Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. (V. P. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 307 straipsnio 1 dalį trisdešimt parų arešto, pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

V. P. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš V. P. , R. L. , R. L. (R. L. ), N. P. 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinės žalos atlyginimo A. M. .

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu yra nuteisti R. L. , R. L. , N. P. . Dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis ir N. P. turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent: jie, nuo 2002 m. rudens iki 2005-03-07, veikdami bendrininkų grupe kartu su R. L. , kuri organizavo ir vadovavo T. K. , N. J. , J. P. , A. M. , A. L. , V. B. , G. K. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų moterų prostitucijai išnuomotuose butuose (duomenys neskelbiami), užtikrindavo prostitucija užsiimančių moterų apsaugą, už tai iš kiekvienos merginos uždarbio buvo išskaičiuojama po 300, 400 litų apsaugai.

Be to, V. P. nuteistas už tai, kad jis kartu su R. L. organizavo A. M. jos sutikimu gabenimą prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Izraelį, o būtent: 2003 m. pradžioje, R. L. įkalbėjus A. M. dirbti prostitute Izraelyje, nupirko pastarajai kelionės bilietus, surado ją lydintį asmenį, pasirūpino jos sutikimu ir apgyvendinimu Izraelyje, 2003-06-18 organizavo A. M. išgabenimą į Prahą, Čekijoje, iš ten į Tel-Avivą, Izraelyje, tačiau Izraelio muitinės tarnyboms pastarosios neįleidus į Izraelį, grįžo atgal į Vilnių.

V. P. taip pat buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje. Teismo nuosprendžiu V. P. , vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, pagal BK 307 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nuosprendžio dalis dėl V. P. išteisinimo pagal BK 307 straipsnio 3 dalį apeliacine tvarka nėra apskųsta.

Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir jį pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, BK 307 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes jis šių nusikaltimų, už kuriuos apygardos teismo nuosprendžiu yra nuteistas, nepadarė.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, kad teismo išvada, jog jis turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, niekuo nepagrįsta. Byloje apklaustos nukentėjusiosios, liudytojai neparodė, kad jis gavo iš prostitucijos pinigų.

Taip pat apeliantas skunde neigia padaręs ir nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje. Tvirtina, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog jis kokiais nors veiksmais prisidėjo prie šio nusikaltimo darymo. Jis už šio nusikaltimo padarymą buvo nuteistas remiantis vieninteliais liudytojo I. M. parodymais, kurie neatitinka tikrovės, yra prieštaringi, nenuoseklūs, be to, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Apeliantas skunde taip pat prašo svarstant jo kaltės bei jam paskirtos bausmės teisingumo klausimus atsižvelgti į tai, kad jis dirba, augina nepilnametę dukra.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis, jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras, nukentėjusioji prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojo I. M. ir liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus apie A. M. jos sutikimu gabenimo prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Izraelį organizavimą ir pagrįstai dėl šios nusikalstamos veikos V. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 307 straipsnio 2 dalį.

Nors V. P. ir nepripažįsta dalyvavęs šio nusikaltimo padaryme, jo kaltę įrodo byloje surinkti įrodymai. Liudytojas I. M. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas teisėjo apie A. M. gabenimą jos sutikimu iš Lietuvos Respublikos į Izraelį prostitucijai ir šio nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis parodė, jog darant šį nusikaltimą, kaip nusikaltimo bendrininkas, dalyvavo ir nuteistasis V. P. , smulkiai nurodė, kokius veiksmus šis atliko. Pagal I. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, V. P. jam paskambino į Izraelį ir paprašė Izraelyje pasitikti bei apgyvendinti viešbutyje du asmenis. Po kelių savaičių dar kartą jam paskambino, pasakė, jog šie du asmenys išskrenda į Izraelį, paprašė pastariesiems rezervuoti viešbutį. Jis rezervavo viešbutį ,,George“ Tel-Avive. Asmenų (A. M. ir A. L. ), kuriuos jis turėjo pasitiki Izraelyje ir rezervuoti viešbutį, pavardes V. P. jam atsiuntė telefonu trumpąja žinute. A. M. ir A. L. jis turėjo pasitikti oro uoste Bendurion, Tel-Avive, tačiau šių pasienio tarnybos pareigūnai neįleido į Izraelį. Pareigūnai, pasikalbėję su juo, įtarė, jog A. M. ir A. L. apsilankymo šalyje tikslas yra kitoks, negu šie nurodo. Vėliau, rugpjūčio mėnesį, kai jis lankėsi Lietuvoje, V. P. ir V. K. jam sakė, jog jie norėjo užsiimti prostitučių gabenimu į Izraelį, A. M. gabenimas buvo pirmas bandymas (t. 3, b.l. 74-76). Ta aplinkybė, kad liudytojas I. M. nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai teisiamajame posėdyje buvo perskaityti, nemenkina minėtų parodymų įrodomosios reikšmės. BPK leidžia paskelbti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojo parodymus, kai liudytojo nėra teisiamajame posėdyje dėl priežasčių, kurios jo atvykimą į teismą daro negalimą (BPK 276 straipsnis). Tačiau ši norma nereiškia, kad šie įrodymai teismui turi iš anksto nustatytą galią ar prioritetą. Liudytojo parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Pirmosios instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų nepažeidė (BPK 20 straipsnis). I. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo vertinami visų byloje surinktų įrodymų visete. Pirmosios instancijos teismas perskaitė liudytojo I. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, išanalizavo juos gretindamas su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė išvadą, kad jie atitiko faktines bylos aplinkybes, nes esminėse aplinkybėse sutapo su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, kitais rašytiniais įrodymais.

Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga. I. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, atitinka jo parodymams, duotiems apklausiant jį ikiteisminio tyrimo pareigūno (t.3, b.l. 68-70). Apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno I. M. taip pat parodė, kad, būtent, V. P. buvo tas asmuo, kuris jam skambino į Izraelį ir prašė pasitikti iš Lietuvos lėktuvu atskrendančius du asmenis - A. M. ir A. L. , rezervuoti šiems viešbutį, ir, kaip sužinojo vėliau, landydamasis Lietuvoje, taip norėjo pradėti Izraelyje verslą, - gabenti į Izraelį prostitutes. Parodymo atpažinti metu liudytojas I. M. iš pateiktų nuotraukų atpažino V. P. , kaip asmenį, kuris organizavo A. M. gabenimą į Izraelį prostitucijai, - rūpinosi A. M. ir A. L. priėmimu ir apgyvendinimu Izraelyje. (t. 3, b.l. 77-82). Procesiniai veiksmai, kuriais užfiksuoti šie įrodymai, atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir jų metu gauti faktiniai duomenys yra leistini įrodymai. Šio liudytojo parodymai apie V. P. atliktus veiksmus, organizuojant A. M. gabenimą į Izraelį, A. M. , A. L. sugrąžinimą į Lietuvą iš esmės sutampa ir su liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais parodymais, kur liudytojas parodė, kaip jis, pasiūlius V. P. , vežė A. M. į Izraelį vienam Izraelio piliečiui - V. P. 2003 m. birželio 18 d. Vilniaus oro uoste pristatė jam A. M. , pasakė, jog pastarąją jis turi palydėti į Izraelį ir perduoti vienam Izraelio piliečiui. Jis su A. M. į Izraelį skrido per Prahą. Tačiau, kai jie nuskrido į Izraelį, Bengurion oro uoste juos sulaikė oro uosto darbuotojai, pradėjo aiškinti, koks jo ir A. M. apsilankymo šalyje tikslas. Pareigūnai po pokalbio su I. M. jo ir A. M. į šalį neįleido ir jis su nukentėjusiąja grįžo atgal į Lietuvą (t.3., b.l. 90-92). Liudytojas A. L. šių savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie V. P. dalyvavimą organizuojant A. M. gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Izraelį nepatvirtino apklaustas pirmosios instancijos teisme, teismas juos, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, perskaitė teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, perskaitydamas liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, BPK 276 straipsnio nuostatų nepažeidė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai vertinant įrodymus. A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau šie nuteistojo parodymai yra svarbūs vertinant liudytojo I. M. parodymus, jie iš esmės patvirtina I. M. parodymus. Kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo I. M. , kartu ir liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų parodymai papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse, - dėl A. M. gabenimo į Izraelį, V. P. atliktų veiksmų darant nusikaltimą, A. M. , A. L. neįleidimo į Izraelį ir kt., be to, jų teisingumą iš esmės patvirtina ir nukentėjusiosios A. M. bei liudytojos T. K. parodymai. Nukentėjusioji A. M. patvirtino I. M. parodymuose nurodytas aplinkybes apie jos gabenimą į Izraelį prostitucijai, ją lydėjusį asmenį (A. L. ), neįleidimą į Izraelį. Liudytoja T. K. savo parodymuose taip pat nurodė, jog nukentėjusioji A. M. su kažkokiu vyru (kaip nustatyta A. L. ) buvo išvykusi į Izraelį, kur A. M. ketino dirbti prostitute, tačiau jų neįleido į šalį. Vėlesnis A. L. parodymų pakeitimas vertintinas, kaip noras sušvelninti atsakomybę V. P. . A. L. tvirtinimai apie policijos pareigūnų poveikio darymą duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neparemti jokiais objektyviais duomenimis, pastabų dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pareikšta nebuvo.

Visi paminėti faktiniai duomenys papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą dėl V. P. kaltumo. Todėl nuteistojo V. P. apeliacinio skundo teiginys, kad jo kaltė buvo grindžiama tik vieno I. M. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir neprieštaringi, laikytinas nepagrįstu.

Kolegijos nuomone, taip pat byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad V. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo V. P. apeliacinio skundo aiškinimai, kad byloje apklaustos nukentėjusiosios, liudytojos neparodė, jog jis turėjo pajamų iš prostitucijos, prieštarauja ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, kuriuose yra pakankamai detaliai nurodyta, kokius veiksmus V. P. atliko darant nusikaltimą, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kaip matyti iš liudytojų T. K. , T. J. parodymų, jos visada – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, jog V. P. buvo asmuo, kuris užtikrindavo prostitucija užsiimančių moterų apsaugą (,,stogas“). Pagal liudytojų parodymus, kai jos turėdavo problemų su klientais, skambindavo nuteistajai R. L. ir atvažiuodavo jas saugantys vyrai (,,stogas“), kurie sutramdydavo klientus. Keletą kartų malšinti konfliktų su klientais buvo atvažiavęs ir V. P. su draugu. Jos už apsaugą mokėdavo kiekvieną mėnesį po 300, 400 Lt. Parodymo atpažinti metu liudytojos T. K. , T. J. iš pateiktų nuotraukų atpažino V. P. , kaip asmenį, kuris užtikrindavo jų, kaip užsiimančių prostitucija, apsaugą ir buvo atvykęs malšinti konfliktų su klientais (t. 3, b.l. 22-26, 60-63). Tai, kad V. P. bendravo su R. L. , kuri turėjo prostitučių verslą, ir pelnėsi iš šio verslo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose nurodė ir liudytojas I. M. . Nukentėjusioji A. M. , dirbusi prostitute, parodė mačiusi V. P. bendraujantį bute (duomenys neskelbiami) su nuteistąja R. L. , V. P. atpažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl kolegija, esant tokiems bylos duomenims, laiko, jog V. P. aiškinimai, jog byloje nenustatyta, kad jis turėjo pajamų iš prostitucijos, yra niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs. Byloje surinktų įrodymų visetas neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl V. P. kaltumo.

Teismo nuosprendžiu V. P. motyvuotai parinkta tinkama bausmės rūšis ir dydis. Nors V. P. padaryti nusikaltimai yra apysunkiai, jis po nusikaltimų padarymo įsidarbino, turi nepilnametę dukra ir tai yra svarbios aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitų įstatymo reikalavimų bei visuomenės intereso reikšmę teisingumo vykdyme. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą. V. P. po nusikaltimų padarymo įsidarbino, turi nepilnametę dukra, tačiau nusikaltimus padarė, veikdamas bendrininkų grupe, kas pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, anksčiau jau buvo du kartus teistas, neišnykus teistumui vėl nusikalto, niekur iki nusikaltimų padarymo nedirbo, nors yra darbingo amžiaus, neturėjo teisėto pragyvenimo šaltinio, kas rodo kaltininko padidintą pavojingumą visuomenei, nenorą atsisakyti nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nustatančias padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę, tai, kad byloje yra nustatyta tik V. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti V. P. realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. V. P. paskirta bausmė pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, kuri ir apsprendė V. P. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydį, yra artima sankcijos, numatančios atsakomybę už padarytą veiką, minimumui. V. P. nei BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, nei už visas padarytas nusikalstamas veikas nustatytos galutinės subendrintos bausmės švelninti nėra pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo V. P. apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.