- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-07
- Bylos Nr.
- 2A-1048/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- K. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“
- Kategorijos
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-474-267/2011 pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“ dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės kompensacijos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“ priešieškinį ieškovui K. B. dėl susitarimo vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Brauer“ 40 491,63 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos, 96 418,56 Lt vidutinio darbo užmokesčio ir 1 630,76 Lt palūkanų, o taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas teigė, kad su atsakovu 1995 m. sausio 2 d. jis sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią buvo priimtas dirbti generaliniu direktoriumi. Darbo sutartis buvo nutraukta 2010 m. sausio 13 d. pagal DK 125 straipsnio pirmąją dalį (šalių susitarimu), todėl šalys susitarė, kad atsakovas ieškovui išmokės iš viso 129 235,57 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. šalys sudarė susitarimą, kuriuo nustatė atsakovo atsiskaitymo su ieškovu tvarką. Tačiau atsakovas susitarimo nesilaikė, todėl ieškovas 2010 m. balandžio 12 d. vienašališkai nutraukė šį susitarimą. Po šio susitarimo nutraukimo 2010 m. balandžio 16 d. - 2010 m. spalio 4 d. laikotarpiu atsakovas ieškovui išmokėjo iš viso 88 743,94 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos ir liko skolingas 40 491,63 Lt. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė 2010 m. sausio 15 d. susitarimą, kuriuo buvo nustatyta atsiskaitymo, ir todėl jis buvo nutrauktas, ieškovo teigimu, atsakovas privalėjo atsiskaityti su juo darbo sutarties nutraukimo dieną, t.y. 2010 m. sausio 13 d. Pasak ieškovo, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bei atsižvelgiant į UAB „Brauer“ 2010 m. sausio 13 d. pažymos duomenis, jam iš atsakovo privalo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. lapkričio 2 d. – 96 418,56 Lt. Taip pat, vadovaujantis CK 6.210, 6.261 ir 6.37 straipsnių nuostatomis, jam iš atsakovo turi būti priteista 1 630,76 Lt palūkanų ir 5 procento dydžio procesinės palūkanos.
2011 m. sausio 20 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų padidinimo ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo su juo.
Teismo posėdžio metu reikalavimą priteisti pagrindinę skolą - 40 491,63 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos, atskaičius mokesčius, ieškovas sumažino iki 40 241,63 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Brauer“ priešieškiniu prašė pripažinti 2010 m. sausio 15 d. susitarimo vienašališką nutraukimą, kurį ieškovas K. B. atliko 2010 m. balandžio 12 d. pareiškimu, negaliojančiu ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad iš bendrovės vadovo pareigų valdyba ieškovą atšaukė, kaip pasitikėjimą praradusį asmenį, tačiau sutiko ieškovui išmokėti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbo sutarties nutraukimo dieną atsakovas ieškovui taip pat buvo skolingas darbo užmokesčio už 2009 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2010 m. sausio mėnesius. Bendra ieškovui mokėtina suma, atskaičius mokesčius, sudarė 128 985,57 Lt. Ieškovas taip pat teigė, kad ieškovo atleidimo iš UAB „Brauer“ metu įmonėje buvo apskaitoma tik 18 407 Lt grynųjų pinigų sąskaitoje ir kasoje likutis, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 2 361 768 Lt, tame tarpe darbo užmokesčio ir socialinio draudimo mokesčio skola siekė 142 492,70 Lt. Anot atsakovo, dėl tokios situacijos yra ir ieškovo kaltės, nes likus vos pusmečiui iki jo atšaukimo iš užimamų pareigų, jis periodiniais mokėjimais iš UAB „Brauer“ kasos išsimokėjo sau 243 201,30 Lt palūkanų. Atsakovo akcininkai, matydami, jog įmonė, pakeitus jai tiesiogiai vadovaujančius asmenis, galėtų toliau sėkmingai vykdyti veiklą, 2010 m. sausio 12 d. iš asmeninių lėšų paskolino bendrovei 1 916 178 Lt jos einamųjų mokėjimų dengimui. Tačiau, atsiradus įmonės kasoje lėšoms, 2010 m. sausio 12 d. ieškovas susigrąžino sau visą bendrovei paskolintą sumą. Atsakovo teigimu, kadangi sunkią atsakovo finansinę padėtį sukėlė pats ieškovas ir dėl to nebuvo galimybės atsiskaityti su juo jo atleidimo dieną, šalys realizavo DK 141 straipnsio pirmojoje dalyje numatytą teisę ir 2010 m. sausio 15 d. tarpusavio susitarimu nustatė kitokią atsiskaitymo su ieškovu tvarką. Nors susitarimo tekste nėra užfiksuota, tačiau šalys žodžiu susitarė patikslinti jame nustatytą tvarką bei tiksliai suderinti išeitinės išmokos bei kompensacijos sumų mokėjimo grafiką. 2010 m. gegužės 28 d., birželio 29 d., liepos 29 d., rugsėjo 2 d. bei spalio 4 d. atliktais mokėjimais atskovas ieškovui sumokėjo 66 810,70 Lt. Pasak atsakovo, ieškovo darbo užmokesčio už 2009 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. sumas buvo sutarta sumokėti tada, kai už minėtus laikotarpius bus mokamas darbo užmokestis kitiems atsakovo darbuotojams. Šį susitarimą atsakovas vykdęs tinkamai: darbo užmokestis už 2009 m. spalio mėn. ieškovui buvo išmokėtas 2010 m. sausio 12 d. (200 Lt) ir 2010 m. balandžio 16 d. (6948,53 Lt), už 2009 m. lapkričio mėn. - 2010 m. gegužės 6 d. (7405,28 Lt), už 2009 m. gruodžio mėn. - 2010 m. gruodžio 28 d. (50 Lt) ir 2010 m. gegužės 10 d. (7579,43 Lt). Tačiau 2010 m. balandžio 12 d. pareiškimu ieškovas informavo, jog atsisako 2010 m. sausio 15 d. susitarimo, nes atsakovas nevykdąs savo įsipareigojimų. Atsakovas informavo ieškovą, kad pareiškime nurodytos aplinkybės neatitinka tiesos, ragino laikytis susitarimo ir toliau vykdė prisiimtus įsipareigojimus, traktuodamas, kad ieškovas atsisakė nutraukti susitarimą, nes daugiau jokių veiksmų jis nesiėmė. Tačiau ieškovas 2010 m. birželio 14 d. pareiškimu ieškovas nurodė, jog susitarimas jo netenkina ir kreipsėi į teismą su ieškiniu. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant šalių sudarytas 2010 m. sausio 15 d. susitarimas dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos teisiškai turi būti vertinamas kaip civilinė sutartis, kuria šalys susitarė tarpusavio atsiskaitymams taikyti ne Darbo kodekso, o susitarimo sąlygomis, kurioms taikomos Civilinio kodekso nuostatos. Be to, vadovaujantis CK 6.59 , 6.125 straipsniais ir 6.217 straipsnio pirmąja ir antrąja dalimi, akivaizdu, jog jokių susitarimo pažeidimų (tuo labiau esminių), kurių pagrindu ieškovas būtų galėjęs inicijuoti pagal CK 6.218 straipsnį vienašališką susitarimo nutraukimą nebuvo, todėl ieškovo 2010 m. balandžio 12 d. vienašališkas susitarimo nutraukimas negali būti laikomas teisėtu ir sukeliančiu šalims teisines pasekmes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Brauer“ ieškovui K. B. 40 313 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 40 313 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinę bylą ieškinio reikalavimo dalyje dėl 250 Lt skolos priteisimo nutraukė. Likusią ieškinio dalį atmetė. Atsakovo priešieškinį teismas patenkino visiškai ir pripažino 2010 m. sausio 15 d. šalių susitarimo nutraukimą 2010 m. balandžio 12 d. K. B. pareiškimu negaliojančiu, priteisė iš ieškovo atsakovui 2000,00 Lt atstovavimo išlaidų, o iš atsakovo valstybei – 1060 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis CPK 187 straipsnio antrąja dalimi, pripažino nustatyta aplinkybę, kad darbo sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio pirmąją dalį, o nutraukdamos sutartį, šalys susitarė dėl ieškovui priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų išdėstymo. Teismas taip pat nustatė, kad darbo užmokestis už 2009 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius ieškovui buvo išmokėtas dalimis - 2009 m. gruodžio 28 d. (50 Lt), 2010 m. sausio 12 d. (200 Lt0, 2010 m. balandžio 16 d. (6948,53 Lt), 2010 m. gegužės 6 d. (7405,28 Lt), 2010 m. gegužės 10 d. (7579,43 Lt). Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių šalys neginčija, be to šalys sutarė, kad darbo sutarties nutraukimo metu bendra ieškovui mokėtina suma sudarė 128 985,57 Lt, o likusi neišmokėta suma bylos nagrinėjimo metu buvo 40 241,63 Lt. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl 2010 m. sausio 15 d. susitarimo vykdymo, jo vienašališko nutraukimo ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas nustatė, kad šalių susitarimas iki 2010 m. balandžio 12 d. buvo vykdomas tinkamai, bei atmetė ieškovo argumentus apie neįvykdytus atsakovo įsipareigojimus dėl jo įdarbinimo UAB „Brauer“ konsultantu ir nesudaryto tikslaus atsiskaitymo grafiko, motyvuodamas tuo, kad 2010 m. sausio 15 d. K. B. pareiškime nebuvo nurodyti tokie atsakovo įsipareigojimai. Teismas konstatavo, kad vienašališkas susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos nutraukimas dėl praleistų sutarties įvykdymo terminų prieštarauja CK 6.217 straipsnio trečiosios dalies nuostatai, numatančiai, kad tokiu atveju nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Teismo teigimu, atsakovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus dėl susitarime nustatytų darbo užmokesčio mokėjimo terminų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei į tai, kad bylos iškėlimo stadijoje susitarimas buvo vykdomas, teismas konstatavo, kad atsakovas nepadarė esminių susitarimo pažeidimų, kurių pagrindu ieškovas galėtų jį vienašališkai nutraukti ir todėl pripažino, kad vienašališkas 2010 m. sausio 15 d. susitarimo nutraukimas ieškovo 2010 m. balandžio 12 d. pareiškimu prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl negalioja. Įvertinęs byloje pateiktus mokėjimo dokumentus ir šalių paaiškinimus, teismas nusprendė, kad atsakovas 2010 m. sausio 15 d. susitarimu prisiimtą prievolę išmokėti ieškovui darbo užmokestį už 2009 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. įvykdė tinkamai, tačiau pažeidė susitarime nustatytus terminus, mokant ieškovui išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl liko skolingas ieškovui 40 241,63 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad iki bylos iškėlimo teisme atsakovas neįvykdė įsipareigojimo sumokėti ieškovui 13 381,54 Lt už spalio mėnesį ir konstatavo, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę gegužės mėnesį jis praleido 27 dienas, rugpjūčio mėnesį – 1 dieną, rugsėjo mėnesį – 3 dienas, o spalio mėnesį iki bylos iškėlimo teisme - 8 dienas, iš viso – 39 dienas. Teismas, pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad atsakovas 13 381,54 Lt dydžio išmokas buvo įsipareigojęs mokėti kiekvieno mėnesio pirmąją dieną, nurodęs, kad iš 2010 m. sausio 15 d. pareiškimo turinio matyti, jog šalys buvo susitarusios tik dėl atsiskaitymo termino pradžios ir pabaigos. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgęs į CK 6.261 straipsnio ir 6.210 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 8 d. teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 71,37 Lt palūkanų, o pagal CK 6.37 straipsnį, - 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Teismas atmetė ieškovo ir jo atstovo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2010 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškovu, motyvuodamas tuo, kad šalys 2010 m. sausio 15 d. susitarė dėl kitokios, nei numatyta DK 141 straipsnio pirmojoje dalyje, atsiskaitymo tvarkos. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, susijusius su DK 141 straipsnio trečiosios dalies nuostatų taikymu, nurodęs, kad nutrūkus darbo santykiams ir esant šalių susitarimui dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimo tvarkos išdėstymo, vykdant tokį šalių susitarimą, taikytina ne DK 241 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta sankcija, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei CK 6.37 straipsnio antrosios dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą dalyje dėl 40 313 Lt skolos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, viršijant pareikštus reikalavimus, ir pripažinti, kad K. B. ir UAB „Brauer“ 1995 m. sausio 2 d. neterminuota darbo sutartis nutraukta pagal DK 129 straipsnio pirmąją dalį, priteisti iš atsakovo 40 241,63 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos, atskaičius mokesčius, 96 418,56 Lt vidutinio darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, 1 630,76 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Taip pat prašo priteistą sprendimo dalį dėl 9 925,44 Lt vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio vykdyti skubiai, atsakovo priešieškinį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.
Pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo būti aktyvus procese ir pagal CPK 414 straipsnį savo iniciatyva rinkti įrodymus, kad būtų nustatytos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės ir priimtas teisingas bei pagrįstas sprendimas. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika darbo bylose, pagal kurią turi būti ginami darbuotojo, kaip silpnesnės civilinių teisinių santykių šalies, teisės ir teisėti interesai, o visi byloje kylantys neaiškumai aiškinami jo naudai. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnį, netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Anot apelianto, norint nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, šalis turi tokį pasiūlymą pateikti kitai šaliai raštu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kuri nors šalis, norėjusi nutraukti darbo sutartį, būtų pateikusi kitai šaliai rašytinį pasiūlymą, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nustatydamos jame sutarties nutraukimo datą, kitas sutarties nutraukimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovas nepateikė ieškovui raštiško pasiūlymo nutraukti darbo sutartį ir tokiu būdu suvaržė jo galimybę svarstyti, ar jam priimtinos tokios darbo teisinių santykių nutraukimo sąlygos.
3. Byloje esantis atsakovo 2010 m. sausio 12 d. valdybos posėdžio protokolas patvirtina, kad 2010 m. sausio 12 d. UAB „Brauer“ valdybos posėdyje buvo nutarta atšaukti ieškovą iš užimamų generalinio direktoriaus pareigų ir tuo pačiu priimti jį dirbti konsultantu. Ieškovas sutiko nutraukti darbo sutartį, tik jei atsakovas priims jį dirbti konsultantu. Kadangi ieškovas nebuvo priimtas dirbti UAB „Brauer“, negalima teigti, kad jis siekė nutraukti darbo sutartį abipusiu susitarimu, nes tikroji ieškovo valia nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį nebuvo išreikšta. Anot apelianto, darbo sutartis faktiškai buvo nutraukta DK 129 straipsnio pirmosios dalies pagrindu.
4. Pirmosios instancijos teismas nepaisė kasacinės instancijos teismo pozicijos dėl vidutinio darbo užmokesčio ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog DK 141 straipsnio trečioji dalis nustato ne CK reglamentuojamas netesybas, o visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi.
5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas ieškovui priklausančio ir nesumokėto 40 241,63 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos neginčijo, bet ir po 2010 m. gruodžio 31 d. šių piniginių išmokų jam nesumokėjo. Todėl už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 4 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) iš atsakovo ieškovui privalo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis, kurio suma yra 20 796,16 Lt (472,64 Lt x 44 darbo dienos = 20 796,16 Lt).
6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 143 straipsnio antrąją dalį, nes nebuvo pagrindo priimti atsakovo priešieškinio. Priešieškiniu atsakovas neginčijo pagrindinio reikalavimo dėl 40241,63 Lt darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos priteisimo ir jį pripažino, todėl darytina išvada, kad priešieškinio reikalavimu nebuvo siekiama įskaityti pagrindinio ieškinio reikalavimo. Be to, nebuvo pagrindo manyti, kad, patenkinus priešieškinį, visiškai ar iš dalies nebebūtų galima patenkinti pradinį ieškinį.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skubiai vykdyti priteistą vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, kurią sudaro 9 925,44 Lt, todėl pažeidė CPK 282 straipsnio antrosios dalies 2 punktą.
8. Teismas pažeidė 413 straipsnį, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, taip pat šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nes darbo byla buvo nagrinėjama dvigubai ilgiau, nei leidžia CPK 413 straipsnis.
9. Teismas priteisė iš ieškovo atsakovui 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau ieškovo galimybės įvykdyti šią teismo sprendimo dalį yra ribotos ir ilgai užtruks, todėl pripažinus priešieškinyje pateiktus reikalavimus pagrįstais, turėtų būti daromas įskaitymas.
10. Nėra aišku, kodėl teismas ieškovo patirtas išlaidas už ieškinio surašymą pripažino nesusijusiomis su nagrinėjama byla ir jų nepriteisė ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Brauer“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jo naudai iš ieškovo visas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 129 straipsnį. Iš . atsakovo valdybos 2010 m. sausio 12 d posėdžio protokolo 3 punkto turinio matyti, kad UAB „Brauer“ valdyba pasinaudojo ABĮ 34 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta teise ir atšaukė ieškovą iš užimamų generalinio direktoriaus pareigų. Visų valdybos narių bendru sutarimu buvusiam bendrovės vadovui nutarta išmokėti 2 mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją, nors įstatymas ir nenumato darbdaviui tokios pareigos. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio pirmąją dalį, negali būti laikoma CPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimu.
2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas buvo pasiūlęs jam dirbti bendrovėje konsultantu. Pažymi, kad su ieškovu bendrovės valdybos posėdyje buvo preliminariai aptarta galimybė dėl civilinių sutartinių santykių užmezgimo, tačiau vėliau, išsiskyrus šalių pozicijai dėl užmokesčio ir kitų tokio civilinio susitarimo sąlygų, jis nebuvo pasiektas. Tai nesudaro pagrindo manyti, kad darbo sutartis buvo sudaryta bendru sutikimu.
3. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007, pateiktu DK 125 straipsnio aiškinimu: minėtoje nutartyje spręstas šalių ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo tvarkos su eiliniu bendrovės darbuotoju, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl uždarosios akcinės bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo darbo sutarties nutraukimo tvarkos ir sukeliamų pasekmių. Dėl šių priežasčių minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas DK 125 straipsnio aiškinimas dėl rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį nepateikimo pasekmių negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje, kai darbo sutartis nutraukiama su administracijos vadovu.
4. Nėra pagrindo ieškovui priteisti vidutinį darbo užmokestį pagal DK 141 straipsnio trečiąją dalį, nes nenustatyta, kad atsakovas laiku neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju. Ieškovas neginčija teismo išvados, kuria buvo konstatuota, jog iki bylos iškėlimo teisme dienos atsakovas vykdė 2010 m. sausio 15 d. susitarimu prisiimtus įsipareigojimus. Nenustatyta, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Atsakovas nebuvo finansiškai pajėgus atsiskaityti su ieškovu darbo sutarties nutraukimo dieną, nes dėl blogos finansinės padėties buvo kaltas pats ieškovas.
5. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą, nes darbo sutarties nutraukimas įformintas prieš 2010 m. sausio 15 d. pareiškimo pateikimą darbdaviui, todėl negalima teigti, jog susitarimas pagal DK 125 straipsnį būtų pasiektas jau po faktiško darbo sutarties nutraukimo. 2010 m. sausio 15 d. pareiškimu buvo įformintas susitarimas pagal DK 141 straipsnio pirmąją dalį tik dėl priklausančių išmokų išmokėjimo tvarkos ir terminų, o ne dėl darbo sutarties nutraukimo. Paties ieškovo veiksmai tiek iškart po darbo sutarties nutraukimo, tiek iki kreipimosi į teismą dienos parodo, jog jis laikė, kad su darbdaviu yra susitarta pagal DK 141 straipsnio pirmąją dalį.
6. Pirmosios instancijos teismas atliko visus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus procesinius veiksmus, todėl CPK 414 ir 417 straipsniai nebuvo pažeisti. Pats ieškovas, nors ir atstovaujamas advokato, kelis kartus keitė ieškinio dalyką: pradžioje reikalavo fiksuotos vidutinio darbo užmokesčio sumos pagal DK 141 straipsnio trečiąją dalį, paskui, pateikdamas pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo padidinimo, reikalavo santykinės, nuo atitinkamų terminų priklausančios, sumos, o formuodamas apeliacinio skundo dalyką, vėl grįžo prie fiksuotų sumų šioje reikalavimo dalyje. Tokiu elgesiu ieškovas klaidino teismą.
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė priešieškinį, nes priešieškinys ir pradinis ieškinys yra tarpusavyje susiję, be to, priešiekinį patenkinus, nebūtų galima patenkinti ieškinio ar jo dalies.
8. Nepagrįsti ieškovo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dalies ieškovui priteistų sumų skubaus vykdymo. Teismas, tenkindamas priešieškinį visiškai, o ieškinį - tik iš dalies, pagrįstai proporcingai, kaip ir numato proceso taisyklės, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Aatsakovas yra bankrutuojanti įmonė, iš kurios turto bet koks priverstinis vykdymas - skubus ar neskubus, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, nėra įmanomas, todėl apelianto reikalavimai dėl dalies priteistų sumų skubaus vykdymo turi būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimas pakeistinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnį ir netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Anot apelianto, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kuri nors šalis, norėjusi nutraukti darbo sutartį, būtų pateikusi kitai šaliai rašytinį pasiūlymą, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo.
Iš tiesų, pagal Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalies nuostatą, viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.).
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas pats nurodė, kad darbo sutartis tarp jo ir atsakovo UAB ,,Brauer“ buvo nutraukta 2010 m. sausio 13 d. šalių susitarimu DK 125 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ir 2010 m. sausio 15 d. susitarimu šalys susitarė dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2009 m. spalio – 2010 m. sausio mėnesių laikotarpį, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės kompensacijos sumokėjimo tvarkos. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas šio susitarimo nesilaikė, todėl jis 2010 m. balandžio 12 d. susitarimą vienašališkai nutraukė. Šioms savo ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė 1995 m. darbo sutarties, 2010 m. sausio 13 d. įsakymo apie darbo sutarties nutraukimą, savo 2010 m. sausio 15 d. bei 2010 m. balandžio 12 d. pareiškimų nuorašus (t. 1, b.l. 8, 9, 11, 12), kurie iš esmės patvirtina šalių teiginius apie darbo sutarties šalių valią nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Nei šioje byloje pareikštu ieškiniu, nei pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų padidinimo (t. 2, b.l. 31-32) darbo sutarties nutraukimo pagrindo ieškovas neginčijo, tik teigė, kad ieškovas nesilaikė susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos ir liko skolingas jam 40 241,63 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais (t.1, b.l. 1-7, t. 2, b.l. 31-32, 59). Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais faktiniais bylos duomenimis, kurių nei viena iš šalių neginčijo, aplinkybes dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu bei šalių susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos esmės pagrįstai laikė nustatytomis ir šių susitarimų teisėtumo neanalizavo. Dėl šios priežasties ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir teisėtumo negali būti apeliacinio nagrinėjimo objektas ir todėl negali turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 312 str.).
Atsižvelgiant į šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus taip pat pažymėtina, kad ieškovas iki darbo sutarties nutraukimo vykdė atsakovo administracijos vadovo – generalinio direktoriaus pareigas. Bendrovės ir jos vadovo santykiai yra specifiniai, nes juose yra pavedimo santykių bruožų, todėl darbo sutartims, sudaromoms su bendrovės vadovu, Darbo kodekse nustatytos bendrų taisyklių išimtys, viena iš kurių yra numatyta DK 124 straipsnio 1 punkte, pagal kurio nuostatą darbo sutartis baigiasi šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama, vadovą išrinkusiam organui jį atšaukus iš vadovo pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti nesusijusi su jo kaltais veiksmais ar kitomis aplinkybėmis, t. y. ji – absoliuti. Bendrovės valdyba šią teisę įgyvendina atsižvelgdama į ABĮ 19 straipsnio 8 dalies reikalavimą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai. Atšaukimo teisės absoliutumą lemia bendrovės ir jos vadovo santykių, pagrįstų pasitikėjimu, pobūdis, vadovo pareigybės ir vadovo atliekamo vadovavimo darbo reikšmė bendrovei. Vadovo darbo sutarties nutraukimą susaisčius griežtai apibrėžtais pagrindais, jų neįrodžius, vadovas toliau dirbtų, tačiau bendrovės valdymo organai, kai nėra tarpusavio pasitikėjimo, negalėtų reikiamai bendradarbiauti, todėl bendrovei tokiomis veiklos sąlygomis gali būti padaryta didelė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3 K-3-457/2005).
Pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalies nuostatą, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.
Tiek šioje byloje pareikštu ieškiniu, tiek savo apeliaciniu skundu, ieškovas pripažino ir pripažįsta, kad ieškinio šioje byloje pareiškimo dieną atsakovas jam buvo skolingas 40 241,63 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais (neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės kompensacijos). Ieškovas taip pat pripažįsta, kad susitarimu dėl atsiskaitymo tvarkos atsakovas su juo turėjo visiškai atsiskaityti 2010 m. gruodžio 31 d. (t. b.l. 11, t. 2, b.l. 74). Tuo tarpu ieškinį dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo šioje byloje ieškovas pareiškė 2010 m. lapkričio 3 d., t. y. dar nepasibaigus šalių susitarimu nustatyto atsiskaitymo terminui. Taigi, ieškinio padavimo metu ieškovas pagal minėtą susitarimą neturėjo teisės reikalauti, kad atsakovas su juo visiškai atsiskaitytų, išmokėdamas visas jam priklausančias su darbo santykiais susijusiais išmokas.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas iki 2010 m. balandžio 12 d. šalių susitarimą dėl atsiskaitymo tvarkos vykdė tinkamai, o šios civilinės bylos iškėlimo metu susitarimas taip pat buvo vykdomas, padarė išvadą, kad atsakovas nepadarė esminių susitarimo pažeidimų, kurių pagrindu ieškovas galėtų susitarimą vienašališkai nutraukti, ir šios išvados pagrindu atsakovo priešieškinį patenkino – vienašališką šalių susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos nutraukimą pripažino negaliojančiu.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas priešieškinis, apeliantas iš esmės neginčija teismo išvadų dėl susitarimo nutraukimo pagrindo nebuvimo, tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 143 straipsnio antrąją dalį, nes nebuvo pagrindo priimti atsakovo priešieškinio. Pasak ieškovo, atsakovui neginčijant pagrindinio reikalavimo dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos priteisimo, nebuvo pagrindo manyti, kad, patenkinus priešieškinį, visiškai ar iš dalies nebebūtų galima patenkinti pradinį ieškinį.
Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekso 143 straipsnio antrosios dalies nuostatą, teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.
Pareikštuoju ieškiniu ieškovas, be kita ko, teigė, kad susitarimas dėl atsiskaitymo tvarkos yra nutrauktas, o atsakovas su juo nėra atsiskaitęs – nėra išmokėjęs viso jam priklausančio darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos. Ieškovas taip pat teigė, kad 2010 m. balandžio 12 d. nutraukus susitarimą dėl atsiskaitymo tvarkos, atsakovas privalėjo su juo atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną – 2010 m. sausio 13 d. ir šiuo pagrindu pareiškė reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki ieškinio padavimo. Todėl patenkinus priešieškinį ir pripažinus, kad susitarimas dėl atsiskaitymo tvarkos nutrauktas nepagrįstai bei toks susitarimas, pagal kurį atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaityti turėjo tik 2010 m. gruodžio 31 d., galioja, pagrindo tenkinti minėtą ieškinio reikalavimą - priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki ieškinio padavimo, nėra. Taigi, CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga priešieškiniui priimti – kad patenkinus priešieškinį, bus iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio – buvo ir pirmosios instancijos teismas priešieškinį priėmė bei jį išsprendė pagrįstai.
Esant galiojančiam šalių susitarimui, pagal kurį atsakovas su ieškovu, kaip buvusiu darbuotoju, visiškai atsiskaityti turėjo 2010 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki ieškinio padavimo, o taip pat ir iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tačiau pažymėtina, kad 2011 m. sausio 20 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų padidinimo ieškovas, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, prašė priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už delsimo atsiskaityti laiką nuo 2010 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo su juo (t. 2, b.l. 32). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad likusi neišmokėta ieškovui suma bylos nagrinėjimo metu buvo 40 241,63 Lt. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Taigi, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu - 2011 m. kovo 4 d. - atsakovas nebuvo visiškai atsiskaitęs su atleistu iš darbo ieškovu, nors pagal sudarytą susitarimą privalėjo atsiskaityti iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Aplinkybių, kodėl atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, pasibaigus atsiskaitymo terminui, pirmosios instancijos teismas nenustatė, o ieškovas nenurodė, kad neatsiskaityta per šį laikotarpį buvo dėl ieškovo kaltės ir tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Bankroto byla atsakovui buvo iškelta 2011 m. vasario 23 d., tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo įsiteisėjusi. Taigi, nenustačius ieškovo, kaip buvusio darbuotojo kaltės dėl to, kad su juo nebuvo visiškai atsiskaityta susitarime nustatytu terminu – 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovas, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata, pagrįstai reikalavo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestis už uždelsimo laiką nuo tada, kai atsakovas privalėjo visiškai atsiskaityti su juo, t.y. 2010 m. gruodžio 31 d. Pagal ieškovo pateiktą atsakovo 2010 m. sausio 15 d. pažymą apie ieškovo pajamas, vidutinis ieškovo darbo užmokestis iki darbo sutarties nutraukimo buvo 9925,37 Lt (t. 1, b.l. 10). Taigi, pagrįstas yra ieškovo apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo dienos uždelsė su juo atsiskaityti 44 darbo dienas ir todėl pagal DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą už uždelsimo laiką privalo jam sumokėti 20 796,16 Lt vidutinio darbo užmokesčio sumą.
Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Darbo kodekso 143 straipsnio trečiosios dalies nuostatos netaikomos, kai darbuotojo ir darbdavio santykiai nutrūksta. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, suformuota naginėjant ginčus, kylančius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju. Tačiau nutartyse, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra išaiškinta, kad nutraukus darbo teisinius santykius, CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus, t.y. CK 6.37 straipsnio 2 dalies 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą bei įtvirtinančios procesines palūkanas už priteistą sumą, kai darbo santykiai yra nutrūkę, turi būti taikomos vietoj Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo normų. Tuo tarpu dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad šioje normoje nustatytų pasekmių už darbo pareigų pažeidimą pagrindinė funkcija yra kompensuojamoji, joje yra įtvirtintas mechanizmas, įgalinantis kompensuoti darbuotojui neišmokėtus darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, be to, tai yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti, bei tam tikra sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju ne visiškai atsiskaito atleidimo dieną. Pagal aptariamos normos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008). Pažymėtina ir tai, kad pats DK 141 straipsnis reglamentuoja būtent atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką. Taigi, DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią uždelsus atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, taikoma būtent darbuotojo atleidimo atveju, taigi ir šioje byloje nagrinėjamu atveju.
Pagal CK 282 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus ir nutartis dėl darbo užmokesčio priteisimo – sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Taigi, ši proceso teisės norma įpareigoja teismą, priteisiant darbo užmokestį, sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, nukreiti vykdyti skubiai, nepaisant to, ar reikalavimas dėl skubaus vykdymo byloje yra pareikštas, ar ne. Į šį imperatyvų teisės normos reikalavimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir šios normos nepagrįsta netaikė. Nors skundžiamo sprendimo priėmimo metu atsakovui ir buvo iškelta bankroto byla, tačiau nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo įsiteisėjusi. Taigi, ši aplinkybė negalėjo būti kliūtimi taikyti minėtą imperatyvų proceso teisės normos reikalavimą.
Esminis šioje byloje nagrinėjamas ginčas – aplinkybės, susijusios su atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu, kaip atleidžiamu darbuotoju, vykdymu. Pripažinus, kad atsakovas šios pareigos tinkamai nevykdė ir su atleistu iš darbo ieškovu visiškai neatsiskaitė, taip pažeisdamas jo teises, bei liko skolingas ir teismo sprendimo priėmimo dieną, bei priteisus jam priklausančias išmokas, o taip pat ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, konstatuotina, kad ieškinys iš esmės buvo pareikštas pagrįstai, nors ir priteisiama ne visa reikalaujamų išmokų suma. Todėl pagrindo priteisti iš ieškovo atsakovui dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų byloje dalyvavusios advokato pagalbai apmokėti) nėra ir teismas šias išlaidas priteisė nepagrįstai, netinkamai taikydamas CPK 93 straipsnio nuostatas. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis patenkintas visiškai, bylinėjimosi išlaidos paliekamos šalims (CPK 93 str. 2 d.). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisus iš ieškovo atsakovui papildomą sumą (vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką), atitinkamai pakeičiama ir sprendimo dalis, kuria iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos - žyminis mokestis valstybei (CPK 96 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisako.
Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo taip priteisiamas bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu), patirtos dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str. 1 d., t. 2, b.l. 79).
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, visiškai atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, o taip pat spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei teismo sprendimo vykdymo klausimus, iš dalies netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl bylą iš dalies išsprendė neteisingai. Dėl šios priežasties minėti pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti.
Papildomai priteisti ieškovui K. B. (a.k. (duomenys neskelbtini))iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“, (įmonės kodas 166720462, buveinės adresas Tirkšlių g. 1, Mažeikiai 20) 20 796,16 Lt (dvidešimt tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt šešis litus ir 16 ct) vidutinio darbo užmokesčio sumą už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo dalimi, kuria ieškovui K. B. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“ priteista 40 313 Lt išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteistą sumos dalį, lygią 9925,37 Lt, nukreipti vykdyti skubiai.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo K. B. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Brauer“ priteista 2 000 Lt atstovavimo išlaidų, panaikinti.
Minėtu sprendimu iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“ valstybei priteistą žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumą padidinti iki 1843 Lt.
Kitą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brauer“ 637 Lt (šešis šimtus trisdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu), patirtų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, valstybei.