Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-33/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-14
Bylos Nr.
1A-33/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė (pirm.), Linas Šiukšta, Elena Vainienė
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Aldona Stasiulaitienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-33/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.; 1.2.4.8.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Lino Šiukštos, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, Arūnui Meškai,gynėjams advokatams Aldonai Stasiulaitienei, Gediminui Buslovičiui,nuteistajam A. P.,specialistams Antanui Algirdui Garmui, Juozui Stanaičiui,teismo medicinos ekspertams Diominui Vitkui, Jonui Mindaugui Paliuliui, Romui Raudžiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. Z. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Iš A. P. I. Z. priteista 500 Lt laidojimo ir 2500 Lt paminklo pastatymo išlaidoms atlyginti, o civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis, suduodamas smūgius, sukėlė fizinį skausmą, tai yra: A. P. 2006 m. birželio 7 d. laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val. (duomenys neskelbtini), bulvių lauke, esančiame prie (duomenys neskelbtini) namo, tarpusavio konflikto dėl asmeninių paskatų metu, tyčia ranka sudavė V. V. vieną smūgį į galvą bei vieną smūgį kojos kulnu į pilvą, dėl to V. V. pargriuvo ant žemės, o nugriuvusiam koja sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip V. V. sukeldamas fizinį skausmą.

Be to, A. P. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, tai yra: A. P. 2006 m. birželio 10 d., apie 17.30 val., R. S. priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje tarpusavio konflikto dėl asmeninių paskatų su V. V. metu, tyčia sudavė V. V. ne mažiau kaip 12 smūgių kumščiais, sulenktų rankų alkūnėmis į krūtinės ląstą ir pilvą, galvą, rankas, kojas, spaudė rankas pirštais, padarydamas poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekiniame ir dešiniame šoniniame paviršiuje, kraujosruvas krūtinės ląstos raumenyse, dešinės pusės IV, V, VI, VII, X, XI ir kairės pusės V, VI, X, XI šonkaulių lūžius, vertinant šonkaulių lūžius atskirai, V. V. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą; dešiniojo plaučio plyšimą bei kraujosruvas ir kepenų plyšimą, taip V. V. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą; odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas viršugalvyje, kairės kaktos pusėje bei smilkinyje, kraujosruvas galvos skliauto minkštuose audiniuose, smulkias poodines kraujosruvas ant abiejų žastų ir alkūnių sąnarių bei dešinio dilbio, poodines kraujosruvas kairio dilbio nugariniame ir vidiniame paviršiuje. Dėl krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo su abipusiais šonkaulių lūžiais, dešinio plaučio ir kepenų plyšimo, kurie sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, išsivysčius vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę (1300 ml) bei dešinės pusės pneumotoraksui, V. V. mirė, tai yra A. P. tyčia nužudė V. V..

Šalies argumentai

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Nurodo, kad teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nepaneigė prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, neatskleidė ir neištyrė visų aplinkybių, susijusių su mirtinomis pasekmėmis, ir padarė išvadas dėl jo kaltės neatitinkančias faktinių aplinkybių.

Apeliantas, skunde ginčydamas jo nuteisimą už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tvirtina, kad jis, važiuodamas į R. S. namus, jokio tikslo mušti, sužaloti ar nužudyti V. V. neturėjo, o jo veiksmai nebuvo V. V. mirties priežastimi. Jo sugyventinei L. S. telefonu paskambino pastarosios sesuo S. S. ir paprašė važiuoti į motinos namus, esančius Klibių kaime, gelbėti mamos, nes sugyventinis šią muša. Nuvykus, jie rado R. S. buto duris išlaužtas, virtuvėje ant stalo mėtėsi vykusių išgertuvių liekanos. R. S. buvo girta, verkė, rodė sumušimo žymes ant veido, rankų, prašė išvesti V. V. laukan, nes šis ją užmuš, jeigu pasiliks bute. Po to, jis, R. S., L. S. nuėjo į kambarį, kuriame rado ant lovos sėdintį V. V.. Lovos patalynė buvo kruvina, V. V. buvo piktas, keikėsi, ant pastarojo veido buvo kraujo. V. V. pasakė, kad dar vienas R. S. meilužis atsirado. Po to, V. V. piktai nusikeikė ir užsimojo ranka prieš R. S.. Tada jis sugriebė šį už rankos ir kita ranka sudavė V. V. du smūgius į pilvą. V. V. atsisėdo ant grindų ir atsirėmęs rankomis už nugaros kojomis bandė jam įspirti. R. S. šaukė, jog jis šį išmestų iš buto. Jis, supratęs, kad konfliktas tęsis, jeigu R. S. ir V. V. liks neišsiblaivę viename bute, liepė V. V. eiti iš buto laukan. Tačiau šis nėjo, todėl jis šį apkabino iš nugaros pusės už pažastų ir ištempė iš buto, o po to laiptais iki pirmo aukšto. Pirmame aukšte V. V., laikydamasis už turėklų, atsistojo ir prilaikomas jo išėjo į lauką. Visą laiką šalimais ėjo R. S.. Jis pasodino V. V. lauke ant suoliuko ir nesuvokė, kad V. V. gali mirti. Jeigu būtų įtaręs, kad gali kiti V. V. gyvybei pavojus, tikrai būtų iškvietęs medicininę pagalbą. Jis galvojo, kad V. V. yra girtas, o ne sužalotas. Jis su šeima iš R. S. namų išvažiavo apie 17.20 valandą, ten prabuvęs tik apie 15 minučių, o V. V. mirė apie 21.30 valandą, ir tikrai per tokį trumpą laiką (per 15 minučių) negalėjo atlikti tiek daug veiksmų (ateiti į butą, išklausyti R. S., ištemti V. V. į koridorių, nutempti laiptais, išvesti į lauką, pasodinti ant suolo, pabendrauti su R. S. ir dar padaryti V. V. daugybinius sužalojimus. Apeliantas skunde yra įsitikinęs, kad V. V. buvo jau sužalotas iki jo atvažiavimo į R. S. namus ir tai buvo padaryta galimai laikotarpiu nuo 15.30 val. iki 17 val. vykusių R. S. bute muštynių metu. Visa tai, apelianto nuomone, būtų paaiškėję, jeigu teismas būtų aiškinęsis, kas ir kada padarė V. V. kitus, ne jo veiksmais, padarytus sužalojimus, ir atsakęs į klausimus, kas su kuo mušėsi, ar šių muštynių metu buvo sužalotas V. V., ar su V. V. mušėsi R. S., kokie kiti asmenys dalyvavo muštynėse ir kokius sužalojimus padarė V. V.. Tačiau to nebuvo padaryta, dėl to byloje liko nenustatytos visos aplinkybės, o jis nekaltai nuteistas. Apelianto teigimu, byloje liko neapklausta G. V., kuri galimai matė muštynes ir buvo įvykio vietoje. Taip pat nebuvo aiškintasi, kokiomis aplinkybėmis R. S. buvo sužalota, nors teismo medicinos ekspertas, atlikęs tyrimą, nustatė, jog R. S. taip pat buvo sužalota įvykio dieną (specialisto išvada Nr. G1044/06(03), kaip ir nebuvo ištirtos ir kitos R. S. nurodytos aplinkybės. R. S. teisme nurodė, jog į butą buvo atėjęs V. S. ir mušė V. V. po to, kai jau buvo įvykusios muštynės tarp šios ir V. V.. Iš esmės tokius pačius parodymus R. S. davė ir apklausta 2006 m. birželio 13 d., iš karto po įvykio, iki R. S. sulaikymo ir įtarimų dėl V. V. sužalojimo pareiškimo. R. S. taip pat pripažino, jog tarp šios ir V. V. kilo konfliktas ir ši paskambino dukrai S. S., prašydama gelbėti šią nuo V. V., nes šis pastarąją gali užmušti. Taip pat patvirtino ir tą faktą, jog paprašė jo (apelianto) iškraustyti V. V. iš šios buto ir, kad jis, kadangi V. V. nėjo iš buto, sudavė pastarajam tik vieną smūgį. Kaltinamajame akte klaidingai nurodyta, jog ši tokius parodymus davė 2008 m. birželio 13 d., o dėl kokių priežasčių šiuos savo parodymus R. S. vėliau pakeitė, bandydama kai kurias aplinkybes nutylėti, apelianto įsitikinimu, paaiškino pati R. S. teisme (pripažino, jog jį apkalbėjo, nes bijojo būti nuteista). Be to, toks pastarosios elgesys, apelianto nuomone, yra ir suprantamas. Po 2006 m. birželio 13 d. vykusios apklausos R. S. buvo sulaikyta 48 valandoms, patalpinta į areštinę (šios net neišleido dalyvauti V. V. laidotuvėse), R. S. 2006 m. birželio 14 d. pareikšti įtarimai dėl V. V. sužalojimo ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas tik 2006 m. birželio 29 d., todėl, apelianto įsitikinimu, savaime suprantama, jog R. S. buvo išsigandusi, bijojo pastarajai taikomų poveikio priemonių, todėl siekdama apsiginti, galėjo duoti kitokius jau parodymus ir jį apkalbėdama pradėti tvirtinti, jog jis sužalojo V. V.. Pažymėtina, kad R. S., išėjusi iš areštinės, buvo nuėjusi pas prokurorą, prašė pastarąją išklausyti, bet prokuroras R. S. išvarė iš kabineto, o skundo netyrė, skundą prijungdamas prie bylos tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Taip pat, apelianto teigimu, nebuvo aiškintasi, ar V. V. mirtini sužalojimai nebuvo padaryti R. S. bute rastu mediniu suoliuku, nors teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Vitkus nurodė, jo šis yra tinkama priemonė juo smūgiuojant padaryti sužalojimus, sąlygojusius V. V. mirtį. Tačiau, kaip nurodė ekspertas, jie šio klausimo nesvarstė, nes toks klausimas nebuvo pateiktas ir nebuvo suteikta informacijos apie vykusias grumtynes R. S. bute, kurių metu galėjo būti V. V. padaryti sužalojimai, sukėlę pastarojo mirtį. Tokios pačios pozicijos dėl medinio suoliuko laikėsi ir specialistas A. Garmus. Be to, A. Garmus kartu su J. Stanaičiu konstatavo, jog šonkaulių lūžiai nugaros srityje negalėjo gautis nuo lokalaus smūgių kumštimi ar alkūne, nes tokie lūžiai gaunasi ne nuo tiesioginių smūgių, o nuo krūtinės ląstos traumos, lydimos stiprios krūtinės deformacijos, o plaučių viršutinės skilties paviršinis plyšimas bei apatinės skilties šoninio paviršiaus apatinio krašto sumušimas, nesant atvirų šonkaulių lūžių, negalėjo gautis nuo smūgių kumštimi arba alkūne. Apelianto nuomone, siekiant nustatyti teisingai visas aplinkybes ir pašalinti visas abejones, teismas turėjo apklausti A. Garmų ir J. Stanaitį, davusius 2009 m. birželio 17 d. specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-93-72, o ne nemotyvuotai, iš pradžių nepatikrinus visų aplinkybių, atmesti kompetentingų specialistų išvadas.

Apelianto įsitikinimu, visos šios jo paminėtos aplinkybės yra labai svarbios siekiant, kad būtų nustatyta tiesa, todėl jas būtina patikrinti, nes kitokiu atveju lieka abejonės dėl jo kaltumo ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde ginčijamiems įrodymams patikrinti apeliacine tvarka teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklaustos liudytojos R. S., G. V., teismo medicinos ekspertai D. Vitkus, R. Raudys, specialistai A.A. Garmus, J. Stanaitis, paskirta ir atlikta byloje komisijinė teismo medicinos ekspertizė bei apklaustas vienas iš ekspertų, ją atlikusių, J.M. P..

Svarbu pažymėti, kad negauta objektyvių faktinių duomenų, kurie paneigtų teismo nuosprendį ar verstų dėl jo suabejoti bei nustatytų nuteistojo A. P. mažesnę kaltę. Priešingai, vertinant apklaustų liudytojų R. S. ir G. V. parodymus su nuosprendyje aptartais įrodymais, taip pat specialistų išvadomis bei naujos ekspertizės išvadomis, darytina neabejotina išvada, kad teismas A. P. pagrįstai nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį V. V. nužudymą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis susižalojo pats nukrisdamas nuo dviračio. Teismas pagrįstai atmetė kaip įrodymą 2009-06-17 teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. 1A-KI-93-72, kurioje teigiama, kad yra labai didelė tikimybė, kad sužalojimai, kurie turėjo įtakos mirčiai, atsirado V. V. važiuojant dviračiu ir keletą kartų nuo jo nugriuvus (t. 1, b. l. 43-45). Teismo motyvai dėl įrodymų, kuriais paneigiama specialisto išvada, yra pagrįsti argumentuota įrodymų analize. Jos, kolegijos nuomone, netikslinga kartoti. Pridurtina, kad tokį V. V. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmą paneigia pakartotinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 6 (37/134)/12(01) išvados (t. 4, b. l. 93-119). Pagal aprašytą sužalojimų pobūdį, kraujosruvų spalvą, intensyvumą, sužalotų ir aplinkinių audinių organų atsakomosios reakcijos požymius, kitus pakitimus sužalotuose ir kituose vidaus organuose visi V. V. lavone nustatyti kūno sužalojimai yra švieži (tik viena poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje yra senesnė – padaryta prieš keletą dienų iki mirties) ir galėjo būti padaryti maždaug vienu, keletos valandų prieš mirtį laikotarpiu (išvados 3 p.). Pagal ekspertizės aktą galimas V. V. mirties laikas 2006-06-10 21-22 val. (išvados 2 p.). Tai reiškia, kad apygardos teismas pagrįstai atmetė R. S. parodymus, jog 2006 m. birželio 10 d. rytą V. V. namo grįžo sumuštas, jam skaudėjo kepenis, įvertinęs juos kaip melagingus. Pagal aptariamo pakartotinės teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. EKM 6 (37/134) 12 (01) R. S. nurodytomis aplinkybėmis, jai suduodant daiktų apžiūros protokolo priedo (fotolentelėje) nuotraukose užfiksuotu mediniu suoliuku V. V. į petį, galvą, galėjo būti sužalota tik galva ir petys (išvados 8 p.). Liudytojos G. V. nurodytomis aplinkybėmis, paėmus V. V. už nugaros ir trenkus į durų staktą jam mirtį sukėlusių sužalojimų padaryti negalėjo (išvados 3.3. p., 10 p.). Vėlgi, V. V. krentant nuo medinio suolelio, ant kurio jis stovėjo, ir atsitrenkiant į daiktą apžiūros protokolo priedo (fotolentelėse) nuotraukose užfiksuotą medinę krosnelę (t. 1, b. l. 17) V. V. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo galimybė ekspertų kategoriškai atmesta (išvados 3.2 p., 1 p.)

Kad V. V. krentant nuo dviračio ir atsitrenkiant į betoninius laiptus, jam galėjo būti padaryti mirtį sukėlę kūno sužalojimai, ekspertų atsakyta neigiamai, nes lavone nerasta nei vieno tokiam sužalojimų padarymo mechanizmui būdingų sužalojimų. Be to, pagal ekspertus, nerealu, kad su tokiais mirtį sukėlusiais sužalojimais V. V. būtų tiek aktyvus, kiek rodo bylos medžiaga, ir būtų išgyvenęs net daugiau kaip pusę paros. Taip pat ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad per tokį gana ilgą laiką būtų labiau išreikšta sužalotų audinių atsakomoji reakcija (išvados 3.2 p., 12 p.).

Apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai ir prielaidos, jog V. V. galėjo girtas pats susižaloti, ar jį sužaloti kiti asmenys R. S. bute iki atvykstant A. P., ir būtent tai, o ne A. P. suduoti smūgiai buvo V. V. mirties priežastimi, paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

A. P., remdamasis specialistų A.A.Garmaus ir J. Stanaitis konsultacine išvada Nr. A-KI-93-72 tvirtina, kad sužalojimai, dėl kurių V. V. mirė, padaryti ne jo veiksmais. Matyti, kad ši konsultacinė išvada, skirtingai nei kitos byloje esančios medicinos specialistų išvados, aiškina V. V. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmą. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą A. A. Garmus ir J. Stanaitis patvirtino savo duotą išvadą, o teismo medicinos ekspertai D. Vitkus ir R. Raudys savo duotas išvadas. Bylos proceso metu nuteistojo A. P. ir jo gynėjos keliamos versijos ir apeliaciniame teisme atsiradusios naujos versijos dėl V. V. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmo bei prieštaravimai tarp byloje esančių specialistų išvadų Nr. M590/06(03), Nr. KM 21/06(03), Nr. 2(3/38/145)/09(01) ir specialistų A. A. Garmaus ir J. Stanaitis konsultacinės išvados Nr. A-KI-93-72 pašalinti paskyrus ir atlikus minėtą pakartotinę teismo medicinos ekspertizę dėl V. V. mirties priežasties (t. 4, b. l. 93-119). Atlikta ekspertizė nepatvirtino konsultacinės išvados Nr. A-KI-93-72 dėl V. V. mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmo ir išsamiai bei argumentuotai išdėstė kuriais duomenimis remdamasi pagrindė savo išvadas. Šiame ekspertizės akte išaiškinti prieštaravimai tarp specialistų išvadų ir konsultacinės išvados ir tie prieštaravimai pašalinti, ekspertams davus savo motyvuotas išvadas. Pabrėžtina, kad apygardos teismas pagrįstai atmetė specialistų konsultacinę išvadą dėl V. V. sužalojimų padarymo mechanizmo. Tokį mechanizmą, koks nurodytas specialistų konsultacinėje išvadoje, paneigia ne tik bylos įrodymai, kuriais remiantis teismas ją atmetė, bet ir pakartotinės komisijinės teismo ekspertizės išvados.

Ekspertams paneigus nuteistojo versijas bei liudytojų R. S. ir G. V. paaiškinimus apie tariamas V. V. sužalojimo iki atvykstant A. P. į R. S. butą galimybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo tikėti R. S. ir G. V. parodymais, duotais teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

R. S. ir G. V. parodymais buvo iškelta versija, kad sužalojimus V. V. galėjo padaryti ne A. P., bet dabar jau miręs V. S.. Jos vienintelės iškėlė tokią versiją, tačiau jų parodymai prieštaringi jų pačių parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jos iš viso neminėjo, kad R. S. bute buvo V. S.. G. V. davė parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 142-143). Ji apskritai neparodė, kad ji ir V. S. buvo R. S. bute.

Liudytoja R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuėjo pas kaimynę, grąžino kirvuką, kurį ryte buvo paėmęs V. V., ir pakvietė išgerti. Jie gėrė, po to pas juos atvažiavo kaimynės sūnėnas A. V., kuris atvežė laišką iš ,,Sodros“. Kaimynė išėjo, jos sūnėnas išvažiavo ir jie liko dviese (t. 3, b. l. 90). Apeliacinės instancijos teisme ji parodė, kad išėjo A. V., o kaimynė liko (t. 4, b. l. 47). A. V. apygardos teisme parodė, kad neatsimena ar buvo kaimynė G. V., kuomet jis užėjo pas R. S. ir atnešė laišką V. V. (t. 3, b. l. 93). Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pasakęs, kad R. S. kaimynė buvo, bet jam išeinant iš R. S. buto, ji pirma išėjo (t. 1, b. l. 144-145). Dėl V. S. atsiradimo R. S. bute taip pat prieštaringai aiškinta. Apeliacinės instancijos teisme R. S. parodė, kad V. S. atėjo pas V. V. apsikirpti plaukų ir už kirpimą atsinešė butelį degtinės. Ji pasakė, kad V. V. plaukų neapkirps, nes yra girtas, bet V. S. vis tiek padėjo butelį ant stalo ir jis, kaimynė bei V. S. gėrė, kelis kartus nunešė išgerti ir V. V. į lovą (t. 4, b. l. 47). Apygardos teisme jis parodė, kad V. S. sutiko laiptinėje, kuomet bėgo skambinti dukrai (t. 3, b. l. 91). R. S. bylos proceso metu prieštaringai papasakojo jos ir V. V. sužalojimo aplinkybes. Apeliaciniame teisme R. S. parodė, kad V. V. atėjo į virtuvę, pradėjo kriauklėje šlapintis. Prie kriauklės buvo pasilipęs ant suoliuko, kažkaip pasisuko ir nugriuvo ant pečiaus ,,buržuikės“, turbūt užsigavo, nes sudejavo, po to atsikėlė, staiga nuo stalo griebė peilį ir puolė ją. Ji kėdute trenkė V. V., peilis iškrito ant žemės. V. V. griebė jai už plaukų, V. S. V. V. trenkė į durų staktą, ji išbėgo pro duris, V. V. paleido į ją kėdutę, bet ji uždarė duris ir nieko nematė. Nubėgo pas kaimynus į pirmą aukštą ir paskambino dukrai. Kai grįžo matė, kad V. S. V. V. sudavė miegamajame. Be to, V. V. norėjo jai suduoti geležiniu strypu, bet ji spėjo užkišti ranką, po kiek laiko atvažiavo dukra su draugu A. P.. Muštynių metu matė G. V. (t. 4, b. l. 47). G. V. parodė, kad A. V. susvyravo ant suoliuko ir krito tiesiai ant pečiaus, vadinamo ,,buržuika“ ir sukniubo. Po to griebė peilį nuo stalo ir puolė R. S., ši paėmė suolelį ir tuo suoleliu trenkė V. V.. Šiam iškrito peilis. V. V. paėmė už plaukų R. S. ir jie abu pradėjo muštis, tada R. S. paėmė vieną malką ir tuo pagaliu jam trenkė, kur pataikė nematė. Tada V. S. paėmė V. V. už nugaros ir trenkė jį į durų staktą. V. V. nukrito ant žemės ir tada V. S. dar kelis kartus V. V. spyrė, kur pataikė negali pasakyti, tiesiog neprisimena. Po to abu suvirto į miegamąjį ir tuo metu ji išbėgo pro duris iš jų buto, R. S. tuo metu nebuvo, ji buvo išbėgusi pas kaimynus skambinti dukrai (t. 4, b. l. 49). Liudytojų R. S. ir G. V. apklausų metu pateikto sužalojimų padarymo mechanizmo nepatvirtina pakartotinės teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. EKM 6 (37/134) 12 (01). Ekspertų paaiškinta, kad griūvant, krentant ar atsitrenkiant į krosnelę, betoninius laiptus ar pamatus, briaunas, kampus turinčius daiktus, paprastai padaromi grubūs veido, ypač jo atsikišusių dalių krūtinės, galūnių odos sužalojimai (žaizdos, nubrozdinimai), ko V. V. lavone nerasta. Krentant, griūvant aukštielninkam paprastai sužalojamas pakaušis, nugaros viršutinė dalis, sėdmenys, alkūnės, rečiau kitos kūno dalys. Sužalojimų šiose V. V. kūno dalyse taip pat nebuvo, išskyrus keletą smulkių poodinių kraujosruvų dešinėje alkūnėje (išvados 3.2 p., t. 4, b. l. 113). Atsitrenkiant į durų staktą ar kitus panašaus pobūdžio kietus bukus riboto paviršiaus daiktus būdingų sužalojimų V. V. lavone nebuvo. Atsitrenkdamas į staktą (vertikalią) V. V. tikėtina galėjo susižaloti veidą, pečius, rankų išorinius paviršius, kelius ir sužalojimų išilginis matmuo savo kryptimi turėtų būti artimas kūno išilginei ašiai, o krūtinės, pilvo sužalojimas, nesužalojant kitų kūno dalių tiesiog neįtikėtinas (išvados 3.3 p.).

Taigi, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiajam V. V. padaryti sužalojimai negalėjo atsirasti liudytojų R. S. ir G. V. apeliacinės instancijos teisme nurodytu būdu. Pažymėtina, kad apygardos teismas visiškai pagrįstai atmetė byloje iškeltą versiją, kad prieš V. V. fizinį smurtą naudojo ir R. S. bute buvo V. S..

Byloje apklaustų liudytojų parodymų visuma vertinant ją kartu su įrodymais, tame tarpe su specialistų išvadomis bei teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. EKM 6 (37/134) 12 (01) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie tai, kad A. P. nenužudė V. V., jį nužudyti galėjo kiti asmenys, yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje įvertintų įrodymų turiniui ir prasmei. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Apygardos teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, padarė teisingas išvadas apie A. P. kaltumą. Teismas, nustatydamas A. P. kaltę, klaidos nepadarė, teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai išsprendė nusikaltimo įrodytumo ir A. P. dalyvavimo darant nusikaltimą klausimą. Byloje nustatytos ir teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės, jog A. P. sudavė V. V. ne mažiau 12 smūgių kumščiais, sulenktų rankų alkūnėmis į krūtinės ląstą ir pilvą, galvą, rankas, kojas, spaudė rankas pirštais, neprieštarauja teismo medicinos ekspertizės aktui Nr. EKM 6 (37/134) 12 (01) ir eksperto J. M. P. apklausai teisme. Ekspertas paaiškino, kad tam, kad sulaužyti šonkaulius, kurie V. V. buvo sulaužyti, ir suplėšyti kepenis bei plaučius, turėjo būti suduota ne mažiau kaip aštuoni smūgiai, o paėmus sužalojimų (rankose, galvoje) visumą, tai tikrai galėjo būti suduota 12 smūgių ir daugiau. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia tokių teismo išvadų. Pagal ekspertą net ir tie du smūgiai į pilvą, kuriuos sudavęs V. V. į pilvą neva pripažįsta A. P., galėjo sukelti kepenų plyšimą ir būti mirties priežastimi. Skirdamas A. P. bausmę už padarytą tyčinį nužudymą teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nuosprendžiu motyvuotai parinko bausmės dydį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neatsirado jokių naujų pagrindų nuosprendžiui pakeisti ar panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Linas ŠiukštaElena Vainienė