Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio mėn. 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-617-647/2007 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui ŽŪB „Naujoji Rudamina“, tretysis asmuo J. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė 2006-08-18 ieškinį ir 2007-02-08 patikslintą ieškinį, nurodydamas trečiuoju asmeniu J. K. , prašydamas priteisti iš atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 11537,28 Lt sumą bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 346,12 Lt žyminio mokesčio bei 500 Lt išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad 2002-10-24 apie 13.45 val. Mechanikų g., Vilniuje, atsikabinęs automobilio GAZ-SAZ 3502 (v/n (duomenys neskelbtini) priklausančio atsakovui, bortas sužalojo šaligatvyje stovėjusį mažametį E. M. (a/k (duomenys neskelbtini)). Automobilį eismo įvykio metu vairavo atsakovo darbuotojas – tretysis asmuo J. K. . Nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei, jis patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios dvejiems metams jam buvo nustatytas invalidumas. 2002-12-03 autotechninės ekspertizės, paskirtos Vilniaus m. VPK Kelių policijos inspektoriaus nutarimu, aktas patvirtino, kad automobilio GAZ-SAZ 3502 bortas atsikabino dėl to, kad, ilgą laiką be tinkamos techninės priežiūros eksploatuojant automobilį, atsisuko borto tvirtinimo veržlės. Baudžiamojoje byloje Nr.10-1-3183-02, kuri buvo iškelta 2002-12-12, nustatyta, kad tretysis asmuo 2002-10-24, prieš sėsdamas už automobilio GAZ-SAZ 3502 vairo, neįsitikino, kad sunkvežimio kėbulo dešiniojo borto paaukštinimas yra patikimai pritvirtintas, nestebėjo savo vairuojamos transporto priemonės būklės ir dėl to, atsisukus nepatikimai priveržtoms borto tvirtinimo veržlėms, buvo sunkiai sužalotas mažametis pėstysis. Dėl šio įvykio ieškovas nukentėjusiajam išmokėjo 11537,28 Lt draudimo išmoką patirtai žalai atlyginti. Automobilis 2002-03-14 buvo apdraustas (draudimo poliso serija (duomenys neskelbtini)) ieškovo bendrovėje transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (LR CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d., 6.264 str., 6.280 str., 6.283 str., Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p., Kelių eismo taisyklių 60 p.). Civilinė byla buvo iškelta 2006-08-19.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla.

Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinį visiškai (LR CPK 7 str., 330 str.).

Byloje nustatyta, kad automobilis GAZ-SAZ 3502, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis atsakovui, laikotarpiui nuo 2002-04-01 iki 2003-03-31 turėjo ieškovo suteiktą draudiminę apsaugą - draudimo liudijimas (polisas) (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 7). Šia sutartimi apdraustą automobilį GAZ-SAZ 3502, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2002-10-24 vairavo tretysis asmuo ir atsikabinęs automobilio bortas (1 t., b.l. 10-12) sužalojo mažametį E. M. (1 t., b.l. 10-16, 20, 37-39). Vaikui buvo 2 metams nustatytas invalidumas (1 t., b.l. 13-16), o pagal žalos atlyginimo aktą Nr. 5002/02 (1 t., b.l. 17-19) nukentėjusiajam nuo 2003-12-19 iki 2004-12-16 buvo išmokėta 11537,28 Lt žalos atlyginimo (1 t., b.l. 71-82).

Byloje kilęs ginčas dėl ieškovo UAB DK „PZU Lietuva” sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka. Šiuo atveju teisiškai reikšmingi argumentai yra dėl teisių į žalos atlyginimą perėjimo draudikui ir atsakingų už padarytą žalą asmenų atsakomybės pagal draudiko regreso reikalavimą.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad santykius, susijusius su civilinės atsakomybės draudimu, reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Specialiaisiais įstatymais sureguliuotoms draudimo šakoms ir grupėms CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos negalimumo gali būti taikoma papildomai, jeigu atitinkamo klausimo nereglamentuoja specialusis įstatymas.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 22 straipsnis įtvirtina draudiko atgręžtinio reikalavimo teisę ir jos įgyvendinimo sąlygas.

Dėl subrogacijos CK 6.111 straipsnyje nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu, o CK 6.114 straipsnyje nėra baigtinio sąrašo – pagal 5 punktą regreso tvarka reikalavimas gali pereiti įstatymo nustatytais atvejais.

Šiuo atveju byloje turi būti taikomas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas, įtvirtinantis draudiko, kuris draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atgręžtinio reikalavimo teisę, o ne CK 6.1015 straipsnio nuostata dėl subrogacijos netaikymo civilinės atsakomybės draudimo atveju. Ši nuostata netaikoma, nes privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojantis įstatymas tą klausimą yra reglamentavęs kitaip (LR CK 6.988 str. 3 d., CK 1018 str.).

Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį. Draudėjas yra asmuo, kuris sudaro draudimo sutartį su draudimo įmone (draudiku). Apdraustasis civilinės atsakomybės draudimo atveju yra draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe, yra draudžiami. Draudėjas ir apdraustasis gali sutapti. Transporto priemonių valdytojų ir savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi yra apsidraudžiama nuo didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – žalos padarymo autoavarijos metu ir iš to kylančios nuostolių dėl civilinės atsakomybės taikymo rizikos. Draudimo objektas yra transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą.

Pagal draudimo sutartį patvirtinantį polisą (duomenys neskelbtini) draudėjas yra atsakovas. Autoavarijos metu, kai buvo padaryta žala, transporto priemonę vairavo atsakovo darbuotojas. Atsakovas buvo transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojas ir darbuotojus samdantis asmuo. Atsakovui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kyla civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nepaisant to, ar žala padaryta su kalte ar be jos, o kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, - už darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264 str., 6.270 str.). Šiuo atveju atsakovas buvo ir draudėjas, ir apdraustasis nuo nuostolių rizikos dėl autoavarijoje padarytos žalos.

Transporto priemonę vairavusio asmens kaltė, vairuojant techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia Kelių eismo taisyklės, ir autoavarijai įvykus dėl šios priežasties pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra viena iš būtinų sąlygų, kuriai esant atsiranda draudiko teisė iš draudėjo (apdraustojo) reikalauti nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui išmokėtos draudimo išmokos.

Jeigu draudėjas (apdraustasis) yra juridinis asmuo, tai draudėjo (apdraustojo) darbuotojo kaltė, vairuojant techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia Kelių eismo taisyklės, ir autoavarijai įvykus dėl šios priežasties, atitinka šią sąlygą ir yra pagrindas atsirasti draudiko teisei reikalauti iš draudėjo (apdraustojo) nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos sumos.

Kolegija konstatuoja, kad atsakovo darbuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles, vairuodamas techniškai netvarkingą transporto priemonę, ir yra kaltas dėl autoavarijos, tarp atsiradusios žalos ir jo neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91.1 punktą bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę. Kolegija konstatuoja, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui. Trečiasis asmuo žalą padarė, būdamas atsakovo darbuotoju ir eidamas darbines pareigas, jo kaltė dėl žalos padarymo yra nustatyta, dėl to žalą ieškovui turi atlyginti atsakovas (CK 6. 264 straipsnis). Darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikytinas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą.

Kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas žalą priteisti iš atsakovo, į kurį pagal įstatymą turi būti nukreiptas atgręžtinis reikalavimas, nes darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai nereiškia, kad į darbuotoją, kaltą dėl autoavarijoje padarytos žalos, atgręžtinio reikalavimo neturi darbdavys, kuris draudikui atgręžtinio reikalavimo tvarka sumokėjo draudimo išmoką.

Iš darbdavio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir gali būti priteisiama, esant darbuotojo kaltei, o jeigu yra darbdavio kaltės (pvz., dėl vairuotojo išleidimo vairuoti techniškai netvarkingą transporto priemonę, dėl netinkamo darbuotojų parinkimo ir silpnos kontrolės, kad jie vairuoja techniškai netvarkingą transporto priemonę ir kt.), tai tokiu atveju atsižvelgiama į mišrią darbdavio ir darbuotojo kaltę, darbuotojo materialinės atsakomybės ribas, visiškos ar dalinės atsakomybės taikymo pagrindus (DK 254–255 straipsniai), atlygintinos žalos dydžio nustatymo taisykles (DK 257 straipsnis). Bet ši darbuotojo atsakomybė nesudaro pagrindo draudikui tiesiogiai reikalauti pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo, kuris autoavarijos metu vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kaip didesnio pavojaus šaltinį, valdomą draudėjo (apdraustojo).

Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad atlyginti už draudiminiu įvykiu padarytą žalą turi atsakovas, nes byloje nėra duomenų, panaikinančių atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ pareigą atlyginti žalą ieškovui.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama pagal pagrindinės prievolės visiško įvykdymo momentą, t.y. kai ieškovas UAB DK „PZU Lietuva” 2003-12-19 mokėjimo pavedimu pradėjo mokėti draudimo išmoką (1 t., b.l. 73).

Kadangi reikalavimas atsirado iš regresinės prievolės, tai ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pagrindinės prievolės vykdymo momento, būtent tuomet, kai UAB DK „PZU Lietuva” pradėjo mokėti draudimo išmoką (LR CK 1.127 str. 4 d.).

Tokiu būdu šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti LR CK 1.125 str. 7 d. dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

Kolegija pažymi, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2003-12-19, jai taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinys teisme pareikštas 2006-08-18, kolegija konstatuoja, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ir nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį. Kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str., 6.245 str. – 6.249 str.: CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsakovas ŽŪB „Naujoji Rudamina“ turi atlyginti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva” procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 846,12 Lt bylinėjimosi išlaidų: 346,12 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio (1 t., b.l. 3), 500 Lt dėl advokato teisinės pagalbos (1 t., b.l. 4, 5) - ieškovui, bei 15,80 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo - valstybei, nes ieškinys yra tenkinamas visiškai (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str., 6.210 str. 2 d., LR CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 93 str., 96 str., 98 str.).

Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovo UAB DK „PZU Lietuva” naudai iš atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (2 t., b.l. 4, 6) apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 88 str., 93 str., 177 str., 178 str., 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio mėn. 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti visiškai.

Išieškoti iš atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 11537,28 Lt žalai atlyginti, 846,12 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2006 m. rugpjūčio mėn. 19 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ieškovo UAB DK „PZU Lietuva” naudai.

Išieškoti iš atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 15,80 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Išieškoti iš atsakovo ŽŪB „Naujoji Rudamina“ 646,12 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB DK „PZU Lietuva” naudai.