Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

į teismo posėdį neatvykus pareiškėjui R. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kybartų pataisos namų atstovui,

rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skunde pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Dėl senaties termino taikymo.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atskirais laikotarpiais būdamas Kybartų PN. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė atsikirtimą, kuriame nurodė, jog jo manymu senaties termino taikymas jo atveju negali būti taikomas (t. II, b.l. 44). Atsakovas teismui pateikė prašymą taikyti trejų metų senaties terminą (t. II, b.l. 32).

Įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Kybartų PN buvo laikomas perpildytose kamerose, nežmoniškomis sąlygomis, patyrė dideles emocines kančias t. y. būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas tuo metu, kai buvo pataisos namuose, patyrė tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kurie reiškia, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 22 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas mano, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. gegužės 22 d. (t. I, b.l. 8), svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki pareiškėjas išvyko iš Kybartų PN (iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo pervežtas 2012 m. rugsėjo 27 d. (t. I, b.l. 14-15).) Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl ploto normos pažeidimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta teisė į 5 kv.m. plotą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punkte (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 2.2 punktu ši higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktai – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.) pareiškėjui atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose, laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. kovo 5 d. (10 dienų), nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 10 d. (4 dienas), nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. birželio 7 d. (3 dienas) ir nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. (9 dienas), viso 26 dienas nebuvo užtikrinta teisė į 3,6 kv.m. plotą (t. I, b.l. 14-15; t. II, b.l. 34-35). Kitaips laikotarpiais tiek baudos izoliatoriaus kamerose, tiek drausmės grupėje pareiškėjui buvo užtikrinamas didesnis nei 3,6 kv.m. plotas. Tačiau, atsakovas nepateikė duomenų, kur pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. vasario 24 d., todėl atsakovui nepateikus įrodymų, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė minimalią ploto normą, nepaneigtos aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog 2 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą. Taigi, viso 28 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta, vienam asmeniui tenkanti, teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aukščiau nurodytais laikotarpiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam atliekant bausmę drausmės grupėje ir baudos izoliatoriuje buvo prastas apšvietimas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų neužtikrinimu, t.y. kameroje buvusio netinkamo apšvietimo.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima vertinti Kybartų pataisos namuose esantį apšvietimą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais. Kybartų PN nebuvo rekonstruoti, tai patvirtina, byloje esanti Kybartų pataisos namų ūkio skyriaus pažyma (t. II, b.l. 33). Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl nustatytas mažesnis dieninės apšvietos koeficientas nebūtų laikomas pažeidimu. Dėl dirbtinės patalpų apšvietos, byloje pateikta ūkio skyriaus pažyma patvirtina, jog ginčo laikotarpiu patalpose buvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas (t. II, b.l. 33). Taigi, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl dieninės ir dirbtinės apšvietos normos neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo, dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl emocinių išgyvenimų, depresijos, į gydytojus nesikreipė. Atvirkščiai, prieš pareiškėją patalpinant į baudos izoliatoriaus kamerą, jo sveikata būdavo tikrinama ir daugeliu atveju pareiškėjas sveikata nesiskundė (t. I, b.l. 28-37). Byloje yra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl konflikto ir muštynių su kitais nuteistaisiais buvo sužalotas, dėl to jam skaudėjo koją, šonkaulius, tačiau šie sveikatos nepatogumai yra paties pareiškėjo sąmoningo apsisprendimo konfliktuoti pasekmė, o ne pataisos namų neatitikimo higienos normoms pasekmės. Todėl, vertinant visus surinktus duomenis, teismo manymu nustatyti ploto pažeidimai, nebuvo nepertraukiami ir ilgiausias jų truko 10 dienų, todėl pareiškėjui negalėjo kilti tokio lygio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. Be to, byloje iš surinktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą, matyti, jog pastarasis dėl psichologinės depresijos į gydymo įstaigą ginčo laikotarpiu nesikreipė.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Kybartų PN 28 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Kybartų PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t.y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 28 paras, teismas pastebi, kad ploto norma buvo pažeista nežymiai, tik 0,38 kv.m., tačiau teismo vertinimu nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į baudos izoliatoriaus kameras buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio – t.y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. N. , a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.