Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-29 · Administracinė byla Nr. I-2421-406/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-29
Bylos Nr.
I-2421-406/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01156-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
T. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2421-406/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01156-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 29 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų minietrijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 59) nurodė, kad apytiksliai nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t.y. 2007 m. spalio 31 d., 2007 m. lapkričio 15 d., 2008 m. sausio 3 d., 2008 m. sausio 17 d., 2008 m. vasario 14 d., 2008 m. kovo 6 d., 2009 m. gegužės 5 d., 2009 m. gegužės 19 d., 2010 m. gegužės 27 d., 2010 m. birželio 17 d., 2013 m. lapkričio 2 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gruodžio 19 d., jo laisvės ir teisės periodiškai buvo apribojamos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. konvojuojant jį į/iš Kauno tardymo izoliatorių(-aus), į/iš Lukiškių tardymo izoliatorių(-aus) – kalėjimą(-o), į/iš Šiaulių tardymo izoliatorių(-aus) bei į/iš Marijampolės pataisos namus(-ų). Konvojavimo metu pareigūnai nuteistuosius žemino, tyčiojosi, demonstratyviai rodė kovinius ginklus, kas pagal teisės aktus yra draudžiama. Teigė, kad šaltuoju metų laiku važiuojant būdavo labai šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, trūkdavo oro, todėl pasidarydavo silpna. Šiltuoju metų laiku taip pat trūkdavo oro. Pažymėjo, jog patalpos dydis buvo apie 2 kv. m., į kurią talpinami 9 asmenys kartu su asmeniniais daiktais. Konvojavimo automobiliai buvo netvarkingi ir juose nuolat jautėsi blogas kvapas. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, buvo stipriai pažemintas jo orumas ir garbė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 80 000 Eur neturtinę žalą.

Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 13-16) nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, 96-3613). Visam specialios paskirties transportui, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat jose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte būtų įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Teigė, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojaus pareigūnai, atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą, atlieka konvojuojamųjų kratą, drabužių, daiktų, maisto produktų apžiūrą dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės pareigūnams. Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Mano, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmų nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., atlyginimo.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 15). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo konvojavimas automobiliais, neatitinkančiais nustatytų reikalavimų, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. (b.l. 1). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo, t. y. 2007 m. spalio 31 d. (pareiškėjas tokią datą nurodo atsikirtime į atsiliepimą, b.l. 59), nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo pirmojo konvojavimo iš Marijampolės pataisos namų, t.y. nuo 2007 m. spalio 31 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 11 d. (b.l. 4).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie su jo konvojavimui naudotų transporto priemonių trūkumais bei perpildymu konvojuojamais asmenimis. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo konvojavimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Viešojo saugumo tarnybos, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo konvojavimas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį konvojuojant iš Marijampolės pataiso namų ir atgal. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog, esą, jis buvo vežamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimus transporto priemonėmis ginčui aktualiu laikotarpiu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Viešojo saugumo tarnyba arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Taigi šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t.y. 2 kv. m. patalpoje buvo konvojuojami 9 asmenys su kiekvieno asmeniniais daiktais, neįrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, pareigūnų elgesys su nuteistaisiais netinkamas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 2013 m. lapkričio 21 d., 2013 m. gruodžio 12 d. ir 2013 m. gruodžio 19 d. (žr. Marijampolės pataisos namų 2013 m. lapkričio 21 d. pažymą Nr. 53/09-5036, b. l. 56, ir 2013 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 53/09-5360, b.l. 52, Laivės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. gruodžio 19 d. pažyma Nr. 40-2303, b.l. 48)). Į bylą yra pateikti įrodymai, jog Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojami spec. automobiliai VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus (b. l. 23, 30, 35, 40, 43). Pabrėžtina, kad automobiliuse VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra po 14 sėdimų vietų (b. l. 38, 41), automobilyje „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 23 sėdimos vietos (b. l. 33), automobilyje „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), - 3 ilgi suolai, (suolo ilgis ~ 3 m., todėl ant vieno suolo gali atsisėsti keli asmenys) (b. l. 28), „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 24 sėdimos vietos. Pabrėžtina, kad bylos duomenys, t. y. su pareiškėju 2011 m. lapkričio 21 d. važiavę asmenys (b. l. 54-55, 56-57); 2013 m. gruodžio 12 d. važiavę asmenys (b. l. 50-51, 52-53); 2013 m. gruodžio 19 d. važiavę asmenys (b. l. 46-47, 48-49), įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl spec. sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyta, kas specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse inter alia turi būti: veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4). Teismas atkreipia dėmesį, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 2013 metais buvo konvojuotas tris kartus. Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad auotmobilių VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus (b.l. 20, 25, 31, 36). 2013 m. kovo 27 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobilyje „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobilyje buvo 941 m³/h, skaičiuojant maksimaliam keleivių skaičiui, vienam keleiviui tenka 39,20 m³/h (941/24) ventiliacija paduodamo lauko oro (b.l. 24). 2014 m. rugsėjo 9 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-VE-275 konstatuota, jog ventiliacijos našumas automobilyje „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - 1430,41 m³/h, t.y. esant maksimaliam keleivių skaičiui, vienam keleiviui tenka 32,50 m³/h (1430,41/44) ventiliacija paduodamo lauko oro (b.l. 26-27). 2012 m. spalio 24 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-VE-258 nurodyta, jog ventiliacijos našumas „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 626,22 m³/h, t.y. esant maksimaliam keleivių skaičiui, vienam keleiviui tenka 27,22 m3/h (626,22/23) ventiliacija paduodamo lauko oro (b.l. 32). 2014 m. gegužės 12 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobiliuose buvo 383,30 m³/h ir 356,71 m³/h skaičiuojant maksimaliam keleivių skaičiui, vienam keleiviui tenka 27,37 m3/h (383,30/14) ir 25,47 m3/h (356,71/14) ventiliacija paduodamo lauko oro (b.l. 44).

Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo sistema (b.l. 21, 28, 38, 41). Pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti.

Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, gi pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Dėl specialios patalpos daiktams susidėti. Spec. automobilių schemos tvirtina, kad tokių patalpų juose išties nėra. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (aktuali akto redakcija nuo 2011 m. vasario 15 d.) 57 punktas nustato, kad <…> Nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, <…> bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. <…> Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas (5 priedas), kurį pasirašo daiktus ir reikmenis paėmęs pareigūnas, konvojaus viršininkas ir nuteistasis. Vienas protokolo egzempliorius įteikiamas konvojaus viršininkui. Pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas paimtus iš nuteistųjų daiktus ir reikmenis registruoja specialiame žurnale (6 priedas). Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Taigi, šios Taisyklės sudaro prielaidas suimtiesiems (nuteistiesiems) kiekvieną kartą etapuojant neimti kartu visų jo turimų daiktų (išskyrus atvejus, kai suimtieji (nuteistieji) perkeliami į kitą įstaigą visam laikui.

Dėl kovojaus pareigūnų netinkamo elgesio. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte (“<…> konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną”.), dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį.

Įvertinęs kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra įrodyta atsakovės Viešojo saugumo tarnybos – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovei, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo – T. D. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas