- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-12
- Bylos Nr.
- 1A-629-634/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00142-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Giedrius Endriukaitis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- G. R.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgio Kiškio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant G. R. dirbti ar registruotis darbo biržoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš G. R. civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 3544,58 eurai turtinės žalos atlyginimo.
Iš G. R. civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 2949,69 eurai turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 15 d., apie 08.40 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomos sutartį, kurios pagrindu išsinuomojo diržinę šlifavimo mašiną medinių grindų šlifavimui „Bona“, kurios vertė 3544,58 eurai, kurios pagal nuomos sutarties sąlygas iki 2017 m. vasario 23 d. negrąžino, nesilaikė įrankių nuomos sutarties sąlygų, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įtraukė į jiems nenaudingą sandorį ir pasisavino jam patikėtą svetimą turtą – diržinę šlifavimo mašiną medinių grindų šlifavimui „Bona“, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3544,58 eurų turtinę žalą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2017 m. vasario 15 d., apie 9.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdamas įmonės direktoriumi, pagal 2017 m. vasario 10 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą nuomos aktą – sutartį, išsinuomojo siurblį „VCE 45 L AC“ su automatiniu nusivalymu FLEX, kurio vertė 555,29 eurai, ir grindų šlifavimo mašiną „BONA 0934AMO“, kurios vertė 1737 eurai, kurių pagal žodinį susitarimą iki 2017 m. vasario 23 d. negrąžino, nesilaikė įrankių nuomos sutarties sąlygų, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įtraukė į jiems nenaudingą sandorį ir pasisavino jam patikėtą svetimą turtą – siurblį „VCE 45 L AC“ su automatiniu nusivalymu FLEX ir grindų šlifavimo mašiną „BONA 0934AMO“, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2292,29 eurų turtinę žalą.Nuteistojo G. R. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir jį išteisinti.Skunde nurodoma, kad skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, todėl turi būti panaikintas. Šioje byloje apylinkės teismas vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus, neteisingai interpretavo jo parodymus, taip pat visiškai nevertino jį teisinančių įrodymų, nepagrįstai rėmėsi specialisto paaiškinimais, duotais teismo posėdyje, juos laikydamas savarankiška įrodymų rūšimi ir dėl jų neatlikdamas atskiro objektų tyrimo.Nuteistasis skunde nurodo, kad esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinimo turto atžvilgiu. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Tačiau kokiais būtent minėtais veiksmais nuteistasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą pavertė savu, nėra jokių duomenų, to nebandė įrodinėti ir prokuroras. G. R. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbus, kuriems buvo naudojami kaltinime nurodyti įrankiai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrankius jis nuomojosi ne pirmą kartą ir jiems yra grąžinęs dalį įrankių. Be to, su šia įmone buvo sudaryta sutartis, pagal kurią apmokėjimas už įrankių nuomą turėjo vykti pagal išrašytas sąskaitas-faktūras. Abejoms įmonėms nuteistasis buvo nurodęs kontaktinius duomenis, kuriais turėjo būti atsiųstos sąskaitos apmokėjimui, tačiau jokių sąskaitų jo vadovaujama įmonė nėra gavusi. Priešingai, visada buvo tik grasinimai kreiptis į policiją ir reikalavimai sumokėti už įrankių nuomą grynaisiais pinigais. Nuteistasis nurodo, kad jis atsisakė su įmonėmis atsiskaityti grynaisiais pinigais. Apelianto manymu, iš to darytina išvada, kad tarp įmonių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.Nuteistojo manymu, šioje byloje nėra įrodyta ir jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyvioji pusė. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Be to, tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, be to, suklaidinimas dėl ketinimų turi būti su apgaulės elementais, kurie pasunkintų asmens identifikavimą ar sandorio fakto įrodinėjimą. Tačiau šioje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiųjų suklaidinimą, pasunkinantį nukentėjusiųjų interesų gynimą civilinio proceso tvarka. Priešingai, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškintasi, dėl kokių priežasčių nukentėjusioji įmonė nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka. Akivaizdu, kad šioje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie rodytų kreditoriaus padėties pasunkinimą, o G. R. pripažintas kaltu tik dėl to, kad yra nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos už padarytus analogiškus nusikaltimus.Atsiliepimų į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, prašymams ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti.Nuteistojo G. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.Nuteistasis G. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija teisės taikymo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo aspektais, taip pat nurodydamas, kad tarp jo ir civilinių ieškovų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl jis pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, o tolesni kaltininko veiksmai su juo šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Dažnai turtas kaltininkui patikimas įvairiomis civilinėmis sutartimis (pvz., paskolos, nuomos, panaudos sutartys ir pan.), kurių pagrindu kaltininkui suteikiami teisiškai apibrėžti įgaliojimai. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo ir pan.). Sprendžiant, ar kaltininkas elgėsi neteisėtai, svarbiomis aplinkybėmis gali būti sutartyje nurodytų įpareigojimų (įgaliojimų) vykdymo ar nevykdymo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–285/2013, 2K-7-198/2008).Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad tarp nuteistojo G. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2017 m. vasario 15 d. buvo sudaryta nuomos sutartis ir pasirašytas Nuomojamų įrankių sąrašas, pagal kuriuos G. R. diržinė šlifavimo mašina „Bona“, kurios vertė 3544,58 eurai, buvo išnuomota nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. vasario 23 d. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. vasario 8 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos G. R., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta įrankių nuomos-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. vasario 15 d. išsinuomojo siurblį „VCE 45 L AC“ su automatiniu nusivalymu „Flex“, kurio vertė 555,29 eurai, ir grindų šlifavimo mašiną „BONA 0934AMO“, kurios vertė 1737 eurai, kurių pagal žodinį susitarimą iki 2017 m. vasario 23 d. nuteistasis negrąžino, taip pat nesilaikė įrankių nuomos sutarties sąlygų – neatsiskaitė už įrankių nuomą 2017 m. vasario 27 d. sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu (iki 2017 m. kovo 10 d.). Dėl šių priežasčių 2017 m. kovo 17 d. įrankių nuomos-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomotojo vienašališkai nutraukta, nuteistojo atstovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsiunčiant reikalavimą išnuomotus įrankius – dulkių siurblį „Flex“ ir šlifavimo mašiną „Bona“, grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2017 m. kovo 20 d. Tačiau G. R. iki šiol nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnuomotų įrankių nėra grąžinęs.Iš byloje ištirtų liudytojų J. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės A. B. ir J. M. parodymų matyti, kad po įrankių nuomos sutarčių sudarymo ir įrankių negrąžinimo per sutartą terminą, su G. R. buvo nuolatos bendraujama telefonu, prašoma įrankius grąžinti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai taip pat siūlėsi patys įrankius iš nuteistojo paimti, tačiau jis vis surasdavo kokią nors priežastį, kodėl negali įrankių grąžinti nurodytą dieną, žadėdamas juos pats grąžinti vėliau, tačiau savo pažadų neištesėjo ir galiausiai visai neatsiliepdavo į civilinių ieškovų skambučius. Iš šių aplinkybių matyti, kad G. R. žinojo ir suprato apie nuomos sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tačiau įsipareigojimų grąžinti išnuomotus daiktus ir sumokėti už įrankių nuomą piktybiškai nevykdė. Nors pats nuteistasis neneigia, kad išnuomoti įrankiai iki šiol yra jo žinioje, tačiau nepateikia jokių objektyvių tokį neteisėtą svetimo turto užvaldymą paaiškinančių priežasčių. Šio aplinkybės rodo jo tyčios pasisavinti jam nuomos sutarčių pagrindu patikėtą turtą kryptingumą ir leidžia daryti išvadą, kad G. R. suprato, kad pasisavino jam svetimą turtą, dėl to nuomos bendrovės patyrė žalą, ir tokių padarinių norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl to, kad įmonės neišrašė jam sąskaitų faktūrų ar reikalavo už įrankių nuomą apmokėti grynaisiais, nuteistojo G. R. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Šie argumentai parodo tik tai, kad tarp jo ir civilinių ieškovų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai dėl apmokėjimo už įrankių nuomą, tačiau jokiu būdu negali pateisinti išsinuomoto turto negrąžinimo teisėtam savininkui.Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo nesuprantantis, kokiais būtent veiksmais jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą pavertė savu, pažymi, kad to nebandė įrodinėti ir prokuroras. Į tokius argumentus atsakytina, kad turto pavertimas savu nagrinėjamu atveju yra tai, kad nuteistasis išsinuomojo iš bendrovių įrankius ir nuo 2017 m. vasario 23 d. iki šios dienos jų negrąžino, nors tam neturi jokio teisinio pagrindo, tai yra neteisėtai užvaldė svetimą turtą, įgydamas realią galimybę juo naudotis ar disponuoti prieš savininko valią. Visos faktinės nuteistojo padarytos veikos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos kaltinamajame akte, jos buvo ištirtos teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme.Nuteistojo nurodoma kasacinio teismo praktika bylose dėl sukčiavimo nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes G. R. yra inkriminuotas svetimo turto pasisavinimas ir byloje nustatyta, kad jis nuo 2017 m. vasario mėnesio yra užvaldęs, paslėpęs civilinių ieškovų turtą, ir tokiais savo sąmoningais veiksmais padaręs nuomos sutarčių vykdymą neįmanomą. Skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose pagal BK 183 straipsnį taip pat negali būti argumentais šioje byloje, kadangi paminėta praktika analizuoja ir vertina tokius santykius, kuomet bendrovės vadovas pasisavina tai bendrovei priklausantį turtą. Nagrinėjamu atveju G. R. nuteistas už tretiesiems asmenims, o ne jo vadovaujamai bendrovei priklausančio turto pasisavinimą, taigi skunde nurodomoje praktikoje pasisakoma apie visiškai kitokias faktines aplinkybes.Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištirtus įrodymus įvertindamas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, G. R. veiksmuose teisingai nustatė visus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kilti būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius šį nusikaltimą. Teismo išvados, kad G. R. tyčiniai veiksmai, nevykdant civilinių sutarčių, perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius, yra teisėtos ir pagrįstos, keisti skundžiamą Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.