- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-18
- Bylos Nr.
- 1S-1177-626/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vitalija Norkūnaitė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi asmens, kuriam pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė - A. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, kuria A. V. pratęstas ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d., nutartimi pripažinta, jog A. V., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 145 straipsnio 2 dalyje, pritaikant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartimi asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – A. V., apeliacinis skundas atmestas. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d., 2012 m. balandžio 6 d. nutartimis stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęstas. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d., nutartimi A. V. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kuri vėliau buvo pratęsta 2013 m. gegužės 6 d. bei 2013 m. lapkričio 13 d. teismo nutartimis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi A. V. priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartimi A. V. buvo pratęstas priverčiamųjų medicinos priemonių – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymas.
Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. birželio 25 d. gautas VšĮ Centro poliklinikos teikimas dėl A. V. taikomo priverstinio pobūdžio priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pratęsimo.
Skundžiama 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi VšĮ Centro poliklinikos teikimas tenkintas ir A. V. pratęsta Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonės – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis 6 (šešiems) mėnesiams. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. V. sveikatos būklė iš esmės nėra pagerėjusi, stebimas jo nerimastingumas, išryškėjęs reikšmingumas, įtarumas, neigiamos nuostatos, priešiškumas, persekiojimo idėjos, žema tolerancija frustracijai. Bei konstatavo, jog priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymas A. V. yra būtinas, ir tęstinas, siekiant užtikrinti gydymo tęstinumą bei išvengti psichikos sveikatos pablogėjimo ateityje.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui A. V. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad yra išnykęs reikalas tokią priemonę taikyti, teismo išvados absurdiškos ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių, grindžiamos prielaidomis ir komisijos išvadoje nurodytomis melagingomis žiniomis, nepatvirtintos įrodymų. Teismo nutartį vertina kaip psichologinį spaudimą jam, dėl galimo kišimosi į jos veiklą, kai ji vykdė teisingumą. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo neteisėtos sudėties. Taip pat nurodo, kad nepasitiki Vilniaus apygardos teismo teisėjais Audriu Cininu, Stasiu Lemežiu, Jurgita Mačionyte ir Artūru Šumsku bei reiškia jiems nušalinimą. Prašo jo skundo nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Nurodo, jog apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad jo sveikatos būklė gerėja, bei padarė neteisingą išvadą, kad jis ir toliau turi būti gydomas. Pabrėžia, jog šioje psichiatrijos ligoninėje jį gydo pensinio amžiaus gydytojai, kurių metodai yra pasenę bei kurie ligonio istorijoje parašo daug melo.
Teigia, kad jau keletą metų yra persekiojamas, t. y. šiurkščiai varžomos jo konstitucinės teisės už jo nekonformistines bei demokratines pažiūras, vykdytą ir nebevykdomą pilietinę pareigą dėl Konstitucinės santvarkos įgyvendinimo Lietuvoje; jis, jo sutuoktinė ir vaikas yra persekiojami ir terorizuojami valstybinių institucijų, korumpuotų Alytaus policijos komisarų ir prokuratūros pareigūnų.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į pateiktą skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai A. V. pratęsė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, todėl tenkinti jo skundą nėra pagrindo.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Teismui pateiktos Psichikos sveikatos klinikos specialistų komisijos išvados dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo duomenų matyti, jog susitikimų metu išryškėja apelianto nerimastingumas, išliekantis opoziciškumas aplinkai, įtarumas, neigiamos nuostatos, priešiškumas, persekiojimo idėjos ir kt. Apeliantas toliau rašo raštus įvairioms institucijoms, jo žema tolerancija frustracijai, stokoja emocinės pusiausvyros. Atsižvelgdama į tai gydytojų komisija vienbalsiai rekomendavo pratęsti apeliantui priverstinį ambulatorinį gydymą. Taigi, visi šie pirmiau aptarti duomenys rodo, jog šiuo metu nėra pagrindo nebetęsti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.
Vertinant su apelianto psichikos būkle susijusį socialinį pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į jo padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį. Iš aukštesnės instancijos teismui pateiktos medžiagos ir LITEKo duomenų matyti, kad šis asmuo darė pavojingas veikas, susijusias su grasinimais susprogdinti valstybės įstaigą. Šiuo metu apeliantas taip pat jaučiasi persekiojamas ir skriaudžiamas Lietuvoje, teigia, jog prieš jį vykdomas genocidas bei norima susidoroti, ir toliau ypač neigiamai atsiliepia apie Alytaus valdžią, policijos komisarus ir prokurorus. Tai patvirtina ir LITEKo duomenys dėl 2015 m. pateiktų skundų valstybės institucijoms, kuriuos atsisakyta priimti. Iš Psichikos sveikatos klinikos specialistų komisijos išvados matyti, kad apelianto kritika ligai yra paviršutiniška, jis neigia grasinęs ir jaučiasi neteisingai apkaltintas.
Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad A. V. socialinis pavojingumas dar išlikęs. Šių aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą jam ir toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę.
Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas atmeta skundo argumentus dėl neva nepakankamai profesionalių gydytojų bei melagingų duomenų įrašymo į išvadą, apylinkės teismo teisėjo šališkumo, nes byloje nėra nustatyta jokių duomenų, leidžiančių abejoti šių specialistų ir teismo kompetencija bei atliekamu darbu. Priešingai, subjektyvus apelianto vertinimas negali būti priežastimi, leidžiančia kelti klausimą dėl ligoninėje dirbančių specialistų ar apylinkės teismo teisėjo kvalifikacijos, darbo bei kompetencijos.
Atsižvelgus į visas aukščiau išvardytas aplinkybes akivaizdu, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atmesti A. V. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.