Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ET Investment“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Margtela“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ET Investment“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje E. T..

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje kyla ginčas dėl sutartinių santykių fakto ir atsiskaitymo už buhalterinės apskaitos paslaugas.

4. Ieškovė įrodinėja, kad 2015 m. sausio 1 d. šalių sudarytą Sutartį atsakovės atstovas gavo, tačiau į raginimus grąžinti pasirašytos Sutarties egzempliorių ieškovei neatsakė. Sutarties sudarymą atsakovė patvirtino konkliudentiniais veiksmais, tai yra, atsakovė perdavė ieškovei tvarkyti buhalterinės apskaitos dokumentus, suteikė prieigas prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos registrų. Teigia, kad atsakovė savo veiksmais patvirtino Sutarties faktinį sudarymą, todėl, vertinant tokius atsakovės veiksmus, mano, kad taip šalių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo santykiai pagal ieškovės nurodomą paslaugų teikimo Sutartį. Ieškovė visus savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai bei atliko Sutartyje numatytus darbus, bei, atlikus Sutartimi apibrėžtus darbus, ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovė Sutartyje numatytais terminais su ieškove neatsiskaitė. 2015 m. rugsėjo 11 d. ieškovė dėl neapmokėtų PVM sąskaitų –faktūrų atsakovei pateikė įspėjimą. Atsakovė, prieš atvykdama atsiimti savo buhalterinės apskaitos dokumentų, 2015 m. spalio 5 d. ieškovei pateikė pretenziją, kurioje pripažino, kad 2015 m. sausio 1 d. sudarė su ieškove Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį Nr. 2015/03. Ieškovė, susipažinusi su jai atsakovės pateikta pretenzija nurodo, kad šį dokumentą vertina kaip atsakovės siekį išvengti prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas, kadangi pastarosios pretenzijoje nurodoma priežastis – Sutarties 2.4 punkto pažeidimas dėl nustatytu laiku nepateiktos metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2014 m. sausio 1 d.– 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, yra nepagrįsta, kadangi ieškovei nebuvo pateikti jokie atsakovės pirminiai ir suvestiniai apskaitos dokumentai už šį laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Byloje nustatyta, kad ieškovė 465,85 Eur dydžio skolą grindžia PVM sąskaitomis – faktūromis: 2015 m. kovo 31 d. MAR Nr. 2015-03 suma 217,80 Eur, 2015 balandžio 30 d. MAR Nr. 2015-23 suma 72,60 Eur, 2015 m. gegužės 31 d. MAR. Apeliantė ginčija atlygintinių paslaugų buvimo faktą, taip pat prašo prijungti naujus įrodymus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų

15. CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16. Apeliantė prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus įrodymus dėl 2014 m. ataskaitinių laikotarpių likučių 2015 m. spalio 28 d perdavimo buhalterinę apskaitą vedusiai UAB „GROSSBUH INTERNATIOL“. Konstatuojama, jog naujo rašytinio įrodymo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis rungimosi principo, nes ieškovei buvo žinomas bei gautas kartu su apeliaciniu skundu ir ji turėjo galimybę įgyvendinti teisę dėl jo pasisakyti, todėl priimamas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17. Apeliantės prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl skolos fakto ir dydžio

Atsakovė neneigia paties fakto, jog ieškovė teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, tačiau apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ieškovė įsipareigojo atlikti nemokamus dalinius apskaitos tvarkymo veiksmus pagal žodinį sutarimą su UAB „Reklamos4“ direktoriumi.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantės įrodinėjamą žodinio susitarimo dėl neatlygintinų paslaugų teikimo faktą paneigia pačios apeliantės įrodinėjama aplinkybė, kad tarp juridinių asmenų sutartys gali būti sudaromos tik raštu, esant atsakovės vadovo parašui bei antspaudui. Iš tokių apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia turėjo būti atsakovės praktika. Trišalis susitarimas dėl paslaugų teikimo tarp ieškovės, apeliantės ir UAB „Reklamos4“ nepateiktas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl žodinio susitarimo teikti apeliantei neatlygintinas paslaugas atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė byloje neįrodė, jog UAB „Reklamos4“ buvo įgaliotas veikti už atsakovę, jos vardu sudaryti sutartis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Pagal to pateis straipsnio 2 dalį atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.Apeliantei nepateikus įrodymo, kad apeliantė buvo išrašiusi įgaliojimą veikti jos vardu ir sudaryti sandorius su ieškove, atmetamas apeliantės argumentas, kad ieškovė turėjo pareigą tvarkyti nemokamai UAB „ET Investment“ apskaitos dokumentus, už suderėtą kiekvieną mėnesį išrašomą sąskaitą UAB „Reklamos4“ (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, be kita ko, pateiktu apeliacinius skundu ir prie jo pridėtais Bylų (dokumentų) perdavimo 2015.10.28 aktais įrodinėja, jog UAB „Grossbuh International“ direktorė N. Š. perdavė, o UAB „ET Investment“ direktorė L. T. priėmė UAB „ET Investment“ bylas (dokumentus) už 2014 metus. Anot apeliantės, tai reiškia, kad ieškovė neturėjo dokumentų ir netvarkė buhalterinės apskaitos, nes šias paslaugas teikė UAB „Grossbuh International“. Patikrinus Juridinių asmenų registrą pagal apeliantės nurodytus duomenis apie UAB „Grossbuh International“ gautas atsakymas, jog įrašų apie tokią įmonę nerasta (http://www.registrucentras.lt/jar/p/index.php?pav=Grossbuh+International&kod=&p=1&=++++Ie%C5%A1koti++++). Taigi viešame registre duomenų apie UAB „Grossbuh International“ nėra, apeliantė nepateikė įrodymų, kad su tokia įmone buvo sudaryta sutartis dėl jo buhalterinės apskaitos vedimo, todėl atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės išrašytos sąskaitos neįrodo suteiktų paslaugų. Taip pat apeliantė teigdama, jog ieškovė už atliktas paslaugas visoms įmonių grupės narėms išrašydavo sąskaitą faktūrą UAB „Reklamos4“ vardu neįrodė, kad į šią sąskaitą įėjo apmokėjimas už būtent jai teiktas buhalterines paslaugas. Kitai tariant, apeliantė pripažino faktą, jog ji pati netvarkė buhalterinės apskaitos, tačiau neatsikirto į ieškovės argumentą, kad tiek, kiek jau buvo suteiktą paslaugų, už tiek ir yra atsiskaityta su ieškove (CPK 185 straipsnis). CK 6.716 straipsnio 1 dalis numato, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi paslaugų sutartis yra atlygintinė, atsakovė nepatiekė įrodymų, jog iš viso yra su kuriuo nors asmeniu atsiskaičiusi už buhalterinės apskaitos paslaugas. Apeliantė pripažįsta, jog įmonė vykdė veiklą, išrašydama ir gaudama kas mėnesį tik vieną/dvi sąskaitas, turi vieną pastovų darbuotoją, išrašė nuo 2015-04-14 dienos M. V. įgaliojimą atstovauti UAB „ET Investment“ santykiuose su Valstybinio socialinio draudimo fondu, todėl labiau tikėtina, kad tarp ieškovės ir apeliantės buvo susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 465,85 Eur skolos pagal 2015 m. kovo 31 d. MAR Nr. 2015-03 suma 217,80 Eur, 2015 balandžio 30 d. MAR Nr. 2015-23 suma 72,60 Eur, 2015 m. gegužės 31 d. MAR Nr. 2015-31 suma 72,60 Eur, 2015 m. liepos 1 d. MAR Nr. 2015-45 suma 72,60 Eur, 2015 m. rugsėjo 11 d. MAR Nr. 2015-74 (t. 1, b.l. 21, 24), įvertindamas ir tai, jog iš E. T. susirašinėjimo su ieškove matyti, kad jam buvo reiškiamos pretenzijos tiek dėl kitų įmonių neapmokėtų sąskaitų už suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas, tiek už atsakovei suteiktas paslaugas, ir jis pripažino skolų, tarp jų ir atsakovės, faktą (t. 1, b.l. 67-76).Apeliantė įrodinėja, jog priteista suma yra nepagrįsta, nes tarp šalių nėra perdavimo aktų dėl buhalterinės apskaitos vedimo, skaičiuotinų ilgalaikio turto nusidėvėjimo, dokumentų nurašymo į savikainą, užpajamuotų sumų vedimo į kasos knygą, vedamų į apskaitą banko išrašų operacijų ir kt.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį, mėnesinis atlygis už buhalterinės apskaitos paslaugas yra protingo dydžio – 72 Eur, įskaitant PVM, be to, atsakovė neginčijo, kad buhalterinę apskaitą anksčiau tvarkiusi įmonė perdavė paslaugų teikimą ieškovei, o ankstesnis atlygis sudarė 200 Lt per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad iš tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto (t. 1, b.l. 61) matyti, kad atsakovės vadovė išbraukė bendrą skolos sumą, įrašė žodžius „Nurodomas likutis neteisingas“, t.y. iš esmės ginčijo tik apskaičiuoto likučio sumą, neginčijo paties paslaugos atlygintinumo fakto, 72,601 Eur kainos neišbraukė. Įvertinęs byloje įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė nenuginčijo skolos dydžio (CK 6.249 straipsnio 14 dalis).Apeliantė įrodinėja, kad norint atlikti buhalterines ūkines operacijas reikia turėti įmonės buhalterinius likučius iš ankstesnių finansinių metinių laikotarpių, finansines ataskaitas už 2013, 2014 m. Pirmosios instancijos teismas iš liudytojo E. T. parodymų nustatė, kad ginčo laikotarpiu jis dalyvavo atsakovės valdyme, tarėsi su ieškove dėl dalies dokumentų tvarkymo, ataskaitų siuntimo į SODRA ir VMI, o iš ieškovės atstovės parodymų – kad L. T. davė prieigą prie duomenų teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė turėjo reikiamus dokumentus paslaugų teikimui, kurių apmokėjimo apeliantė neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai). Tai, kad iki kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškovė įrodinėjamo įsiskolinimo 465,85 Eur nebandė įtvirtinti tarpusavio skolų suderinimo aktais nereiškia, jog ji neturi reikalavimo teisės į apeliantę. Kaip minėta, apeliantė neįrodė, jog įvykdė prievolę atsiskaityti už buhalterinės apskaitos paslaugas, nors jas gavo. CK 6.720 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu paslaugos teikiamos dviejų ar daugiau klientų užsakymu, visi klientai paslaugų teikėjui šio straipsnio numatytais atvejais atsako solidariai. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei apeliantės naudai užsakė paslaugas UAB „Reklamos4“ , tai ji turėtų atsakyti kaip solidarusis skolininkas. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Vadinasi, pagal įstatymą apeliantė nenuginčijusi sąskaitose rašomų paslaugų sumų, gautų paslaugų fakto, ir aktyviais veiksmais patvirtinusi sutartinius santykius (davė prieigą prie duomenų teikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai ir t.t.), privalo paslaugas apmokėti.

Dėl delspinigių už praleistą prievolės į vykdymo terminą

Apeliaciniame skunde apeliantė ginčija savo pareigą mokėti ieškovei delspinigius tuo aspektu, kad jokia rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes ant Sutarties nėra apeliantės atstovo parašo. Sutarties, kaip rašytinės formos sandorio, sudarymo (nesudarymo) fakto nustatytas yra teisiškai reikšmingas dėl to, kad visų pirma būtent Sutarties sąlygomis (4.4 punktas) ieškovė grindžia apeliantės pareigą mokėti delspinigius, dėl kurių, kaip minėta, ir kilo ginčas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė į bylą pateikė 2015 m. sausio 1 d. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį Nr. 2015/03, kuri yra pasirašyta tik ieškovės, atsakovės parašo nėra (t. 1, b.l. 40-42).Pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalį rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Kai sutartis sudaroma ne rašytine forma ir dėl to nėra raštu išdėstyto sutarties teksto, sutarties sąlygų aiškinimas tampa sudėtingesnis, kadangi, šalims skirtingai aiškinant ketinimus, nėra galimybės remtis sutarties tekstu ir tenka daugiausia kliautis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018).Nėra abejonių, kad ieškovės pateiktas dokumentas (Sutartis) yra pasirašytas tik vienos iš sandorio šalių – ieškovės atstovų, apeliantės atstovo (-ų) parašo ant Sutarties nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kuriai teko pareiga įrodyti Sutarties, kurios sąlygomis ji grindė ieškinį, sudarymą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Sutarties sudarymą apsikeitimo atskirais dokumentais būdu, nes nėra jokio dokumento, kurį apeliantė būtų pateikusi ieškovei kaip Sutarties (rašytinio sandorio) sudarymo patvirtinimą. Byloje yra pateikti įrodymai tik apie tarp ieškovės ir trečiojo asmens elektroniniu paštu vykusį susirašinėjimą, tačiau trečiasis asmuo nėra apeliantės atstovas.Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės pateiktos Sutarties raštu sudarymo faktas nėra įrodytas, todėl ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo negali būti kildinamas iš Sutarties sąlygų. CK 6.73 straipsnis imperatyviai nustato, jog susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Tai reiškia, kad nebuvo pagrindo priteisti iš apeliantės ieškovės naudai jos apskaičiuotus delspinigius, nes šalys nebuvo raštu susitarusios dėl delspinigių mokėjimo, kaip to reikalauja CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.72 straipsnis. Be to, apeliantė jokiame savo pasirašytame dokumente nėra pripažinusi pareigos mokėti delspinigius ar konkrečių ieškovės apskaičiuotų delspinigių. Ieškovė delspinigius skaičiavo vienašališkai pagal Sutartį, kuri nebuvo su apeliante raštu sudaryta. Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių priteisimo, rėmėsi klaidinga išvada dėl pareigos mokėti delspinigius, nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą priteisti pagal Sutarties 4.4 punktą skaičiuotus delspinigius. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, kad Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimas, kuriuo ieškinys buvo tenkintas, pakeičiamas, ieškinį tenkinant iš dalies, t. y. iš apeliantės ieškovės naudai priteisiant 465,85 Eur skolą, o ieškinio reikalavimą – priteisti delspinigius, atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas ir ieškinys yra tenkintas 15 proc., nes pripažinta, kad reikalavimas dėl delspinigių tenkintas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, priteisė ieškovei iš apeliantės už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (15 Eur) ir 100 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pakeičiant teismo sprendimą ir nurodant, jog iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 97,75 Eur išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.Apeliantė patyrė 15 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, sumokėdama už apeliacinį skundą, todėl iš dalies patenkinus skundą iš ieškovės priteisiama 2,25 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė už advokato paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 150 Eur, todėl iš atsakovės priteisiama 127.50 Eur, t.y. proporcingai atmestų skundo reikalavimų dydžiui. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės UAB „ET Investment“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės UAB „Margtela“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „ET Investment“ (juridinio asmens kodas 124832864) ieškovei UAB „Margtela“ (juridinio asmens kodas 300002506) 465,85 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 85 ct) skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 465,85 Eur sumą nuo 2016-02-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės UAB „ET Investment“ (juridinio asmens kodas 124832864) ieškovės UAB „Margtela“ (juridinio asmens kodas 300002506) naudai 97,75 Eur (devyniasdešimt septynis eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti atsakovei UAB „ET Investment“ (juridinio asmens kodas 124832864) 2,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų iš ieškovės UAB „Margtela“.

Priteisti ieškovės UAB „Margtela“ (juridinio asmens kodas 300002506) naudai 127.50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovės UAB „ET Investment“ (juridinio asmens kodas 124832864).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.