- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-26
- Bylos Nr.
- I-2071-426/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00937-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rūta Miliuvienė, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- Z. T., Z.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Laurai Žvirblienei, dalyvaujant pareiškėjui Z. T., vertėjai Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. T. pareiškimą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Z. T. prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. P. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.
Pareiškime (b. l. 3-4) paaiškino, kad yra R. T. ir O. (kai kuriuose dokumentuose – A.) T. (pavardė iki santuokos – P.) vienturtis sūnus. Jo motina O. T. mirė (duomenys neskelbtini). Motina jam yra pasakojusi, kad jo seneliai, t. y. motinos tėvai T. P. (T. P.) ir V. P. (pavardė mirties dieną – M.) gyveno netoli Dūkštų kaimo, Vilniaus rajone. Tėvas dirbo batsiuviu, gyveno pasiturinčiai. 1957 m. motinos tėvai išvyko iš Lietuvos į Lenkiją, kur vėliau ir mirė. Apie turimą žemę su motina nekalbėjo, nes tuo metu žmonėms žemė nebuvo grąžinama.
2008 m. birželio mėn. pas jį atvyko jo pusbrolis S. Z., gyvenantis Kernavės kaime, Širvintų rajone. Susitikimo metu sužinojo, kad emigravę į Lenkiją jo seneliai turėjo žemės sklypą Vilniaus rajone ir kad jo pusbrolis atgavo savo tėvų, irgi išvykusių tais laikais į Lenkiją, kadaise turėtą žemę. Po šio pokalbio surado Č. P., gyvenantį Kernavės kaime, nes sužinojo, kad jis pažinojo jo senelius ir gali atsiminti tų metų įvykius. Šis asmuo jam papasakojo, kad jo senelis T. P. (T. P.), gyvendamas Lietuvoje, turėjo žemės sklypą, kurį turbūt paveldėjo iš savo tėvo. Iš Č. P. pasakojimų taip pat sužinojo, kad jo senelis buvo pasistatęs namą savo žemėje bei turėjo apie 3 ha nupirkto miško. Anot šio liudytojo, jo senelis turėjo žemę dar iki 1940 m.
Sužinojęs naujas aplinkybes, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. 2008 m. liepos 29 d. gavo pažymą, kurioje nurodyta, kad 1941 m. Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, privalomų pardavimų prievolių 1941 m. byloje pieno gamintojų sąraše nurodytas T. P., valdęs 4 ha žemės Pustelninkų kaime. Tik tuomet tiksliai sužinojo, kad jo senelis turėjo žemę ir kad jis gali pretenduoti į nuosavybes teisių atkūrimą. Nuvykęs į Dūkštų žemėtvarkos skyrių, sužinojo, kad dėl jo senelio žemės sklypo grąžinimo iki šiol jokių prašymų paduota nebuvo.
Pagal įstatymą paveldimi ne tik materialūs dalykai, bet ir įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso 5.1 str. 2 d., 1964 m. Civilinio kodekso 567 str.), todėl mano, kad turi teisę paveldėti teisę į minėtą žemės sklypą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime (b. l. 44-45) nurodė, kad jei teismas nustatys, kad įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastys yra svarbios, neprieštaraus, kad jis būtų atnaujintas.
Teismo posėdyje Z. T. pareiškimą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d., Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 103-105, 112-113, 115 p. nuostatas, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn žemę neatlygintinai priima apskričių viršininkai. Atkūrimo įstatymo 10 str. (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 d. nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata, pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.
Z. T. savo prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą grindžia argumentu, kad apie tai, jog jo senelis iki nacionalizacijos Pustelninkų kaime turėjo žemės, jam tapo žinoma iš pokalbio su pusbroliu S. Z. 2008 m. birželio mėn. bei 2008 m. liepos mėn. gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-2663 (b. l. 28) apie nekilnojamąjį turtą, todėl negalėjo anksčiau paduoti prašymo dėl nuosavybės atkūrimo į jo senelio T. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.
Duomenų, patvirtinančių, kad Z. P. iki įstatymo nustatyto termino pabaigos siekė gauti tokią informaciją ar teikė kokius nors dokumentus, patvirtinančius jo siekį atkurti nuosavybės teises į jo senelio Pustelninkų kaime valdytą žemę, byloje nėra. Laiko tarpas nuo nuosavybės atkūrimo proceso pradžios iki prašymų atkurti nuosavybę pateikimo termino pabaigos buvo pakankamas apsispręsti dėl valios išreiškimo tiek savo jėgomis, tiek prašant kitų asmenų pagalbos.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. Laikas, per kurį Z. T. turėjo galimybę įgyvendinti savo teises – 10 metų (nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.), buvo pakankamas realizuoti savo teises. Byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad Z. T. minėtu laikotarpiu buvo aktyvus, siekdamas įgyvendinti savo teises į senelio valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių laiku domėtis jo senelio iki 1940 m. nacionalizacijos turėtu nekilnojamuoju turtu (klausti artimųjų, kreiptis į atitinkamas institucijas ir pan.).
Nors Z. T. akcentavo, kad tik 2008 m. birželio mėn. po pokalbio su pusbroliu sužinojo, kad jo senelis iki nacionalizacijos turėjo žemės Vilniaus rajone, ši aplinkybė taip pat negali būti laikoma praleistą terminą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjas galėjo domėtis apie savo senelių gyvenimą, o tuo pačiu ir apie jų valdytą kilnojamąjį/nekilnojamąjį turtą, kur kas anksčiau, kol įstatymo nustatyti terminai dar buvo nepasibaigę. Pažymėtina, kad prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui Z. T. buvo 34 metai. Kliūčių, kurios objektyviai kliudė pareiškėjui domėtis savo senelių turtu, šioje byloje nenustatyta. Tai, kad jo seneliai gyveno Lenkijoje, taip pat negali būti laikoma praleistą terminą pateisinančia priežastimi.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įstatymu nustatytą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, todėl jo pareiškimas laikytinas nepagrįstu. Nėra juridinio pagrindo jį tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,
nuspren d ė:
pareiškėjo Z. T. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.