- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- A-492-1473-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01508-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti patirtą 3,45 Lt turtinę žalą, 500 Lt neturtinę žalą bei skirti 1 000 Lt baudą už įsiteisėjusio 2011 m. birželio 21 d. teismo sprendimo nevykdymą administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad 2011 m. kovo 24 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 jo skundas buvo patenkintas iš dalies ir Vidaus reikalų ministerija įpareigota pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintą Vidaus tarnybos statutą (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį ir priimti sprendimą bei pateikti atsakymą. Paaiškino, kad 2011 m. birželio 21 d. raštu Vidaus reikalų ministerija atsisakė vykdyti minėtą teismo sprendimą ir persiuntė 2011 m. sausio 18 d. skundo neišnagrinėtą dalį Kauno miesto apylinkės prokuratūrai motyvuodama tuo, kad neišnagrinėta pareiškėjo skundo dalis susijusi su ikiteisminio tyrimo priežiūra ir kontrole. Tokiais neteisėtais veiksmais Vidaus reikalų ministerija pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnį ir atsisakė vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 6–9) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, gavusi įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gegužės 13 d. sprendimą, A. B. 2011 m. sausio 18 d. skundo dalį išnagrinėjo iš naujo ir kadangi neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, t. y. negali spręsti klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontrole, 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1D-4351(12) persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Aiškino, kad pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 (toliau – ir Ministerijos nuostatai), Vidaus reikalų ministerija nekompetentinga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jį kontroliuoti. Nurodė, kad tarnybinis patikrinimas ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra ikiteisminio tyrimo tyrėjui dėl jo veiksmų, atliekant ikiteisminį tyrimą, t. y. už veiksmus, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas, pradedama tik esant prokuroro nutarimui iškelti drausmės bylą. Tokia prokuroro teisė nustatyta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ši nuostata įtvirtinta ir Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1-40 (2008 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 1-86 redakcija), 33 punkte. Todėl vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, skundą, kurio nebuvo kompetentinga nagrinėti, Vidaus reikalų ministerija persiuntė prokuratūrai. Taip pat nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams tyrimo grupės tyrėja, išnagrinėjusi 2011 m. sausio 25 d. A. B. skundą dėl neteisėto sulaikymo, konstatavo, jog A. B. skunde nurodyti duomenys apie pareigūnų padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aiškino, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nėra pagrįsta jokiais įrodomaisiais faktais, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Teigė, kad pareiškėjas nesilaikė ABTĮ nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, todėl reikalavimas priteisti 1 000 Lt baudą už įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymą atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat, atsakovo vertinimu, nepagrįstas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, nes toks prašymas turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Ministerijos nuostatus, Vidaus reikalų ministerija nėra įgaliota vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamų veiksmų, nekompetentinga organizuoti ikiteisminį tyrimą bei jį kontroliuoti, todėl atsakovas, teismo vertinimu, pagrįstai ir teisėtai persiuntė neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį pagal kompetenciją Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, nes neišnagrinėta pareiškėjo skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 str. 1 d., 6.271 str., 6.246 str., 6.250 str. 1 d.), aplinkybę, jog įrodymų, kad atsakovo tarnautojai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip jį įpareigojo įstatymai, kad dėl atsakovo veiksmų jam atsirado neigiamų padarinių, t. y. kad jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą, nėra, o pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, konstatavo, kad nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nutarė netenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą.
III.
Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 54 straipsnio nuostatą, nes be pareiškėjo sutikimo į bylos nagrinėjimą įtraukė atsakovą – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, nors skunde tokio atsakovo pareiškėjas nenurodė ir nėra jo sutikimo įtraukti tokį atsakovą dalyvauti šioje byloje. Taip pat teigia, kad teismas pažeidė ir ABTĮ 14 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo, Vidaus tarnybos statuto bei CK 6.271 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė ir aiškino BPK bei Ministerijos nuostatus. Aiškina, kad neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai nustatyti 2011 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437/2011 ir šis sprendimas yra privalomas šioje administracinėje byloje. Teigia, kad nors sprendime teismas nurodo, jog atsakovas 2011 m. vasario 22 d. rašte Nr. ID-1384 vilkino išnagrinėti pareiškėjo skundą ir dėl to 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais ir įpareigojo juos pašalinti Viešojo administravimo įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pagrindu, tačiau šioje byloje teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pažeisdamas pareiškėjo lygybę prieš įstatymą ir teismą ir Konstitucijos 29 straipsnį bei yra aiškus ir vienareikšmiškas diskriminacijos vykdymo įrodymas pareiškėjo atžvilgiu dėl tautybės. Mano, kad neteisėtus atsakovo veiksmus patvirtina ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštas Nr. 20-S-2934, kuris patvirtina, kad atsakovas tyčia vilkino ir neišnagrinėjo pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundo iki pareiškėjo mamos mirties. Tokiais veiksmais atsakovas ne tik tyčia žalojo pareiškėjo motinos sveikatą iki jos mirties, bet ir sukėlė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą pareiškėjui. Vertina, kad sprendime nepagrįstai ir netinkamai buvo taikomos ir aiškinami BPK ir Ministerijos nuostatai, kai skundas yra susijęs tik su atsakovo neteisėtu veiksmu dėl vilkinimo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą ir dėl to kilusių pasekmių, bei tolimesniu skundo nagrinėjimo vilkinimu. Teigia, kad atsakovo padarytą žalą įrodo pareiškėjo motinos mirties liudijimas, kuris patvirtina, kad pareiškėjo motina buvo nužudyta korumpuotų medikų rankomis specialiųjų tarnybų užsakymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog teismas neva nepagrįstai 2011 m. liepos 14 d. nutartimi šioje administracinėje byloje atsakovu į procesą įtraukė Lietuvos valstybę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos. Vertina, kad teismas pagrįstai vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalies, 6. 273 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatomis papildomai įtraukė atsakovu į bylos procesą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjas prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą dėl 2011 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nevykdymo administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011.
Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Įvertinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas žalą kildina (skundo pagrindas) iš Vidaus reikalų ministerijos neveikimo – t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011 nevykdymo ir netinkamo vykdymo – persiunčiant neišnagrinėtą skundo dalį Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodo, kad žala jam buvo padaryta taip pat ir Vidaus reikalų ministerijai vilkinant išnagrinėti jo 2011 m. sausio 18 d. skundą, ir tokie neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos nauju skundo pagrindu. Pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Savo ruožtu, skundo dalykas ir pagrindas lemia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę. Tikslinti skundo dalyką bei pagrindą galima bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, bet tik iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teise tikslinti skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo, todėl apeliaciniame skunde pateikiamos naujos aplinkybės – Vidaus reikalų ministerijos veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą, iš kurių pareiškėjas kildiną žalą, gali būti naujo ginčo dalykas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS858-110/2012 (2012 m. vasario 17 d. nutartis) vertino šios administracinės bylos (Nr. I-3323-244/2011) ir administracinės bylos Nr. I-3792-171/2011 tapatumą ir nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-3792-171/2011 pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą grindžia neteisėtais Vidaus reikalų ministerijos veiksmais: vilkinimu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymo nustatytais terminais, jo ir jo artimųjų diskriminacija bei dvigubų teisingumo standartų taikymu, kai buvo suvaržyta ir trukdoma realizuoti teisė į gynybą Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-37-540/2011 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamoje byloje Nr. I-10-768/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad byloje Nr. I-3792-171/2011 įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su Vidaus reikalų ministerijos vilkinimu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 7 d., o administracinėje byloje Nr. I-3323-244/2011 (šioje administracinėje byloje) buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skundo dalies neišnagrinėjimu, 2011 m. birželio 21 d. teismo sprendimo nevykdymu administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011.
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės – Vidaus reikalų ministerijos veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundą – nagrinėjamu atveju nevertintinos, kadangi tai išeina už nagrinėjamo ginčo ribų, be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla dėl nurodytais veiksmai padarytos žalos atlyginimo (Iv-2350-624/2012).
Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti A. B. 2011 m. sausio 18 d. skundo, registruoto 2011 m. sausio 24 d., neišnagrinėtą dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir atsakyti pareiškėjui; pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo atlikti tyrimą atmetė kaip nepagrįstą. Administracinėje byloje Nr. I-2465-437-2011 teismas nustatė, kad iš 2011 m. sausio 18 d. pareiškėjo skundo atsakovui matyti, kad jis skundėsi ne tik dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų jo atžvilgiu vykdyto laisvės suvaržymo, bet ir prašė atsakovo atlikti tarnybinį patikrinimą bei rekomenduoti iškelti drausmės bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuris, kaip tvirtina pareiškėjas, jo sulaikymo metu, išsukinėjo jo motinos buto, esančio Baltų pr. 35-35, Kaune durų akutę, norėdamas ją išimti ir tokiu būdu, pareiškėjo tvirtinimu, gąsdino jo senyvo amžiaus sulaukusius ir sergančius tėvus. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2011 m. vasario 22 d. sprendime Nr. 1D-1384 dėl šios pareiškėjo skundo dalies nepasisakė, taigi pareiškėjo skundo pilnai neišnagrinėjo, todėl teismas atsakovą įpareigojo išnagrinėti neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį, pagal kompetenciją priimti sprendimą ir pareiškėjui pateikti atsakymą.
Vykdydama aptartą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, Vidaus reikalų ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1D-4351(12) (b. l. 13) Kauno miesto apylinkės prokuratūrai persiuntė neišnagrinėtą pareiškėjo 2011 m. sausio 18 d. skundo dalį, kurią išnagrinėti buvo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu, nes nustatė, kad neišnagrinėta A. B. skundo dalis yra išimtinai susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (dėl A. B. sulaikymo metu išsuktos buto durų akutės, dėl ko, pareiškėjo teigimu, jo senyvo amžiaus tėvai buvo gąsdinami) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo baudžiamajame procese vertinimu. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimo vykdymu nesutinka, mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimas nėra vykdomas. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta.
Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta teisė perduoti skundą nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo skundo dalį, kurią teismo buvo įpareigota išnagrinėti, perdavė Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, konstatavusi kad ji pati nėra kompetentinga priimti sprendimo šiuo klausimu.
Iš 2011 m. sausio 18 d. skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus ir prašė atlikti tarnybinį patikrinimą ir rekomenduoti iškelti drausmės bylą. BPK 164 straipsnyje bei Prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad prokuratūra organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja bei kontroliuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prokuroro teisė nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 6 punkte inter alia numatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą. Įvertinusi aptartas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjo skundo neišnagrinėta dalis buvo teisėtai bei pagrįstai persiųsta pagal kompetenciją nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Šie Vidaus reikalų ministerijos veiksmai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tokie veiksmai laikytini tinkamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo vykdymu ir jie negali būti laikomi neteisėtais valstybės valdžios institucijų aktais CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, ir pagrįstai nutarė pareiškėjo prašomos turtinės bei neturtinės žalos nepriteisti.
Taip pat teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 3,45 Lt turtinės žalos (kas sudaro skundo siuntimo teismui išlaidas) negali būti tenkinamas ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, kad kai vadovaujantis ABTĮ pareiškėjas turėjo galimybę prašyti priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apygardos administraciniame teisme nagrinėjant atitinkamą skundą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų teismui pateikęs ir jis būtų jį atmetęs arba kad buvo kitų priežasčių, dėl kurių pasinaudoti minėta procesiniame įstatyme numatyta galimybe buvo neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, šios pareiškėjo išlaidos nevertintinos kaip žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad dėl nurodytų skundo teismui siuntimo išlaidų pareiškėjas būtų pateikęs rašymą ABTĮ nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė skirti atsakovui 1 000 Lt baudą pagal CPK 771 straipsnį. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudos skyrimo už sprendimo nevykdymo klausimas šioje byloje negali būti nagrinėjamas, nes CPK 771 straipsnyje reglamentuota baudos skyrimo už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą procedūra taikytina tik priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu sprendimą vykdančio antstolio iniciatyva, tuo tarpu nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo priverstinio vykdymo procedūra nebuvo pradėta, nes Vidaus reikalų ministerija teismo sprendimą įvykdė (ABTĮ 97 str. 1–2 d.).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje pakeitė atsakovą. Visų pirma, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas byloje nebuvo pakeistas, o Lietuvos valstybė, kurią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 atstovauja Vidaus reikalų ministerija, 2011 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo papildomai įtraukta į bylą atsakovu, tačiau pirminis, pareiškėjo skunde nurodytas atsakovas, taip pat išliko. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl valstybės valdžios institucijos (Vidaus reikalų ministerijos) neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakovu tokioje byloje turi būti valstybė, nes būtent jai ir tenka pareiga atlyginti šią žalą (CK 6.271 str.). Valstybę tokiose bylose paprastai turi atstovauti ta institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala (CK 6.273 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 1 p.) (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-19/2008). Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčo dalyką – ginčas dėl valstybės valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui nurodžius netinkamą atsakovo, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai bei teisėtai į bylą atsakovu įtraukė ir Lietuvos valstybę.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatytos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.