Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-26 · Administracinė byla Nr. eI-456-1063/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-10-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-26
Bylos Nr.
eI-456-1063/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02465-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
A. I.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Administracinė byla Nr. eI-456-1063/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02465-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 1.237R-4215); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra) 2018 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 17.2.-3599; 3) įpareigoti valstybės įstaigas vykdyti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo; 4) priteisti iš Ministerijos ir Prokuratūros solidariai po 11 bilijonų eurų; 5) įpareigoti atsakovus vykdyti atitinkamus įstatymus, gerbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir išlaisvinti mažametį V. iš žudymų vergijos bei grąžinti V. mamai A. ir I..

Nurodė, kad atsakovės skundžiamais sprendimais neteisėtai atsisakė vykdyti pareiškėjos prašymus, žinodamos, kad pareiškėjos mažamečio sūnaus V. B. sveikatai ir gyvybei yra iškilusi grėsmė būti kankinamam ir sužalojamam. Prašė įpareigoti institucijas vykdyti viešąjį interesą. Dėl patirtų išgyvenimų prašė priteisti žalos atlyginimą.

Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėja skunde nors ir prašo užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau konkrečiai nenurodė, kokie veiksmai nebuvo atlikti, ar juos atsisakyta atlikti. Pareiškėja nenurodė, kokias vertybes Ministerija turėtų ginti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėja skunde teismui nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą, o skundą grindė tik deklaratyviais argumentais. Kiti skunde nurodyti argumentai yra išskirtinai susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniais veiksmais, kurie šiuo metu yra nutraukti ir nepriskirtini teismo kompetencijai. Prokuratūra pateikė duomenis apie pareiškėjos teiktus skundus ir jų išnagrinėjimą bei nurodė, kad pareiškėja yra išnaudojusi visas galimybes skųsti prokuratūros ir teismų sprendimus. Pareiškėja Prokuratūrai pateikė 2018 m. gegužės 2 d. skundą dėl Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2018 m. balandžio 24 d. atsakymo Nr. 17.2.-2378, kuris, pareiškėjos nuomone, yra neteisėtas ir neinformatyvus. Šis skundas buvo išnagrinėtas ir pareiškėja apie jo išnagrinėjimą buvo informuota 2018 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 17.2.-3021, kuriame pareiškėjai buvo išiaškinta, kad šio atsakymo turinys informacinio pobūdžio ir yra neskundžiamas. Pareiškėja dėl atsakymo kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri pareiškėjai atsakė skundžiamu 2018 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 17.2.-3599, kuriame nurodė, kad 2018 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 17.2.-3021 buvo pagrįstai nurodyta, kad 2018 m. gegužės 25 d. raštas Nr. 17.2.-3021 yra informacinio pobūdžio ir yra neskundžiamas.

Pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros 2018 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. 17.2.-3599 taip pat yra informacinio pobūdžio, todėl pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Ministerijos 2018 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (1.23)7R-4215 ir Generalinės prokuratūros 2018 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17.2.-3599 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti valstybės įstaigas vykdyti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, priteisti iš Ministerijos ir Generalinės prokuratūros solidariai po 11 bilijonų eurų, įpareigoti atsakovus vykdyti atitinkamus įstatymus, gerbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir išlaisvinti mažametį V. iš žudymų vergijos bei grąžinti V. mamai A. ir I..

2. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su 2018 m. birželio 15 d. skundu (b. l. 4, toliau – ir Skundas) kreipėsi į Ministeriją ir Generalinę prokuratūrą dėl Generalinės prokuratūros prokurorės D. M. 2018 m. gegužės 25 d. atsakymo neteisėtumo. Pareiškėja Skunde prašė skubiai išlaisvinti sūnų iš seksualinės kankinimų vergijos ir skubiai grąžinti pareiškėjai. Skundu pareiškėja taip pat reikalavo išspręsti visus ankstesnius jos rašytus prašymus.

3. Ministerija 2018 m. birželio 22 d. sprendime Nr. (1.237)R-4215 (į pareiškėjos Skundą) nurodė, kad Ministerijai teisės aktai nenumato vertinti prokuratūros veiksmų, todėl Ministerija neturi įgaliojimų prokuratūrai nurodyti pateikti tyrimo medžiagą ir išspręsti prokurorės D. M. atsakomybės klausimą (b. l. 8).

4. Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 26 d. sprendime Nr. 17.2.-3599 (į pareiškėjos Skundą) nurodė, kad Generalinės prokuratūros prokurorė D. M. 2018 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 17.2.-3021 pagrįstai informavo, kad pareiškėja jau yra išnaudojusi visas ginčų išsprendimo, įstatymų nustatyta tvarka, galimybes, todėl pakartotinai skundas dėl tų pačių aplinkybių nebus nagrinėjamas. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad, vadovaujantis Generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 73 punktu, pareiškėjai teikiamas informacinio pobūdžio raštas, kuris yra neskundžiamas. Generalinė prokuratūra skundžiamame sprendime nurodė, jog pritaria Generalinės prokuratūros prokurorės D. M. 2018 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 17.2.-3021 išdėstytai informacijai (b. l. 6).

5. Pareiškėja nesutikdama su Ministerijos ir Generalinės prokuratūros sprendimais, su skundu kreipėsi į tesimą.

6. Pareiškėja pagrįsdama Ministerijos sprendimo neteisėtumą tik nurodė, kad susidūrė su institucijos žiaurumu, šališkumu, nes institucija nepagrįstai atsisakė vykdyti Skundą, be kita ko žinodama, kad pareiškėjos sūnui gręsia pavojus.

Asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 35 punktą atsakymai parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Ministerijos Nuostatai) 8 punkte nustatytos Ministerijos funkcijos. Ministerijos Nuostatų 8.32 punkte nustatyta, kad Ministerija teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

Iš Skundo turinio matyti, kad juo pareiškėja prašė Ministerijos, kad ji įpareigotų Generalinę prokuratūrą pateikti tyrimo medžiagą (vaizdo įrašus, išvadas ir kt.) ir išspręstu pareiškėjos prašymus. Taip pat reikalavo, kad būtų išlaisvintas jos sūnus. Kaip matyti iš Skundo, pareiškėja iš esmės siekia, kad Ministerija atliktų veiksmus, susijusius su neteisėtais prokurorų veiksmais, kurie pasireiškė pareiškėjos prašomų įrodymų, kurie aktualūs pareiškėjos inicijuotuose baudžiamuosiuose procesuose, neišdavimu (slėpimu), taip pat pareiškėjos skundų neišnagrinėjimu.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, viešojo administravimo subjektai gali priimti atitinkamus sprendimus tik veikdami savo kompetencijos ribose, neperžengiant įgaliojimų, jiems suteiktų jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (2013 m. spalio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-1017/2013). Pažymėtina, kad iš pareiškėjos Skundo turinio matyti, kad nurodyti galimai netinkami Generalinės prokuratūros prokurorės veiksmai yra susiję su jos vykdoma profesine prokurorės veikla, kuria gali būti pažeidžiamos tik tos institucijos teisės ir teisėti interesai. Tesisės aktai, reglamentuojantys Ministerijos kompetenciją ir veiklą, nenumato teisės kontroliuoti prokuratūros veiksmų. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė Ministerija, pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 164 straipsnį, ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Šio kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui šio Kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka. Skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas per dešimt dienų nuo skundo ir jam išnagrinėti reikiamos medžiagos gavimo privalo skundą išnagrinėti ir priimti nutarimą ar nutartį. Jei skundas patenkinamas, nutarime ar nutartyje nurodomi ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padaryti pažeidimai ir pasiūloma juos pašalinti, jei skundas atmetamas, – motyvai, dėl kurių skundas pripažintas nepagrįstu ir atmestas (BPK 64 straispnio 1, 2 dalys). Iš paminėtų teisės nupostatų matyti, kad visus veiksmus, reikalingus atliekant ikiteisminį tyrimą, koordinuota išskirtinai tik ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekantys pareigūnai ir prokurorai, kurių veiksmų teisėtumas taip pat galėtų būti patikrintas tik aukštesniojo prokuroro, ar teismo. Kitų valstybės institucijų iniciatyva, ikiteisminio tyrimo metu, nenumatyta kaip galima, ir draudžiama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, teismų praktiką, darytina išvada, kad Ministerija, vadovaudamasi Ministerijos nuostatų nuostatomis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. V. M. veiksmus, institucijos šališkumo, pareiškėjos atžvilgiu, nenustatyta, skundžiamas 2018 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (1.237)R-4215 priimtas Ministerijos kompetencijos ribose.

7. Pareiškėja iš esmės tais pačiais argumentais (susidūrė su institucijos žiaurumu, šališkumu, nes nepagrįstai atsisakoma vykdyti Skunde suformuluotus prašymus ir kt.) įrodinėja Generalinės prokuratūros sprendimo neteisėtumą.

Pareiškėja į Generalinę prokuratūrą kreipėsi dėl 2018 m. gegužės 25 d. Generalinės prokuratūros prokurorės D. M. atsakymo Nr. 17.2-3021 (į pareiškėjos 2018 m. gegužės 2 d. prašymą). Kaip matyti iš pareiškėjos 2018 m. gegužės 2 d. prašymo (Generalinės prokuratūros pateikta medžiaga) turinio, juo pareiškėja į Generalinę prokuratūrą kreipėsi dėl Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2018 m. balandžio 24 d. atsakymo 17.2-2378. Pareiškėja kritiškai vertino vyriausiojo prokuroro atsakymą, nurodydama, kad jis neinformatyvus, netesėtas ir nepagrįstas bei išdėstė argumentus dėl įrodymų nerinkimo, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą ir kt.

Generalinė prokuratūra 2018 m. gegužės 25 d. atsakyme Nr. 17.2-3021 nurodė, kad į visus pareiškėjos skundus dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų ir kitų procesinio pobūdžio veiksmų, skundų yra atsakyta, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra pasinaudojusi visomis ginčo išsprendimo įstatymų nustatyta tvarka galimybės, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 73 punktu, informavo pareiškėja, kad į jos 2018 m. gegužės 2 d. prašymą atsakoma informacinio pobūdžio raštu, kuris yra neskundžiamas. Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 17.2.-3599 pritarė 2018 m. gegužės 25 d. atsakyme Nr. 17.2-3021 nurodytiems argumentams.

8. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, teismas nevertins atsakovės procesinio elgesio BPK prasme, o skundžiamo Generalinės prokuratūros sprendimo teisėtumą nagrinės tik tuo aspektu, ar Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 17.2.-3599 pagrįstai nusprendė, kad Generalinė prokuratūra turėjo teisinį pagrindą į pareiškėjos 2018 m. gegužės 2 d. prašymą atsakyti vadovaujantis Tvarkos aprašo 73 punktu.

9. Susipažinus su Generalinės prokuratūros 2018 m. gegužės 25 d. atsakymu Nr. 17.2.-3021 (į pareiškėjos 2018 m. gegužės 2 d. skundą) nustatyta, kad jame prokuratūra chronologiška tvarka gana išsamiai aptarė pareiškėjos skundų ir prašymų nagrinėjimo eigą. Iš atsakymo matyti, kad į pareiškėjos skundus, procesinio pobūdžio prašymus buvo atsakyta, pareiškėja yra pasinaudojusi galimybe sprendimų, atsakymų teisėtumą pasitikrinti aukštesnių instancijų kompetencijos ribose. Pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji yra išnaudojusi visas ginčų išsprendimo galimybes. Teismas neturi pagrindo abejoti Generalinės prokuratūros 2018 m. gegužės 25 d. atsakyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tuo labiau, kad ir pati pareiškėja nei 2018 m. birželio 15 d. skunde, nei skunde teismui nenurodė jokių prieštaravimų, kad pareiškėjos skundai nebuvo išnagrinėti, ar pan. Pareiškėjos 2018 m. birželio 15 d. skundo ir skundo teismui turinys tvirtina, kad pareiškėja iš esmės kelia tuos pačius klausimus, į kuriuos jau buvo atsakyta prokuratūros procesiniais sprendimais ir kitais atsakymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė pareiškėjos 2018 m. birželio 15 d. skundą išnagrinėjo tinkamai. Generalinė prokuratūra pagrįstai nustatė, kad Generalinė prokuratūra turėjo teisinį pagrindą 2018 m. gegužės 25 d. atsakymą Nr. 17.2.-3021 priimti vadovaujantis Tvarkos aprašo 73 punkto pagrindu. Atsakovės priimtas 2018 m. birželio 26 d. atsakymas Nr. 17.2.-3599 iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo, Tvarkos apraše tokiems atsakymams keliamus reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo, remdamasis pareiškėjos nurodytais argumentais, panaikinti ginčijamą Generalinės prokuratūros sprendimą, ar įpareigoti Generalinę prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Skundą.

10. Pareiškėja prašo priteisti žalos atlyginimą, kurią kildina iš institucijų neteisėtų veiksmų, priimant skundžiamus sprendimus.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008), o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir nustačius, kad tiek Ministerija, tiek Generalinė prokuratūra į pareiškėjos Skundą atsakė teisėtais ir pagrįstais sprendimais, t. y. nenustačius institucijų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

11. Pareiškėja prašė įpareigoti atsakovus vykdyti atitinkamus įstatymus, gerbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir išlaisvinti mažametį V. iš žudymų vergijos bei grąžinti V. mamai A. ir I..

Ministerijos nuostatų 2 dalyje nustatyta, kad Ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais.

Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuratūra savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Įstatymu, kitais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis (toliau – tarptautinės sutartys).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos apibrėžiamos pagal konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti nuodugniai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-792-492/2017).

Pareiškėja šiuo aspektu suformulavo abstraktaus pobūdžio reikalavimą, iš kurio turinio matyti, kad ji siekia, jog teismas įpareigotų atsakovus vykdyti teisės aktus taip, kaip nustato šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kokią teisės aktų nuostatą (-as) pažeidė atsakovės. Pareiškėjai nedetalizavus, kokias teisės aktų nuostatas pažeidė atsakovės, teismas neturi pagrindo įpareigoti institucijas atlikti prašomus veiksmus. Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, abstraktūs reikalavimai teismuose negali būti reiškiami. Šis pareiškėjos reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Pareiškėja prašė įpareigoti valstybės įstaigas vykdyti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–11/2004).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-6-351/2006). Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes nėra ginčo (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje AS-756-868/2011).

Pareiškėja 2018 m. birželio 15 d. skunde, kurį pateikė Ministerijai ir Generalinei prokuratūrai, neformulavo prašymo dėl viešojo intereso gynimo. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja asmenų skundus dėl administracinių aktų teisėtumo ir (ar) atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus. Šioje byloje nėra nagrinėjami atsakovų atsisakymai atlikti prašomus veiksmus (kreiptis dėl viešojo intereso gynimo), todėl, nesant atsisakymo atlikti veiksmus, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti institucijas atlikti prašomus veiksmus. Taip pat atkreiptina, kad prašant inicijuoti viešojo intereso gynimą, būtina įvardinti konkretų ginamą interesą ir pagrįsti savo poziciją dėl intereso pobūdžio ir apimties. Pareiškėja tik skunde teismui nurodė, jog prašo įpareigoti valstybės įstaigas vykdyti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, tačiau kokios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos vertybės turėtų būti ginamos ir kokiu būdu, pareiškėja nenurodė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaGediminas Užubalis