Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. įstatyminės atstovės V. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu M. S. išteisintas pagal kaltinimus padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 22 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Iš M. S. priteista L. J. 25 000 Lt patirtai moralinei žalai atlyginti, o Valstybinei ligonių kasai už L. J. gydymą - 3292 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nepilnametis M. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 31 d., apie 17.00 val., poilsio ir kultūros parke, esančiame Panevėžyje, Parko g. 4, sudavė vieną smūgį koja dviračiu važiavusiam L. J. į kairę pilvo – juosmens pusę, nuo to L. J. plyšo kairysis inkstas ir buvo sumušta kairė pilvo – juosmens pusė, taip M. S. tyčia sunkiai sutrikdė L. J. sveikatą.

Nuteistojo M. S. įstatyminė atstovė V. S. kasaciniu skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

Įstatyminė atstovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį M. S. priėmė išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas draugiškais M. S. ir liudytojų santykiais, nepagrįstai atmetė liudytojų K. J., F. K. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, M. B. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme. Įstatyminė atstovė pažymi, kad M. S. ir F. K. yra nuteisti kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje juos kaltinančius nuoseklius parodymus kaip liudytojai davė G. N. ir M. B., todėl dėl draugiškų santykių su M. S. atmesti liudytojų K. J., F. K., M. B. parodymų nebuvo pagrindo. Įvertindamas liudytojų M. B., F. K., K. J., G. N. parodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, tačiau nemotyvuodamas savo sprendimo rėmėsi kai kuriomis šių liudytojų parodymų dalimis nuosprendyje, nors tuo pat metu kitas jų parodymų dalis atmetė. Įvertindamas K. J. parodymus teismas nepasisakė ir dėl to, kad šio liudytojo parodymai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš liudytojų F. K. ir M. B. parodymų matyti, kad liudytojos E. L. ir V. M. turėjo matyti, kaip buvo sutrikdyta L. J. sveikata, tačiau apeliacinės instancijos teismas visai nepateikė šių liudytojų parodymų įvertinimo. Ištyrus byloje surinktus įrodymus liko tiksliai nenustatytos veikos padarymo laikas ir vieta, nes byloje yra prieštaringų duomenų dėl šių bylos aplinkybių, o prieštaravimų tarp jų apeliacinės instancijos teismas nepašalino. Priimdamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nepateikė ir išsamių bei aiškių motyvų, kurie nulėmė teismo priteistos L. J. neturtinės žalos dydį, o apsiribojo tik formaliais teiginiais apie L. J. gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Įstatyminė atstovė pabrėžia, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai byloje pakanka patikimų kaltininko kaltės įrodymų, tuo tarpu šioje byloje tokių kaltės įrodymų nesurinkta, liko abejonių dėl M. S. kaltės, kurios turėjo būti aiškinamos jo naudai, o ne prielaidomis. Šiomis aplinkybėmis priimdamas M. S. apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką nekaltą asmenį, todėl pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalį, BPK 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio reikalavimų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Nuteistojo M. S. įstatyminės atstovės V. S. kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų K. J., F. K. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, M. B. parodymus, kuriuos ji davė apeliacinės instancijos teisme, o įvertindamas liudytojų M. B., F. K., K. J., G. N. parodymus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojų parodymai turi vidinių prieštaravimų, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, naujai apklausti nukentėjusysis, nuteistasis, beveik visi liudytojai, nuosprendyje pagrįstai padarytos naujos išvados, atitinkančios byloje surinktus įrodymus, ir tai leido priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

Įstatyminė atstovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes jį priėmė neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, todėl negalima laikyti, kad byla buvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai vadovaujantis įstatymu.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje padarymas yra teismo, priimančio nuosprendį, prerogatyva, tačiau nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių, o įstatymo reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje lemtų tik neabejotinai patikima ir teisėtais būdais gauta tokia informacija. Byloje turi būti įvertintas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nors įrodymų pakankamumas teismo išvadoms pagrįsti yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, tačiau kasacinės instancijos teismas šiuo atveju sprendžia, ar apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, vadovavosi pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančia įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tai posėdyje ir buvo padaryta, detaliai ir išsamiai pakartotinai apklausti proceso dalyviai (nukentėjusysis, nuteistasis ir jo įstatyminė atstovė), ypatingas dėmesys buvo skirtas nepilnamečių liudytojų M. B., F. K. papildomai apklausai (T. 2, b. l. 161, 191), lyginant jų parodymus duotus įvairiose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose, domėtasi nuteistojo M. S. sveikatos būkle - buvo išreikalauta jo ligos istorija (T. 2, b .l .151), teismo posėdyje dėl to apklaustas teismo ekspertas psichiatras; tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų renkant ir tikrinant įrodymus, jų pakankamumą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gauti duomenys, šiuos įrodymus teismas vertino remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių, dėl to šis teismas ir padarė neteisingas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dalis įrodymų buvo gauti pažeidžiant BPK reikalavimus (liudytojų M. B., F. K., K. J., G. N. parodymai ikiteisminio tyrimo tyrėjoms), tačiau pabrėžė, kad šių liudytojų parodymai buvo ne vieninteliai ir ne paskutiniai šioje byloje ir todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai pasielgė nevertindamas jų parodymų, gautų nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Šį pažeidimą apeliacinės instancijos teismas ištaisė. Išanalizavo minėtų liudytojų teisėtai gautus parodymus tiriant ir nagrinėjant bylą, apklausė juos papildomai ir pašalinęs prieštaravimus tarp jų, padarė savo išvadas. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kodėl ir kuo remiantis apeliacinės instancijos teismas daro tokias išvadas, kuriais įrodymais vadovaujasi, kurių nevertina kaip patikimų, išdėsto šio teismo nustatytas aplinkybes, pasisako dėl M. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, pašalina iš kaltinimo tuos jo veiksmus, dėl kurių nėra surinkta įrodymų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas šioje byloje pritaikytas tinkamai, kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. S. įstatyminės atstovės V. S. kasacinį skundą atmesti