Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2018-02-15 iki 2018-08-09 jį kalinant Alytaus PN kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose.

Laikotarpiais nuo 2018-02-15 iki 2018-05-02, nuo 2018-05-09 iki 2018-06-22 pareiškėjas buvo paskirtas į 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 2 miegamąją patalpą, kurios plotas yra 27,64 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,45 kv. m. (b. l. 19, b. l. 60, b. l. 161).

Laikotarpiu nuo 2018-06-22 iki 2018-08-09 pareiškėjas, remiantis nutarimai dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, buvo laikinai izoliuotas 20 būrio 2 patalpoje, kurios plotas 29,53 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,69 kv. m. (b. l. 56-57, b. l. 61, b. l. 62-150, b. l. 161).

Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose gyveno, jų plotus bei miegamųjų vietų skaičių, neginčijo. Teismo posėdžio metu nesutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad ne visos miegamosios vietos buvo užimtos.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo vėdinimo, žemos oro temperatūros, prastos patalpų būklės, drėgmės.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas (kaip nurodė pareiškėjas skunde, kad grindys išlaužytos, langų rėmai kiauri), kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl prastos patalpų būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas, dėl konkrečių patalpos būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvada, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtines žalos egzistavimo fakto.

Atsakovo atstovas nurodė (b. l. 57-58, b. l. 162), kad Alytaus PN užtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus dėl tinkamos oro temperatūros, kadangi Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo ir uždarosios zonos patalpos ventiliuojamos atidarius langus.

Pareiškėjas savo argumentams pagrįsti dokumentų teismui nepateikė, atsakovo atstovo pateiktų dokumentų neginčijo.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta oficialia informacija, todėl ja remiasi.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą, to neginčija ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas jose drėgmė nesikaupia.

Nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės koeficientų, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, kad patalpose buvo šalta, bet nenurodė ir nedetalizavo kokiais konkrečiai laikotarpiais buvo netinkama oro temperatūra, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog pastato apačioje yra gamybinės patalpos, kurios skleidžia didelį triukšmą ir grindų drebėjimą. Gyventi pavojinga, spogimo atveju būtų padaryta didelė žala.

Atsakovo pateiktais duomenimis, triukšmas darbo cechuose yra minimalus, grindys cechuose nedreba (b. l. 37). Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo paskirta miegamoji vieta virš cecho. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl per didelio triukšmo, ar jo perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad buvo nesaugu gyventi, sprogimo atveju būtų padaryta didelė žala, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio teoriniais samprotavimais, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje neįrodė neturtines žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnį, paprastajai grupei priskirti nuteistieji, turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Pagal BVK 75 straipsnį, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iki 2018-06-29 pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, 2018-05-17 pareiškėjas turėjo trumpalaikį 2 valandų pasimatymą su A. P. (b. l. 39), nuo 2018-06-30 pareiškėjas priskirtas drausmės grupei (b. l. 38, b. l. 77-150). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, nenustatyta neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) dėl pasimatymų nesuteikimo.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 d.).

Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, lengvajai grupei priskirti nuteistieji – keturias valandas (BVK 74 str. 5 p.), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas (BVK 75 str. 5 p.), perkeltiems atlikti drausmines nuobaudas į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti (BVK 145 str. 1 d.).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85, 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą >...< ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 38), kad ginčo laikotarpiu iki 2018-06-29 pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 62-76), nuo 2018-06-30 pareiškėjas priskirtas drausmės grupei (b. l. 77-150).

Pagal BVK 144 straipsnio nuostatas nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda, todėl akivaizdu, kad pareiškėjui būnant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose, t. y. nuo 2018-06-30 turėjo būti užtikrintos šiai grupei priskirtų nuteistųjų turimos teisės, t. y. teisė kasdien pasivaikščioti 2 valandas.

Nagrinėjamame kontekste svarbu pažymėti, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo yra labai prieštaringos, nes skunde jis nurodė, kad ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 3 valandas (b. l. 2-3), skundo papildyme nurodė, jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 1 valandą (b. l. 9), 2018-11-26 teismo posėdyje pareiškėjas tvirtino, kad jam ginčo laikotarpiais esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose apskritai nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Taip pat nurodė, kad tarp paleidimo iš kamerų tipo patalpų iki tolimesnio izoliavimo metu, jam atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, pareigūnai siūlė pareiškėjui pasivaikščioti, tačiau tam nebuvo tinkamų sąlygų (naktis, nepalankios oro sąlygos ir pan.).

Nepaisant prieštaringos pareiškėjo pozicijos, teismo nuomone, byloje svarbu nustatyti, ar atsakovės atstovas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose, t. y. laikotarpiu nuo 2018-06-22 iki 2018-06-29 užtikrino teisę kasdien 3 valandas pasivaikščioti gryname ore, o laikotarpiu nuo 2018-06-30 iki 2018-08-09 užtikrino teisę kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei ir turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti tris valandas dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val. (b. l. 58, b. l. 163), objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pasivaikščioti atsisakė 2018-07-23, 2018-07-24, 2018-07-27, 2018-07-30, 2018-08-03, 2018-08-05, 2018-08-06 (b. l. 119, 121, 127, 133, 141, 143, 147).

Pareiškėjas vaikščiojo 2018-07-25 17.00-18.00 val., 2018-07-26 17.00-18.00 val., 2018-07-28 17.00-18.00 val., 2018-07-29 17.00-18.00 val., 2018-07-31 17.00-18.00 val., 2018-08-02 17.00-18.00 val. (b. l. 123, 125, 129, 131, 135, 139).

Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teismas konstatuoja, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2018-06-22 iki 2018-06-29 kasdien 3 valandas pasivaikščioti gryname ore ir laikotarpiu nuo 2018-06-30-iki 2018-08-09 kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus PN pareigūnus veiksmus.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl negalėjimo tinkamai išsimiegoti, kadangi nakties metu išsikviesdavo pareigūnai dėl jo izoliavimo pasibaigimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš kamerų tipo patalpų nakties metu buvo paleistas ir vėl izoliuotas 2018-07-11 – 2018-07-12, 2018-07-13 – 2018-07-14, 2018-07-14 – 2018-07-15, 2018-07-15 – 2018-07-16, 2018-08-03 – 2018-08-04, 2018-08-04 – 2018-08-05, 2018-08-05 – 2018-08-06, 2018-08-06 – 2018-08-07, 2018-08-07 – 2018-08-08, 2018-08-09 (b. l. 103-106, b. l. 140-149).

Kaip jau buvo minėta, BVK 144 straipsnyje įtvirtinta, kad laikinas izoliavimas galimas iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms. Akivaizdu, kad šioje teisės normoje bei kituose nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiuose teisės aktuose draudimų taikyti nuteistojo laikiną izoliaciją ar išleisti jį iš laikinos izoliacijos nakties metu nėra nustatyta. Byloje ginčo, kad pareiškėjas nurodytomis dienomis buvo izoliuotas ilgiau nei 24 valandas, nekyla. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas Alytaus PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikino izoliavimo (paleidimo iš izoliacijos) nakties metu.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad nurodytomis datomis nakties metu laikinai izoliuodamas pareiškėją kamerų tipo patalpose pagal BVK 144 straipsnio nuostatas bei išleisdamas jį iš izoliacijos atsakovės atstovas galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė, todėl, nagrinėjamu atveju, šiuo aspektu negali būti konstatuoti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, o pareiškėjo pretenzijos dėl sutrikdyto miego atmestinos kaip nepagrįstos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Byloje esančiame Alytaus PN 2018-10-02 medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 40-41) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu yra kreipęsis dėl pilvo skausmų bei akies viršutinio voko miežio. Byloje nėra duomenų, kad šiuos sveikatos sutrikimus sąlygojo negalėjimas tinkamai pasivaikščioti, esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose, todėl darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo byloje vertinamu laikotarpiu poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę (48 dienos), jo pobūdį (pažeidimas nebuvo tęstinis), atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, į tai, kad pareiškėjo laikinas izoliavimas buvo sąlygotas jo paties valinių veiksmų, atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, neturėdamas įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 130 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 130 Eur (šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.