinimą, susijusį su bylomis, kuriose nagrinėjami administraciniai teisės pažeidimai, galima daryti išvada, jog inkriminuoti administracinį teisės pažeidimą reikia esant neginčijamam kaltės buvimui, o tai reiškia, jog institucijos privalėjo dėti tokias pastangas, kad vėliau nekiltų klausimų dėl jų veiklos aiškumo ir neklaidingumo.Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamą nutartį priėmė neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, ignoravo prieštaraujančius faktus, rėmėsi liudytojų, kurie byloje negalėjo būti liudytojais, parodymais, nedėjo pastangų, jog byloje būtų surinkti visi būtini įrodymai (padangų pėdsakai, vėžių išliejos, medicininės ekspertizės išvados ir kt.), kurių pagrindu būtų buvę galima padaryti vienareikšmišką nuomonę dėl apelianto kaltės. Kaltė šioje byloje įrodyta prielaidos pagrindu, nesant ją pagrindžiančių įrodymų. Dėl to skundžiama nutartis turi būti panaikinta, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta neįrodžius apelianto kaltės.Atsiliepimu į T. P. apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba nurodo, kad T. P. padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, įrodymai surinkti ir pateikti administracinio teisės pažeidimo byloje, yra nustatyta, kad liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiojo M. S. kairės pėdos sužalojimas yra patirtas 2016 m. lapkričio 19 d. ir atitinka eismo įvykio metu patirto sužalojimo pobūdį. Mano, kad T. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas paliekant galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. priimtą nutarimą, kadangi byla išnagrinėta visiškai įvertinus visas administracinio teisės pažeidimo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

T. P. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Apeliantas savo kaltės dėl padaryto pažeidimo nepripažįsta, mano, kad jo veikoje nėra šio pažeidimo sudėties, nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą, ginčija byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir joje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas ir įrodymais pagrįstas išvadas T. P. kaltės klausimu, o tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti proceso pažeidimai ir skundžiama nutartis yra neteisėta.Nors T. P. savo kaltės dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nepripažino, tačiau iš nutarimo ir skundžiamos teismo nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto T. P. skundą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, skundžiamoje nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliantas pateiktame skunde teigia, kad teismas negalėjo remtis policijos pareigūnų parodymais, nes jų įvykio metu nebuvo įvykio vietoje, o įvykio aplinkybes jie užfiksavo pagal nukentėjusiojo parodymus. Tačiau su tokia apelianto nuomone sutikti nėra pagrindo, nes ANK 581 straipsnyje numatyta, kad administracinio nusižengimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Šiuo atveju policijos pareigūnai, nors ir nebuvo įvykio vietoje, kai T. P. padarė pažeidimą, tačiau jie pirmi atvyko pagal nukentėjusiojo M. S. pranešimą ir įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo. Policijos pareigūnai pirmosios instancijos teisme ir nurodė aplinkybes, kaip buvo įforminta informacija apie eismo įvykį ir ką jiems papasakojo bei parodė nukentėjusysis. Todėl policijos pareigūnai atitinka ANK 581 straipsnyje liudytojui keliamus reikalavimus (liudytoju gali būti bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės), nes jie suteikė informaciją apie eismo įvykį, kurio padarymu buvo kaltinamas T. P.. Taigi priešingai negu teigia apeliantas, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų K. V. ir G. T. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad policijos pareigūnai negalėjo būti liudytojais šioje byloje ir nebuvo pagrindo remtis jų parodymais.Apeliantas skunde daug dėmesio skiria aplinkybėms dėl pervažiuoto nukentėjusiojo bato, mano, kad šios aplinkybės be pagrindo buvo įvertintos kaip jo kaltę pagrindžiantys įrodymai, kadangi byloje nėra nei bato fotografijos, nei paties bato, nei automobilio padangų nuotraukų ir kitų bylai reikšmingų duomenų. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, nes, nors byloje ir nėra jokių nukentėjusiojo M. S. bato, ant kurio liko T. P. automobilio padangų pėdsakų, nuotraukų ar paties bato, neatlikti jokie veiksmai tam, kad būtų nustatyta, ar pėdsakus ant minėto bato paliko būtent T. P. vairuojamas automobilis, tačiau vien dėl to šie tiek nukentėjusiojo, tiek policijos pareigūnų K. V. ir G. T. parodymai apie pėdsakus ant bato negali būti atmetami. Nukentėjusysis M. S. savo paaiškinime nurodė, kad policiją iškvietė po įvykio praėjus maždaug pusvalandžiui, nes jam labai skaudėjo koją, ir atvykus policijos pareigūnams viską paaiškino, parodė vietą, kur įvyko eismo įvykis, policijos pareigūnai viską išmatavo ir iškvietė medikus, kurie nukentėjusįjį išvežė į gydymo įstaigą, nes vietoje negalėjo nustatyti sužalojimų (b. l. 36–37). Šias savo paaiškinime nurodytas aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir Klaipėdos miesto apylinkės teisme, kur buvo nagrinėjamas T. P. skundas. Policijos pareigūnai K. V. su G. T. apklausti teisme nurodė, kad pagal gautą pranešimą nuvyko į (duomenys neskalbtini), kur juos pasitiko nukentėjusysis M. S., kuris nurodė, kad taksi automobilis jam pervažiavo koją. Nukentėjusysis jiems parodė, kur įvyko įvykis, ir papasakojo jo aplinkybes, jie išmatavo vietą, kur įvyko eismo įvykis, subraižė eismo įvykio vietos schemą. Abu policijos pareigūnai nurodė, kad nukentėjusysis jiems parodė sportinį batą, ant kurio matėsi žymės, kad jis buvo pervažiuotas, tačiau jie bato nefotografavo ir jo nepaėmė. Policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis elgėsi ramiai, nebuvo agresyvus, nors ir buvo išgėręs, tačiau gerai orientavosi aplinkoje, nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes (2017 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas, b. l. 59–62). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų K. V. ir G. T. parodymais apie eismo įvykio aplinkybes, kurias jie sužinojo iš nukentėjusiojo. Tai, kad byloje nėra jokių minėto bato nuotraukų ar nepaimtas pats batas, nereiškia, kad negalima remtis asmenų parodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siekė melagingai apkalbėti T. P.. Pažymėtina, jog policijos pareigūnų K. V. ir G. T. teisme duoti parodymai atitinka K. V. 2016 m. lapkričio 19 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, abiejų pareigūnų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jie įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, parodymus davė teisme būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų šališki, suinteresuoti apkalbėti ar duoti T. P. kaltinančius parodymus, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti liudytojų K. V. ir G. T. parodymus netinkamais ar nepatikimais įrodymais. Aukštesnysis teismas pažymi, kad vien tai, jog T. P. nuosekliai laikosi savo versijos ir bando paneigti kitų byloje esančių asmenų parodymus, neduoda pagrindo besąlygiškai jo versiją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti duomenys patvirtina apelianto kaltę padarius KET pažeidimą, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti pažeidėjo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Skundžiamą nutartį apeliantas taip pat ginčija teigdamas, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo ištirta neišsamiai, nes nebuvo apklaustas keleivis, kurį T. P. vežė savo automobiliu pažeidimo padarymo metu, taip pat nebuvo apklausti kaimyniniame name, esančiame (duomenys neskalbtini), buvę jaunuoliai, kurie galėtų patvirtinti jo nurodomas aplinkybes. Tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, nei nukentėjusysis M. S., nei T. P. nenurodė jokių eismo įvykio liudininkų, pats T. P. nurodė, kad jis nežino keleivio, kurį vežė, asmens ar kontaktinių duomenų. Be to, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl pažeidimo padarymo, taigi surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui užteko įrodymų, kurių pagrindu T. P. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad byloje trūksta duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti M. S. sužeidimo pobūdį. Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančios užduoties atlikti objektų tyrimą (b. l. 29) matyti, kad šia užduotimi pavedama Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atlikti objektų tyrimą ir nustatyti M. S. padarytus sužalojimus bei jų padarymo mechanizmą. Šioje užduotyje trumpai aprašytos eismo įvykio aplinkybės, kurias policijos pareigūnams nurodė pats nukentėjusysis M. S., užduotyje nurodyta, kad sužalojimą M. S. galbūt patyrė automobiliui užvažiavus jam ant kojos. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G 2209/2016(03) nustatyta, kad M. S. padarytas kairės pėdos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu pėdos nugariniame paviršiuje. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad M. S. šį sužalojimą galėjo patirti 2016 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu teisėsaugos institucijos nustatytomis ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 32–33). Taigi specialisto išvada patvirtina aplinkybes, kad M. S. koja buvo sužalota 2016 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu, kai T. P. vairuojamas automobilis pervažiavo nukentėjusiojo koją. Jokių kitų duomenų, kad M. S. šiuos sužalojimus patyrė kokiu nors kitu būdu, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Nukentėjusysis iš karto po įvykio kreipėsi į policiją, nurodė eismo įvykio aplinkybes, kurias patvirtino ir jį apžiūrėjusiems medikams, savo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Įvertinus minėtus duomenis, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad M. S. specialisto išvadoje Nr. G 2209/2016(03) nustatytus sužalojimus patyrė 2016 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu, kai T. P. savo vairuojamu automobiliu „Audi A6 Avan“, valstybinis Nr. (duomenys neskalbtini), užvažiavo ant nukentėjusiojo kojos. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje trūksta duomenų apie M. S. sužalojimo pobūdį.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas mano, kad apylinkės teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino jų turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. P. padarė ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Naikinti ar keisti nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį nepakeistą ir T. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.