- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-64-340/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05118-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė (pran.), Jelena Šiškina, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- UAB „Saukupa“
- Atsakovas
- UAB „Praslas“
- Trečiasis asmuo
- Danijos įmonė „UNO transport A/S“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Saukupa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saukupa“ ieškinį atsakovui UAB „Praslas“ dėl skolos už pervežimus priteisimo, trečiasis asmuo Danijos įmonė „UNO transport A/S“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl vežimo sutarties šalių ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 12 281, 50 Lt skolos už krovinių pervežimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas pagal atsakovo užsakymą atliko medienos krovinių pervežimus iš Jašiūnų į Klaipėdą. Pagal susitarimo sąlygas atsakovas įsipareigojo už parvežtą krovinį atsiskaityti per 30 darbo dienų po PVM sąskaitos - faktūros ir CMR važtaraščio gavimo. Atsakovui buvo išrašytos PVM sąskaitos - faktūros 12 281, 50 Lt sumai, atsiskaitymų terminas pagal PVM sąskaitas - faktūras baigėsi 2010-04-25, tačiau atsakovas už krovinių pervežimą neatsiskaitė. Ieškovas teigė, kad rašytinė krovinių pervežimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau krovinių pervežimo teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė, kadangi atsakovas išdavė tarptautinius krovinių pervežimo važtaraščius (CMR), priėmė PVM sąskaitas - faktūras, pripažino prievolę elektroniniu paštu. Pasak ieškovo, teisės aktai nenustato privalomos rašytinės krovinių pervežimo sutarčių formos. Ieškovo teigimu, atsakovo konkliudentiniai veiksmai įrodo krovinių pervežimo sutarties sudarymo faktą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas priėmė krovinių pervežimą patvirtinančius ir apmokėjimui skirtus dokumentus, nors 2010-07-07 raštu pranešė, kad jos atsakovui išrašytos nepagrįstai ir jas gražino. Kadangi atsakovas vengia įvykdyti pervežimo sutartimi prisiimtus prievolinius įsipareigojimus, ieškovas prašė priteisti iš jo 12281, 50 Lt skolos (b. l. 2-4).
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53-54). Nurodė, kad atsakovas organizavo medienos krovinių pervežimus iš Jašiūnų į Daniją. Viso multimodalinio pervežimo (sausuma - jūra - sausuma) organizavimui atsakovas samdė trečiąjį asmenį - Danijos kompaniją Uno transport A/S, kuriai buvo pateikti užsakymai su konkrečiomis pervežimo sąlygomis, terminais, o pastaroji, dalies krovinio vežimo maršrutui (Jašiūnai - Klaipėda) pasamdė ieškovą, todėl ieškovas buvo tarpinis vežėjas, samdytas ne atsakovo. Pažymėjo, jog atsakovas tinkamai atsiskaitė su trečiuoju asmeniu, jokių pretenzijų iš šios bendrovės dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo atsakovas negavo. Pasak atsakovo ieškovas nepateikė jokių įrodymų (sutarčių, krovinio vežimo užsakymų ir pan.), kurie patvirtintų, jog atsakovas tiesiogiai samdė ieškovą krovinių vežimui. Tarptautinių krovinių vežimo praktika rodo, kad krovinių pervežimuose įprastai dalyvauja ne vienas subjektas (krovinio savininkas, siuntėjas, gavėjas, ekspeditoriai, tarpiniai vežėjai, agentai ir pan.), šiuos subjektus paprastai sieja atskiri susitarimai dėl krovinio vežimo organizavimo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad CMR važtaraštis pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties Konvenciją (CMR) (4, 9 str.) yra dokumentas, patvirtinantis sutarties sudarymo faktą, tačiau nenurodantis su kuo sutartis yra sudaryta (su siuntėju, tarpiniu vežėju, ekspeditoriumi, gavėju). Atsakovo nuomone, ieškovo tvirtinimas, kad buvo sudarytos žodinės sutartys dėl krovinių pervežimo, neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad jokių tiesioginių užsakymų ieškovui (nei rašytinių, nei žodinių) dėl pastarojo nurodytų pervežimų nebuvo pateikęs, be to, atsakovas nėra pripažinęs skolos fakto, nes PVM sąskaitas - faktūras ieškovui grąžino 2010-07-07.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo su pareikštu ieškinį nesutiko (b. l. 149). Nurodė, kad bendrovė atsakovui organizavo medienos gabenimą įvairiarūšiu transportu iš Klaipėdos uosto į Daniją. Remiantis sutartimi, atsakovas pats organizavo gabenimą iš Vilniaus rajono (Jašiūnų) į Klaipėdos uostą. Pažymėjo, kad dėl jiems nežinomų priežasčių atsakovas pervedė 200 EUR daugiau nei buvo sutarta už krovinio nugabenimą iš Klaipėdos uosto į Daniją, todėl šią sumą sutiko grąžinti. Taip pat nurodė, kad nederino jokių sąlygų su atsakovu ir nebuvo sudarę jokių sutarčių, nepateikė jokių užsakymų ir nesudarė jokių žodinių susitarimų dėl gabenimo. Patvirtino, kad tiesiogiai ieškovui nepateikė jokių užsakymų dėl gabenimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais - užsakymais ir PVM sąskaitomis – faktūromis (b. l. 71-107) nustatė, kad atsakovas buvo krovinio siuntėjas, o trečiasis asmuo – ekspeditorius. Atsakovas organizavo krovinių pervežimus iš Jašiūnų į Daniją ir šio multimodalinio pervežimo organizavimui atsakovas samdė trečiąjį asmenį, tačiau iš užsakymų turinio, CMR važtaraščių matyti, kad trečiasis asmuo tarpiniam vežimui nuo Jašiūnų iki Klaipėdos buvo pasamdęs vežėją UAB „Saukupa“ - ieškovą. Šią aplinkybę patvirtina ir trečiojo asmens raštai, kuriuose jis pripažino, jog buvo sudaręs sutartį su subrangovu (ieškovu) dėl krovinių transportavimo iš Jašiūnų į Klaipėdą (b. l. 122) bei sutiko sumokėti gabenimo sumą (b. l. 186). Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad byloje esantys važtaraščiai, atsakovo priimtos PVM sąskaitos – faktūros, elektroninis šalių susirašinėjimas rodo tarp šalių buvus krovinių pervežimo teisinius santykius. Apklausęs tiek pas ieškovą, tiek pas atsakovą dirbančius asmenis, kurie patvirtino, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika sudaryti tik rašytinius susitarimus dėl krovinių pervežimų, tuo tarpu byloje nustačius, kad tarp ieškovo ir atsakovo rašytinių susitarimų dėl dalinio krovinio pervežimo nebuvo bei nesant duomenų apie tai, kad atsakovas būtų akceptavęs ieškovui krovinio pervežimus, teismas konstatavo, jog teisinių pervežimo santykių tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo. Teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo kontekste atsakovas nėra užsakovas, nes trečiasis asmuo daliai pervežimų pasamdė ieškovą, dėl ko su pastaruoju už dalį pervežimų turėjo atsiskaityti trečiasis asmuo. Byloje esančių duomenų pagrindu teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta pagalbinė sutartis, t.y. trečiasis asmuo, kaip ekspeditorius, sudarė sutartį dėl tarpinio pervežimo su ieškovu, kaip faktiniu vežėju. Tuo tarpu atsakovą, kaip siuntėją, siejo krovinių ekspedicijos sutartis su trečiuoju asmeniu. Jeigu ekspeditorius savo vardu sudaro vežimo sutartį su vežėju, tai santykiuose su kita sutarties šalimi jis veikia jau ne kaip ekspeditorius, o kaip siuntėjas (CK 6.808 str.). Taigi siuntėjas (šiuo atveju trečiasis asmuo) privalo sumokėti vežėjui (ieškovui) už krovinio pervežimą. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl krovinių pervežimo teisinių santykių nebuvimo tarp šalių. Apelianto manymu, nors šalių ir nesiejo rašytinė krovinių pervežimo sutartis, tačiau byloje esančių įrodymų, tokių kaip atsakovo išduoti tarptautiniai krovinių pervežimo važtaraščiai (CMR), atsakovo priimtos PVM sąskaitos-faktūros, elektroninis šalių susirašinėjimas, pagrindu darytina išvada, kad atsakovas pripažino prievolės atsiskaityti egzistavimą. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje krovinių pervežimo teisinių santykių atsiradimo pagrindu gali būti apsikeitimas užsakymais, raštais, elektroniniais laiškais, žodžiu ir tam nėra būtina rašytinė sutartis. Atsakovo konkliudentiniai veiksmai ir tai, kad atsakovas priėmė krovinių pervežimą patvirtinančius ir jų apmokėjimui skirtus dokumentus, nors 2010-07-07 raštu minėtus dokumentus grąžino ir teigė, jog jie išrašyti nepagrįstai, įrodo krovinių pervežimo sutarties sudarymo faktą. Apelianto manymu, tai, kad tarp šalių yra susiformavusi praktika sudarinėti rašytines sutartis dėl krovinių pervežimo, nepaneigia aplinkybės, kad šiuo konkrečiu pervežimo atveju negalėjo būti sudaryta žodinė krovinio pervežimo sutartis, tuo labiau, kad sutartiniai santykiai šalis siejo jau ir anksčiau, todėl atsakovu buvo pasitikima. Apeliantas taip pat mano, jog byloje apklaustų liudytojų parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi apklausti asmenys yra priklausomi nuo darbdavio – atsakovo ir negali būti objektyvūs. Apeliantas ginčija išvadą dėl krovinio pervežimo santykių buvimo tarp jo ir trečiojo asmens, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Apeliantas abejoja ir dėl atsakovo iniciatyva trečiojo asmens pateiktų dokumentų teismui autentiškumo ir kilmės. Apeliantas atkreipia dėmesį į skirtingų trečiojo asmens pozicijų buvimą: atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo neigia bet kokį ryšį tarp jo ir apelianto, tačiau atsakovo atstovo iniciatyva vėliau pateikiamas raštas, kuriame nurodomos visiškai priešingos aplinkybės. Pažymėtina, kad šis raštas pasirašytas nenurodant pavardės, pareigų ir antspauduotas ne įmonės antspaudu, todėl teismas neturėtų tokio dokumento vertinti kaip neginčytino įrodymo apie susitarimo dėl krovinio pervežimo tarp apelianto ir trečiojo asmens buvimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas viso multimodalinio vežimo organizavimui pasamdė trečiąjį asmenį, kuris tarpiniam vežimui pasamdė ieškovą. Atsakovas visiškai apmokėjo trečiajam asmeniui už visą krovinio vežimo maršrutą, byloje esantys CMR važtaraščiai patvirtina, kad į mokėjimus trečiajam asmeniui buvo įskaičiuotas ir mokėjimas už maršruto dalį Jašiūnai – Klaipėda, už kurią buvo atsakingas ieškovas. Atsakovas pažymėjo, kad su atsakovu nebuvo sudaręs jokio susitarimo ar užsakymo šio krovinio daliniam vežimui, tuo tarpu ankstesni tarp šalių vykdyti vežimai buvo atliekami tik pasirašius atitinkamą užsakymą krovinio pervežimui ir jame numatant detalias vežimo sąlygas. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų parodymai, kurie negali būti vertinami kritiškai vien dėl to, kad liudytojai dirba atsakovo įmonėje. Atsakovo nuomone, nepagrįstos apelianto abejonės dėl trečiojo asmens pateiktų į bylą raštų autentiškumo ir kilmės, nes raštas pasirašytas ant trečiojo asmens įmonės blanko ir iš parašo vizualiai matyti, kad raštą pasirašė tas pats asmuo, kuris pasirašė ir atsiliepimą. Svarbu ir tai, kad trečiojo asmens pateiktas raštas neprieštarauja ir byloje surinktiems įrodymams bei liudytojų parodymams. Pažymėtina, kad atsakovas dar iki ieškinio pateikimo ieškovui nurodė, kad jo sąskaitos grąžinamos kaip išrašytos ne tam asmeniui ir atsakovas tik tarpininkauja frachto sumokėjimo ieškovui klausimu. Atsakovo nurodyti įrodymai, patvirtina aplinkybę, jog atsakovas visą krovinio vežimą užsakė atlikti trečiajam asmeniui, kuris tarpiniam vežimui nusisamdė ieškovą, todėl pastarajam frachtą už dalies maršrutą privalo sumokėti trečiasis asmuo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas; sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 185, 263 str.).
Byloje kilo ginčas dėl vežimo sutarties šalių ir atsiskaitymo už suteiktas vežimo paslaugas; jokių rašytinių sutarčių tarp šalių ir trečiojo asmens sudaryta nebuvo, taigi teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai rėmėsi byloje surinktais rašytiniais įrodymais - tarptautiniais krovinio pervežimo važtaraščiais (CMR) atsakovo pateiktais užsakymais ir PVM sąskaitomis-faktūromis ir kitais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad 2010 m. kovo 22-23 d. buvo atlikti 9 medienos krovinių pervežimai iš Jašiūnų, Vilniaus rajono į Daniją; krovinį nuo Jašiūnų iki Klaipėdos pervežė ieškovas; ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Teismas, vadovaudamasis atsakovo paaiškinimais, rašytinais įrodymais – užsakymais bei trečiojo asmens 2011-01-12 raštu padarė išvadą, kad atsakovo užsakymu medienos pervežimus iš Lietuvos į Daniją organizavo trečiasis asmuo Danijos įmonė „Uno transport A/S“, kuri buvo ekspeditorius ir turi atsiskaityti su ieškovu už atliktą pervežimą nuo Jašiūnų iki Klaipėdos; atsakovas sutartinių santykių su ieškovų neturėjo, todėl neturi prievolės atsiskaityti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu: CMR važtaraščių ir atsakovo pateiktų užsakymų duomenimis atsakovas ir trečiasis asmuo buvo susitarę dėl visų esminių pervežimo sąlygų. Palyginus ieškovo pateiktų CMR važtaraščių ir atsakovo užsakymų turinį matyti, kad ieškovo ir atsakovo esminės vežimo sąlygos (terminai, krovinio pakrovimo vietos ir kt.) sutampa; CMR važtaraščiuose ir ieškovo PVM sąskaitose – faktūrose nurodyti automobilių, kurie vykdė transportavimą nuo Jašiūnų, valstybiniai numeriai sutampa su trečiojo asmens pateiktuose sąskaitose nurodytais automobilių valstybiniais numeriais (b.l. 6-17, 71-106). Tai reiškia, kad trečiajam asmeniui Danijos įmonė „UNO transport A/S“ buvo užsakytas pervežimas nuo Jašiūnų iki Danijos, trečiasis asmuo pareikalavo iš atsakovo atsiskaityti už krovinio gabenimą nuo Jašiūnų geležinkelio stoties iki galutinio taško Danijoje, o atsakovas atsiskaitė už visą vežimą su trečiuoju asmeniu, t.y. pervežimo dalį nuo Jašiūnų iki Kalipėdos ieškovas galėjo atlikti pagal trečiojo asmens užsakymą. Įrodymų apie ieškovo tiesioginius sutartinius santykius su atsakovo byloje nėra. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė pagrįsta išvadą, kad krovinio vežimo nuo Jašiūnų iki Klaipėdos uosto sutartiniai santykiai susiformavo tarp ieškovo ir trečiojo asmens – Danijos įmonės. Taigi apeliantas be pagrindo teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų tokiai teismo išvadai. Priešingai, bylos rašytinai įrodymai nurodo, kad dėl krovinio gabenimo nuo Jašiūnų iki galutinio taško Danijoje atsakovas buvo susitaręs su Danijos įmone – ekspeditoriumi, su ja ir atsiskaitęs; ieškovas vykdė tik pervežimo dalį kaip trečiojo asmens subrangovas.
Apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo nesivadovavo palankiu ieškovui trečiojo asmens atsiliepimu, kuris yra vienas pagrindinių procesinių dokumentų ir turi įrodymo vertę CPK 177 str. prasme; jame trečiasis asmuo neigia bet kokį ryšį su ieškovo įmone. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas be pagrindo pasirėmė trečiojo asmens 2011-01-12 raštu, adresuotu atsakovo atstovui advokatui V. P., kuriame nurodyta, kad UAB „Praslas“ užsakė Danijos įmonės paslaugas 9 medienos krovinių pervežimui iš Jašiūnų į Daniją ir kad įmonė sudarė sutartį su subrangovu UAB „Sankaupa“ transportuoti paminėtus krovinius iš Jašiūnų į Klaipėda, t.y. nuodytos priešingos aplinkybes (b.l. 121-122). Apelianto vertinimu, šis raštas yra abejotinas dėl jo kilmės ir autentiškumo.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Trečiojo asmens procesinis dokumentas (atsiliepimas) yra rašytinis įrodymas (CPK 186 str.), tačiau teismas pagrįstai jį vertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Civilinio proceso įstatymas numato teismo pareigą vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje (CPK 185 str.). Iš tikrųjų atsiliepime Danijos įmonė nurodė, kad 2010 m. kovo mėnesį organizavo medienos gabenimą iš Klaipėdos uosto į Daniją įmonei UAB „Praslas“; UAB „Praslas“ pati organizavo medienos gabenimą iš Vilniaus rajono į Klaipėdos uostą. Danijos įmonė nederino jokių sąlygų su UAB „Sankaupa“, niekada nesudarė jokių sutarčių ir jokių žodinių susitarimų dėl krovinių gabenimo; pažymėjo, kad dėl nežinomų priežasčių UAB „Praslas“ pervedė už pervežimą 200 EUR daugiau, negu buvo sutarta (b.l.148- 149) t.y. teigia, kad neturėjo jokių sutartinių santykių su ieškovu. Tačiau šis teiginys prieštarauja kitiems byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems faktą, kad visas pervežimas buvo užsakytas trečiajam asmeniui, trečiasis asmuo pareikalavo atsiskaityti už visą pervežimą ir priėmė iš atsakovo užmokestį už visą pervežimą, tame tarpe ir už ieškovo įvykdytą pervežimo dalį. Trečias asmuo tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; faktas, kad ieškovas atliko pervežimo dalį, atsakovo ir trečiojo asmens neginčijamas, už atliktą darbą turi būti atsiskaityta. Esant tokioms aplinkybėms trečiasis asmuo buvo suinteresuotas išdėstyti bylos aplinkybes subjektyviai. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino trečiojo asmens atsiliepimo turinį ir juo nesivadovavo, tuo labiau, kad vėlesniais raštais trečiasis asmuo patvirtino, kad buvo sudaręs sutartį su ieškovu ir pasiūlė grąžinti dalį gauto užmokesčio - 200 EUR. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymų vertinimo taisyklių teismas nepažeidė, apelianto abejonės dėl teismo nešališkumo nepagrįstos.
Apelianto abejonės dėl trečiojo asmens 2011-01-12 rašto kilmės ir autentiškumo pagrįstos aplinkybe, kad šis raštas buvo pateiktas į bylą atsakovo atstovo - advokato. Proceso dalyvio atstovas - advokatas turi teisę rinkti ir teikti teismui įrodymus (LR Advokatūros įstatymo 44 str.). Kitų argumentų ar įrodymų apie 2011-01-12 rašto suklastojimą teismui nepateikta, todėl apelianto argumentas atmetamas (CPK 184 str.).
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Duomenų apie atsakovo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme į bylą nepateikta. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.