Alytaus apylinkės teismo nutarimas

Posėdžio metu pareiškėjas G. Ž. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad jis nušovė dvis stirnas, o administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo ištirtos pažeidimo aplinkybės, nebuvo nustatyta pažeidimo vieta, laikas ir kitos tikslios aplinkybės. Pareiškėjas teigia, kad vieną stirną nušovė A. K. iš savo ginklo, o jis tik važiavo tame pačiame automobilyje, bet savo ginklo neturėjo ir į stirnas nešovė. Įvykis buvo 2013-01-14, o ikiteisminio tyrimo metu kitą įvykio datą, t. y. 2013-01-20, jis buvo nurodęs tik todėl, kad taip nurodė tyrėjas. Pareiškėjas teigia, kad 2013-01-23 A. K. paskambino ir paprašė prisiimti kaltę už jo nušautą stirną, už tai pažadėjęs pareiškėjui 500 Lt atlygį. Jam reikėjo pinigų, todėl jis sutiko prisiimti A. K. kaltę. Tačiau pastarasis pinigų nesumokėjo. Kadangi jis stirnos nenušovė, prašo nutraukti bylą.

Posėdžio metu institucijos, kurios pareigūnas priėmė nutarimą, atstovas prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti nutarimą nepakeistą, paaiškino, kad nutarimas priimtas vadovaujantis pirminiais ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais G. Ž. bei A. K. parodymais, o teismo posėdžio metu duotus jų parodymus pašo vertinti kaip siekį išvengti tiek administracinės, tiek civilinės atsakomybės. Atstovas atkreipė dėmesį, kad pagal 2013-01-02 aplinkos ministro įsakymą Nr. D1-5, nuo 2013-01-15 įsigaliojo dešimteriopai didesni žalos gamtai įkainiai, todėl pakeisdami parodymus, kad stirna buvo nušauta ne 2013-01-20, o 2013-01-14, pareiškėjas G. Ž. ir liudytojas A. K. siekia susimažinti atlygintinos žalos gamtai dydį.

Nors pareiškėjas G. Ž. ir liudytojas A. K. teismo posėdžio metu tvirtino, kad vieną stirną nušovė ne pareiškėjas, o A. K., ir tai įvyko ne 2013m. sausio 20 d., o 2013 m. sausio 14 d., tačiau teismas vadovaujasi ne šiais parodymais, o šių asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Įtariamuoju apklaustas G. Ž. 2013-01-25, 2013-01-31 ir 2013-03-14 vykusių apklausų metu patvirtino, kad į stirnų būrį iš savo ginklo šovė būtent jis (administracinio teisės pažeidimo bylos 69-73, 79-80, 85-86 lapai). Įtariamuoju apklaustas A. K. 2013-01-25, 2013-01-31 ir 2013-03-14 vykusių apklausų metu patvirtino taip pat tris kartus davė analogiškus parodymus kaip ir G. Ž. ir patvirtino, kad į stirnas šovė būtent G. Ž. (administracinio teisės pažeidimo bylos 74-78, 81-84 lapai). Pabrėžtina, kad abiejų įtariamųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu visiškai sutapo nuo pat tyrimo pradžios, nes dar iki procesinių apklausų pradžios, jų pačių ranka rašytuose pirminiuose paaiškinimuose, jie abu vienodai nurodė, kad į stirnas šovė G. Ž. (administracinio teisės pažeidimo bylos 67-68 lapai). Tokie vienodi įtariamųjų parodymai galimi tik tuo atveju jeigu jie yra visiškai teisingi arba jeigu šie parodymai yra neteisingi, bet dėl jų abu įtariamieji buvo iš anksto susitarę ir juos suderinę. Sprendžiant kaip tokius dviejų įtariamųjų parodymus reikia vertinti šiuo atveju, būtina pabrėžti, kad pirmųjų G. Ž. ir A. K. apklausų, kurios įvyko tą pačią dieną (2013-01-25), metu A. K. buvo sulaikytas dviem parom pagal BPK 140 str. 2 d. (b. l. 39-41), o G. Ž. tuo metu laisvė nebuvo apribota (b. l. 38). Be to, A. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad parodymus savo pirmos apklausos metu jis davė dar nesusitaręs su G. Ž. ir nesuderinęs parodymų su juo, o duoti tokius pat kaip jo parodymus pas G. Ž. paprašė tik po to kai buvo paleistas iš areštinės. Tačiau tokie liudytojo parodymai yra akivaizdžiai paneigti kitais objektyviais įrodymais. Nutarimas sulaikyti asmenį ir sulaikymo protokolas (b. l. 39-41) patvirtina, kad A. K. buvo sulaikytas 2013-01-24, 14.00 val., o įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, kad pirmą kartą įtariamuoju G. Ž. buvo apklaustas 2013-01-25, 9.55 val.-11.25 val. (administracinio teisės pažeidimo bylos 69-73). Be to, kitas įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, kad pirmą kartą įtariamuoju A. K. buvo apklaustas 2013-01-25, 13.45 val.-15.00 val. (administracinio teisės pažeidimo bylos 74-78), t. y. vėliau nei G. Ž.. Šie įrodymai akivaizdžiai paneigia liudytojo A. K. parodymus dėl jo tariamo susitarimo su G. Ž. dėl melagingų parodymų davimo, nes tuo metu kai po dviejų parų A. K. buvo paleistas iš laikino sulaikymo G. Ž. jau buvo davęs parodymus, kurie visiškai sutampa su A. K. pirminiais parodymais. Be to, priešingai nei teigia A. K., pirmasis buvo apklaustas ne jis, o G. Ž., todėl pastarasis negalėjo žinoti kokius parodymus duos A. K.. Tai reiškia, kad pirmųjų apklausų metu abu įtariamieji davė vienodus parodymus nežinodami vienas kito parodymų turinio, tačiau jų parodymai visiškai sutapo. Vadinasi šie parodymai yra teisingi, nes du žmonės negali duoti visiškai sutampančių melagingų parodymų jeigu jie neturėjo galimybės jų iš anksto detaliai suderinti. Ir nors G. Ž. teismo posėdžio metu teigė, kad A. K. prisiimti tariamą jo kaltę dėl šaudymo į stirnas prašė dar 2013-01-23, tačiau kaip minėta, pats A. K. tvirtino, kad duoti įtariamųjų apklausose užfiksuotus parodymus pas G. Ž. jis prašė ne iki sulaikymo, o tik po to, kai buvo paleistas iš laikino sulaikymo. Tokie bylos nagrinėjimo metu duoti A. K. ir G. Ž. parodymai ir juose esantys prieštaravimai akivaizdžiai patvirtina, kad ne ikiteisminio tyrimo metu jie tarėsi duoti melagingus parodymus dėl to, kuris iš jų šovė į stirnas, o šios bylos nagrinėjimo teisme metu bando suderinti parodymus ir suklaidinti teismą tam, kad G. Ž. galėtų išvengti atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. dar 2013-05-16 Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūros vedėjo nutarimu yra nubaustas pagal tą patį ATPK 85 str. 2 d., 4 d., 5 d. už tuos pačius veiksmus, padarytus kartu su G. Ž. (b. l. 27-28), todėl prisiėmęs pastarojo kaltę ir šioje byloje A. K. nebūtų antrą kartą baudžiamas už tą patį pažeidimą, tačiau taip galėtų padėti išvengti atsakomybės G. Ž..

Tačiau teisingais ir objektyviais pripažinus pirmuosius įtariamųjų apklausos metu užfiksuotus G. Ž. ir A. K. parodymus, teismas pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo metu jų duotų parodymų dalis apie neteisėtos medžioklės laiką yra neteisingi, nes juos paneigia visuma kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų. Nustatant tikslią pažeidimo padarymo dieną teismas vadovaujasi minėtuose 2013 m. sausio 25 d. įtariamųjų G. Ž. ir A. K. apklausos protokoluose ir pirminiuose jų pačių paaiškinimuose užfiksuotais jų parodymais, kad į stirnas G. Ž. šovė 2013-01-20, o ne vėlesnėse apklausose užfiksuotais jų parodymais neva į stirnas buvo šauta 2013 m. sausio 14 d. Kaip minėta pirmosios įtariamųjų apklausos buvo atliktos tuo metu kai įtariamieji buvo fiziškai izoliuoti vienas nuo kito ir negalėjo suderinti savo parodymų, todėl šių apklausų metu buvo gauti objektyvūs parodymai, atitinkantys ir kitus įrodymus. Tuo tarpu parodymus dėl pažeidimo padarymo laiko įtariamieji pakeitė tuomet kai jau turėjo galimybę suderinti parodymus. Be to, G. Ž. ir A. K. parodymus, kad pažeidimas buvo padarytas neva 2013 m. sausio 14 d. paneigia tiek ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto A. K. parodymai, tiek Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos informacijos skyriaus pažyma, tiek įvykio vietos apžiūros protokolas, tiek visų kitų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2013-01-20 iki maždaug 15 val. smarkiai snigo, o po to nesnigo iki 2013-01-24, kai jis sužinojo apie nušautą stirną (administracinio teisės pažeidimo bylos 57-58). Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba patvirtino, kad pagal Puodziškės kaimui artimiausios Lazdijų rajono meteorologijos stoties duomenis per laikotarpį nuo 2013-01-14 iki 2013-01-24 snigo tik 2013-01-14 ir 2013-01-20, o kitomis dienomis kritulių nebuvo (administracinio teisės pažeidimo bylos 89). Tai reiškia, kad G. Ž. ir A. K. parodymai, neva stirna buvo sumedžiota būtent 2013-01-14, yra akivaizdžiai neteisingi, nes tokiu atveju sumedžiotų stirnų kraujo, jų vilkimo ir automobilio bei sniego rogių pėdsakai būtų buvę užsnigti, o pažeidimo nustatyto dieną, t. y. 2013-01-24, jokie neteisėtos medžioklės pėdsakai po atviru dangumi nebūtų išlikę. Tuo tarpu tiek 2013-01-24 patikrinimo akte Nr. 1 (administracinio teisės pažeidimo bylos 1-13), tiek 2013-01-24 įvykio vietos apžiūros protokole (administracinio teisės pažeidimo bylos 25-47) yra užfiksuoti keliose vietose sniege matomi kraujo ir vilkimo pėdsakai bei automobilio ir sniego rogių pėdsakai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai A. K., V. V., L. D., A. K., A. K., E. B., T. P. taip pat patvirtino, kad 2013-01-24 matė kraujo, vilkimo, automobilio ir sniego rogių pėdsakus sniege (administracinio teisės pažeidimo bylos 51-52, 53-54, 55-56, 57-58, 59-60, 61-62, 65-66). Vadinasi visuma šių įrodymų patvirtina, kad į stirnas buvo šauta 2013-01-20, nes kaip tik nuo šios dienos iki pažeidimo nustatymo dienos kritulių nebuvo, todėl ir buvo aptikti ir užfiksuoti pažeidimo pėdsakai sniege.

Pabrėžtina, kad G. Ž. ir A. K. suinteresuotumą pakeisti savo pirminius ir teisingus parodymus dėl pažeidimo padarymo laiko įtakoja nuo 2013-01-15 pradėjusio galioti 2013-01-02 priimto Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-5 pakeistas žalos gyvūnijai atlyginimo reglamentavimas. Šiuo ministro įsakymu bazinis žalos skaičiavimo tarifas už sunaikintą stirną nuo 2013-01-15 buvo padidintas beveik dešimt kartų, todėl G. Ž. ir A. K. bandymas įrodyti, kad viena stirna buvo nušauta būtent paskutinę dieną prieš įsigaliojant žymiai griežtesniam žalos atlyginimo reglamentavimui yra akivaizdus bandymas išvengti žymiai didesnės galimos prievolės atlyginti žalą.

Vertinant G. Ž. ir A. K. parodymus dėl to, kiek stirnų buvo nušauta, teismas pripažįsta, kad šių asmenų parodymus apie tai, kad nušauta buvo tik viena stirna, paneigia visi kiti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti įrodymai. Tiek 2013-01-24 patikrinimo akte Nr. 1 (administracinio teisės pažeidimo bylos 1-13), tiek 2013-01-24 įvykio vietos apžiūros protokole (administracinio teisės pažeidimo bylos 25-47) yra užfiksuota, kad kraujo pėdsakai sniege buvo rasti dvejuose skirtingose vietose, kurios nutolę viena nuo kitos ne mažiau kaip 500 metrų atstumu, ir ties abejais kraujo pėdsakais rasti žmonių ir žvėrių pėdsakai bei vilkimo žymės iki automobilio ratų pėdsakų. Matę šiuos pėdsakus patvirtino ir visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, o liudytojas E. B. šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu. Be to, savo pirminiame paaiškinime A. K. nurodė, kad po G. Ž. šūvio viena stirna nukrito, bet matėsi, kad „gavo ir kita“ (administracinio teisės pažeidimo bylos 18), o pirmos įtariamojo apklausos metu jis patvirtino, kad po šūvio viena stirna nukrito, o kita „pašoko, bet nenukrito, o visos pabėgo“ (administracinio teisės pažeidimo bylos 74-78). Šių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad G. Ž. nušovė dvi stirnas, nes nušauti ar sužeisti žvėrys buvo paimti iš dviejų skirtingų vietų ir abiem atvejais vilkti į automobilį. Šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės ar surasti buvo abiejų sumedžiotų žvėrių kūnai ar jų dalys, ir netgi tai, ar abu sumedžiotus žvėris surado ir pasiėmė būtent G. Ž. ir A. K.. Atsakomybė pagal ATPK 85 straipsnį kyla ne už pasekmes, o už pačius neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiami medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, nepriklausomai nuo to ar pasekmės dėl šių pažeidimų kyla ar ne. Šiuo atveju G. Ž. yra nubaustas už tai, kad buvo svetimuose medžioklės plotuose su medžioklės įrankiu ir medžiojo neleidžiamu būdu ir uždraustu laiku, neturėdamas medžioklės metu privalomų dokumentų. Kitaip tariant pareiškėjas nubaustas už formalius veiksmus ir neveikimą, todėl jo veikos kvalifikavimui neturi įtakos nei tai kiek stirnų jis nušovė, nei tai ar jis su A. K. surado ir pasiėmė abi nušautas stirnas. Į sumedžiotų žvėrių kiekį atsižvelgiama tik parenkant nuobaudos rūšį ir dydį, bet ne kvalifikuojant veiką.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymu Nr. 511 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (toliau Taisyklės) 12 punkte numatyti medžioklės būdai, tarp kurių nėra medžioklės iš automobilio, važinėjant automobiliu ar kitaip jį naudojant. Taisyklių 17.2 punktas stirnų patinus leidžia medžioti tik nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d., o pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1 d. Taisyklių 18 punktas leidžia medžioti tik turint numatytus medžioklės dokumentus, tarp jų ir medžioklės lapą bei licenciją medžiojamiesiems gyvūnams medžioti, o taisyklių 30 punktas numato, kad stirnos yra medžiojami gyvūnai, kurių naudojimas licencijuojamas. Taisyklių 60.3 punktas draudžia medžioti svetimuose medžioklės plotuose. Kadangi byloje surinktais įrodymais yra nustatyta ir administracinio teisės pažeidimo protokole bei nutarime, kuriuo buvo paskirta nuobauda, nurodyta, jog G. Ž., 2013-01-20, apie 18 val., Puodziškės kaimo teritorijoje, kartu su A. K., važiuodami automobiliu medžiojo medžiotojų būrelio „Šilelis“, kuriam jie nepriklauso, plotuose draudžiamu būdu ir uždraustu laiku bei neturėjo medžioklės lapo, licencijos sumedžiotam gyvūnui ir leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, tai šie veiksmai nutarime skirti nuobaudą yra teisingai kvalifikuoti pagal ATPK 85 str. 2 d., 4 d. ir 5 d., nes atsakomybė už medžiojimą be medžioklės lapo numatyta ATPK 85 str. 2 d., už medžiojimą be leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar be galiojančios licencijos bei už medžiojimą uždraustu laiku ir draudžiamu būdu - ATPK 85 str. 4 d., o už draudimą medžioti svetimuose medžioklės plotuose - ATPK 85 str. 5 d. Pareiškėjo skunde nurodomi argumentai, kad pareigūnas nutarimą priėmė nenustatęs įvykio vietos, laiko ir esmės yra nepagrįsti, nes visos šios aplinkybės yra nustatytos ir patvirtintos surinktais įrodymais, jos nurodytos tiek pareiškėjui surašytame protokole, tiek skundžiamame nutarime.

Antra, nutarime nėra jokių motyvų dėl paskirtos nuobaudos dydžio, todėl teismas negali patikrinti ar nutarimą priėmęs pareigūnas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės nuobaudos dydžiui.