Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-04 · Administracinė byla Nr. I-8425-535/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-04
Bylos Nr.
I-8425-535/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02982-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
I. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8425-535/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02982-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjui I. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).

Pareiškėjas paaiškina, kad gydymo laikotarpiu 2015-09-11 ir 2016-03-04 buvo kalinamas Ligoninėje neužtikrinant teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto. Kamerose trūko spintelių ir taburečių, o pagal teisės aktus jos turi būti skirtos kiekvienam asmeniui. Kameroje Nr. 23 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas sienele nuo gyvenamosios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu buvo matomas kitų asmenų bei prižiūrėtojų. Ligoninė neužtikrindama privatumo pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. nuostatas. Dėl minėtų kalinimo sąlygų gydymo laikotarpiu teigia patyręs nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ligoninė su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 7-10) paaiškina, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos.

Atkreipia dėmesį, kad HN 76:2010 nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹ punktas (redakcija nuo 2010-04-30) numato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 m². Pažymėjo, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems.

Atkreipia dėmesį, kad Ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas (1 laikotarpiu), yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl mano, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Pažymi, kad tokios nuostatos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-707/2014).

Informuoja, kad Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V - 82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas.

Pažymi, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1.5 metro sienelė, atskirianti tualetą nuo gyvenamosios patalpos dalies, taip pat Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu, nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Remontas Ligoninės palatose atliekamas eilės tvarka, pagal poreikį. Visi atsiradę neatitikimai Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams šalinami per minimalius terminus. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai įtakojo pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje.

Remiantis atsakovės atstovės atsiliepime pateiktais duomenimis ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 7, 15, 16) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje laikotarpiais nuo 2015-09-11 iki 2015-09-16 ir nuo 2016-03-04 iki 2016-03-09 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 3 (19,80 m² , 6 lovos), Nr. 29 (15,45 m², 3 lovos).

Pagal Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2010-04-30) 11¹.4 p. iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m² – Ligoninės palatose.

Ligoninė nepateikė duomenų, kiek pacientų ginčijamu laikotarpiu buvo gydoma palatose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, tačiau atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės nepaneigė.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015-09-11 iki 2015-09-16 būnant Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 m² ir joje įrengtos 6 lovos, teko apie 3,3 m² palatos ploto, o kamerų tipo palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m² ir joje įrengtos 3 lovos, teko apie 5,15 m² palatos ploto. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Ligoninėje iš viso buvo laikomas 10 parų, iš kurių 5 paras – pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 p. reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. LVAT administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2009-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra EŽTK 3 str., kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (EŽTT 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje 6 paras nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamas gydymo sąlygas Ligoninėje. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti, nes Ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl minimalios normos tenkančios vienam asmeniui, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių. LVAT, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011).

Pareiškėjas žalą kildina taip pat ir dėl Kameroje tualeto netinkamo atitvėrimo nuo gyvenamosios dalies. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 14.5 p. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovės atstovė, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime paaiškino, kad ligoninės kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėtą reikalavimą. Tai patvirtina, ir byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 3 ir Nr. 29, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, tualetas atitvertas pertvara, užtraukiama užuolaida (b. l. 33, 38). Spręstina, kad Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka higienos normos reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Ligoninės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-29 patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-492 (b. l. 27-29) duomenys patvirtina, kad tualeto įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 38 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad santechniniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, švarūs.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl spintelių ir taburečių trūkumo. Ligoninės Vidaus tvarkos taisyklių V dalyje „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. Ligoninė atsiliepime nurodė, kad Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas, taigi negalima konstatuoti, kad būtent dėl baldų ar kito inventoriaus galimo trūkumo pareiškėjas patyrė žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas pateikė papildomus įrodymus: Ligoninės 2016-09-16 raštą Nr. 7-PER-756 ir asmens sveikatos istorijos duomenis, tačiau konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė. SVĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinus Ligoninės 2016-09-16 raštą Nr. 7-PER-756 ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 58-142) įrašus, matyti, kad pareiškėjui medicininė pagalba buvo teikiama. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos pablogėjimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatyto pažeidimo pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 5 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5,1 m² ploto, pažeidimo trukmę (5 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 40 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 400 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo I. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui I. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič