Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-07-24 · Administracinė byla Nr. I-4128-365/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-07-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-07-24
Bylos Nr.
I-4128-365/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06985-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Dzedulionis
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4128-365/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06985-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti pažeidimus – kamerose iki 8 m² palikti tik po du gultus (b. l. 1–4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant 3,6 m² minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, reikalavimus. Be to, buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K administracija į pareiškėjo prašymą perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą nereagavo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė traumą ir moralinę žalą, kurią įvertino 3 000 Lt (b. l. 1–4).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–11). Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 16 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, pareiškėjo kalinimo laikotarpis labai trumpas, todėl mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi LR suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti) visą laiką yra išduodami į kameras. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama ir vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Be to, patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotas kameras neretai tenka remontuoti pakartotinai. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsnių reikalavimais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas ir pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal Tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d., atvykęs į įstaigą, užpildė apklausos anketą, kurioje pažymėjo, kad nepageidauja būti su rūkančias asmenimis. Tai patvirtino savo parašu, todėl administracija pareiškėjo nelaikė su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė. Nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus motyvus, papildomų paaiškinimų nepateikė, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (2014 m. liepos 7 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje atsakovų atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 26), todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo, nes jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų dėl kiekvienam asmeniui tenkančio ploto, dėl to patyrė traumą ir moralinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K reiškia pretenzijas dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. už 3 paras. Teismui pateikta medžiaga liudija, kad pareiškėjas atvyko 2013-08-16 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv.m. 2013-08-16 dieną kameroje buvo du asmenys, 2013-08-17 – keturi asmenys , 21013-08-18 – trys asmenys, o 2013-08-19 iš ryto buvo išvežtas į Kauno TIK.(b.l.8-11).

Tokiu būdu, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas 2 dienas, t. y. 2013 m. rugpjūčio 17-18 d.

Kaip minėta, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kalinių skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau pažymėjo, kad, esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, skiriamas įvairus inventorius, higienos reikmenys laikymo sąlygoms pagerinti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas Lukiškių TI-K ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kad pareiškėjas, kurio laikymo sąlygos nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei buvo perkeliamas į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikta atskira miegamoji vieta, skiriamas įvairus inventorius, higienos reikmenys, buvo stengiamasi gerinti gyvenimo sąlygas, aprūpinant bent jau minimaliomis priemonėmis. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (bylos Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jis su rašytiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė ir teismo posėdyje (2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas). Be to, byloje nėra duomenų, kad netinkamos kalinimo sąlygos būtų neigiamai paveikusios jo sveikatą ar apriboję galimybę bendrauti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 2 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl kalinimo sąlygų patyrė psichologinę traumą, tačiau šių teiginių nepagrindė. Teismas daro išvadą, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai yra nepakankami, pagrindžiant reiškiamas pretenzijas.

Dėl abstrakčių teiginių grindžiant reikalavimus analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris reiškia pretenzijas dėl ploto stygiaus sukeliamų pasekmių ir kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Aplinkybių, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad akivaizdžių sveikatos sutrikimų nebuvo (2014 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (2 dienos), daro išvadą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Pareiškėjas teistas paskutinį kartą Vilniaus m. I apylinkės teismo 2012-03-30 nuosprendžiu (dešimtą kartą), o praeityje ne kartą atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes. Todėl teismas daro išvadą, kad su kalinimo sąlygomis Lukiškių TIK pareiškėjas buvo susipažinęs. Dvi dienos, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į teismą, sukėlė pastarajam nepatogumus, tačiau tai nebuvo jam staigmena. Pareiškėjas teigė, jog patyrė didelę moralinę žalą, psichologinį diskomfortą, tačiau negalėjo motyvuotai paaiškinti kuo tai pasireiškė, savo teiginių dėl ypatingų nepatogumų, ypatingų dvasinių skriaudų kuo nors argumentuoti negalėjo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes - teistumų skaičių, kalinimų skaičių, kalinimo Lukiškių TIK šiuo atveju trukmę, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas patyrė nepatogumus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, šie nepatogumai neįtakojo jo psichinės ar psichologinės būsenos tokioje apimtyje, kad patirta neturtinė žalą galėtų būti kompensuojama tik priteisiant piniginę kompensaciją.

Kaip minėta, pareiškėjas praeityje buvo reguliariai teisiamas ir reguliariai kalinamas, nepatogumai, dėl kurių kreipėsi į teismą, jam buvo žinomi, tačiau tai neatgrasė nuo naujų nuskalstamų veikų darymo. Sąmoningai darydamas naujas tyčines nusikalstamas veikas, pareiškėjas numatė ir suvokė, kad jam faktiškai nepavyks išvengti sulaikymo, suvokė, kad teks praleisti laiką netinkamomis kalinimo sąlygomis. Todėl pareiškėjo teiginys, jog jis eilinį kartą kalinamas Lukiškių TIK - dvi dienas praleidęs patalpose, kurioje nebuvo pakankamo ploto patyrė ypatingą dvasinę skriaudą, yra nepagrįstas.

Pareiškėjas patyrė nepatogumus, jam buvo padaryta neturtinė žalą, tačiau visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šį kartą pats bausmės atlikimo sąlygų neatitikimo higienos reikalavimams faktas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo netenkinamas.

Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš teismui pateiktų dokumentų - Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketos (b. l. 20), matyti, kad pareiškėjas pageidauja būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kad pareiškėjas su skundais ir pretenzijomis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Aplinkybių, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas nepagrindė ir teismo posėdžio metu (2014 m. liepos 14 teismo posėdžio garso įrašas). Teismas daro išvadą, kad ši aplinkybė neįrodyta ir neįtakoja sprendimo dėl piniginės kompensacijos nepriteisimo.

Galiojantys norminiai aktai nustato sąlygas, kurių turi būti laikomasi kalinimo įstaigose. Šie reikalavimai yra privalomi kalinimo įstaigų administracijai. Todėl kalinimo įstaigų administracija apgyvendina sulaikytus asmenis stengdamasi , kad kalinamųjų skaičius konkrečioje patalpose atitiktų nustatytus reikalavimus. Kalinimo patalpose esančių lovų (gultų) skaičiaus , jų sandėliavimo klausimų higienos normos nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti TIK administracija išnešti iš kamerų gultus ir pan., teismo vertinamas kaip nepagrįstas ir netenkinamas.

Kaip minėta, pareiškėjas praleido Lukiškių TIK (šiuo atveju) tris dienas ir buvo pervežtas į Kauno TI, t.y. šiuo metu pareiškėjas kalinamas ne Lukiškių TIK. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl gultų skaičiaus Lukiškių TIK kamerose vertinamas kaip nekonkretus, neaiškus. Gultų skaičius Lukiškių TIK kamerose nepažeidžia pareiškėjo teisių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. S. (J. S.) teisė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būti laikomam kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d. įskaitytinai.

Kitoje dalyje skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis