Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. M., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl 2013 m. lapkričio 29 d. rašytinio pritarimo Nr. RPP-01-131129-00928 panaikinimo bei savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys T. L., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 29 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-131129-00982; 2) įpareigoti atsakovą V. M. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. atstatyti ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-2265-3321, į buvusią padėtį iki 2011 m. gruodžio 1 d. – išardyti apie 5,83 m. ilgio, 4,15 m pločio ir 3,4 m ilgio ūkio pastato pristatytą 1,60 m ilgio, 1,0 m pločio, 2,2 m aukščio priestatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; 3) atsakovui V. M. neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu – įpareigoti atsakovą mokėti 100 Lt baudą į inspekcijos sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, įmokos kodas 5445, už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turės būti atstatytas į iki 2011 m. gruodžio 1 d. buvusią padėtį - išardytas apie 5,83 m. ilgio, 4,15 m pločio ir 3,4 m ilgio ūkio pastato pristatytas 1,60 m ilgio, 1,0 m pločio, 2,2 m aukščio priestatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyta statybvietė.Nurodė, kad atsakovas, neturėdamas normatyviniuose techniniuose dokumentuose nurodytų privalomųjų statybą leidžiančių dokumentų, savavališkai atliko ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Žemės sklypas, ant kurio stovi savavališkai rekonstruotas statinys, bendrosios nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui T. L., atsakovui V. M., I. B., R. K., G. K., J. Š., o savavališkai rekonstruotas statinys asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui. 2012 m. birželio 25 d. inspekcijos pareigūnas sudarė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120625-00217, kuriame nustatyta, kad atsakovas rekonstrukcijos darbus atliko savavališkai, todėl 2012 m. birželio 25 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kurie nėra pašalinti. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal T. L. ieškinį atsakovui V. M. dėl ginčo statinio pripažinimo pastatytu savavališkai, kurioje ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų. 2013 m. gruodžio 9 d. atsakovas informavo inspekciją, kad 2013 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-131129-00982. Tačiau ieškovė 2013 m. gruodžio 27 d. Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktu konstatavo, kad minėtas rašytinis pritarimas statinio projektui yra parengtas ir išduotas nesilaikant Statybos įstatymo 23 str. bei STR 1.07.01:2010 nuostatų. Šio akto 14 p. nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-430/2013, kurioje nutarta priimti žemės sklypo bendrasavininkės T. L. atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų nėra sutikimas atlikti ūkio pastato rekonstrukcijos darbus. Taigi, laikytina, kad atsakovas žemės sklypo bendrasavininkės sutikimo rekonstrukcijos darbams negavo, todėl savivaldybė neturėjo teisės išduoti rašytinio pritarimo statinio projektui.Atsiliepimu į ieškinį atsakovas V. M. su juo nesutiko. Paaiškino, kad priestatas pastatytas prie jo ūkinio pastato, ant jo privačios žemės sklypo, nesiliečia ribomis su T. L. turtu, o T. L. nepateikė įrodymų, jog priestatas pablogino gyvenimo sąlygas.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo siekiama įteisinti savavališką nesudėtingo statinio, esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, rekonstrukciją, buvo būtina iš Vilniaus miesto savivaldybės gauti statybą leidžiantį dokumentą – rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą nesudėtingo statinio rekonstrukcijos projektui. Atsakovui pateikus visus reikiamus dokumentus savivaldybė nutarė pritarti statinio projektui. Atsakovo įsitikinimu, T. L. atsisakymas nuo pareikštų ieškinio reikalavimų dėl ginčo statinio pripažinimo savavališka statyba civilinėje byloje iš esmės laikytinas pritarimu statybos darbams, kadangi bendraturčių sutikimų forma nėra reglamentuojama. Nurodė, kad praleistas sutrumpintas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas ginčyti išduotą statybą leidžiantį dokumentą.Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad ūkinis pastatas, (duomenys neskelbtini), nėra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamojo turto vertybė, tačiau žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kartu su statiniu patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vad. Žvėrynu, teritoriją.Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo T. L. prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 29 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-131129-00982, įpareigoti atsakovą V. M. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. atstatyti ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į buvusią padėtį iki 2011 m. gruodžio 1 d. – išardyti savavališkos statybos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) iki pamatų ir sutvarkyti statybvietę. Nurodė, kad jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 218/1269 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), butas/patalpa su rūsiu ir bendro naudojimo patalpa, esantys (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovo vykdomi Ūkinio pastato statybos darbai iš esmės pablogino jos ir kitų bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimą, nepagrįstai suvaržė jų teisių apimtis, todėl rekonstrukcijos darbai turi būti pripažinti atliktais neteisėtai.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo tenkino, kitoje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtu, priėmus ieškovo prašymą dėl ieškinio atsiėmimo. Panaikino Vilnius miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 29 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-131129-00982. Priteisė iš atsakovo V. M. ir Vilnius miesto savivaldybės administracijos į valstybės biudžetą po 3 EUR teismo patirtų išlaidų.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad T. L. sutikimo įforminimu negalima laikyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties, nes minėtoje byloje ir atitinkamai nutartyje buvo pasisakyta dėl šio ginčo pastato statybos, ne rekonstrukcijos, ką patvirtina ir parengtas statinio projektas (t.y. statybos projektas). Todėl, nutarus atlikti ginčo statinio rekonstrukciją, turėjo būti gautas statinio rekonstrukciją leidžiantis statybos dokumentas, tačiau atsakovas tokio dokumento neturėjo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad 2013 m. lapkričio 29 d. rašytinis pritarimas ginčo statinio projektui buvo išduotas neturint T. L. sutikimo, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria buvo priimtas T. L. atsisakymas nuo ieškinio V. M. atžvilgiu dalyje dėl vieno aukšto medinio statinio statybos pripažinimo savavališka negali būti laikomas T. L. sutikimu dėl šio ginčo statinio rekonstrukcijos darbų pagal vėliau parengtą rekonstrukcijos projektą.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas praleido 1 m. ieškinio senaties terminą statybą leidžiančio dokumento ginčijimui, tačiau įvertinęs, kad pažeidimą ieškovas nustatė 2013 m. gruodžio 27 d., taip pat tai, kad nustatytas įstatymo nuostatų nesilaikymas, esant viešam interesui tenkino ieškovo prašymą atnaujinti praleistą terminą.Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas įvykdė 2012 m. birželio 25 d. Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, ieškovui leido atsiimti ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo ir ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą dalyje, kuria buvo panaikintas 2013 m. lapkričio 29 d. išduotas rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. RPP-01-131129-0892 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti.Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trečiojo asmens T. L. nepritarimo pastato rekonstrukcijai. Apelianto įsitikinimu, teismas neištyrė ir neįvertino visų prijungtoje byloje Nr. 2-5736-600/2015 esamų įrodymų. Minėtos bylos medžiaga patvirtina, kad skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, joje ginčas tarp šalių buvo tiek dėl paties ūkinio pastato statybos, tiek dėl šio pastato rekonstravimo. T. L. ginčijo visą jau įteisinto ir rekonstruoto medinio ūkinio pastato ir prie jo pristatyto priestato statybą. Todėl jai atsisakius ieškinio reikalavimų, laikytina, kad ji sutiko su visais pagal abu techninius projektus atliktais darbais.Apelianto nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-430/2013, kuria teismas patvirtino T. L. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų prilygintina rašytiniam bendrasavininkės sutikimui. Apelianto vertinimu, teisės aktai nenumato bendraturčio sutikimo formos.Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas šį klausimą išsprendė formaliai, nesigilindamas į bylos aplinkybes. Ginčijamas pritarimas buvo išduotas 2013 m. lapkričio 29 d. ieškovui atsisakius ieškinio reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių nugriovimo, šioje byloje dominuoja administracinis teisinis santykis, kas reiškia, jog sprendžiant klausimą turėjo būti atsižvelgta į suformuotą praktiką susijusią su praleisto termino atnaujinimo taisyklėmis. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, jog į teismą nesikreipė dėl to, jog laukė kol įsigalios naujoji STR 41 p. redakcija numatanti ilgesnį terminą ginčijamam pritarimui apskųsti. Apelianto nuomone, ieškovas savo valia pasirinko netinkamą elgesio variantą ir netinkamai vykdė savo pareigas, kas negali būti vertinama svarbia termino praleidimo priežastimi. Pirmosios instancijos teismo pozicija, jog terminas atnaujintinas dėl nustatyto įstatymų nesilaikymo esant viešajam interesui, nepagrįsta, kadangi nugriautas ginčo priestatas ir termino atnaujinimas neturi jokios įtakos bendrasavininkių teisėms ir pareigoms, juo labiau viešajam interesui. Ieškovė nėra subjektas kuriam įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą, o tik tenkinti viešąjį interesą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos prašė jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rašytinis pritarimas Nr. RPP-01-131129-0892 buvo išduotas neteisėtai. Įstatymas imperatyviai numato pareigą statytojui pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą. Toks rašytinis vienašalis sandoris turi būti pasirašomas jį sudarančio asmens, aiškiai išreikštas, nedviprasmiškai ir suprantamai nurodant dėl kokių konkrečių darbų asmuo neprieštarauja. Todėl nesutiktina su apeliantu, jog minėtas skundžiamas pritarimas išduotas teisėtai, o trečiojo asmens atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų gali būti laikomas rašytiniu sutikimu statybos teisinius santykius reglamentuojančių aktų prasme. Atsakovo veiksmai bylos nagrinėjimo metu nugriovus ginčo priestatą patvirtina, jog jis pripažino išduoto statybą leidžiančio dokumento neteisėtumą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo T. L. prašė apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą, kad atsakovas savavališkai atliko ne ūkinio pastato rekonstrukciją, o savavališkai vykdė naujo statinio statybas. Pastatas atsirado ant trečiojo asmens T. L. naudojamo sklypo ribos, o tai pažeidžia jos teises ir interesus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju bendraturčių sutikimo nebuvo ir nebuvo parengta techninė dokumentacija tokiems darbams atlikti. Trečiojo asmens nuomone, ginčijamas savivaldybės išduotas rašytinis pritarimas yra prilyginamas administraciniam sprendimui ir viešojo administravimo subjekto nebuvo niekaip motyvuotas. Apeliantas netinkamai aiškina ir remiasi trečiojo asmens reikalavimo dalies atsisakymu civ. b. Nr. 2-668-430/2013. Tokio veiksmo atlikimas negali būti traktuojamas kaip sutikimas atlikti statybas ar rekonstrukciją, nes tai iš esmės pažeistų šalių teises ir teisėtus interesus ir prieštarautų LR Konstitucijai ir teismų praktikai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini) patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vad. Žvėrynu teritoriją. O atsakovo apeliacinis skundas nėra susijęs su Departamento kompetencija.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo išduoto statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės išduotas 2013 m. lapkričio 23 d. rašytinis pritarimas ginčo statinio projektui buvo išduotas neturint trečiojo asmens T. L. sutikimo, t.y. nesilaikant imperatyvių įstatymo nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymo nuostatų nesilaikymas nustatytas esant viešajam interesui, teismas atnaujino ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo.

Dėl atsakovo išduoto rašytinio pritarimo statinio projektui teisėtumo.

23. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jo nuomone, ginčo aktas išduotas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir turint žemės sklypo savininkės sutikimą rekonstrukcijai. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos apelianto argumentus. Tarp šalių iš esmės ginčas kilo dėl to, ar galima ieškinio reikalavimų susijusių su ginčo statinio statybos ir rekonstrukcijos pripažinimu savavališka, atsisakymą laikyti tinkamu žemės sklypo bendrasavininko sutikimu rekonstruoti ginčo pastatą.

24. Pažymėtina, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (2 straipsnio 13 punktas), o statinio rekonstravimas laikomas viena iš statybos rūšių (2 straipsnio 18 punktas). Tam, kad gautų statinio projektavimo sąlygų sąvadą, po to – ir statybos leidimą, statytojas, be kitų privalomų reikalavimų, privalo pateikti ir žemės sklypo bei statinio bendraturčių rašytinį sutikimą, jeigu žemės sklypas ir rekonstruojamas statinys priklauso bendrosios nuosavybės teise keliems bendraturčiams (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekdamas statinį rekonstruoti, bendraturtis kartu siekia įgyvendinti turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Kito bendraturčio sutikimo nedavimas siekiančiam pastatą rekonstruoti bendraturčiui reiškia bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo atsiradimą. Tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

25. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties nėra teisinio pagrindo laikyti bendraturčio rašytiniu sutikimu statinio rekonstrukcijai.

26. Pažymėtina, jog minėta nutartimi priimtas ieškovės T. L. atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų, t.y. dėl ieškovės atsisakymo pripažinti V. M. neturinčiu užstatymo teisės „superficies“; pripažinti atsakovo V. M. statomą vieno aukšto medinį statinį žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip savavališką statybą; pripažinti V. M. statomą priestatą prie gyvenamojo namo adresu D. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip savavališką statybą; pripažinti V. M. atliktus statybos darbus – bendrojo naudojimo objekto – laiptinės - rekonstrukciją gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), kaip savavališką statybą; įpareigoti V. M. savo lėšomis nugriauti žemės sklype savavališkai pastatytą naują statinį – vieno aukšto medinį namą; suteikti servitutą patalpų – buto su rūsiu su bendro naudojimo patalpa, pažymėta indeksu 4-3 (1/2 iš 4,40 kv.m.), t.y. 2,20 kv.m. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), savininkui, nustatant teisę naudotis atsakovo V. M. nekilnojamojo daikto buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa, pažymėta indeksu 2-1 koridoriumi, patenkant į ieškovei priklausantį nekilnojamąjį daiktą butą su rūsiu, esantį pastato antrame aukšte ir patekti į bendro naudojimo patalpą – rūsį per įėjimą iš atsakovo patalpos koridoriaus; pripažinti 2012-07-12 atsakovo deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 negaliojančia.

27. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškinio reikalavimų atsisakymas – procesinis veiksmas, kuriuo ieškovas išreiškia valią ir atsisako nuo ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų. Vienintelės ieškinio reikalavimų atsisakymo pasekmės yra bylos nutraukimas ir galimybė vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu prarandama (CPK 293 str. 4 p., 294 str. 2 d.). Tuo tarpu kolegijos vertinimu, apeliantas priimdamas prašomą panaikinti pritarimą, nepagrįstai minėtą nutartį laikė tinkamu bendraturčio sutikimo išreiškimu, taip pernelyg plečiamai aiškindamas Statybos įstatyme įtvirtintą reikalavimą turėti rašytinį bendraturčio sutikimą. Nors apeliantas ir pagrįstai nurodo, kad teisės aktai nereglamentuoja bendraturčio sutikimo formos, tačiau sutiktina su ieškovo pozicija, jog toks pritarimas turi būti aiškiai išreikštas, konkretus bendraturčio sutikimas tam tikriems darbams atlikti. Kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos atveju atsakovo išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį galima laikyti tinkamu bendraturčio valios išreiškimu ydinga ir neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėtina, kad iš minėtos nutarties nebūtų galimybės indentifikuoti kokiems konkretiems atsakovo statybos darbams trečiasis asmuo T. L. kaip žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininkė davė sutikimą.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes pagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės išduotas 2013 m. lapkričio 23 d. rašytinis pritarimas ginčo statinio projektui buvo išduotas neturint trečiojo asmens T. L. sutikimo, todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra naikintinas.

Dėl praleisto termino apskųsti administracinį teisės aktą.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) dėl administracinio akto paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, kurio taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. ABTĮ 33 str. 1 d. įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 str., CPK 78 str. 1 d.). Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ATBĮ 33 str. 1 d. nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-124/2016).

30.. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą terminą administraciniam aktui ginčyti, tačiau apelianto nuomone, terminas atnaujintas formaliai, neįsigilinus į bylos aplinkybes.

31. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su ieškovo pozicija, jog aplinkybė, kad prašomas panaikinti statybą leidžiantis dokumentas yra priimtas nesilaikant imperatyvių LR Statybos įstatymo normų, laikytina svarbia priežastimi procesinės teisės kreiptis į teismą atnaujinimui. Be kita ko atkreiptinas dėmesys ir į šiuo atveju susiklosčiusią specifinę situaciją, kuomet teismo nutartis, kuria atsisakyta nuo tam tikrų ieškinio reikalavimų, pripažinta tinkamai išreikštu bendraturčio sutikimu taip ydingai interpretuojant ir paneigiant bendraturčio teisę aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo nuomonę dėl jam nuosavybės teise priklausančiame sklype vykdomų statybos darbų. Tai kolegijos nuomone, taip pat laikytina pakankamu pagrindu atnaujinti praleistą terminą siekiant užkirsti kelią ydingai praktikai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog prašomo panaikinti akto panaikinimas de facto nepažeis civilinių teisinių santykių stabilumo, atsižvelgiant į tai, kad ginčo objektas yra nugriautas.

32.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.