- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-03
- Bylos Nr.
- P-602-131-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01617-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1112/2014 pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. D. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius, atsakovas) priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. balandžio 4 d. prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ dėl sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypai). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad, siekdama atsidalinti jai priklausančias Sklypų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės bei detaliai suplanuoti, t. y. pakeisti priklausančių sklypų dalių pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, nustatyti sklypų ribas, plotą, naudojimo ir tvarkymo režimus, 2013 m. balandžio 4 d. per įgaliotą asmenį atsakovui pateikė 2 prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“. Pareiškėja 2013 m. gegužės 10 d. elektroniniu paštu gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) raštą be datos ir viso numerio (Nr. A51- -(2.15.1.21-MP2) „Dėl sklypų (kadastrų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo planavimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, kad 2013 m. gegužės 9 d. šis klausimas svarstytas Departamento darbiniame pasitarime miesto plėtros klausimais ir rekomenduota prašymams nepritarti. Pareiškėja Administracijos direktoriaus sprendimo dėl savo prašymų negavo. Remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), jo 3, 13 punktais, Departamento nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. 40-541, 10.1, 11.1, 11.5 punktais, nurodė, jog sudarant sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo savivaldybei atstovauja savivaldybės administracijos direktorius, turintis teisę sudaryti sutartį, ši teisė apima ir teisę spręsti dėl sutarties sudarymo, taip pat atsisakyti sudaryti sutartį. Departamentui nesuteikiama teisė priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo ar atsisakymo tokią sutartį sudaryti, taigi Raštas nėra administracinis sprendimas, jis vertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas, Administracijos direktoriui pateikta rekomendacija dėl sprendimo pagal pareiškėjos prašymus priėmimo, tačiau ne Aprašo 13 punkte įvardytas administracijos direktoriaus sprendimas. Taigi atsakovas vilkina sprendimo pagal pareiškėjos prašymus priėmimą, kadangi sprendimas turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo. Nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnį ir teigė, jog terminas pareiškėjos prašymams išnagrinėti baigėsi 2013 m. balandžio 18 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24–26) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, jog su pareiškėjos skundu pateikti 2013 m. balandžio 4 d. prašymai parengti ant viešosios įstaigos „Hermis europe“ blanko, juos pasirašė M. O., tačiau pareiškėja turėtų pateikti skunde nurodytus savo 2013 m. balandžio 4 d. prašymus, nes priešingu atveju teismas teisiškai vertintų ne pareiškėjos teiktus prašymus ir ne jai teiktus atsakymus. Sklypai pareiškėjai ir M. O. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remiantis Aprašu, jeigu žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau asmenų, jie pateikia prašymą, pasirašytą visų ar vieno iš jų, turinčio notaro patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims, todėl prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių sudarymo turėjo teikti abu bendraturčiai ir teisme neturėtų būti keliama ir nagrinėjama byla vienam iš bendraturčių nedalyvaujant. Pareiškėja prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių sudarymo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2012 m. kovo 16 d. (reg. Nr. A50-7965). Pareiškėjai ir M. O. atsakyta Departamento 2012 m. balandžio 5 d. rašte Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4)), kuriame atsisakyta sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Pareiškėja ir M. O. minėto rašto neginčijo.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. rašte Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (toliau – ir Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4)), adresuotame pareiškėjai ir M. O., atsisakyta perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, šio atsisakymo pareiškėja neginčijo. Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1118/2011 nustatytą įpareigojimą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos ir M. O. 2007 m. gegužės 30 d. prašymą perduoti Sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, detaliojo planavimo tikslas – sklypo tikslinės žemės paskirties keitimas į namų valdą, dalijant sklypus, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas. Remiantis pateiktais įrodymais, pareiškėjos 2007 m. gegužės 30 d. prašymas netenkintas, o 2012 m. kovo 16 d. buvo teiktas pakartotinis prašymas, kuris taip pat netenkintas, ir nė vienas pareiškėjai nepalankus sprendimas nebuvo skundžiamas.
Šioje byloje pareiškėja ginčija tuo pačiu klausimu, tačiau ne jai adresuotą atsakymą ir motyvuoja tuo, jog yra nepraleidusi skundo padavimo terminų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja net neturi skundo padavimo teisės, todėl neturi jokios reikšmės skunde pateikiamas aiškinimas dėl terminų nepraleidimo, be to, pareiškėja praleido Rašto Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) ir Rašto Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) apskundimo terminus. Pareiškėja nepagrįstai atsisakymą atlikti veiksmus prilygina vilkinimui atlikti veiksmus, kuriam taikomi ilgesni apskundimo terminai. Vėlesnių ir kartotinių prašymų teikimas neturėtų sudaryti tokios situacijos, jog asmenys išvengtų ankstesnių sprendimų galios ir jų neapskundimo pasekmių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą, nes pareiškėjos įgaliotas asmuo M. O. kreipėsi už V. D. į Vilniaus miesto savivaldybę prašymuose (b. l. 11–12, 17–18) nurodydamas, kad prašo pakeisti būtent V. D. sklypo dalies pagrindinę paskirtį. Teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjos atstovui M. O. buvo atsakyta į jo pateiktus prašymus Departamento Raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) (b. l. 36) ir Raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) (b. l. 37).
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai buvo atsakyta Raštu Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) (b. l. 27–30), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad dėl pareiškėjų sklypų dalių arešto atsisakoma perduoti minėtų žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o tai iš esmės pakartota Departamento Rašte Nr. A51-21164-(2.15.1.7-AD4) (b. l. 31–32). Pareiškėjos atstovas M. O. prašymuose (b. l. 11–12, 17–18) nurodė, kad prašo pakeisti būtent V. D. sklypo dalies pagrindinę paskirtį, o ne perduoti žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, bet iš esmės tie prašymai tėra prašymo perduoti žemės sklypų detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas modifikacija, nes sklypo paskirtis gali būti keičiama tik vykdant teritorijos planavimą. Vadinasi, galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta Departamento 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) (b. l. 36) ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) (b. l. 37).
Teismas paaiškino pareiškėjai, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą Administracijos direktorių priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. balandžio 4 d. prašymus „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo“ atmestas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjos reikalavimas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas netenkintas, nes nebuvo patenkintas jos pagrindinis reikalavimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61-64) prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, panaikinant motyvą, jog „pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje“.
Apeliaciniame skunde nurodė:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, kodėl teismas atmetė ir visiškai nevertino visų atsakovo atsikirtimų, nurodomų faktinių aplinkybių bei motyvų, o konstatuodamas, kad galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ pareiškėjai tinkamai atsakyta 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2), tik areštą išskyrė ir pripažino kaip esminį pagrindą, užkertantį pareiškėjai vykdyti ginčo sklypų detalųjį planavimą. Vadovavosi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi ir teigė, jog motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas, įsiteisėjusį teismo sprendimą privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Šiuo atveju egzistuoja teisinis bei faktinis pagrindas pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodomus motyvus.
2. Teismas įvertino tik vieną galiojančio Rašto Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) aspektą – nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad abiejų ginčo sklypų dalys yra areštuotos. Rašte Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) nurodytos ir kitos nagrinėjamam klausimui svarbios ir reikšmingos aplinkybės, kurios buvo dėstomos ir teismo posėdžio metu, tačiau jų teismas nevertino, nenurodė ir argumentų, dėl kurių teismas juos atmetė ar nevertino. Areštas nėra vienintelė sąlyga, trukdanti pareiškėjai perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas dėl Sklypų pareiškėjos prašomam tikslui, tačiau teismas sprendime nenurodė pagrįstų argumentų ir motyvų, kodėl padarė atitinkamas išvadas, neatsižvelgdamas tiek į egzistuojančias ir minėtuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštuose, atsakovo atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
3. Vadovavosi TPĮ 20 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 3 ir 12 punktais ir teigė, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas su jame nurodytais motyvais, susijusiais su konstatuojama aplinkybe, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje, sudarytų prielaidas reikšti reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tik panaikinus sklypų dalių areštą, neatsižvelgiant į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes, neįvertinant santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų, taip pat nesivadovaujant galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.
Atsiliepimas
Pareiškėja V. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-69) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, patikrinti bylą visa apimtimi ir pakeisti neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
1. Atsakovo apeliacinis skundas išeina už skundo ir ginčo ribų, todėl negali būti tenkinamas. Byloje pagrindinis klausimas buvo, kas turi priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą ir ar sprendimas buvo priimtas. Tai, apie ką rašo atsakovas apeliaciniame skunde, būtų sprendimo neperduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų dėl tam tikrų priežasčių, kurio pastarasis nepriėmė, motyvuojamoji dalis. Apeliacinio skundo reikalavimais atsakovas prieštarauja pats sau.
2. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kurioje laikomasi nuostatos, jog sprendimus dėl prašymų perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali priimti tik administracijos direktorius, o Departamentas neturi kompetencijos nurodytu klausimu ir negali bei neturi teisės nagrinėti tokio pobūdžio prašymų bei priimti jokių sprendimų šiuo klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2694/2012). Dėl to teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai tinkamai atsakyta Raštu Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) ir Raštu Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2), nes tai ne Administracijos direktoriaus sprendimai, o Departamento, neturinčio kompetencijos nurodytu klausimu, raštai. Tokios nuomonės laikosi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (2012 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1712-580/2012).
Šalies argumentai
3. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą ir nurodė, kad naujas prašymo svarstymas galimas tik pasikeitus situacijai, t. y. panaikinus sklypų areštą, nors pareiškėja į atsakovą su prašymu perduoti organizatoriaus teises ir pareigas kreipėsi būtent dėl pasikeitusios situacijos – jai priklausančios sklypo dalys nebuvo areštuotos ir pareiškėja siekė planuoti būtent jas. Akivaizdu, kad tai nauji faktiniai duomenys, nes ankstesnių sprendimų rezoliucinės dalys būtent ir nurodo, kad po arešto panaikinimo bus galima perduoti teises ir pareigas.
4. Vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir teigė, jog atsakovas bet kokiu atveju privalėjo priimti sprendimą – perduoti (neperduoti) detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas arba sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą. Teismo nurodyti Departamento raštai neatitinka sprendimams keliamų reikalavimų bei sprendimų sąvokos, atitinkančios Aprašo 3 punktą ar VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, juos priėmė ne tas subjektas. Todėl teismo išvados, kad jau buvo atsakyta ankstesniais raštais, prieštarauja VAĮ 23 straipsnio 6 daliai, nes net ir tuo atveju, jei išvados butų pagristos, atsakovas privalėjo priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą ir per 5 darbo dienas apie tai informuoti pareiškėją. Pareiškėja neteikė apeliacinio skundo vien dėl tos priežasties, kad teismo sprendimo priėmimo metu buvo panaikintas kito bendraturčio sklypo dalies areštas bei pasikeitė sklypo bendraturtis. Vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu, prašė teismo patikrinti bylą visa apimtimi.
5. Nesutiko su apelianto teiginiais dėl bendrojo plano sprendinių ir ginčo sklypų priskyrimo žemės ūkio, miškų, sandėliavimo, pramonės, komercinės paskirties ir kt. teritorijoms. Pareiškėja su nauju sklypo bendraturčiu jau yra padavusi naują prašymą perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas atsižvelgdama į tai, kad konkretizuojant ir detalizuojant bendrojo plano sprendinius 2008 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-417, kuriuo ginčo sklypai patenka į Nr. 1 kvartalo vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, komercinės paskirties objektų ir inžinerinės infrastruktūros ir visuomeninės paskirties naudojimo būdo teritoriją.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo pareiškėjai siekiant, kad atsakovas Administracijos direktorius priimtų sprendimą pagal 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėjos prašymus dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos apibrėžtos atsakovo (apelianto) argumentacija jo pateiktame apeliaciniame skunde, kuriame, pateikiami argumentai dėl teismo sprendimo motyvų nepakankamumo, prašoma juos keisti iš motyvų panaikinant vieną sakinį.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasi ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi, 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, t. y. nepadarė procesinės pažaidos, ir jo nurodytų argumentų kad, galiojant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštui Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pakartotinio svarstymo“ (b. l. 27–30) ir nepakitus faktinėms aplinkybėms (sklypų dalių areštui), pareiškėjai tinkamai atsakyta Departamento 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. A51-45784(2.15.1.21-MP2) (b. l. 36) ir 2013 m. gegužės 10 d. rašte Nr. A51-53759(2.15.1.21-MP2) (b. l. 37), pakako tinkamumam sprendimui pagal pareiškėjos reikalavimą šioje byloje priimti. Tai, kad teismas nepasisakė dėl kitų atsakovo nurodytų argumentų, neleidžia vertinti, kad byla buvo išnagrinėta nepilnai, neįvertinus esminių aplinkybių, galėjusių lemti neteisingo sprendimo byloje priėmimą.
Dėl argumento, kad turėtų būti panaikinama minėta motyvų dalis, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-25/2012, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-762/2008 ir kt.) ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimas kitokiais motyvais, nei juos nurodė apeliacinį skundą pateikęs asmuo, pats savaime nerodo atitinkamo teisinio intereso skųsti teismo sprendimo motyvus buvimo, jeigu pats sprendimas yra palankus apeliacinį skundą padavusiam asmeniui. Manytina, jog draudimas skųsti apeliacine tvarka sprendimo motyvus galėtų būti paaiškinamas tuo, kad tiesiogines pasekmes byloje dalyvaujantiems asmenims sukelia būtent rezoliucinė, o ne motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Todėl asmuo, kurio reikalavimas pirmosios instancijos teisme buvo patenkintas, neturi pakankamo suinteresuotumo skųsti priimtą sprendimą, nes apeliacinės instancijos teismo išvada tokiu atveju nesiskirtų nuo pirmosios instancijos teismo išvados (apeliacinį skundą padavusio asmens teisių, pareigų apimtis nesikeistų), o tai apeliacinį procesą galimai padarytų beprasmiu.
Kita vertus, tam tikrais atvejais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams yra suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-231/2007) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-399/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama teismo sprendimo motyvų dalis, kad pasikeitus aplinkybėms (panaikinus sklypų dalių areštą) Administracijos 2011 m. liepos 21 d. raštas Nr. A51-25111(2.15.1.7-AD4) negali sudaryti prielaidų užkirsti pareiškėjai tolimesnių detaliojo planavimo veiksmų ateityje, negali būti vertinama taip, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, t. y., kaip sudaranti prielaidas reikšti reikalavimus Administracijai perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas tik panaikinus sklypų dalių areštą, neatsižvelgiant į kitas svarbias ir reikšmingas aplinkybes, neįvertinant santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų, nesivadovaujant galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.
Pastaroji pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis vertintina kaip paaiškinimas pareiškėjai, jog panaikinus sklypo dalių areštą, ji galės iš naujo kreiptis į Administraciją dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo. Tai nereiškia, jog panaikinus aptariamų sklypo dalių areštą, Administracija privalės sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Atitinkamas sprendimas dėl tokios sutarties sudarymo ar atsisakymo ją sudaryti turės būti priimtas atsižvelgiant į aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertino, jog nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš jo pašalinant atsakovo nurodytą motyvų dalį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėja pateikė prašymą priteisti jos naudai išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5021112/2014 pareiškėjos prašymo netenkino, remdamasis tuo, kad nors atsakovo apeliacinis skundas atmestas, tačiau bendras bylos rezultatas yra nepalankus pareiškėjai, kuri laikytina pralaimėjusia šalimi ir neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
V.
Pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A5021112/2014 atnaujinimo (b. l. 105-107), kuriuo prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Prašyme nurodo, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį, nukrypo nuo savo formuojamos praktikos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimo skyriaus „III.3.2. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas” 51 punkte Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas “pralaimėjęs moka”, kuris įtvirtintas ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas pabrėžė, kad tai atlieka kelias pagrindines funkcijas, be kita ko, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi. Nurodė, kad 55 to paties skyriaus punkte teismas pažymėjo ir kitą svarbų principą – apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį. 57 punkte teismas nurodė, kad anksčiau paminėtas principas “pralaimėjęs moka” nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę, tačiau ne visada įmanoma vienareikšmiškai nustatyti, kuriai šaliai palankus sprendimas ir ar apskritai tokių yra, taip pat kas atsakingas už tokių išlaidų atlyginimą. <…> todėl prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjantis teismas privalo ne tik formaliai vadovautis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata (Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą), bet ir įvertinti visas su byla susijusias aplinkybes ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį, nesilaikė minėtų taisyklių, nes:
nesilaikė principo, kad apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, ne pirmosios instancijos baigtį;principą „pralaimėjęs moka“ taikė formaliai, neįvertindamas aplinkybės, kad išlaidas apeliacinėje instancijoje pareiškėja patyrė ne savo iniciatyva, ne dėl savo valios ir noro, o būtent atsakovui inicijavus apeliacinį procesą;nesilaikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymu siekiamo tikslo padėti reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi;bylą laimėjo būtent pareiškėja. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas jos skundą atmetė, tačiau sprendime surašė motyvus, kurie yra naudingi pareiškėjai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo pareiškėjos prašymą atmesti.
Atsiliepime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-172/2010), kurioje nurodyta, kad proceso atnaujinimo institutas gali būti taikomas tik įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų atžvilgiu, kuriais užbaigtas atitinkamos administracinės bylos nagrinėjimas. Tuo tarpu pareiškėja kreipėsi dėl nutarties, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, taip galimai elgdamasi nesąžiningai siekdama pakartotinio administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės. Pažymi, kad pareiškėja prašo atnaujinti procesą ne dėl ginčo esmės, o dėl procesinio sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad toks sprendimas (procesinis sprendimas, kuriuo išspręstas procesinis išlaidų atlyginimo klausimas) neturi įtakos proceso šalių teisei į teisingą jų materialinių reikalavimų išsprendimą, kadangi ginčas yra jau iš esmės išspręstas (2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-30/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti siejamas su tokiu konstatavimu (pvz., 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-225/2014).
Pažymi, kad nors pareiškėja apeliacinio skundo nepadavė, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą prašė administracinę bylą patikrinti visa apimtimi ir pakeisti neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai patvirtina, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nepriėmė sprendimo pareiškėjos naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal šią normą byla turi būti užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi nutartis gali būti laikoma užkertančia kelią pareiškėjui kreiptis į teismą pakartotinai dviem atvejais: pirma, kai tai yra nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą; antra, kai nutartimi patvirtinama šalių taikos sutartis. Kitais atvejais pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į teismą pakartotinai prašant, pvz., atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Taigi minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai yra laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-213/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5021112/2014, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taigi šia teismo nutartimi išspęstas procesinis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Byla buvo išnagrinėta iš esmės Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. liepos 17 d. nutartimi atmetus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas, todėl nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis negali būti laikoma nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu.
Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams, tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas dėl nutarties, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-213/2013).
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1112/2014 negalėjo būti paduotas, todėl jis netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1112/2014 pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.