Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-30 · Administracinė byla Nr. I-6818-968/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
I-6818-968/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01344-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Rytis Krasauskas, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Mindaugas Kazlauskas
Kategorijos
  • 3.1Teismo sprendimas
Administracinė byla Nr. I-6818-968/201Proceso Nr. 3-61-3-01344-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. M. (J. M.) ir jo atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vidai Juciūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas J. M. su skundu (t. I, b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2014-02-17 sprendimą Nr. (15/5-11)-10K-7053 (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/5-11)-10K-7053) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjo J. M. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Taip pareiškėjas 2014-05-09 pateikė prašymą pradėti norminę bylą ir ištirti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 24, 28, 74, 89 punktų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo ir Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatoms.

2. Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia šiais argumentais:

Jis Lietuvos Respublikoje gyvena turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2008-04-03, t. y. beveik 6 metus. Leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti mokymosi pagrindu, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, kuri įsigaliojo 2013-01-01, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, į pragyventą laiką Lietuvos Respublikoje įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gyvena turėdamas leidimą laikinai gyventi mokymosi tikslais nuo 2008-04-03. Iki įsigaliojant Įstatymo 53 straipsnio 9 dalies pakeitimui (t. y. iki 2013-01-01) jis Lietuvos Respublikoje jau buvo pragyvenęs 4 metus ir 8 mėnesius, ir šis pragyventas laikas, vadovaujantis principu lex retro non agit, negali būti skaičiuojamas įskaitant tik pusę laiko. Nuo 2013-01-01 iki dabar pareiškėjas jau yra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje metus ir du mėnesius, šis laikas gali būti skaičiuojamas įskaitant į pragyventą laiką tik pusę laikotarpio t. y. įskaitant tik 7 mėnesius. Pareiškėjo nuomone, jis Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą laikinai gyventi yra pragyvenęs 5 metus ir 3 mėnesius.

Migracijos departamento sprendime nurodoma, kad Įstatymo 53 straipsnis nuo 2013-01-01 papildytas 9 dalimi, siekiant įgyvendinti 2003-11-25 Tarybos direktyvos 2003/109/EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“ (toliau – Direktyva) 4 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą. Lietuvos Respublika minėtą direktyvą įgyvendino 2006-11-28 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą (Nr. X-924), tačiau Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pastraipos nuostatos Lietuvos Respublikoje nebuvo įgyvendintos, šiuo atveju Lietuva nepasinaudojo Direktyvoje numatyta galimybe.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdyje iš esmės remdamasis skunde išdėstytais motyvais prašė skundą tenkinti.

3. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 15–17). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Nuostata, kad į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą užsieniečiui, kuris ketina mokytis, Įstatymas papildytas priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1,2, 6, 9, 10, 11, 12¹, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49¹, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140¹, 141¹ straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44¹, 49³, 98¹, 99¹, 103¹, 105, 105¹, 105², 105³, 105⁴, 106¹ straipsniais ir 12², 13, 14, 15, 16, 18, 20, 14⁵ straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį 2013-01-01. Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką. Pažymėtina, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013-01-01. Pakeitimo įstatymas nenustato jokių išimčių tiems asmenims, kurie turėjo leidimus laikinai gyventi ketindami mokytis, tačiau nebuvo pateikę prašymų išduoti leidimo nuolat gyventi. Taigi, po 2013-01-01 pateikti asmenų prašymai duoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu yra nagrinėjami vadovaujantis Pakeitimo įstatymo nuostatomis, t. y., išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje, gali būti įskaičiuojama tik nuo 2013-01-01, priešingu atveju būtų pažeidžiamas lex retro non agit principas. Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 11, 14, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad, vadovaujantis teisės principu lex retro non agit, „nei įstatymu, nei poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius“. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad teisiniai santykiai dėl leidimo nuolat gyventi įgijimo nebuvo prasidėję (pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi). Taigi, ginčijamas sprendimas atitinka lex retro non agit principą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdyje iš esmės remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai svarbios faktinės aplinkybės:

1.1. Pareiškėjas nuo 2008-04-03 turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (leidimas Nr. LT7230923 galiojo nuo 2008-04-03 iki 2008-08-31, leidimas Nr. LT7236686 – nuo 2008-09-01 iki 2009-08-31, leidimas Nr. LT7249687 – nuo 2009-09-01 iki 2010-08-31, leidimas Nr. LT7260005 nuo 2010-09-03 iki 2011-04-08, leidimas Nr. LT7265929 – nuo 2011-04-06 iki 2011-08-31, leidimas Nr. LT7269955 – nuo 2011-08-31 iki 2012-08-31, leidimas Nr. LT7308585 – nuo 2012-09-01 iki 2013-09-01, leidimas Nr. LT7329123 – nuo 2013-09-01 iki 2014-08-31). Šie leidimai išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, t. y. dėl to, kad pareiškėjas ketina įgyti išsilavinimą, mokytis švietimo įstaigoje, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose (t. I, b. l. 49–56).

Dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.

1.2. Pareiškėjas 2013-04-10 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje (t. I, b. l. 24). Migracijos departamentas 2013-04-03 raštu Nr. (15/5-11)- 10K-16085 (t. I, b. l. 22) atsakydamas į minėtą pareiškėjo prašymą paaiškino, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 6 dalį leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, o pagal Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis (ketina mokytis). Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, todėl jam gali būti įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, ir pabrėžė, kad visi leidimai laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduoti kaip užsieniečiui, kuris ketino mokytis, o ne kaip šeimos nariui. Migracijos departamento 2013-04-03 rašte Nr. (15/5-11)-10K-16085 (t. I, b. l. 22) pareiškėjui išaiškinta teisė atsakymą apskųsti administraciniam teismui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, jog Migracijos departamento rašte Nr. (15/5-11)-10K-16085 (t. I, b. l. 22) nurodyta jo surašymo data yra ankstesnė nei pareiškėjo Migracijos departamentui pateikto prašymo (t. I, b. l. 24) išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, į kurį šiuo raštu yra atsakyta. Teismo nuomone, šis nesutapimas vertintinas kaip rašymo apsirikimas, o tai, kad pareiškėjas šio atsakymo neskundė, leidžia daryti išvadą, kad jam į 2013-04-10 prašymą Migracijos departamentas raštu Nr. (15/5-11)-10K-16085 atsakė įstatymuose nustatytais terminais, taip pat tai, kad šis atsakymas buvo aiškus ir suprantamas.

2.3. Pareiškėjas 2014-02-12 Migracijos departamentui pateikė prašymą (t. I, b. l. 20–21) priimti prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje ir su šiuo prašymu susijusius dokumentus, o prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, jo nuomone, nuo 2008-04-03 turėdamas leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, atitinka reikalavimą būti pragyvenusiam Lietuvoje 5 metus.

Į pareiškėjo 2014-02-12 prašymą Migracijos departamentas atsakė priimdamas 2014-02-17 sprendimą Nr. (15/5-11)-10K-7053, kuris yra ginčijamas šioje administracinėje byloje. Šis sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto reikalavimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes nėra Lietuvoje pragyvenęs nustatyto laikotarpio. Taip pat ginčijamame sprendime nurodyta, kad po 2013-01-01 pateikti asmenų prašymai išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu nagrinėjami vadovaujantis Pakeitimo įstatymo nuostatomis, t. y. išduodant užsieniečiui leidimą nuolat gyventi, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis.

2. Šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. (15/5-11)-10K-7053 pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė jam išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje ir netinkamai taikė nuo 2013-01-01 galiojantį Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenims, turintiems leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, nustatytas reikalavimas būti pragyvenusiems Lietuvoje 5 metus.

Pažymėtina, kad šioje byloje nebus nagrinėjama, ar pareiškėjas turi teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje remiantis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais; tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

3. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina, kad leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 53 straipsnyje, kuriame, inter alia, nustatyta, kad: leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (1 dalies 8 punktas); leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuojama tik pusė laiko, pragyvento Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis (9 dalis (2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2189 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01)).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymas 53 straipsnio 9 dalimi papildytas įsigaliojus Įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui, o Įgyvendinimo įstatymo 62 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, inter alia, šio įstatymo įsigaliojimo ir taikymo tvarka, nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį (kurioje nustatyta, kad Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus), įsigalioja 2013-01-01 (1 dalis), prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką (2 dalis).

Nurodytą teisinį reguliavimą vertinant šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, konstatuotina, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 9 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 62 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą reguliavimą pareiškėjas J. M., kuris, kaip nustatyta šioje byloje, turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turėjo būti šiuo pagrindu be pertraukos Lietuvoje faktiškai pragyvenęs:

– 5 metus, jeigu šis laikotarpis būtų suėjęs ir jis prašymą duoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje būtų pateikęs iki 2013-01-01;

– 10 metų, jeigu šis laikotarpis būtų suėjęs ir jis prašymą duoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje būtų pateikęs po 2013-01-01.

Kilusio administracinio ginčo kontekste, be kita ko, pabrėžtina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010-10-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

4. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. M. leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo 2008-04-03; taigi iki 2013 metų sausio 1 dienos jis be pertraukos Lietuvoje faktiškai buvo pragyvenęs beveik 4 metus ir 8 mėnesius. Vadinasi, iki 2013-01-01 pareiškėjas neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų kriterijų, todėl neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą prašymą išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu Migracijos departamentui pateikė 2013-04-10 (t. I, b. l. 24), o antrąjį, kurį išnagrinėjus priimtas ginčijamas sprendimas, – 2014-02-12 (t. I, b. l. 20–21), taigi jau po 2013 metų sausio 1 dienos. Vadinasi, abu šie prašymai turėjo būti nagrinėjami, inter alia, taikant Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, t. y. nagrinėjant prašymą pareiškėjas J. M., kuris, kaip nustatyta šioje byloje, turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, išduotus vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turėjo būti šiuo pagrindu be pertraukos Lietuvoje faktiškai pragyvenęs 10 metų.

Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis principu lex retro non agit jo atveju turi būti taikoma išimtis iš Įstatymo 53 straipsnio 9 dalyje ir Įgyvendinimo įstatymo 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo. Teismas pažymi, kad Įstatyme, Įgyvendinimo įstatyme nei eksplicitiškai, nei implicitiškai tokios išimties taikymas nėra įtvirtintas. Kaip neturintys jokios įtakos aiškinat šiai bylai aktualų teisinį reguliavimą vertintini ir pareiškėjo pateikti argumentai, susiję su Direktyvos įgyvendinimu.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdamas administracinę procedūrą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. (15/5-11)-10K-7053, gero administravimo principo imperatyvų nepažeidė, t. y. laikėsi teisės aktų nuostatų, nebuvo šališkas ar neobjektyvus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad į raštu pateiktus pareiškėjo prašymus įstatymuose nustatyta tvarka buvo teikiami atsakymai (t. I, b. l. 18–19, 22–23), o priimtas ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, kad Sprendimas Nr. (15/5-11)-10K-7053 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Migracijos departamentas Sprendime Nr. (15/5-11)-10K-7053 pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto reikalavimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes nėra Lietuvoje pragyvenęs nustatytą laikotarpį, toks sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį naikinti nėra. Vadinasi, pareiškėjo J. M. skundas, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento 2014-02-17 sprendimą Nr. (15/5-11)-10K-7053, atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Pareiškėjas J. M. teismo prašo, inter alia, įpareigoti Migracijos departamentą priimti jo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui yra raštu pateikęs du prašymus išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje (t. I, b. l. 24, 20–21), į juos įstatymuose nustatyta tvarka buvo pateikti atsakymai (t. I, b. l. 18–19, 22–23). Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad J. M. yra pateikęs prašymus išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, jie Migracijos departamente buvo priimti ir nustatyta tvarka išnagrinėti, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Migracijos departamentą priimti jo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjas 2014-05-09 pateikė prašymą pradėti norminę bylą ir ištirti vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo ir Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintoms Taisyklėms.

Pažymėtina, kad prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla gali paduoti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis). LVAT, aiškindamas šioje normoje vartojamą formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“ yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte nustatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje keliamų bylos nagrinėjimo administraciniame teisme sąlygų, kurios suponuoja, kad turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kuriam išspręsti ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr. LVAT 2011-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011). Pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinis teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Šiame kontekste pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas ryšium su individualia byla nėra savitikslis dalykas, toks patikrinimas turi padėti ir būti naudingas teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu). Administracinis teismas neturi teisės inicijuoti norminės bylos tokio prašymo, kurio išsprendimas neturės jokios reikšmės nagrinėjamos individualios bylos baigčiai, pagrindu (žr. LVAT 2009-02-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).

Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktuose įtvirtintomis teisės normomis sureguliuota prašymų išduoti leidimą nuolat gyventi teikimo ir nagrinėjimo tvarka, o savo prašymą pradėti norminę bylą dėl vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktų teisėtumo pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su prašymų išduoti leidimą nuolat gyventi teikimu ir nagrinėjimu. Kartu pažymėtina ir tai, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. (15/5-11)-10K-7053, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2014-02-12 Migracijos departamentui pateiktą prašymą (t. I, b. l. 20–21), o šiame sprendime kaip nepagrįstas atmestas J. M. prašymas įpareigoti Migracijos departamentą priimti jo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktai neturi esminės įtakos sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. (15/5-11)-10K-7053 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šiam ginčui išspręsti nėra reikalinga ištirti minėtų Tvarkos aprašo punktų teisėtumą. Vadinasi, yra pagrindas pareiškėjo 2014-05-09 pateiktą prašymą pradėti norminę bylą dėl vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktų atitikties Viešojo administravimo įstatymo ir Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintoms Taisyklėms, atmesti kaip nepagrįstą, t. y. kaip nesusijusį su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą ir prašymą ištirti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo 24, 28, 74, 89 punktų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo ir Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių reikalavimams atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Arūnas DirvonasRytis KrasauskasIrena Paulauskienė