Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. skunda atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, jog Klaipėdos AVMI 2016-05-04 sprendimu Nr. (6.5)FR0682-276 konstatuota, kad pareiškėja pagal 2009-02-09 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, ūkio pastatą ir kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), iš E. K. už 260 000 Lt. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad mokesčių mokėtoja pardavėjui E. K. už minėtą nekilnojamąjį turtą sumokėjo grynais pinigais prieš sutarties pasirašymą. Patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose (2013-11-20, 2013-11-22, 2014-04-01, 2014-06-16) nurodė, kad nekilnojamojo turto įsigijimui piniginės lėšos buvo sukauptos per ilgą laikotarpį. N. D. ir jos sutuoktinis L. E. D. (mirė 2006-10-04) nėra pateikę Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (forma FR0593), t. y. nedeklaravo ir nenurodė, kad 2003-12-31 turėjo daugiau nei 100 000 Lt piniginių lėšų bankuose ir kredito įstaigose ar ne bankuose ir kitose kredito įstaigose. Iš pateiktų paaiškinimų turinio matyti, kad jie nėra nuoseklūs, skiriasi nurodyti pajamų gavimo šaltiniai ir pareiškėja vis keitė gautų pajamų sumas. Mokesčių mokėtoja paaiškinimuose (2013-11-20, 2013-11-22) nurodė, jog dalį pajamų gavo užsienio valiuta (doleriais, markėmis, rubliais). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1993-06-21 nutarimu Nr. 39N „Gyventojų piniginių pajamų, keičiant laikinuosius pinigus-talonus į litus, deklaravimo tvarka“, kurioje nustatyta pareiga bankams informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją apie asmenis, keitusius daugiau kaip 100 MGL dydžio laikinųjų pinigų - talonų sumą, nustatyta, kad informacijos apie mokesčių mokėtojos ir jos sutuoktinio L. E. D. keistas atitinkamas pinigų sumas mokesčių administratoriui pateikta nebuvo. Mokesčių mokėtoja nurodo, kad kartu su vyru užaugino ir pardavė daržovių, už kurias buvo gauta 24 000 Lt 1989-1990 m. (2014-04-01 paaiškinimas), 51 500 Lt 1994-2009 m. (2014-06-16 paaiškinimas). Pažymėtina, kad VĮ Registrų centro duomenimis nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nebuvo įregistravę ūkininko ūkio. Mokesčių mokėtoja 1999-2003 m. buvo įsigijusi verslo liudijimą mažmeninei prekybai kioskuose ir prekyvietėse, kitai mažmeninei prekybai ne parduotuvėse, tačiau gautų pajamų nedeklaravo. Pareiškėja be minėtų paaiškinimų kitų gautų pajamų pagrindimui, pateikė 3 fizinių asmenų raštiškus patvirtinimus, kad jie 1992-1993 m. iš jos įsigijo 3 lengvuosius automobilius. Pažymėti, kad pateikti patvirtinimai surašyti tik 2014 m., nors sandoriai su asmenimis vyko 1992, 1993 m. Patikrinimo metu pareiškėja pateikė savo pasą, kuriame uždėtos Vokietijos vizos, patvirtinančios leidimą 1992-1993 m. atvykti į Vokietiją, taip pat pase yra antspaudai, nurodantys, kad 1992-1993 m. buvo išvykusi iš Lietuvos. Mokesčių administratorius įvertino gautas pajamas už parduotos automobilius ir jas įskaičiavo į pareiškėjos 50 000 Lt lėšų likutį 2003-12-31. Mokesčių mokėtoja kaip vieną iš pajamų šaltinių patirtoms į išlaidoms pagrįsti pateikė raštiškus fizinių asmenų patvirtinimus (2014-05-04, 2014 m. balandžio mėn., 2014 m. gegužės mėn.), kurių pagrindu savo patirtas išlaidas bandė pagrįsti neva suteiktomis paskolomis kitiems fiziniams asmenims. 2014-06-16 pateiktame paaiškinime nurodė, kad 1995 m. 14 000 Lt (3 500 USD) grynaisiais pasiskolino R.M. Š., 2006 m. grąžino 18 000 Lt; 1996 m. 20 000 Lt (5 000 USD) grynaisiais pasiskolino J. M., kuriuos grąžino 2008 m.; 2003 m. 9 000 Lt pasiskolino Z. B., 2008 m. grąžino 10 500 Lt. Pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, siekdamas patikrinti tokių sandorių realumą, apklausė paskolų gavėjus ir padarė išvadą, kad paskolų suteikimas buvo formalūs sandoriai, jie nebuvo ir negalėjo būti realiai vykdomi, t. y. piniginės lėšos realiai nebuvo perduotos, o patvirtinimai apie neva paskolų grąžinimą buvo surašyti su tikslu mokesčių mokėtojai sukurti pajamų šaltinį patirtoms nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo išlaidoms pagrįsti. Tokią išvadą mokesčių administratorius pagrindė detaliai nustatęs faktinių aplinkybių visumą, t. y. nustatė, kad skiriasi mokesčių mokėtojos ir paskolų gavėjų parodymai (paaiškinimuose nurodytos aplinkybės dėl paskolų sutarčių pasirašymo ir pinigų perdavimo metu dalyvavusių liudininkų nesutampa), paskolų rašteliai ar kiti skolos dokumentai neišsaugoti, nes po pinigų grąžinimo buvo sunaikinti, paskolos buvo suteiktos grynaisiais pinigais ir ilgam laikotarpiui (nuo 5 iki 12 m.) ir nebuvo paskolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių (garantijos, laidavimo ir pan.). Sutartyse dėl palūkanų nebuvo susitarta, bet paskolų gavėjai neva grąžino didesnę pinigų sumą nei skolinosi. Paskolų gavėjai paskolų grąžinimą grindžia kitų asmenų suteikta jiems finansine pagalba, tačiau, paskolų gavėjams nebuvo tikslo skolintis, kadangi mokesčių administratorius nustatė, jog minėti fiziniai asmenys Lietuvos bankuose turėjo terminuotų indėlių (t. y. piniginių lėšų bankuose, už kuriuos galima gauti papildomų pajamų (palūkanų)). Taip pat pažymi, kad paskolų gavėjai nurodė, jog pinigų grąžinimo momentu jų grąžinimą patvirtinančių dokumentų nebuvo surašyta, o 2014 metais surašyti patvirtinimai tik mokesčių mokėtojai paprašius. Be to, mokesčių mokėtojos atžvilgiu buvo atliktas operatyvus patikrinimas (2013-10-25 pavedimo Nr. T29-38) ir mokestinis tyrimas (pagal 2014-03-14 užduotį Nr. FR0688-359), tačiau patvirtinimai minėtų kontrolės veiksmų metu nebuvo pateikti. Jie buvo pateikti vėliau, sužinojus apie mokestines pasekmes. Pareiškėja ir jos sutuoktinis nebuvo ir nėra pateikę Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, taigi nėra nurodę, jog 2003-12-31 turėjo daugiau nei 100 000 Lt (kiekvienas iš jų daugiau nei 50 000 Lt), nors pagal paaiškinimus mokesčių mokėtoja teigė turėjusi 357 900 Lt pajamų, gautų iki 2003-12-31 pagal 2013-11-20 paaiškinimą, 409 227 Lt pajamų, gautų iki 2003-12-31 pagal 2014-04-01 paaiškinimą, 111 000 Lt pajamų, gautų iki 2003-12-31 pagal 2014-06-16 paaiškinimą. Pagal VGTDĮ 3 straipsnį nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003-12-31 pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų; pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų; paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų. Mokesčių mokėtoja visuose savo paaiškinimuose nurodo turėjusi daugiau kaip 50 000 Lt, tačiau šių piniginių lėšų nedeklaravo. Taip pat yra nurodžiusi ir pateikusi fizinių asmenų patvirtinimus (J. M., R.M. Š., Z. B.) apie tai, kad šie fiziniai asmenys iš Mokesčių mokėtojos gavo paskolų, viršijusių 2 000 Lt, tačiau to nei mokesčių mokėtoja, nei minėti fiziniai asmenys nedeklaravo. Vadovaujantis VGTDĮ 4 str. 2 dalimi, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Kadangi mokesčių mokėtoja 2009-02-09 už 260 000 Lt įsigytą nekilnojamąjį turtą grindžia pajamomis, gautomis 2003-12-31, tačiau nebuvo jų deklaravusi įstatymu nustatyta tvarka, ji neturi teisės šiomis pajamomis grįsti įsigyto turto. Patikrinimo akte konstatuota, jog sutuoktinis L. E. D. (mirė 2006-10-04) 2003-12-31 negalėjo turėti 50 000 Lt likučio. Mokesčių administratorius, remdamasis VMI duomenų bazių duomenimis, nenustatė, kad L. E. D. būtų vykdęs veiklą pagal verslo liudijimą. Pajamų, gautų už parduotas daržoves, miško gėrybes, autodetales, darbą užsienio šalyje nėra deklaravęs. Mokesčių administratorius nustatė, jog L. E. D. 1993-2003 m. pajamas sudarė darbo užmokestis ir senatvės pensija. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad L. E. D. 1993-2003 m. pagrindinės pajamos buvo tik darbo užmokestis ir senatvės pensija, padarė išvadą, kad L. E. D. 2003-12-31 50 000 Lt grynųjų pinigų sukaupti (sutaupyti) negalėjo, nes gautą darbo užmokestį ir pensiją skyrė pragyvenimui.

Vadovaujantis Taisyklių 14 punktu, išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Pareiškėja skunde tvirtina, jog 2008–2009 m. patirtos išlaidos turėjo būti vertinamos ne vadovaujantis statistiniais dydžiais, o objektyviais duomenimis. Pažymėtina, jog pareiškėja nekelia ginčo dėl vartojimo išlaidų, kurios patirtos 2004–2007 m., apskaičiavimo teisingumo, be to, pastarosios apskaičiuotos pagal pačios mokesčių mokėtojos pateiktus duomenis, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako ir pagrįstumo nevertina. Vadovaujantis pareiškėjos 2015-08-28 paaiškinimu apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas (MGK b. l. 76), ji tvirtina, kad 2008 m. vartojimo išlaidos sudarė 4 210 Lt, o 2009 – 4 110 Lt. Teismas sutinka su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis, jog minėtos išlaidos yra mažesnės nei skelbiama skurdo riba bei nekilnojamojo turto įsigijimo už 260 000 Lt vertinimu, todėl plačiau jų nekartoja. Papildomai pažymėtina, nors pareiškėja tvirtina, jog būtent tokio dydžio išlaidos yra patirtos 2008–2009 m. ir kad šie paaiškinimai yra objektyvūs duomenys, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų minėtų išlaidų dydį (išskyrus minėtą pareiškėjos paaiškinimą). Teismo vertinimu, minėti paaiškinimai nėra objektyvūs duomenys, o priešingai, tai yra pareiškėjos subjektyvūs teiginiai, kurie nėra pagrįsti absoliučiai jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie jos išlaidas, todėl pagrįstai, vadovaujantis Taisyklių 16 p., buvo remtasi Taisyklių X dalyje nurodytais šaltiniais.

Pareiškėja tvirtina, jog jos sutuoktinis 2013-12-31 turėjo iki 50 000 Lt, kurios deklaruoti nereikėjo. Minėtą aplinkybę ji grindžia tuo, jog jis dirbo visą gyvenimą bei pinigus laikė užsienio valiuta. Pažymėtina, jog minėtos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja buvo įpareigota pateikti įrodymus, pagrindžiančius paveldėtas lėšas (MGK b. l. 127), tačiau jų nepateikė. Be to, teismas sutinka, su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog pareiškėjos sutuoktinis 2003-12-31 neturėjo 50 000 Lt, todėl plačiau jų nekomentuoja. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjos nurodoma 50 000 Lt suma yra grindžiama abstrakčiais teiginiais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja tvirtina, kad „turėjo iki 50 000 Lt“, „galėjo turėti pajamų 2003-12-31 – 50 000 Lt“. Taigi, tokia pozicija net ir nėra nuosekli šiuo aspektu, t. y. vienoje skundo teismui vietoje tvirtina, jog turėjo iki 50 000 Lt (nenurodant tikslios sumos), o kitoje tvirtina, jog turėjo tiksliai 50 000 Lt, t. y. centų tikslumu maksimalią sumą, kuri pagal VGTDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą neturėjo būti deklaruota. Teismas daro išvadą, jog mokesčių administratorius minėtų sumų pagrįstai neįtraukė į pareiškėjos pajamas.

Vertinant, ar pareiškėja suteikė paskolas jos nurodytiems asmenims, aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas turi būti įvertinami įrodymai bei nustatinėjamos faktinės aplinkybės ar mokesčių administratoriaus turimi bei pateikti įrodymai buvo pakankami priimtiems sprendimams pagrįsti, ar vis dėlto iš mokesčių mokėtojo pusės buvo pateikti kitokie faktiniai duomenys (ginčo išlaidos pagrįstos realiomis pajamomis), kurie leistų paneigti apskaičiuotą mokestį bei su juo susijusias sumas.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1420-12). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę: vienu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė, ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos; kitu atveju „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus, apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-925/2004).

Teismas šioje dalyje pažymi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikdamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013-01-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

Vertinant pareiškėjos pajamas 2013-12-31, pažymėtina, jog pagal VGTDĮ 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis gyventojas privalėjo pateikti deklaraciją, o jos nepateiktus, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (4 str. 2 d.). Pagrįstai pripažintina, jog pagrįstai mokesčių administratorius sumų, kurios nebuvo deklaruotos, neįtraukė į pareiškėjos pajamas 2013-12-31. Be to, teismas sutinka su pateiktais argumentais, jog paskolos J. M., Z. B., R. M. Š. nebuvo suteiktos, o patvirtinimai buvo surašyti nurodant ne iš tikrųjų buvusius faktus, o siekiant pagrįsti pajamų šaltinius. Šioje byloje nėra patikimų ir neginčijamų duomenų, kad paskolos buvo suteiktos, jo vėliau jos buvo grąžintos. Atitinkamai konstatuotina, jog mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėja 2003-12-31 galėjo turėti ne didesnę kaip 50 000 Lt sumą.

Nors pareiškėja tvirtina, jog ji visuose mokestinio ginčo etapuose turi teisę būti išklausyta, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ši jos teisė būtų pažeista. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog teikė įrodymus įvairiose mokestinio ginčo stadijose, tame tarpe turėjo teisę juos teikti ir teisme. Tai, jog Komisija ir Inspekcija kitaip interpretuoja teisės aktus ar faktines aplinkybes nereiškia, jog buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai arba ši teisė buvo pažeista tokių būdu, jog ji negalėjo būti realizuota teisme (teismo proceso metu teikti paaiškinimus, įrodymus ar pan.). Taip pat, teisė būti išklausytai nereiškia, jog Komisija ir Inspekcija turi taikyti teisės aktus ar aiškinti faktines aplinkybes taip, kaip pageidauja pareiškėja.

Atsižvelgiant į prieš tai konstatuotas aplinkybes, taip pat į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, konstatuotina, kad Klaipėdos AVMI, Inspekcija ir Komisija teisingai ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo jos pajamas bei buvo atitinkamai apmokestinta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Komisijos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. D. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.