- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- I-1979-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00989-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2017-03-16 iki 2017-03-20 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) Psichiatrijos skyriuje. Nurodė, jog palatoje nebuvo tinkamai užtikrintas dirbtinis apšvietimas, ventiliacija, gyvenamosiose patalpose nebuvo stalo, suoliuko, kėdės, veidrodžio, spintos viršutiniams drabužiams susidėti. Dušo patalpose neįrengta vieta persirengimui, nėra veidrodžių. Sušlapus duše pižamai neturėjo kitų rūbų persirengti, nes atvykus į LAVL buvo paimami drabužiai, leidžiama turėti tik apatinius rūbus ir avalynę. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, depresiją, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau– ir LAVL) atsiliepime į skundą (b. l. 7-10) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas nuo 2017-03-16 iki 2017-03-20 Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 104. Pareiškėjas nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi įstaigoje. Ligoninėje gyvenamųjų patalpose dirbtinis apšvietimas paprastai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Ligoninėje esančias vertybes dažnai laužo ir gadina patys pacientai. Ligoninės Ūkio skyriaus darbuotojai, atsakingi už tinkamą patalpose esančių įrenginių, inventoriaus ir baldų eksploataciją, esant būtinumui, organizuoja jų remontą, todėl kamerų tipo patalpose, kuriose gydomi nuteistieji bei suimtieji, be kita ko, elektros lemputės yra nuolat tikrinamos, o perdegusios ar sudaužytos - pakeičiamos. Apie pašalintus trūkumus Ūkio skyriaus darbuotojas pažymi Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnale. Ligoninė dėl aukščiau nurodytų priežasčių nėra pajėgi nuolat nepertraukiamai užtikrinti teisės aktuose reglamentuojamo dirbtinio apšvietimo reikalavimų, tačiau minėti pažeidimai per protingus terminus pašalinami. Palatos vėdinamos per jose įrengtą langą. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nustato pataisos įstaigose persirengimo kambariuose privalomą užtikrinti oro temperatūrą, tačiau nenumato šių patalpų įrengimo specifikacijos. Ligoninėje pacientai turi galimybę persirengti ir drabužius pasikabinti šalia dušo kabinų esančiame uždarame prieangyje, kuris yra atskirtas sienos pertvara, todėl skalbiniai nesušlampa. Ligoninės gydomuosiuose skyriuose pacientų patogumui veidrodžiai ir kėdės yra įrengtos. Išimtis taikoma Psichiatrijos skyriuje įrengtoms palatoms, kadangi tokiu būdu siekiama užtikrinti šių pacientų saugumą ir apsaugoti Ligoninės inventorių nuo vandališkų pacientų veiksmų, kuriuos atlikti pasitelkiamos palatose esamos kėdės, pavyzdžiui daužant langus. Ligoninėje pacientams drabužiai išduodami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktu, kuris numato, jog infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą (2 priedas). Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 108 punktu pacientams išduoti Ligoninės drabužiai (pižamos) yra keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, esant būtinumui ir dažniau. Pareiškėjas gydymosi laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
Skundas netenkinamas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas nurodė, kad palatose nebuvo tinkamai užtikrintas dirbtinis apšvietimas, ventiliacija, nebuvo stalo, suoliuko, kėdės, veidrodžio, spintos viršutiniams drabužiams susidėti.
LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetine įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant i tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau - HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Minėtas punktas stalų, suoliukų įrengimo gyvenamojoje patalpoje nenumato.
Pareiškėjas nurodė, jog palatoje buvo tik spintelė daiktams susidėti, tačiau nebuvo pakabos ar spintos viršutiniams rūbams kabinti. LAVL nepateikė duomenų, jog kameroje Nr. 104 buvo spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl spintos (ar atskiros spintos dalies) arba kabyklos viršutiniams drabužiams kabinti nebuvimo liko nepaneigtos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog buvo pažeistas HN 47:2011 21 punktas, kadangi palatoje Nr. 104, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nebuvo įrengta pakaba. Tačiau kadangi HN 47:2011 21 punktas nenumato stalo, kėdžių (taburečių), suoliuko, veidrodžio, palatoje, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma). Į laisvės atėmimo vietų sąvoką patenka ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, todėl LAVL patalpų įrengimui taikytinos Higienos normos reikalavimai (Higienos normos 1 p.). Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkamo dirbtinio apšvietimo. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į LAVL administraciją su skundais dėl netinkamos ventiliacijos ar dirbtinio apšvietimo LAVL palatoje Nr. 104. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar LAVL, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi. Iš pareiškėjo teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2017-06-01 rašto Nr. 2.2.22-296(17.2.338.2.22) matyti, kad patikrinimas buvo atliktas kameroje Nr. 206, o ne kameroje Nr. 104, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas (b. l. 37-38). Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – LAVL) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgiant į visa tai, neteisėti LAVL veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpose neįrengta vieta persirengimui, nėra veidrodžių.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nustato pataisos įstaigose persirengimo kambariuose privalomą užtikrinti oro temperatūrą, tačiau nenumato šių patalpų įrengimo specifikacijos. Eksploatavimo taisyklės taip pat nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų. Teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti veidrodžius.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad LAVL pacientai turi galimybę persirengti ir drabužius pasikabinti šalia dušo kabinų esančiame uždarame prieangyje, kuris yra atskirtas sienos pertvara, todėl skalbiniai nesušlampa. LAVL gydomuosiuose skyriuose pacientų patogumui veidrodžiai ir kėdės yra įrengtos. Išimtis taikoma Psichiatrijos skyriuje įrengtoms palatoms, kadangi tokiu būdu siekiama užtikrinti šių pacientų saugumą ir apsaugoti Ligoninės inventorių nuo vandališkų pacientų veiksmų, kuriuos atlikti pasitelkiamos palatose esamos kėdės.
Kadangi teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti veidrodžius, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl persirengimo kambario įrengimo ir veidrodžio nebuvimo duše, būtų kreipęsis su skundu į įstaigos administraciją, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, jog sušlapus duše pižamai neturėjo kitų rūbų persirengti, nes atvykus į LAVL buvo paimami drabužiai, leidžiama turėti tik apatinius rūbus ir avalynę.
Atsakovas nurodė, jog Ligoninėje pacientams drabužiai išduodami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktu, kuris numato, jog infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.
Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 108 punktu pacientams išduoti Ligoninės drabužiai (pižamos) yra keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, esant būtinumui ir dažniau.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl šlapios pižamos pakeitimo kita ar asmeninių drabužių išdavimo, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.
Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. O šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tokių faktų neįrodė.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.