- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-808-193-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- R. S.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-803-193/2013
Teisėja Vitalija Ragauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.;
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. gruodžio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl 2013 m. rugpjūčio 30 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas – septyniems mėnesiams. Į paskirtą bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 15 d..
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus – per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu baudžiamasis procesas dalyje pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir R. S. ir A. R. išteisinti. A. R. apeliacinio skundo nepateikė.
Nuosprendžiu baudžiamoji byla dalyje pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį R. S. atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. skundžiamu Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyrimo nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įsigijo dvidešimt du 12 kalibro medžioklinius šovinius, iš kurių penkiolika neteisėtai laikė D. S. priklausančiame gyvenamajame name, adresu Anykščių r., (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. vasario 13 d., ir septynis- neteisėtai laikė savo namuose, adresu Anykščių r., (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. vasario 14 d.
Be to R. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 11 d., apie 16-17 val., autobusų stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), T. Š. nesutikus važiuoti kartu, panaudodamas fizinį smurtą T. Š. atžvilgiu – suėmęs už pažastų nusinešė iki automobilio „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įkėlė į automobilio bagažinę, surišo virve kojas ir automobilio bagažinėje vežė iki (duomenys neskelbtini) g., namo Nr. (duomenys neskelbtini), išlipus T. Š. iš automobilio, smogė T. Š. kumščiu į pilvą, spyrė ne mažiau kaip 5 kartus į dešinę koją, nugarą, galvą, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus pakaušyje ir kaktoje, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo T. Š. sveikatą.
R. S. buvo kaltinamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, t.y. kad 2012 m. balandžio 11 d. apie 16 val. autobusų stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą T. Š. atžvilgiu – suėmęs už pažastų nusinešė iki automobilio „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įkėlė į automobilio bagažinę, surišo virve kojas ir automobilio bagažinėje vežiojo jį nenustatytą laiko tarpą po (duomenys neskelbtini) miestą, tokiu būdu neteisėtai atėmė nukentėjusiam T. Š. laisvę, sukeldamas pavojų jo sveikatai.
Taip pat R. S. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, tuo kad 2011 m. lapkričio mėn., tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatytas, turgaus automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini)gatvėje, iš R. V., neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo asmens dokumentą – R. V. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį laikė D. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. vasario 13 d..
Be to, R. S. ir A. R. buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. birželio 1 d. iš savanaudiškų paskatų, R. S. norint išvengti administracinės atsakomybės už 2012 m. balandžio 18 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, įkalbėjo ir taip sukurstė kaltinamąjį A. R. prisiimti atsakomybę už jo padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl ko kaltinamasis A. R. 2012 m. birželio 1 d. 10.53 val., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariate, adresu Anykščiai, Troškūnų g. 3, policijos pareigūnei nurodė Kelių eismo taisyklių pažeidimo aplinkybes neatitinkančius duomenis, kuriuos ji įrašė į 2012 m. birželio 1 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), protokole pasirašė ir perduodamas policijos pareigūnei administracinio teisės pažeidimo bylai Nr. (duomenys neskelbtini) pradėti, protokolą panaudojo, t.y. R. S. padaręs nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o A. R. – BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas advokatas Kęstutis Rakauskas prašo 2013-08-30 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kuria R. S. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog R. S. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, jog nežino, kam priklauso kratų metu rasti 22 medžiokliniai šoviniai, šių šovinių pats neįgijo ir nelaikė. Teigia, jog byloje esantys procesinių veiksmų ir procesinių prievartos priemonių atlikimo bei specialisto išvada tik patvirtina patį šovinių radimo faktą, tačiau neįrodo R. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, juo labiau kad ant šovinių dėžučių ir pačių šovinių R. S. pirštų antspaudų ar DNR pėdsakų nebuvo rasta, kas patvirtina, jog R. S. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik prielaidomis, o ne byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pabrėžiama ir tai, jog teismo skundžiamu nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, jog R. S. nurodytų versijų dėl asmenų, kurie galėjo palikti šaudmenis, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, negali būti R. S. kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodymu. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, jog T. Š. parodymai bei 2012-04-17 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, yra paneigti kita bylos medžiaga. Pastebima, kad liudytojos K. Š. ir M. R., buvusios įvykio vietoje, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nematė, kad R. S. būtų vartojęs smurtą T. Š. atžvilgiu, o taip pat šios liudytojos nurodė, jog girtas T. Š. buvo įsodintas į automobilį, nes buvo siekiama jį parvežti į namus, tačiau automobilyje T. Š. muistantis ir spardantis jam buvo surištos kojos, o vėliau pastarasis buvo išleistas ir paliktas (duomenys neskelbtini) mieste. Pabrėžiama ir tai, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog apžiūrint T. Š., kūno sužalojimų veide, kojose, pilve ir nugaroje rasta nebuvo, kas, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, paneigia, o ne patvirtina, nukentėjusiojo T. Š. teiginius, kad jis nurodytu metu buvo mušamas į šias kūno vietas. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pats nukentėjusysis T. Š. niekada nekalbėjo, jog R. S. jam būtų sudavęs smūgius į pakaušį ar kaktą, todėl ant T. Š. kūno rasti sužalojimai pakaušyje ir kaktoje pirmosios instancijos be pagrindo buvo vertinti kaip sukelti R. S., juo labiau kad tokius sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti ir pats, o R. S. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nuosekliai teigė jokių smurtinių veiksmų T. Š. atžvilgiu neatlikęs. Nurodoma, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, būtini viešosios tvarkos pažeidimo sudėties objektyvieji požymiai nėra nustatyti ir įrodyti, dėl ko S. S. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Teismo posėdyje nuteistasis R. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Tenkinama R. S. gynėjo advokato K. R. apeliacinio skundo dalis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant skundo ribų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas R. S. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį šioje dalyje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nepagrįstai nuosprendžio nustatomojoje dalyje R. S. inkriminavo šaudmenų įsigijimo aplinkybę. Taip pat R. S. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes, nevisapusiškai ir neobjektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir netinkamai motyvavo savo išvadas dėl R. S. kaltės šiame epizode, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra naikinama ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK straipsnio 329 straipsnio 1 punktas).
Dėl R. S. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
BK 253 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą neturint tam leidimo. Taigi, šis nusikaltimas gali būti padarytas viena ar keliomis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Pažymėtina, jog bet kurios iš šių veikų padarymas gali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už vienos ar kelių šio straipsnio dispozicijoje nurodomų veikų padarymą, privalo nustatyti kiekvienos iš jų padarymo faktą ir jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies R. S. buvo pripažintas kaltu už tai, kad jis nenustatytu laiku ir iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įsigijo dvidešimt du 12 kalibro medžioklinius šovinius ir juos laikė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma – duomenys, patvirtina R. S. laikius šaudmenis neturint tam leidimo. Nors nuteistasis R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė įgijęs ar laikęs šaudmenis, tačiau jo kaltę dėl neteisėto šaudmenų laikymo patvirtina 2012-02-13 bei 2012-02-14 kratų protokolai, iš kurių matyti, jog atlikus kratas R. S. gyvenamosiose patalpose buvo rastos ir paimtos atitinkamai dvi dėžutės medžioklinių 12 kalibro šovinių (iš viso 15 vienetų) bei septyni 12 kalibro medžiokliniai šoviniai (1t., 31, 32-35, 40, 41-42 b.l.), visi šie šaudmenys, remiantis 2012-07-02 specialisto išvada Nr. 140-(962)-IS1-4192, yra tinkami šaudyti (1t., 54-55 b.l.). Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog ant šovinių dėžučių bei pačių šaudmenų neaptikta R. S. pirštų antspaudų ar DNR pėdsakų, niekuo nepagrįsta, kadangi rasti pėdsakai nebuvo tinkami asmens identifikavimui, ir savaime nepaneigia šaudmenų laikymo fakto.
Nuteistojo R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu pateikta versija, jog kratų metu rasti šaudmenys galėjo buvo palikti ankstesnių gyvenamųjų namų savininkų yra visiškai paneigta, kadangi tiek iš UAB „Zala Arms“ gautos pažymos (1t., 99 b.l.) tiek iš ją papildančių liudytojo E. K., dirbančio UAB „Zala Arms“, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, matyti, jog 2012-02-13 kratos metu pas D. S. rasti vieni iš šaudmenų (gamintojo UAB „Zala Arms“) buvo gaminami laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. gegužės mėnesio ir šių medžiagų unikalus Nr. 153/5710 sutampa su kratos metu rastos šovinių dėžutės žyma (1 t., 58, 100 b.l.) o kiti (su užrašu „Clever Mirage“) į Lietuvą buvo pradėti importuoti nuo 2006 metų, o paskutinė partija į Lietuvą buvo įvežta 2012-08-06. Taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos D. S. parodymų (1t., 68-69 b.l.) matyti, jog R. S. sutuoktinė D. S. gyvenamąjį namą, kuriame rasta dalis šaudmenų, įsigijo 2006 metais, taip pat ji už savo asmenines lėšas bei kartu su sutuoktiniu R. S. pirko „visus virtuvėje esančius baldus“. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta R. S. motina G. S. (1t., 67 b.l.) nurodžiusi, jog R. S. gyvena su žmona, o pas ją dažnai atvažiuoja, o jo pačios dabar jau miręs sutuoktinis niekada nemedžiojo. Taigi, rasti kratų metu šaudmenys negalėjo namuose atsirasti kaip palikti ankstesnių namų šeimininkų, kadangi pagaminti vėliau, negu namą įsigijo D. S.. Šių duomenų visetas, taip pat atsižvelgiant ir į šaudmenų radimo vietą – virtuvėje ant krosnies ir ant šaldytuvo, tai yra ant dažno ar net kasdieninio naudojimo daiktų, daro nelogiškus nuteistojo teiginius, jog apie namuose laikomus šaudmenis jis nieko nežino ir tai vertintina kaip pasirinkta gynybinė taktika.
Tačiau, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie minėtų šaudmenų įsigijimo faktą, tai yra nėra visiškai jokių įrodymų apie šių daiktų atsiradimo R. S. gyvenamosiose vietose tikslų laiką ir aplinkybes, o vien tik konstatavus jų laikymą, neteisėtas šaudmenų įgijimas savaime nėra preziumuojamas. Kadangi kaltinimas R. S. įgijus šaudmenis nėra pagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, pareikštas kaltinimas, kad šaudmenis R. S. įgijo nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens yra nekonkretus, todėl šios veikos inkriminavimas iš skundžiamo nuosprendžio yra šalinamas. Dėl to teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad R. S. neteisėtai- neturėdamas leidimo- laikė dvidešimt du 12 kalibro medžioklinius šovinius, iš kurių penkiolika neteisėtai laikė D. S. priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. vasario 13 d. ir septynis- neteisėtai laikė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. vasario 14 d.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog šio – įsigijimo požymio pašalinimas nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo už šią veiką paskirtos bausmės, kadangi jos rūšis bei dydis parinkti tinkamai.
Dėl R. S. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamu nuosprendžiu nėra nustatyti ir įrodyti viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo padaryta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika.
Viena iš principinių baudžiamosios teisės nuostatų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje, skelbia, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šio straipsnio dispozicijoje numatytais, savarankiškai būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais ir, atsižvelgiant į šio straipsnio materialiąją sudėti, bet kuris iš šių veiksmų sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius yra pakankamas veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taip pat šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia – tai yra kaltininkui suvokiant, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, numatant, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių norint.
Pirmosios instancijos teismas R. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje iš esmės pagrindė vien nukentėjusiojo T. Š. parodymais, kurie anot teismo buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat šiuos parodymus patvirtinančia specialisto išvada. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog taip pat ir nuteistojo R. S. paaiškinimai apie įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs bei neprieštaraujantys tarpusavyje, bet skundžiamame nuosprendyje jie net nebuvo bandomi paneigti. Taigi, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neatsižvelgė į visus baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir neįvertino jų kaip viseto.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu vienodai ir nuosekliai neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį T. Š. ( 2t., 50, 58, 155 b.l.). Šias aplinkybes, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina liudytojų K. M. (buvusios Š.) bei M. R., betarpiškai dalyvavusių kaltinime nurodomame įvykyje, parodymai. Liudytoja K. M., kurios prašymu R. S. važiavo į T. Š. buvimo vietą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog įvykio dieną T. Š. automobilyje labai daužėsi, trankėsi, jie jį pavežė ir paleido, R. S. T. Š. paleido gražiai, atidarė duris ir paleido, taip pat parodė, jog T. Š. niekas nemušė, ji nematė kaip jį mušė, mušimo nebuvo (2t., 156 b.l.). 2012-04-12 apklausiama ikiteisminio tyrimo metu K. M. (tuo metu Š.) taip pat nurodė, jog kas įvyko tarp R. S. ir T. Š. nematė, nes nebuvo išlipusi iš automobilio (1t., 126-128 b.l.). Taip pat ir liudytoja M. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog kuomet išlaipino T. Š. nieko daugiau nevyko, R. S. jo nemušė, nespardė, nelietė, ji tai gerai matė, be to vežamas T. Š. draskėsi, spardėsi, buvo vežamas girtas (2t., 156 b.l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes ši liudytoja buvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu (1t., 129-131 b.l.). O kaip matyti iš policijos pareigūno 2012-04-11 tarnybinio pranešimo, T. Š. į Utenos apskrities VPK Anykščių rajono PK kreipėsi tik 17.10 val., jam buvo nustatytas 2.49 promilių neblaivumas, tai yra beveik prilygstantis viršutinei vidutinio neblaivumo ribai, kaip nurodė policijos pareigūnė „pranešėjas nuolat keitė konflikto atsiradimo priežastis (1t., 108-109 b.l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus 2012-04-16 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, jog T. Š. nustatyta odos nubrozdinimai pakaušyje ir kaktoje, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, ne mažiau dviejų kartų įspiriant batu apauta koja ar panašiai, taip pat, kaip matyti iš išvados tiriamosios dalies, T. Š. buvo užfiksuoti du tamsiai rusvos spalvos šašais pasidengę nubrozdinimai pakaušio kairės pusės bei kaktos dešinės pusės viršutinėse dalyje. Liemens ir galūnių srityse sužalojimų žymių nenustatyta (1t., 123 b.l.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Narimantas Ratkus, surašęs 2012-04-16 specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškino, jog, įvykio aplinkybėse buvo nurodyta, kad buvo suduotas smūgis į galvą, o apžiūros metu buvo konstatuoti du sužalojimai galvos srityje, tai yra pakaušio kairės pusės viršutinėje dalyje ir kaktos dešinės pusės viršutinėje dalyje, nedideli ir nešvieži nubrozdinimai. Liemens ir galūnių srityje nebuvo matyti sužalojimų. Nebuvo virvės pėdsakų. Tokie sužalojimai stovint sunkiai padaromi, gulint ar jam susilenkus galimi tokie sužalojimai. Vežant nukentėjusįjį automobilio „VW Sharan“ bagažinėje negalima atmesti tokios prielaidos, kad tokie sužalojimai galvos srityje galėjo atsirasti. Bagažinėje matosi tik plastmasinės detalės, nematyti žymesnių įsikišimų. Kad sužalojimai padaryti kontaktuojant ne su bagažinėje esančiais daiktais, kategoriškai to teigti negalima, nes sužalojimai jau nebuvo švieži ir neinformatyvūs. Pas nukentėjusįjį rankų srityse sužalojimų nerado. Apžiūra buvo daryta 16 dieną, įvykis buvo 11 dieną. Per tą laiką visiškai išnykti nubrozdinimo žymės negalėjo. Pilve, nugaroje ir kojoje sužalojimų nekonstatavo, tačiau neatmeta smūgių sudavimo galimybės, nes ne visi smūgiai palieka pėdsakus. Tai priklauso nuo smūgių stiprumo, apsirengimo, avalynės. Jei po smūgio atsirastų kraujosruvos, maža tikimybė, kad jos būtų išnykę, nes tik po 3-5 dienų jos pakeičia spalvą. Nubrozdinimams ir kraujosruvoms išnykti yra per mažas laiko tarpas nuo įvykio iki to laiko, kada jis apžiūrėjo nukentėjusįjį. Pilvo srityje kraujosruvos išlieka nuo ypatingai smarkaus smūgio, nes pilvo siena labai elastinga ir amortizuoja smūgį.
Taigi, šiuo atveju, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, jog 2012-04-16 specialisto išvada paneigia, o ne patvirtina nukentėjusiojo T. Š. nurodytą smūgių lokalizaciją, o įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymai nepatvirtina R. S. sumušus T. Š., bei konstatuoja, kad paties R. S. parodymai, jog jis nemušė T. Š. lieka nepaneigti, todėl negalima daryti išvados, jog jis padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina ir tai, jog, kaip jau minėta, būtinasis nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties požymis yra tiesioginė tyčia. Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamu atveju nebuvo R. S. tiesioginės tyčios nukreiptos į viešąją tvarką – demonstruoti nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Šią išvadą patvirtina nuoseklūs liudytojų K. M. (buvusios Š.), M. R. parodymai, taip pat ir paties T. Š. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog R. S. jo atvažiavęs, kad šis daugiau neprisigertų, neišleistų pinigų (2t., 155 b.l.).
Kaip jau minėta, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo yra būtina nustatyti ir objektyviuosius bei subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, o atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta R. S. tyčia nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą bei neginčijamai nenustatyta, jog R. S. dėl chuliganiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą (smogimas kumščiu į pilvą, spyriai į kojas, nugarą, bei galvą) ir nežymiai sutrikdė T. Š. sveikatą.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad inkriminuotų kaip chuliganiškų veiksmų atlikimo metu R. S. buvo kaltinamas ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį tuo, kad T. Š. nesutikus važiuoti kartu, suėmęs už pažastų T. Š. nusinešė iki automobilio, įkėlė į automobilio bagažinę, surišo virve kojas ir vežė automobilio bagažinėje. Skundžiamame nuosprendyje šios kaltinimo apimties dalyje apylinkės teismas bylą pagal BK 146 straipsnio 2 dalį nutraukė, konstatuodamas, kad R. S. neturėjo tyčios neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajam T. Š. ir nurodė, kad tokie R. S. veiksmai apima veiksmus demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje požymius. Su tokia teismo pozicija sutikti negalima. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių R. S. T. Š. žmonos K. Š. prašymu atvykęs su ja į Anykščių autobusų stotį, rado stotyje beveik sunkaus girtumo laipsnyje esantį T. Š., palikusį be priežiūros savo mažametę dukterį. Taigi, T. Š. būklė įvykio vietoje atitiko ATPK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius –jis girtas buvo viešoje vietoje. R. S. veiksmų, kuriais jis siekė iš viešos vietos pašalinti teisės pažeidėją – savo kaimyną ir pristatyti į namus nėra jokio pagrindo laikyti atitinkančiais BK 284 str. 1 d. sudėtį, kaip demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nebuvimo T. S. veiksmuose apylinkės teismo nuosprendyje pasisakyta ir byla šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukta, apeliacinis skundas šioje dalyje nėra paduotas, taigi teisėjų kolegijai nėra pagrindo svarstyti R. S. veiksmų atitikimo BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai.
Taigi, ankščiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog apylinkės teismas, nesant pakankamo pagrindo, pripažino R. S.kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, kas skundžiamame nuosprendyje padaryta nebuvo bei dėl ko, nesant R. S. kaltę neginčijamai patvirtinančių aplinkybių, pastaroji nuosprendžio dalis yra naikinama ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
Kadangi iš veikos pagal BK 284 str. 1 d. R. S. išteisinamas, jam naikintinas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnį ir, tuo pačiu, švelnintinos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, kaip asmeniui padariusiam vieną nusikalstamą veiką.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
NUSPRENDĖ:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio dalį dėl R. S. pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
R. S. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Panaikinti skundžiamu nuosprendžiu R. S. taikytą bausmių subendrinimą pagal BK 63 straipsnį ir laikyti jį nuteistu pagal 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, skiriant įpareigojimą – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei baudžiamojo poveikio priemonę - per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.