- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- I-6784-463/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01315-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- UAB „Saulės elektrinės LT“
- Atsakovas
- Išlaidų
- Advokatai
- Mantas Gerdauskis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, atsakovės atstovui Nerijui Bieliauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Saulės elektrinės LT“ skundą atsakovėms Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Saulės elektrinės LT“ skunde prašo: 1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – Komisija) 2014-01-24 sprendimo Nr. 17R-3470 dalį dėl pareiškėjos patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; 2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjos patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400,00 Lt; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) bei Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-06-23 nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas), 2013-07-30 kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Pareiškėja 2013-10-15 gavo Komisijos sprendimą Nr. 17R-701 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo (toliau – ir Pirminis sprendimas), dėl kurio panaikinimo 2013-11-11 kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri panaikino Pirminį sprendimą bei įpareigojo Komisiją pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Komisija 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3469 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo (toliau – ir Sprendimas) iš dalies kompensavo pareiškėjos iki 2013-02-01 patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu pagal 2013-07-30 pareiškėjos Komisijai pateiktą prašymą, t. y. kompensavo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sumokėtą 100 Lt valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, o prašymo kompensuoti sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo Komisija netenkino. Pareiškėjos patirtos išlaidos, t. y. patirtas ir apmokėtas avansinis mokėjimas, atitinka kompensuotinoms išlaidoms Aprašo 5 punkte nustatytas sąlygas, dėl ko patirtos išlaidos turėtų būti pripažintos kompensuotinomis. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimas neatitinka Įgyvendinimo įstatyme, bei Apraše reglamentuojamos išlaidų pripažinimo kompensuotinomis tvarkos, dėl ko pažeidžia pareiškėjos teisę gauti kompensaciją dėl tiesiogiai su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja pažymėjo, jog teisės aktai nenustato pareigos ginčus su ūkio subjektais, kuriems sumokėtos su saulės elektrinių projektų plėtojimu susijusios išlaidos, spręsti teisminiu keliu, juo labiau nenustatyta pareiga ginčus išspręsti vienokiu ar kitokiu būdu, dėl ko Komisijos motyvas nekompensuoti pareiškėjos patirto avansinio mokėjimo dėl to, kad pareiškėja išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, yra neteisėtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga apmokėti avansinį mokėjimą pareiškėjai kilo iš karto po to, kai pardavėjas įvykdė Sutarties 4.1 punkte nustatytus darbus, t. y. po to, kai pardavėjas gavo leidimą plėtrai Nr. LP-3871. Būtent leidimo plėtrai gavimo momentas laikytinas pareiškėjos pareigos atlikti avansinį mokėjimą atsiradimo momentu. Kadangi pareiškėjos su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos patirtos dar iki 2013-02-01, t. y. 2013-01-28, Komisijos motyvas nekompensuoti pareiškėjos minėtų išlaidų dėl to, jog jos patirtos po Pakeitimo įstatymo priėmimo, yra nepagrįstas. Avansinio mokėjimo dydžio nustatymas – išimtinai tik Sutarties šalių valios klausimas, todėl šiuo atveju nėra galimybės aiškinti Avansinio mokėjimo dydžio pagrįstumą vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymu, Aprašu ar kitais teisės aktais. Vadovaudamasi Aprašo nuostatomis pareiškėja Komisijai pateikė visus būtinus dokumentus. Pareiga Komisijai pateikti pardavėjo atliktų realių darbų arba nuostolių patyrimą patvirtinančius dokumentus nei teisės aktais, nei kitais dokumentais pareiškėjai nebuvo nustatyta, todėl Komisijos argumentas, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių realius pardavėjo atliktus darbus arba patirtus nuostolius, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjos nuomone, priėmus Įgyvendinimo įstatymą ir pareiškėjai apsisprendus nutraukti ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinių projekto plėtojimo vykdymą, pardavėjas turėjo pagrįstą ir Sutartyje įtvirtintą teisę reikalauti, jog pareiškėjos sumokėtas avansinis mokėjimas liktų pareiškėjai kaip kompensacija už Sutarties vykdymo metu patirtus nuostolius. Pareiškėja neturi teisės į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą, dėl ko sumokėtas PVM dydis pareiškėjai nėra ir nebus grąžintas, pareiškėjos sumokėtas PVM dydis laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis, ir vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi turi būti kompensuojamas. Pabrėžė, kad pareiškėja, nors ir būdama PVM mokėtoja, niekada nevykdė ir neketina ateityje vykdyti saulės šviesos energijos elektrinių plėtojimo veiklos, nesinaudos įranga, už kurią sumokėtas avansas, PVM objekto nesukurs, todėl ir teisės į PVM atskaitą neįgis, nebus grąžintas sumokėtas PVM, kuris laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, taip pat pareiškėjos 2013-09-06 raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėja jokių prekių ir paslaugų už sumokėtą 60 000 Lt dydžio avansą negavo, tačiau su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013-05-03 susitarė, kad nutraukiant 2012-08-03 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/5, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjai, pastarosios sumokėto avanso, kuris laikomas minimaliais dėl sutarties nutraukimo UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtais nuostoliais. Komisijos nuomone, šiuo atveju pareiškėja ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nepagrįstai susitarė dėl 60 000 Lt dydžio avanso negrąžinimo. Pareiškėjos sutikimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, tuo atveju, jeigu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjai būtų pagrindusi, kad, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisija pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Komisija sprendimą priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, nurodė, kad nagrinėjamu atveju, Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, yra netinkamas atsakovas šio byloje, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1194 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013-12-30 įsakymu Nr. 1-246 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atstovauja Komisiją teisiniuose ginčuose.
Atsakovių įgaliotas atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014-01-24 sprendimo Nr. 17R-3470 dalies dėl pareiškėjos patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo ir įpareigojimo kompensuoti 48 400 Lt avansinių mokėjimų išlaidas.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjai 2012-11-19 išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3871.
Pareiškėja 2012-08-03 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/5 (toliau – ir Sutartis) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas), kurios 1.1. punktu Pardavėjas įsipareigojo įrengti pareiškėjai 30 kW saulės elektrinę ir iš Energetikos ministerijos gauti leidimą gamybai, o pareiškėja (Pirkėjas) įsipareigoja už prekes bei atliktus darbus sumokėti Pardavėjui pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas. Pagal Sutarties 4.1 punktą pareiškėja įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, 40 proc. avansas mokamas per 5 dienas nuo įrangos pristatymo bei sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui (pareiškėjai) dienos, 20 proc. sumos mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinės pridavimo ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos. Sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad 30 kW saulės elektrinės kaina su įrengimu bei leidimu gamybai yra 150 000,00 Lt. PVM dydis taikomas pagal galiojančius Lietuvos Respublikoje mokesčių įstatymus.
Pardavėjas 2013-01-25 išrašė pareiškėjai išankstinę sąskaitą Nr. ITP Nr. 130125/5, kurioje nurodytas paslaugos pavadinimas: „Mokėjimas pagal sutartį Nr. 120803/5“, suma 60 000 Lt. Pareiškėja 2013-01-28 apmokėjo Pardavėjui 60 000 Lt už paslaugas pagal sutartį.
Pareiškėja su Pardavėju 2013-05-03 sudarė susitarimą, kuriuo Sutartį nuo 2013-05-03 nutraukė ir susitarė dėl nutraukimo pasekmių: Pardavėjas negrąžina pirkėjui (pareiškėjai) už jo Saulės elektrinę sumokėto 60 000 Lt avanso, kuris laikomas minimaliais Pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo nuostoliais; Šalys nuo susitarimo pasirašymo momento viena kitos atžvilgiu nebeturi jokių prievolių, kylančių iš Sutarties.
Pareiškėja pagal PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) 2013-05-03 atliko mokėjimą „pardavėjo dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirti nuostoliai“ 49 586,78, PVM 10 431,22, bendra suma 60 000 Lt.
Pareiškėja 2013-07-30 kreipėsi į Komisiją (Komisijoje gautas 2013-08-05) su prašymu dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, t. y. sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – 100 Lt, kitas išlaidas – 60 000 Lt (banko sąskaitos išrašas).
Inspekcija 2013-09-03 raštu Nr. 2R-2354, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo, t. y. prašė pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas avansinis mokėjimas nebuvo grąžintas pareiškėjai, pateikti sutarties nutraukimo faktą patvirtinančius įrodymus ar kitus dokumentus, kurie patvirtintų, kad avansinis mokėjimas pareiškėjai nebuvo grąžintas (PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ar pan.); pateikti Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą arba mokėjimą už minėtą leidimą pagrindžiantį dokumentą.
Pareiškėja 2013-09-06 (gauta 2013-09-09) papildomai pateikė Susitarimą ir leidimą Nr. LT-3871.
Komisija 2014-01-24 sprendimu Nr. 17R-3469, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, pakartotinai priėmė sprendimą: iš dalies kompensuoti pareiškėjos iki 2013-02-01 patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, t. y. kompensuoti tik VMI sumokėtą 100 Lt valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą. Komisija, remdamasi Aprašo 4 punktu, nekompensavo pareiškėjos prašomų patirtų avansinių mokėjimų, šias išlaidos vertino kaip nepagrįstas.
Pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimu nekompensuoti 60 000 Lt avansinių mokėjimų.
Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 d.).
2013-01-17 buvo priimtos AIEĮ pataisos, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013-02-01). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d., 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Taigi, 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ 20 str. 6 d., 2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija).
Dėl anksčiau minėtų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą, pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo nustatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (kuris buvo priimtas 2013-01-17), 3 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013-09-01 turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Komisija savo veikloje vadovaujasi Aprašu. Šio Aprašo 3 punkte nustatyta, kad dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės (toliau – elektrinė) projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – išlaidos) kompensavimo gali kreiptis asmenys, jų įgalioti atstovai arba paveldėtojai, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant elektrines, kuriems Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – pareiškėjas). Taigi, pagal Aprašą galėjo būti kompensuojamos tik tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.
Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Kompensuotinų išlaidų kategorijos nurodytos Aprašo 5 punkte, prie tokių išlaidų pagal Aprašo 5.4 punktą priskiriamos investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos), o būtent ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (Aprašo 5.4.3 punktas).
Aprašo 23 punkte nustatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis (toliau – ir VIAP), todėl turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.
Įvertinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą.
Kaip minėta anksčiau, pareiškėjos pateiktame mokėjimo nurodyme pateikti duomenys patvirtina, kad ji prašomas kompensuoti išlaidas (60 000 Lt) apmokėjo 2013-01-28 pagal Pardavėjo pareiškėjai 2013-01-25 išrašytą sąskaitą išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130125/5).
Sutarties 4.1 punktu pareiškėja įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. avansą, mokamą po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą, kuris skaičiuojamas nuo Sutarties 3.1 punkte nurodytos 30 kW saulės elektrinės kainos, į kurią įskaičiuotas įrengimas bei leidimo gamybai gavimas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 str. nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 str. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjai yra taikomi aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasi šių principų, o ypač, vykdydama prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdama rūpestingai, ji galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir planuojamos veiklos sąlygos gali keistis ir imtis tokių veiksmų, kad nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.
Šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 2012-08-03, o avansinis mokėjimas atliktas 2013-01-28 pagal pareiškėjai išrašytą išankstinę sąskaitą, t. y. tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos ir pareiškėja, būdama rinkos dalyve, apie jai aktualius teisinio reglamentavimo pakeitimus turėjo žinoti. PVM sąskaita faktūra pareiškėjai buvo išrašyta 2013-01-25, kurią ji apmokėjo 2013-01-28, t. y. jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus ir likus keletui dienų iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo. Be to, pareiškėja Susitarime sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji dėjo protingai pastangas susigražinti ginčo išlaidas ir atliko kokius nors veiksmus. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarties vykdytojas būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs 60 000 Lt dydžio nuostolius. Taigi, pareiškėja neįrodė, kad šios išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismo kompetencija nepriskirtina vertinti ginčijamų administracinių aktų bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šiuo atveju, teismas byloje patikrina, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir turi būti naikinamas.
Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė 60 000 Lt pareiškėjos atliktų avansinių mokėjimų nekompensuoti, taigi, ji kompensavo pareiškėjai dalį, t. y. 100 Lt pareiškėjos patirtų išlaidų. Pagal Aprašo 20.2 punktą Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą iš dalies kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas. Teismas sutinka su Komisijos sprendime pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėja nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus realiai būtų patyrusi tokio dydžio išlaidas. Vien tai, kad pareiškėja pasirašė Susitarimą, t. y. ji pati pasirinko tokį elgesio variantą, kuris neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo.
Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes. Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punktą, surinkusi pareiškėjos pateiktus papildomus duomenis ir juos įvertinusi, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Sprendimo dalį dėl patirto avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimo dalį, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjos patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 48 400,00 Lt.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, tai ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Saulės elektrinės LT“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.