Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Kristina BaškienėBaudž. byla Nr. 1A-204-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56048-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.23.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. liepos 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dianos Mikelėnienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kaltinamajam R. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. N. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai platino psichotropines medžiagas, t. y. jis 2015 m. gegužės mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, adresu (duomenys neskelbtini), S. K. neteisėtai davė ir taip platino ne mažiau kaip 3 vnt. gamyklinių lizdinių vaistų pakuočių su užrašais „Bromazepam 3 mg“, kuriose buvo ne mažiau kaip 23 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,069 g psichotropinės medžiagos – bromazepamo.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. Mikelėnienė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. N. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant R. N. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Prokurorės teigimu, teismas, išteisindamas R. N. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, prieštaraujančias bylos aplinkybėms, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.

Teismas, išteisindamas R. N., konstatavo, kad „<...> kaltinamasis R. N., perduodamas liudytojui S. K. vaistą „Bromazepam 3 mg“, suvokė jog perduodamas vaistas turi raminamąjį, migdomąjį poveikį ir išrašomas tik pagal gydytojo receptą <...>“, tačiau, prokurorės teigimu, padarė neteisingą išvadą, kad: „<...> šios faktinės aplinkybės dar nereiškia, kad jis bent bendrais bruožais suprato, jog perduodamas vaistas savo sudėtyje turi ir psichotropinės medžiagos, juo labiau tokį mažą kiekį (vienoje tabletėje – 0,003 g bromazepamo).“

Tai, jog R. N. žinojo, kad jam gydytojo išrašytas nuolatiniam naudojimui vaistas „Bromazepam“ yra psichotropinis vaistas, jis parodė ikiteisminio tyrimo 2016-02-01 apklausos, dalyvaujant advokatei D. Rocevičienei, metu. Be to, šioje apklausoje jis teigė, jog žinojo, kad šis vaistas išrašytas būtent jam ir kad jo platinti ar kitaip realizuoti negalima. Tačiau teismo posėdžio metu perskaičius šiuos R. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis jų nepatvirtino, sakydamas, kad 2016-02-01 apklausiamas tyrėjos jis blogai jautėsi, nors apie blogą savijautą nesakė nei tyrėjai, nei tuo metu apklausoje dalyvavusiai advokatei. Kaip matyti iš šios R. N. apklausos, jis pasirašė 2016-02-01 apklausos protokole bei ranka parašė prierašą: „perskaičiau, iš mano žodžių surašyta teisingai, papildymų neturiu“. Tačiau šių R. N. parodymų, užfiksuotų 2016-02-01 apklausos protokole, teismas nevertino ir neanalizavo, besąlygiškai tikėdamas jo teisiamajame posėdyje duotais parodymais apie tai, kad jis nežinojo, jog vaistuose, kuriuos davė sesers G. I. draugui S. K., yra psichotropinės medžiagos. Beje, S. K. yra nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2016-03-18 nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį už ne mažiau kaip 23 vnt. tablečių, kuriose buvo 0,069 g psichotropinės medžiagos – „Bromazepam“ – 2015 m. gegužės mėnesį įgijimą iš R. N., laikymą ir gabenimą.

Be to, prokurorės apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į byloje surinktus R. N. medicininius duomenis ir jo parodymus bei paaiškinimus teismo ekspertui D. T. apie tai, kad jis nuo 1994 m. pradėjo lankytis pas psichiatrus privačiai, nes susirgo depresija, laikotarpiu nuo 2011-11-03 iki 2012-02-29 pirmą kartą kreipėsi į Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos skyrių dėl psichikos sutrikimų, jam nustatyta diagnozė – paprastoji šizofrenija. Po to jis ne kartą buvo gydytas toje pačioje ligoninėje, paskutinį kartą gydytas stacionare nuo 2015-01-02 iki 2015-02-02, jam nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad R. N. dėl savo ligos nuolatos, ilgą laiką vartodamas trankviliantus – raminamuosius vaistus (bromazepamą, alprazolamą, lorazepamą), kurie veikia centrinę nervų sistemą, neabejotinai suprato tokių vaistų veikimo pobūdį, vaistų vartojimo ypatybes, t. y. kad jam išrašytuose vaistuose yra psichotropinės medžiagos ir kad būtent jam išrašytus vaistus draudžiama duoti, parduoti ar kitaip platinti tretiesiems asmenims. Neabejotinai R. N. per tokį ilgą šių vienodo pobūdžio, bet skirtingų pavadinimų vaistų vartojimą buvo skaitęs ir vartojamų vaistų instrukcijas, kuriose nurodoma, kad vaistai skirti tik asmeniškai vartoti ir kad jų duoti kitiems asmenims negalima, nes gali pakenkti.

Akivaizdu, kad teisiamojo posėdžio metu R. N. pakeistus parodymus dėl pačios psichotropinės medžiagos buvimo duotose S. K. tabletėse būtina vertinti kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai šis sėkmingai ir pasiekė.

Be to, teismas, išteisindamas R. N., nuosprendyje neteisingai konstatavo psichotropinių medžiagų kiekio suvokimą kaltinamojo požiūriu, teigdamas, jog R. N., perduodamas vaistus S. K., negalėjo net bendrais bruožais suprasti, jog tų vaistų sudėtyje – vienoje tabletėje yra toks mažas kiekis – 0,003 g psichotropinės medžiagos – bromazepamo.

Pagal teismų praktiką, kaltinamasis neturi suvokti, koks psichotropinės medžiagos kiekis yra, kaip šiuo atveju, vienoje vaisto tabletėje. Kaltinamasis turi suvokti bendrą neteisėtai perduotą-platintą psichotropinės medžiagos kiekį. Iš bylos aplinkybių matyti, kad R. N. perdavė S. K. ne vieną tabletę „Bromazepam“ su 0,003 g psichotropine medžiaga, o ne mažiau kaip 23 vienetus tablečių, kurios buvo supakuotos į 3 gamyklines lizdines pakuotes. Iš byloje atliktos 2015-08-17 specialisto išvados Nr.140-(4989)-IS 1-5352 matyti, jog minėtuose 23 vienetuose tablečių, supakuotų į 3 vienetus gamyklinių lizdinių pakuočių su užrašu „Bromazepam 3 mg“, sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – bromazepamas, kurio bendroji masė yra 0,069 g. Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, bromazepamo (bromazepam) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,03 g, didelis kiekis šios medžiagos yra daugiau kaip 0,36 g. Taigi R. N. perduotas S. K. psichotropinių tablečių bendras kiekis nėra itin mažas, kaip kad konstatuojama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendyje. Dėl šios priežasties R. N. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Be to, prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad panašaus pobūdžio byloje Klaipėdos apygardos teismo 2015-01-16 nuosprendžiu buvo nuteisti „RA. ir ZA.“ Šiuo atveju R. N. byloje nepanaikinus skundžiamo nuosprendžio ir nepriėmus naujo nuosprendžio, akivaizdžiai būtų prieštaraujama suformuotai teismų praktikai.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintojo R. N. gynėjas advokatas P. Macenis prašo atmesti kaip nepagrįstą Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo R. N. buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo R. N. gynėjas advokatas P. Macenis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

R. N. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, pagrįstai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 31 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad R. N. veiksmai neturi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Nors prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, pasak apeliantės, teismas padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad R. N. nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. N. išteisino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, esminis prokurorės skundo argumentas, kuriuo ginčijamas R. N. priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra tai, jog R. N. ikiteisminio tyrimo 2016-02-01 apklausos metu, dalyvaujant advokatei, nurodė, kad jam gydytojo išrašytas nuolatiniam vartojimui vaistas „Bromazepam“ yra psichotropinis vaistas ir kad jo platinti ar kitaip realizuoti negalima, o tai, kad apklausiamas teisme jis šiuos savo parodymus paneigė, prokurorės teigimu, yra ne kas kita, o jo gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak prokurorės, R. N., kuris dėl jam nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo ilgą laiką nuolatos vartoja trankviliantus – raminamuosius vaistus (bromazepamą, alprazolamą, lorazepamą), kurie veikia centrinę nervų sistemą, neabejotinai suprato tokių vaistų veikimo pobūdį, vaistų vartojimo ypatybes, t. y. kad jam išrašytuose vaistuose yra psichotropinės medžiagos ir kad būtent jam išrašytus vaistus draudžiama duoti, parduoti ar kitaip platinti tretiesiems asmenims. Tokie prokurorės apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvi prokurorės nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, kad R. N. veikoje nėra visų būtinų BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, o būtent – trūksta būtinojo subjektyviojo sudėties požymio – tyčios, todėl apylinkės teismas pagrįstai R. N. išteisino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. N., kuriam, kaip konstatuota Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte 2016-01-05 Nr. 85TPK-2/2015, nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija (medicininiuose dokumentuose gydymo pradžia užfiksuota 2011 m. Gydymo tikslu R. N. yra skiriami trankviliantai, pasižymintys anksiolitiniu nerimą mažinančiu poveikiu (bromazepamas, alprozamas, lorazepamas), vaistą „Bromazepam 3 mg“, kuris, kaip matyti iš VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo 2016-02-03 pranešimo Nr. PF1-230, buvo skiriamas R. N. gydymo tikslu ir kurį, kaip matyti, iš minėtos gydymo įstaigos 2016-02-11 pranešimo Nr. PF1-291, R. N. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki šios dienos rekomenduojama vartoti, įsigijo legaliai – pagal gydytojo receptus.

Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad R. N. legaliai įsigytą vaistą „Bromazepam 3 mg“, t. y. tris lizdines pakuotes (23 vnt. rausvos spalvos tablečių) davė savo sesers G. I. sugyventiniui S. K. šiam paprašius.

Kaip matyti iš R. N. parodymų, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad jam lankantis sesers G. I. namuose, pastarosios sugyventinis S. K. paprašė jo raminamųjų vaistų, nurodydamas, kad prastai jaučiasi, blogai miega. Nors jis žinojo, kad vaistai išrašomi pagal gydytojo receptą, tačiau nieko blogo nepagalvojęs, norėdamas padėti savo artimam žmogui – sesers sugyventiniui, davė jam savo vaistų – kelias plokšteles „Bromazepam 3 mg“. Apie tai, kad atlieka neteisėtus veiksmus su draudžiamomis platinti psichotropinėmis medžiagomis, R. N. nurodė nesupratęs. Kaip liudytojas apklaustas S. K. patvirtino, jog jis žinojo, kad jo sugyventinės G. I. brolis R. N. serga depresija ir vartoja gydytojo jam paskirtus vaistus. Nurodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl to jis labai išgyveno, jautė stresą, kankino nemiga, todėl R. N., atėjus šiam į svečius, paprašė jo raminamųjų vaistų, nurodydamas, kad jaučia nerimą ir nemigą, ir šis jam davė. Kaip liudytoja apklausta R. N. sesuo G. I. parodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį, ieškodama raktų, sugyventinio S. K. kišenėje atsitiktinai rado gamyklinę pakuotę vaistų ir padėjo į spintelę. Vėliau iš S. K. sužinojo, jog vaistų R. N. jis prašė ir ketino juos vartoti nuo nemigos, nes dėl prieš jį pradėto ikiteisminio tyrimo jautėsi prislėgtas. Vėliau brolis R. N. jai tai pat patvirtino, kad davė S. K. savo vaistų, norėdamas jam padėti nusiraminti.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2015-08-17 išvadoje Nr. 140-(4889)-IS1-5352 konstatuota, kad 23 vnt. rausvos spalvos tablečių, supakuotų į 3 gamyklines lizdines pakuotes su užrašais „Bromazepam 3 mg“, paimtų pas S. K. ir G. I., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – bromazepamas, kurios bendroji masė 0,069 g.

Kaip matyti iš R. N. parodymų, pastarasis patvirtino nežinojęs, kad vaisto „Bromazepam 3 mg“, kurį jis davė savo sesers sugyventiniui S. K., sudėtyje yra ir psichotropinės medžiagos. Tiesa, kaip teisingai nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, R. N. 2016-02-01 įtariamojo papildomos apklausos protokole užfiksuota, jog R. N. parodė, kad: „Bromazepam vaistinėje be recepto neparduodamas, nes yra psichotropinis vaistas ir receptas buvo išrašytas tik mano vardu ir mano naudojimui.“ (b. l. 83), tačiau vien šie R. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis paneigė bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. N. nurodė, kad apie vaistų „Bromazepam“ psichotropinį poveikį jis nežinojo; taip jis teigė ir 2015-12-01 pirminės įtariamojo apklausos metu, nurodydamas, kad: „<...> man buvo paskirti silpni raminantys vaistai „Bromazapam“ <...> Apie tai, kad vaistuose yra psichotropinės medžiagos – bromezapan nežinojau ir nesidomėjau.“ (b. l. 81); apie tai, kad jo vartojamo vaisto – bromazepamo sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, R. N. nenurodė ir 2015-05-26 pirminės apklausos metu, kai, pažymėtina, buvo apklausiamas kaip liudytojas ir parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą) ir kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai prokurorės tvirtinimui, patys savaime neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad R. N., kuriam konstatuotas psichikos sutrikimas, suprato, jog perduodamas vaistas savo sudėtyje turi ir psichotropinės medžiagos. Byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad R. N., perduodamas S. K. pastarojo prašymu vaistą „Bromazepam 3 mg“, suvokė, jog perduodamas vaistas turi raminamąjį, migdomąjį poveikį ir išrašomas tik pagal gydytojo receptą, tačiau šios aplinkybės dar nereiškia, kad jis bent bendrais bruožais suprato, jog perduodamas vaistas, kurį, kaip minėta, R. N. įsigijo legaliai pagal gydytojo receptą, savo sudėtyje turi ir psichotropinės medžiagos – bromazepamo (bromazepam), kuri, beje, kaip teisingai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs eismas, pagal sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V–239 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, leidžiama vartoti medicinos tikslais.

Prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad R. N. dėl jam diagnozuoto psichikos sutrikimo gana ilgą laiką nuolatos vartoja gydytojo jam skiriamus trankviliantus – raminamuosius vaistus (bromazepamą, alprazolamą, lorazepamą), kurie veikia centrinę nervų sistemą, todėl, pasak prokurorės, jis neabejotinai suprato, kad jam išrašytuose vaistuose yra psichotropinės medžiagos, yra subjektyvi prokurorės nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vien tai, kad vaistas išrašomas pagal gydytojo receptą ir turi raminamąjį poveikį, dar neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog vaisto sudėtyje būtinai yra ar gali būti draudžiamos platinti psichotropinės medžiagos.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, išteisindamas R. N., nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad R. N., perduodamas vaistus S. K., negalėjo net bendrais bruožais suprasti, jog tų vaistų sudėtyje vienoje tabletėje yra toks mažas kiekis – 0,003 g – psichotropinės medžiagos – bromazepamo, nes pagal teismų praktiką kaltinamasis turi suvokti bendrą neteisėtai perduotą – platintą psichotropinės medžiagos kiekį. Tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nesuprasdamas, jog perduodamo vaisto sudėtyje yra ir psichotropinės medžiagos, R. N. negalėjo suprasti ir bendro psichotropinės medžiagos kiekio, kurį nustatė specialistas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti neabejotiną išvadą, jog išteisintasis R. N. nepadarė veikos, turinčios BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada, kad R. N. veikoje nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl keisti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Mikelėnienės apeliacinį skundą atmesti.