Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-01 · Administracinė byla Nr. I-1483-596/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-01
Bylos Nr.
I-1483-596/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05547-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1483-596/2014(Proceso Nr. 3-61-3-05547-2013-0)Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 38; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. skunde prašo teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013-10-10 sprendimą Nr. 1D-9002(11); 2) priteisti solidariai iš atsakovių 71 189,75 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakoves mokėti paskirtą 2 663,66 Lt valstybinę pensiją.

Nurodo, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 663,66 Lt dydžio pareigūno valstybinė pensija, kuri nuo 2010-01-01 buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėjas 2013-09-23 kreipėsi į VRM su prašymu išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau VRM 2013-10-10 sprendimu jo prašymo netenkino. Mano, kad atsakovė, taikydama Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str., Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas, neteisėtai neišmokėjo valstybinės pensijos dalies laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013 m. rugpjūčio mėn., iš viso 71 189,75 Lt. Teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Taip pat nurodo, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenims, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo nustatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys tam tikrą tarnybą, suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pasikeitimams. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka turi būti grąžinta (b. l. 1-5).

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašyme nurodo, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo pradėtas jo apie tai neinformavus ir neįspėjus. Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo nustatytas iki 2011-12-31, todėl manė, kad tai bus laikina, kadangi buvo ekonominė krizė. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl manė, kad paskelbus šį nutarimą, valstybinės pensijos nepriemoka bus kompensuota. Kadangi susidariusi nepriemoka nebuvo kompensuota, jis kreipėsi į VRM, o gavęs neigiamą atsakymą – į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose nurodė, kad terminas skundui paduoti yra 3 metai, kadangi apie pažeistą teisę sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, prašo praleistą terminą atnaujinti (b. l. 25-27).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Lietuvos valstybė), ir VRM nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatas. Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos nuo 2012-09-01 neteko galios, todėl nebuvo taikomos. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose nurodė, kad terminas skundui dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos paduoti yra 3 metai. Pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio mėn., į VRM su skundu kreipėsi tik 2013-09-25, į teismą – 2013-10-22, t. y. praleidęs 3 metų terminą skundui paduoti, todėl byla turėtų būti nutraukta (b. l. 21-22).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Terminas paduoti skundą atnaujinamas, skundas tenkinamas iš dalies.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2013-10-30 nutartimi skundą priėmė (b. l. 10), pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą paduoti skundą (b. l. 25-27) nebuvo sprendžiamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia aplinkybe, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, be to tikėjosi, kad valstybinės pensijos nepriemoka bus kompensuota.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010-01-01 atsakovei nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Šiuo atveju pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013-10-24, t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). LVAT 2014-01-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartyse administracinėse bylose Nr. AS525190/2014 ir Nr. AS502-214/2014, atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje aiškinama, pagal teisinio saugumo principą, iš kurio kildinamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, reikalaujama, kad teisės aktai, kuriais privatiems asmenims sukeliama neigiamų padarinių, būtų aiškūs ir tikslūs, o jų taikymą teisės subjektai galėtų aiškiai numatyti (2005 m. birželio 7 d. Sprendimo, VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 80 punktas). Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog tai, kad teisinio saugumo, kuriuo saugomas tiek mokesčių mokėtojas, tiek administracija, sumetimais nustatomi protingi terminai ieškiniui pareikšti, kuriuos praleidus ši teisė prarandama, atitinka Sąjungos teisę. Iš tiesų dėl tokių terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Vis dėlto, kad atliktų savo paskirtį užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Marks & Spencer 35 ir 39 punktai ir juose nurodyta teismo praktika, C‑62/00, Rink. p. I‑6325).

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teismo vertinimu, nurodytos priežastys, t. y., kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui A. V. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujina pareiškėjui terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui A. V. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000-07-19 išvada Nr. 16597 nuo 2000-06-16 neterminuotai buvo paskirta 2 433,04 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 14).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004-06-17 sprendimu Nr. 2/17-1351 pareiškėjui nuo 2004-05-01 nuspręsta mokėti 2 663,66 Lt dydžio valstybinę pensiją (b. l. 15), kuri nuo 2010-01-01 buvo ribojama remiantis Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 8-9).

Pareiškėjas su prašymu 2013-09-25 (gautu 2013-10-02) kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją prašydamas informuoti, kokiu pagrindu jam perskaičiuojama valstybinė pensija bei išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 16).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2013-10-10 sprendime Nr. 1D-9002 (11) nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31. Pareiškėjo prašymo dalies dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, susidariusios dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. nenagrinėjo, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Nurodė, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 17-18).

Ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. bei Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatas, taip pat dėl VRM 2013-10-10 sprendimo Nr. 1D-9002(11), teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybinių pensijų įstatymo (2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013 redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01) 3 str. 3 d. buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1.5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1.3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01) buvo nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...> gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, <...>, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, <...> (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01) nustatė, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...> gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, <...>, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, <...> (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01, nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios.

Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Seimas 2011-12-20 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011-12-28, kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011-12-31; 2) 1 str. 2 d. 1, 2 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2012-12-31. Seimas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012-12-31, kuriuo pakeitė 15 str. 1 d. 2 p. ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013-12-31. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.

Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Pareiškėjas vienu iš reikalavimų prašo panaikinti atsakovės Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-10 sprendimą Nr. 1D-9002 (11), kuriame atsakovė nurodė kokiu teisiniu pagrindu remdamasi perskaičiavo pareiškėjui valstybinę pensiją, jos dydį, Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatų taikymo terminą bei, kad išmokėti susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo prašymo dalies, kurioje jis prašė išmokėti jam susidariusią valstybinę pensiją dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo, nenagrinėjo, kadangi praleistas 6 mėn. terminas skundui paduoti (b. l. 17-18).

Pažymėtina, kad VRM, pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, VRM, perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 15 str. nuostatas, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015-05-14 nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 str. nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 15 str. galėjo būti perskaičiuojama. Todėl naikinti ginčijamo VRM sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo. Tačiau VRM 2013-10-10 sprendimas Nr. 1D-9002(11) dalyje, kurioje nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas, kadangi praleistas 6 mėn. terminas skundui paduoti, yra nepagrįstas, todėl naikinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktas išvadas, pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Remdamasi nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013-01-01), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013-08-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013-08-28 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, atsakovė VRM, priimdama 2013-10-10 sprendimą Nr. 1D-9002 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Tačiau atsakovė nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nuostatomis, kadangi, kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje analogiško pobūdžio bylose, ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialios teisės normos, o kreipimosi į teismą terminas nustatomas pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, susidariusios dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo, priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. pagrindu.

Pažymėtina, kad nors Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dalies panaikinimas realiai pareiškėjo teisių neapgina, tačiau situacija, kai jis nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nepagrįstai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. bei Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatas.

Minėta, kad Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą: LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 15 str. nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 ir 2015-05-14 nutarimais, paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo sumažintas pagrįstai. Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas nebuvo išmokėta iš viso 47 749,63 Lt (13 829,25 Eur) (b. l. 19-20). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Pažymėtina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01, nuo 2012-09-01 Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakove dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui A. V. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. dėl nepagrįstai taikytų Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka, kurios dydžio pareiškėjas ir atsakovė neginčija – 47 749,63 Lt (13 829,25 Eur), priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovus toliau mokėti paskirto dydžio – 2 663,66 Lt valstybinę pensiją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, kurių galiojimas tokiai pensijai buvo pratęstas iki 2013-12-31, ribojama pagrįstai, o Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuo 2012-09-01 neteko galios, todėl pareiškėjui apskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją, jo nuostatos ir nėra taikomos, tenkinti šio pareiškėjo reikalavimo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d., 85-87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

Atnaujinti pareiškėjui A. V. terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-10-10 sprendimo Nr. 1D-9002(11) dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, susidariusios taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas, išmokėjimo.

Priteisti A. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 47 749,63 Lt (keturiasdešimt septynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt devynis litus 63 ct, piniginės išraiškos dydis eurais - 13 829,25 Eur (trylika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus 25 euro centus)) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RasiukevičienėHalina Zaikauskaitė