- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-763-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. A. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. liepos 11 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Pataisos namai), 8 000,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti.
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos namuose buvo laikomas perpildytose kamerose. Nurodo, kad dėl to patyrė didžiulę moralinę ir materialinę žalą. Taip pat nurodo, kad Pataisos namuose visur buvo rūkoma. Paaiškina, kad pareiškėjas yra nerūkantis, todėl jis patyrė skriaudą, pažeminimą, diskriminaciją, garbės ir orumo pažeminimą, žalą sveikatai. Nurodo, kad patalpose buvo gausu graužikų, utėlių ir kitų gyvių. Pasak pareiškėjo, oro cirkuliacija ir apšvietimas buvo nepakankami, nebuvo įrengto poilsio kambario, džiovyklos. Gyvenant tokiomis sąlygomis, pasak pareiškėjo, jam pasireikšdavo depresija, nemiga ir vidinis diskomfortas. Skunde pareiškėjas taip pat paaiškina, kad Pataisos namuose buvo išnaudojamas, t. y. dirbo 0,25 etatu, tačiau teko sunkiai fiziškai dirbti. Nurodo, kad iš jo atlyginimo buvo išskaičiuojama tam tikra dalis nuteistųjų fondui. Mano, kad Pataisos namuose sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, dėl ko pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, turėję įtakos pareiškėjo elgesiui ir mąstymui bei palaužę pareiškėją dvasiškai, sugniuždę jį kaip asmenybę. Pasak pareiškėjo, tokias sąlygas Pataisos namai pareiškėjui sudarė tyčia ir sąmoningai, nepaisydami žmogiškų vertybių. Visa tai vertina, kai akivaizdų baudimą kankinant, pažeidžiant Konstituciją ir tarptautinius teisės aktus. Žalą dėl išnaudojimo darbe ir dėl patirtų išgyvenimų įvertina bendra 8 000,00 Eur suma. Skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti, jam dalyvaujant.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 47).
Atsiliepimas
Pataisos namai, atstovaudami atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17). Pataisos namai prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Nurodo, kad pareiškėjas Pataisos namuose buvo nuo 2004 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. liepos 29 d. Paaiškina, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki skundo padavimui teismui dienos bausmę atliko Pataisos namų I-ame gyvenamajame korpuse, 6 būrio gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpoje Nr. 413, kurios plotas 35,69 kv. m. Šioje patalpoje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (3,1 kv. m vienam asmeniui). Paaiškina, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta virtuvė-poilsio kambarys. Be to, visi nuteistieji gali laisvai judėti viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Pataisos namų dienotvarkė neįpareigojo pareiškėjo visą parą būti savo gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji. Paaiškina, kad Pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais. Pasak Pataisos namų, visi pastatai ir patalpos atitinka jų įrengimui keliamus teisės aktų reikalavimus. Įrengtoje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos tinkamos sąlygos drabužius išsiskalbti ir išsidžiovinti. Kiekvienam būriui yra įrengtas laisvalaikio kambarys bei nustatytos rūkymo vietos. Pataisos namuose yra atliekama vabzdžių kontrolė (sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“). Gyvenamosiose patalpose rūkyti yra draudžiama, už šio draudimo nesilaikymą skiriamos nuobaudos. Pažymi, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų Pataisos namams nėra pateikęs nei vieno skundo, taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Dėl išskaitų darymo iš darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą paaiškina, kad tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 132 straipsnio 1 dalis. Darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas už faktiškai ir realiai išdirbtą laiką pagal nustatytus darbo grafikus. Informuoja, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį gaudavo informaciją apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, tačiau pareiškėjas į administraciją dėl galimai netinkamai apmokamo darbo nė karto nesikreipė. Pataisos namų nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Pataisos namų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 44).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas nurodo ginčo laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. liepos 11 d. (skundo padavimo teismui dienos). Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kalinimo sąlygos Pataisos namuose prilygo kankinimams, todėl pareiškėjas neabejotinai turėjo suvokti apie patiriamą neturtinę žalą ir galėjo nedelsdamas kreiptis į teismą dėl jos kompensavimo. Pažymėtina, kad neturtinės žalos priteisimui įstatymas, kaip minėta, numato gana ilgą (3 metų) terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties termino. Teismas ex officio taip pat neturi pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Pataisos namams prašant taikyti ieškinio senatį, ir nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiui nuo 2004 m. gruodžio 25 d. iki 2013 m. liepos 10 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimai susiję su minėtu laikotarpiu yra atmetami. Byloje nagrinėjamas ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2016 m. liepos 11 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. gegužės 14 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2016 m. liepos 11 d. (toliau – nagrinėjami ginčo laikotarpiai).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą pirmiausiai kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas yra nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės). Taisyklių (redakcijos, galiojusios nagrinėjamais ginčo laikotarpiais) 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis nei 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas.
Nagrinėjamais ginčo laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas 35,69 kv. m bendrabučio tipo patalpoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kartu su 20 kitų asmenų. Pataisos namai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nelaiko daugiau asmenų, nei jose yra miegamųjų vietų. Pataisos namai nurodė, kad minėtoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 11). Darytina išvada, kad mažiausias pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas nagrinėjamais ginčo laikotarpiais buvo 3,24 kv. m. Taigi, neteisėti Pataisos namų veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu (dėl minėto Taisyklių punkto pažeidimo) nekonstatuotini. Su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad visur buvo rūkoma, buvo nepakankamas apšvietimas, oro cirkuliacija, veisėsi įvairūs gyviai.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų nelaikytini pakankamai detalizuotų aplinkybių nurodymu, todėl Pataisos namai neturėjo įrodinėjimo pareigos pateikti su tuo susijusius įrodymus. Be to, Pataisos namai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas gana ilgu jo buvimo Pataisos namuose laikotarpiu nė karto nesikreipė į Pataisos namų administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su pareiškėją kankinančiomis gyvenimo sąlygomis (b. l. 31). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, Pataisos namų neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini. Su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Atitinkamai, atmetami kaip neatitinkantys tikrovės pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tuo, kad Pataisos namuose nėra įrengto poilsio kambario, nėra kur džiovinti rūbų ir gaminti maisto.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad, dirbant 0,25 etatu jis buvo išnaudojamas. Pasak pareiškėjo, išnaudojimas pasireiškė pareiškėjo vertimu dirbti neapmokamus viršvalandinius darbus ir sunkiu fiziniu krūviu darbo metu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 0,25 etatu pareiškėjas dirbo iki 2014 m. gegužės 14 d. Jo pareigos buvo valgyklos pagalbinis darbininkas. Pareiškėjas nedetalizavo kuo pasireiškė išnaudojamo pobūdžio sunkus fizinis krūvis, dirbant valgyklos pagalbiniu darbininku. Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta šį pareiškėjo argumentą kaip nepagrįstą bylos duomenimis. Viršvalandinis neapmokėtas darbas bylos duomenimis taip pat nenustatytas. Nagrinėjamas laikotarpis šiuo atveju prasideda nuo 2013 m. liepos 11 d. ir baigiasi 2014 m. gegužės 14 d. Pareiškėjo asmeninės darbo užmokesčio kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas darbo užmokesčio, apskaičiuoto už viršvalandinį darbą, minėtu laikotarpiu negavo (b. l. 27–28). Pataisos namai atsiliepime viršvalandinį pareiškėjo darbą neigia. Šiuo aspektu teismas sutinka su Pataisos namų atsiliepimo argumentais, kad pareiškėjas, kiekvieną mėnesį gaudamas informaciją apie jam apskaičiuotą darbo užmokestį, turėjo teisę nustatyta tvarka kreiptis dėl galimo darbo apmokėjimo tvarkos pažeidimo, tačiau visą šį laiką pareiškėjas jokių pretenzijų Pataisos namams nereiškė. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymi, kad su darbo santykiais susijusios konkrečios neišmokėtos sumos nėra neturtinė žala, kurią šiuo atveju pareiškėjas prašo teismo priteisti. Su išnaudojimu darbe susiję pareiškėjo skundo abstraktaus pobūdžio argumentai atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Atitinkamai, atmetami kaip nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, susiję su neteisėtu tam tikrų darbo užmokesčio sumų išskaičiavimu į nuteistųjų fondą. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į tai, kad minėtus atskaitymus nustato BVK 132 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą yra atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos. Taigi, Pataisos namų neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl darytų atskaitymų į fondą) nekonstatuotini.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo konstatuoti Pataisos namų neteisėti veiksmai (neveikimas), teismui nekyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.