Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui D. A. L. ir jo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Renaldui Mundeikiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. L. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog ginčijamuose sprendimuose nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų dėl Įmonės savininko sprendimų apskaitymo buhalterinėje apskaitoje bei buhalterinės apskaitos dokumentų už 2007–2010 m., bei kad Įmonė pateikė netikslias pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijas bei nedeklaravo prekių eksporto už tikrinamąjį laikotarpį, nors tokias išvadas mokesčių administratorius galėjo padaryti tik iš pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie operatyvaus patikrinimo metu jam buvo pateikti ir jis netrukdomai galėjo su jais susipažinti patikrinimo dieną. t. y. 2012 m. liepos 4 d. Pareiškėjas paaiškino, kad, gavęs nurodymus pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, ne kartą buvo susisiekęs su patikrinimą atlikusia darbuotoja, teigdamas, kad gali pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras, tačiau jam buvo nurodoma, kad jis turi pateikti kasos knygą, kuri prarasta sugedus kompiuterinei įrangai ir kurios atstatyti nepavyko iki šios dienos. Be to, operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratoriui buvo pateiktos ir skolų įmonei kortelės, iš kurių matyti, kad ūkio subjektų skolos įmonei 2008 m. nuolat viršijo 700 000 Lt, tačiau dėl šių skundo argumentų VMI nepasisakė. Pažymėjo, kad mokesčių administratoriui operatyvaus patikrinimo metu buvo pateikti susipažinti ir visi įmonės atsiskaitomosios sąskaitos išrašai, todėl sprendime nurodytos aplinkybės, kad pateikta tik dalis išrašų, yra neteisingos. Be to, mokesčių administratorius turėjo visas galimybes šiuos išrašus išsireikalauti iš banko, jeigu manė, jog juose esančios aplinkybės yra svarbios tyrimui.

Pareiškėjo įsitikinimu, mokestinis patikrinimas jo atžvilgiu atliktas neišsamiai. Mokesčių administratorius jau vien iš buhalterinių dokumentų turėjo pagrindą patikrinti, koks pelnas buvo išimtas, tačiau tyrimo metu pareiškėjas apie tai išsamiai nebuvo apklaustas, iš jo nebuvo paprašyta pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų už 1995–1999 m. Pasak pareiškėjo, tik gavus patikrinimo aktą, jam tapo žinoma, kad mokesčių administratorius 2008 m. gautas jo pajamas laiko 2008 m. išimtu pelnu, todėl su pastabomis buvo teikti sprendimai dėl pelno investavimo. Gavęs šiuos dokumentus mokesčių administratorius apsiribojo teiginiais, kad nebuvo pateikti kiti buhalterinės apskaitos dokumentai, nors privalėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ištirti. Pažymėjo, kad mokestinėje byloje nebuvo reikalaujami jokie Įmonės dokumentai, todėl pareiškėjas negalėjo pats suprasti, kokie dokumentai turi būti pateikti, kad būtų pagrįsti jo teiginiai apie investuotą pelną. Be to, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, gavęs pajamas, nepateikė gyventojų pajamų deklaracijos, nesudaro pagrindo paskaičiuoti GPM už neapmokestinamas pajamas. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius tendencingai ir šališkai įrašo į sprendimą teiginius ir aplinkybes, nesusijusias su ginčo dalyku, siekdamas pateisinti savo sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 98 str. 2 d. nuostatas, nes skaičiavo delspinigius už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų. Be to, daugiau kaip metus laiko jokie tyrimo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu atliekami nebuvo, todėl už šį laikotarpį delspinigiai negali būti skaičiuojami. Taip pat pažymėjo, kad visi Įmonės 2007–2011 m. buhalterinės apskaitos dokumentai yra pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT), todėl pareiškėjas jų negalėjo pateikti MGK.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti papildomas GPM ir su juo susijusias sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo bei deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. patikrinimą, 2014 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktu Nr. (04.1)FR0680-623 (MGK byla, I t., b. l. 50–58) apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 104 501 Lt GPM sumą. Ši suma buvo apskaičiuota Kauno AVMI konstatavus, kad pareiškėjo iš Įmonės 2008 m. vasario 1 d. mokėjimo pavedimu gauta 500 000 Lt ir 2008 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 852 gauta 200 000 Lt, iš viso 700 000 Lt piniginių lėšų suma laikoma pajamomis iš paskirstytojo pelno, kurios, atskaičius neapmokestinamas pajamas, apmokestinamos GPM.

Nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė Kauno AVMI pastabas (MGK byla. I t., b. l. 34–35) bei Įmonės savininko sprendimus (MGK byla, I t., b. l. 36–38), pagal kuriuos, pareiškėjo teigimu, 1998 m., 1999 m., 2000 m. pelnas po apmokestinimo pelno mokesčiu buvo įneštas į Įmonę, trūkstant apyvartinių lėšų, kaip savininko turtinis įnašas ir būtent šis turtinis įnašas buvo grąžintas 2008 m. pareiškėjui mokėjimo pavedimu bei kasos išlaidų orderiu. Tačiau Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad 2008 m. gautos jo pajamos yra susigrąžinami įnašai ar sugrąžinamos skolintos lėšos iš neribotos civilinės atsakomybės vieneto po apmokestinamojo pelno, todėl 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-669 (MGK byla. I t., b. l. 20–26) patvirtino patikrinimo aktą. Be to, šiuo sprendimu pareiškėjui nurodyta sumokėti ir 70 590 Lt (20 444 Eur) GPM delspinigių bei 30 proc. dydžio 31 350 Lt (9 079 Eur) GPM baudą, skirtą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sistemingai vengė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, neteikė savo Įmonės dokumentų.

Pareiškėjas Kauno AVMI sprendimą apskundė atsakovei, tačiau VMI 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 68-37 skundžiamą Kauno AVMI sprendimą patvirtino (MGK byla, I t., b. l. 7–8). MGK 2015 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. S-106(7-82/2015) pareiškėjo skundo taip pat netenkino (el. b. l. 10–16).

Taigi, kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, pareiškėjui papildomai mokėtinas GPM, šio mokesčio bauda ir delspinigiai paskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjo 2008 m. iš Įmonės gauta 700 000 Lt suma yra pajamos iš Įmonės paskirstytojo pelno, tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad minėta suma yra jam, kaip Įmonės savininkui, grąžinti anksčiau įnešti piniginiai įnašai, kurie GPM neapmokestinami.

Pagal GPMĮ 5 str. 1 d. pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal ginčo piniginių lėšų išmokėjimo laikotarpiu galiojusio GPMĮ 6 str. 2 d. 1 p. pajamoms iš paskirstytojo pelno taikomas 15 proc. tarifas, taigi šios pajamos yra apmokestinamos. Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios GPMĮ 12 str. 2 p. pajamomis iš paskirstytojo pelno laikomos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos, gautos iš šio vieneto apmokestinto pelno.

Pažymėtina, kad 2008 m. vasario 1 d. pavedime nurodyta, kad Įmonės pareiškėjui pervedama 500 000 Lt suma yra išimamas 1995–1999 m. pelnas (MGK byla, I t., b. l. 72), o 2008 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 852 nurodyta, kad Įmonės pareiškėjui išduodama 200 000 Lt suma yra išimamas investuotas pelnas (MGK byla, I t., b. l. 70), taigi tai iš esmės atitinka pajamų iš paskirstytojo pelno sąvoką, todėl šios pajamos turi būti atitinkamai apmokestinamos. Tuo tarpu pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo teiginius, kad jis jokios naudos (pajamų) iš Įmonės negavo, turi pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas teikė savo, kaip Įmonės savininko, 1999 m. balandžio 29 d., 2000 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. balandžio 30 d. sprendimus, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjui iš viso išmokama 824 190 Lt apmokestintojo pelno, atskaičius pelno mokestį, tačiau Įmonei trūkstant apyvartinių lėšų, šis pelnas įnešamas į Įmonę kaip savininko turtinis įnašas (MGK byla, I t., b. l. 36–38). Tačiau teismas sutinka su Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose išdėstyta pozicija, kad šie sprendimai, nepagrindžiant jų realumo Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, negali būti laikomi tinkamais įrodymais mokesčių administratoriaus konstatuotoms aplinkybėms paneigti. Pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai, tarp kurių didžiosios knygos sąskaitos, buhalterinės pažymos, Įmonės savininko sprendimai taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kadangi minėtuose dokumentuose taip pat neatsispindi realus pareiškėjo pateiktuose 1999 m. balandžio 29 d., 2000 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. balandžio 30 d. sprendimuose nurodytų turtinių įnašų suteikimas Įmonei ar duomenys apie būtent šių lėšų susigrąžinimą. Atkreiptinas dėmesys, Kauno AVMI buvo atlikusi ir pačios Įmonės mokestinį patikrinimą, kurio metu taip pat nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjo teiginių apie neva įneštus piniginius įnašus ir jų susigrąžinimą pagrįstumo.

Taip pat kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo pateikti reikiamų dokumentų, nes jie paimti FNTT. Kaip matyti iš FNTT raštų (b. l. 19–20), Kauno AVMI buvo pateikti reikiami Įmonės dokumentai, tuo tarpu kitų mokesčių administratoriaus reikalautų dokumentu FNTT pateikti negalėjo, nes jų jai neperdavė pati Įmonė.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad pats mokesčių administratorius turėjo rinkti įrodymus pareiškėjo prieštaravimams pagrįsti. Pagal MAĮ 67 str. 2 d. mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo atveju Kauno AVMI ir VMI pagrindė savo padarytas išvadas dėl papildomo pareiškėjo apmokestinimo, taigi pareiškėjas, manydamas, kad buvo apmokestintas nepagrįstai, savo nesutikimo argumentus turi pagrįsti įrodymais. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, darytina išvada, kad pareiškėjas GPM buvo apmokestinas pagrįstai.

Pareiškėjas nesutinka ir su paskaičiuotų delspinigių apskaičiavimu. Pareiškėjo įsitikinimu, delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 d., taip pat mano, kad delspinigiai neturėtų būti skaičiuojami už laikotarpį, kuriuo mokesčių administratorius nesiėmė jokių veiksmų.

Visų pirma pažymėtina, kad delspinigių skaičiavimas, jo pradžia ir trukmė reglamentuojama MAĮ 96–98 str. ir minėtuose straipsniuose bendras 180 dienų terminas delspinigiams skaičiuoti nėra nustatytas. Pagal MAĮ 97 str. 2 d. pareiškėjo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 str. 2 d. nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Vadovaujantis MAĮ 98 str. 1 d. delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 str. nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio įstatymo 93 str. nustatytais pagrindais. Pažymėtina, kad 180 dienų terminas įtvirtintas MAĮ 98 str. 2 d., pagal kurią delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 str. 1 ir 2 d. nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 str. 1 d. nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Nagrinėjamu atveju teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dar nebuvo atsiradusi, nes mokestinis ginčas nebuvo pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, todėl dar nebuvo pagrindo taikyti šio ribojimo.

Taip pat kritiškai vertintini ir teiginiai dėl delspinigių neskaičiavimo už laikotarpį nuo operatyvaus pareiškėjo patikrinimo pabaigimo iki mokestinio patikrinimo pradėjimo. Pažymėtina, kad toks delspinigių skaičiavimo stabdymo pagrindas teisės aktuose nėra įtvirtintas, be to, šiuo atveju delspinigių skaičiavimas priklauso tik nuo paties pareiškėjo. Jam nebuvo jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Pareiškėjas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti GPM nuo Įmonės išmokėtų pajamų dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu pareiškėjas laiku būtų sumokėjęs GPM, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjui nurodyta sumokėti delspinigių suma buvo pagrįsta mokesčių administratoriaus pateikta delspinigių apskaičiavimo lentele (MGK byla, I t., b. l. 27), tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl šių delspinigių sumų apskaičiavimo neteisingumo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam paskirtu baudos dydžiu. Mano, kad skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai teigiama, jog jis nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

Pagal MAĮ 139 str. 1 d., jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos baudos dydžio individualizavimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos MAĮ 139 str. 1 d. Ši nuostata, be kita ko, įtvirtina, kad skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytos baudos vidurkis, o tuomet, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008). Teismas sutinka su pareiškėjo nuomone, kad pareiškėjo negalima sutapatinti su jo Įmone, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog Įmonės operatyvus bei kompleksinis patikrinimai buvo atlikti būtent dėl informacijos apie pareiškėjui išmokėtas lėšas surinkimo. Pareiškėjas buvo ne tik Įmonės savininkas ir vadovas, bet ir asmuo, atsakingas už Įmonės Buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl tai, kad jis neteikė Kauno AVMI reikalautų Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, negali būti vertinama atsietai nuo paties pareiškėjo, kaip fizinio asmens mokestinio patikrinimo, tuo labiau, kad pareiškėjui papildomai mokėtina GPM suma apskaičiuota būtent už lėšas, gautas iš Įmonės. Be to, kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, jog jis nežinojo, kokius įrodymus jam reikia pateikti, nes tik iš patikrinimo akto sužinojo jog iš Įmonės gautos lėšos laikomos iš Įmonės gautu pelnu. Atkreiptinas dėmesys, jog informacija apie tai, jog mokesčių administratorius jau 2013 m. gruodžio 20 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje (MGK byla, I t., b. l. 97–101) išreiškė poziciją, kad 700 000 Lt iš Įmonės gautos pajamos turi būti apmokestintos GPM. Taigi teismas sutinka su skundžiamuose sprendimuose išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, todėl daro išvadą, kad jam paskirta vidutinio dydžio (30 proc.) bauda yra pagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami MGK, VMI ir Kauno AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų nėra pagrindo panaikinti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.