- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-430/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Algirdas Gailiūnas, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos energija“
- Advokatai
- Paulius Koverovas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant apelianto atstovams Liudmilai Čiukanovai, Tatjanai Leus, Algimantui Zarembai, Danieliui Žepnickui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ dėl įsiskolinimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas priteisimo; byloje išvadą duodančia institucija dalyvauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl atsakovo UAB „Lietuvos energija“ įsiskolinimo ieškovui UAB „Vilniaus energija“ už viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) suteikimą. Bylos duomenimis šalys 2008 m. sausio 2 d. sudarė Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sutartį (toliau – VIAP sutartis) ir Elektros energijos ir galios pirkimo-pardavimo ir perdavimo paslaugos sutartį (toliau – EEPP sutartis). VIAP sutartimi ieškovas – paslaugos teikėjas įsipareigojo norminių teisės aktų nustatyta tvarka teikti VIAP, tai yra, patiekti į elektros perdavimo ir (ar) skirstomąjį tinklą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o atsakovas – perdavimo sistemos operatorius įsipareigojo sumokėti ieškovui VIAP lėšas. Ši sutartis numatė, kad Ūkio ministerijos 2008 m. nustatyta ieškovo teikiamų VIAP apimtis siekia 545,2 mln. kWh, o atsakovo mokama VIAP lėšų suma sudaro 70 221 798 Lt, kuri lygiomis dalimis – po 5 851 816,50 Lt – mokama kas mėnesį. 2009 m. vasario 10 d. susitarimu VIAP sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d. Šiuo susitarimu taip pat numatyta, kad Ūkio ministerijos 2009 m. nustatyta ieškovo teikiamų VIAP apimtis siekia 545,2 mln. kWh, o atsakovo mokama VIAP lėšų suma sudaro 122 319 506 Lt, kuri yra mokama lygiomis dalimis – po 10 193 292,17 Lt – kiekvieną mėnesį, išskyrus gruodžio mėnesį, kuomet sumokama 10 193 297,17 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 251 099,38 Lt VIAP lėšų, 236 184,47 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 6 961,71 Lt palūkanų, taip pat procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, prašomas priteisti įsiskolinimas susidarė atsakovui nevisiškai sumokėjus VIAP lėšas už 2008 m. gruodžio mėn. ir 2009 m. gruodžio mėn. Nurodė, kad 2008 m. sausio-lapkričio mėn. šalys pasirašydavo atitinkamų prekybos mėnesių suvestines, iš ieškovo perkamų elektros ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktus, taip pat pateikdavo ir apmokėdavo sąskaitas. Tačiau 2009 m. sausio mėn. pradžioje iš atsakovo buvo gauta 2008 m. gruodžio mėn. prekybos suvestinė ir atitinkamas aktas, kuriuose atsakovo mokėtina VIAP lėšų dalis buvo vienašališkai sumažinta iki 4 966 933,02 Lt. Analogiška situacija pasikartojo ir 2010 m., kai 2010 m. sausio mėn. pradžioje iš atsakovo buvo gauta 2009 m. gruodžio mėn. prekybos suvestinė ir atitinkamas aktas, kuriuose atsakovo mokėtina VIAP lėšų dalis buvo vienašališkai sumažinta iki 9 827 076,23 Lt. Tokie atsakovai veiksmai ir jo atsakymai į ieškovo raštus rodo, kad faktiškai dalis ieškovo patiektos elektros energijos buvo nepripažįstama remiama gamybos apimtimi (toliau – RGA) ir VIAP. Ieškovo nuomone, atsakovas be jokio teisinio pagrindo sumažino RGA, atimdamas balansavimo, reguliavimo ir papildomos elektros energijos kiekius. RGA, nuo kurios skaičiuojamos VIAP lėšos, su atsakovu buvo suderinta tiek 2008 m., tiek 2009 m. konkretaus prekybos mėnesio deklaracijose, po to patvirtinta ne tik aktais, bet ir pirkimo-pardavimo aktais, kuriuos su visuomeniniais elektros energijos tiekėjais pasirašydavo ieškovas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pagamino ir patiekė visuomeniniams elektros energijos tiekėjams ir atsakovui visą ūkio ministro 2008 m. ir 2009 m. elektros energijos supirkimo apimtį. Tuo tarpu atsakovas, apskaičiuodamas RGA, pritaikė nei teisės aktais, nei šalių susitarimu nepagrįstai skaičiavimo būdą. Ieškovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo prasme jis yra elektros energijos gamintojas, tačiau pagal su atsakovu sudarytas sutartis jis tuo pačiu metu yra tiekėjas, kurio pagaminta elektros energija kaip kontraktinė RGA parduodama visuomeniniams elektros energijos tiekėjams ir perdavimo sistemos rinkos operatoriui. Šiuo atveju balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija pagal savo paskirtį yra būtina, kad ieškovas iš viso galėtų patiekti RGA tiek, kiek jam nustatė Ūkio ministerija, todėl šios elektros energijos rūšys patenka ir turi būti visiškai įskaičiuotos į RGA. Analogiškai šiuos klausimus šalys suprato ir 2007 m., kuomet atsakovas ieškovui neturėjo jokių pretenzijų. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia teisės aktus ir šalių susitarimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 8 999,97 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys atmestinas atsakovo argumentais, nes jo teiginiai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, kuriuo tikslas yra tenkinti viešuosius interesus. Šis asmuo yra pagrindinė valstybės elektros ūkio bendrovė, atliekanti elektros energijos perdavimo tinklo savininko, sistemos operatoriaus ir rinkos operatoriaus funkcijas; jo pagrindinė paskirtis – patikimas ir efektyvus elektros energijos perdavimas ir energetikos sistemos stabilumas Lietuvoje. Dėl šios priežasties šalys, vykdydamos VIAP sutartį, yra saistomos viešojo administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų, ir būtent atsakovas privalo užtikrinti jų vykdymą.
Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog ieškovo 2008 m. patiekta 6 869,74 MWh elektros energija bei 2009 m. patiekta 1 632,29 MWh elektros energija nebuvo pagaminta kaip VIAP, o perparduota prieš tai aukcione nupirkus elektros energiją kaip balansavimo arba papildomą elektros energiją, todėl atsakovas sprendė, kad VIAP sutartyje ir jos vėlesniuose pakeitimuose nustatyta VIAP lėšų suma negali būti mokama.
Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti, nes atsakovas be jokio teisinio pagrindo sumažino RGA, atimdamas balansavimo, reguliavimo ir papildomos elektros energijos kiekius, o teisės aktai nenustato RGA skaičiavimo ir perskaičiavimo metodikos; remiantis tarp šalių susiklosčiusia praktika tiek 2006 m., tiek 2007 m. dėl analogiško bendradarbiavimo ginčų nebuvo. Teismas laikė minėtus atsakovo veiksmus teisėtais ir sutiko su atsakovu, kad aptariami veiksmai pagrįsti galiojančiais teisės aktais, VIAP sutartimi bei viešo intereso apsauga, ir kad ieškovui priklauso VIAP lėšos tik už jo pagamintą elektrą. Teismo nuomone, VIAP sutartyje nurodyti teisės aktai numato, jog valstybė VIAP laiko elektros energijos gamybą, būtiną valstybės rezervų ir valstybės energetinio saugumo užtikrinimui, todėl ją remia, apmokant gamintojams už pagamintą elektros energiją didesne negu įprasta rinkos kaina. Teismas taip pat visiškai sutiko su atsakovo teiginiais, kad su šia byla sietinas viešasis interesas elektros energetikoje suvokiamas kaip veikla, skirta valstybės rezervų ir valstybės energetinio saugumo užtikrinimui, todėl valstybė remia elektros energijos gamybą, o ne prekybą elektros energija Lietuvos ir užsienio rinkose. Ekonomine prasme kaip VIAP superkama elektros energija yra nuostolinga valstybei, kadangi elektros energijos rinkoje energijos galima nusipirkti žymiai pigiau nei kaina, atsakovo mokama ieškovui kaip VIAP. Be to, visos sąnaudos VIAP yra viena iš dedamųjų skaičiuojant galutinę elektros energijos kainą vartotojui, todėl, vadovaujantis ieškovo logika, šalies gyventojai turėtų sumokėti didesnę nei rinkos kainą ir už tą elektros energiją, kurią ieškovas parduoda Lietuvos ir užsienio juridiniams asmenims bei eksportuoja į užsienio valstybes.
Teismas konstatavo, kad konkretus teisinis pagrindas 2008 m. peržiūrėti ir sumažinti ieškovo deklaruotas RGA, atimant balansavimo, reguliavimo ir papildomos elektros energijos kiekius, o atitinkamai ir sumas už VIAP, numatytas atsakovo nurodytuose teisės aktuose ir tarp šalių sudarytoje VIAP sutartyje. Ūkio ministro 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 4-485 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos Įpareigojimų teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas davimo taisyklės (toliau – VIAP taisyklės), o pakeitimai įsigaliojo 2008 m. sausio l d. Šių pakeitimų esmė – gamybos apimties terminologija. Iki 2008 m. sausio l d. VIAP taisyklėse buvo naudojamas terminas „supirkimo apimtis“. Pagal nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojančių taisyklių 3 punktą VIAP atitinka tik elektros energijos gamybos paslaugos. Todėl, norint pripažinti ieškovo patiektą elektros energiją VIAP, ji turi būti ieškovo pagaminta. Ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ taip pat numato įpareigojimus supirkti elektros energiją iš įsakyme nurodytų elektrinių, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuoto elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Be to, ir pagal VIAP sutarties 1.1 punkto nuostatas atsakovas yra įsipareigojęs apmokėti už VIAP pagal Ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Teismo nuomone, nustatant elektros energijos RGA, nuo kurių yra skaičiuojama mokėtina suma už VIAP, šalys turėjo vadovautis ir Ūkio ministerijos 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti“ patvirtintų Prekybos elektros energija taisyklių (toliau – Prekybos taisyklių) 54 punkto nuostatomis, kurios numato, kad iki valandinės prekybos su tiekėjais pradžios elektros energija iš gamintojo perkama apskaitant apimtis kas valandą, o gamybos režimai planuojami remiantis gamintojų sutartimis su perdavimo tinklų operatoriumi. Teismas sprendė, kad, remiantis šia nuostata, tais atvejais, kai patiektos į tinklą elektros energijos kiekis konkrečią valandą viršija gamintojų pačių deklaruotą remtinos elektros energijos apimtį, gamybos apimtimi, už kurią mokamos VIAP lėšos, turi būti pripažįstama gamintojų deklaruota RGA, nes elektros energija virš deklaruoto kiekio yra parduodama kaip papildoma elektros energija virš RGA arba reguliavimo elektros energija vykdant dispečerinio centro nurodymus, arba eksportinė elektros energija, arba balansavimo elektros energija. Tuo atveju, kai faktiškai patiektos elektros energijos kiekis konkrečią valandą buvo mažesnis nei gamintojų pačių deklaruota RGA, gamybos apimtimi, už kurią mokamos VIAP lėšos, turi būti pripažįstamas faktiškai į perdavimo tinklą patiektas elektros energijos kiekis.
Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai teigia, kad, nesilaikant nurodyto principo, ieškovas už 2008 m. parduotą, bet nepagamintą elektros energiją, nepatirdamas elektros energijos gamybos kintamųjų sąnaudų, nepagrįstai gautų papildomų pajamų. Ieškovas iš anksto deklaravo ir iš anksto pardavė elektros energiją, kuri ieškovo deklaracijose įvardinta RGA elektros energija. Šie duomenys buvo fiksuojami kiekvieno mėnesio elektros energijos pirkimo-pardavimo aktuose, sudaromuose pagal EEPP sutartį. Šios sutarties nuostatos leidžia prekybos elektros energija rinkoje dalyvaujantiems gamintojams, negaminant elektros energijos ir netiekiant jos į tinklą, nusipirkti elektros energijos rinkoje ir ją parduoti rinkoje. Konkretaus gamintojo elektros energijos pirkimo-pardavimo procedūros visiškai nesusijusios su to paties konkretaus gamintojo fiziškai gaminama ar negaminama, patiekta ar nepatiekta elektros energija. Taigi tik dalis iš ieškovo deklaruotos ir parduotos elektros energijos yra pagaminta ieškovo, nes dalį elektros energijos jis nusipirko iš kito gamintojo ir ją pardavė rinkoje savo vardu.
Teismas nurodė, kad pagal VIAP taisyklių 13 punktą tuo atveju, kai gamintojai per metus nepatiekė Ūkio ministerijos patvirtintos RGA, tokiems gamintojams atitinkamai sumažinamos VIAP lėšos paskutiniesiems metų mėnesiams. Atitinkama nuostata numatyta ir VIAP sutarties 3.5 punkte. VIAP taisyklių 24.1 punkte nustatyta, kad elektros energijos apimtis, kuriai taikomas mokėjimas už VIAP, nustatoma iš pagamintos elektros energijos apimties atimant savosioms reikmėms reikalingą elektros energijos apimtį, elektros energijos apimtį, reikalingą sistemos rezervui palaikyti, ir į perdavimo ar skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos apimtį. Analogiška nuostata įtvirtinta ir dabar galiojančiame Energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tiekimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame apraše (24.1 p.). Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovas privalėjo vadovautis minėtomis VIAP taisyklių ir VIAP sutarties nuostatomis ir atitinkamai sumažinti už 2008 m. ir 2009 m. gruodžio mėn. mokėtiną VIAP sumą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas neneigia fakto, jog nepatiekė Ūkio ministerijos patvirtintos RGA, ir kad jam tokia informacija buvo teikiama. Todėl teismas laikė, kad atsakovas paaiškino, dėl kokių priežasčių buvo sumažinta mokėtina VIAP suma. Teismo nuomone, ieškovas, grįsdamas VIAP sutartyje nustatytos VIAP lėšų koregavimo procedūros pažeidimus, neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. sausio mėn. pradžioje iš atsakovo gavo 2008 m. gruodžio mėn. prekybos elektros energiją suvestinę bei paskirstymo pagal elektros energijos rūšis aktą, parengtą pagal EEPP sutartį. Šiuose aktuose be kitos informacijos buvo nurodyti ir RGA duomenys bei mokėtina VIAP suma. Ieškovas nesutiko suderinti šių dokumentų. Dėl šių priežasčių teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad, esant tokioms aplinkybėms, atsakovui nebuvo teisinio pagrindo inicijuoti VIAP sutarties pakeitimą, nes pats ieškovas neįvykdė savo įsipareigojimų pagaminti ir patiekti visą numatytą VIAP apimtį. Analogiška situacija susiklostė ir dėl 2009 m. gruodžio mėn. suvestinės. Teismas taip pat pabrėžė, kad esant atsakovo pareigai užtikrinti teisinių aktų vykdymą, o tuo pačiu ir viešo intereso apsaugą, VIAP sutarties pakeitimas šiuo konkrečia atveju neturi esminės reikšmės, todėl jos nepakeitimas nebuvo teisine kliūtimi perskaičiuoti VIAP lėšas.
Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad pagal VIAP taisyklių 6.2 punktą elektros energiją termofikaciniu kombinuotu režimu gaminantiems gamintojams VIAP lėšos nustatomos priklausomai nuo kasmet Ūkio ministerijos patvirtintos RGA, o pagal šių taisyklių 6.3 punktą VIAP lėšos gali būti mažinamos tik nepatiekus Ūkio ministerijos patvirtintos RGA. Teismas nuomone, šie teiginiai yra nepagrįsti, nes ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ yra patvirtinta ieškovo RGA, nustatant būtinybę supirkti ieškovo termofikaciniu režimu kombinuoto elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pagamintą elektros energiją. Savo ruožtu VIAP taisyklių 4 punkte išdėstyta „viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje“ sąvoka numato, kad viešieji interesai – tai veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su visuomenės saugumu ir aplinkos apsauga, taip pat elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, elektros energijos gamyba kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse. Remiantis šiuo viešųjų interesų apibrėžimu, darytina išvada, kad VIAP lėšos mokamos tik už pagamintą ir patiektą į tinklą elektros energiją, jei ji gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir (arba) kombinuotojo elektros energijos bei šilumos gamybos ciklo elektrinėse, o kita ieškovo patiekta elektros energija neatitinka viešųjų interesų elektros energetikos sektoriuje ir VIAP lėšos už ją negali būti mokamos.
Teismas taip pat nepagrįstais pripažino ir ieškovo teiginius, kad VIAP sutarties nuostatos apskritai nenumato, jog atsakovo mokėtinos sumos dydis kokiu nors būdu priklauso nuo RGA perskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal VIAP taisyklių 6.3 punktą VIAP lėšos yra nustatomos priklausomai nuo kasmet Ūkio ministerijos patvirtintos RGA bei, remiantis šių taisyklių 13 punktu, gali būti mažinamos priklausomai nuo gamintojų nepatiektos VIAP apimties, laikytina, kad atsakovas, vadovaudamasis VIAP sutarties ir VIAP taisyklių nuostatomis, turi teisę koreguoti už VIAP mokėtinas sumas priklausomai nuo faktiškai pagamintos ir patiektos į tinklą VIAP apimties.
Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai nurodė, kad VIAP sutartyje nustatyta tvarka šalys kiekvienų metų sausio-lapkričio mėn. pasirašė dvišalius dokumentus, kuriais yra neginčijamai patvirtintos visos atitinkamais laikotarpiais ieškovo pagamintos ir atsakovui patiektos elektros energijos supirkimo apimtys. VIAP sutartyje nėra numatyta dvišalių dokumentų, nurodančių patiektos elektros energijos apimtis. Tokie dvišaliai dokumentai yra pasirašomi pagal visai kitos – EEPP sutarties nuostatas. Ieškovas klaidingai sutapatina elektros energijos pardavimo apimčių pripažinimo procedūras, nustatytas EEPP sutartyje, ir apmokėjimo už VIAP procedūras, nurodytas kitoje, su elektros energijos pirkimu nesusijusioje VIAP sutartyje. Pagal EEPP sutartį sudaromi dokumentai skirti prekybai elektros energija apskaityti, o ne sumoms, mokėtinoms už VIAP, nustatyti.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo užimta pozicija paskatintų gamintojus pasinaudoti galimybe deklaruoti pardavimui visą elektros energijos apimtį RGA jos net neketinant pagaminti ir patiekti į tinklą, nusipirkti elektros energiją iš kitų gamintojų ar rinkos operatoriaus organizuojamame aukcione ir tokiu būdu gauti VIAP lėšas. Tenkinus ieškinį, būtų sukurtas precedentas ne tik ieškovui, bet ir kitoms elektros energiją gaminančioms įmonėms neteisėtai pasisavinti iš Lietuvos elektros energijos vartotojų surenkamas VIAP lėšas, kurios skirtos subsidijuoti gamintojus, kai jie gamina elektros energiją ir patiria su tuo susijusias sąnaudas, kurių absoliučiai didžioji dalis yra kuro įsigijimo sąnaudos.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo prasme ieškovas yra gamintojas, tačiau pagal sutartis, sudarytas su atsakovu, jis tuo pat metu yra ir tiekėjas; balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija yra reikalinga, kad ieškovas apskritai galėtų patiekti Ūkio ministerijos nustatytas RGA. VIAP sutartimi ieškovas įsipareigojo norminių teisės aktų nustatyta tvarka teikti VIAP. Kadangi teisės aktai nustato, kad VIAP lėšos mokamos tik už pateiktą į elektros perdavimo ir skirstomąjį tinklą Ūkio ministerijos nustatytą elektros energijos kiekį, pagamintą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, tai VIAP lėšų mokėjimas už balansavimo, reguliavimo ir papildomą elektros energiją būtų galimas tik atitinkam teisiniam aktui nustačius, kad balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija apmokama iš VIAP lėšų.
Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai visas atsakovo neapmokėtas VIAP lėšas traktuoja kaip pastarojo papildomą pelną. Šis teiginys prieštarauja VIAP taisyklių 15 punktui, pagal kurį visos neapmokėtos VIAP lėšos bus įvertintos skaičiuojant VIAP kainą kitiems metams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra viešasis juridinis asmuo. Atsakovo veiklos tikslas neatitinka esminio viešojo juridinio asmens požymio – naudos nesiekimo (CK 2.34 str.). Apelianto nuomone, atsakovas yra privatus juridinis asmuo, kuris teikia teisės aktuose numatytas viešąsias paslaugas. Todėl savo veikloje atsakovas privalo laikytis ne tik teisės aktų, reglamentuojančių VIAP, bet ir šalių sudarytų sutarčių. Tuo tarpu sprendimas išimtinai grindžiamas norminiais teisės aktais, o šalių sutartiniai įsipareigojimai vertinami kaip nereikšmingi. Tai prieštarauja civilinės teisės principui, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nustato atsakovo vartojamos faktiškai patiektos elektros energijos sąvoką bei jos tikslų turinį. Pozicija, kad RGA – tai apelianto įrenginiuose pagaminta elektros energija, ir tik jos atžvilgiu atsakovas turi pareigą mokėti VIAP lėšas, yra nepagrįsta. Atsakovo taikomas principas, kai jis RGA perskaičiuoja sumažindamas kiekvieną valandą parduotą RGA, atimdamas balansavimo, reguliavimo ir papildomos elektros energijos kiekius, o už kiekvieną valandą virš deklaruotos RGA parduotos apelianto faktiškai pagamintos elektros energijos taip pat nelaiko RGA ir iš ją nemoka VIAP lėšų, neatitinka nei teisės aktų, nei šalių susitarimų.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad aukščiau nurodyti atsakovo veiksmai yra teisėti, susiję su viešo intereso gynimu, elektros energijos gamybos, o ne perpardavimo kitiems ūkio subjektams skatinimu. Nacionalinės energetikos strategijos tikslas yra siekis išlaikyti Lietuvoje esančius elektros generavimo pajėgumus, ypatingai veikiančius termofikaciniu ciklu, kuomet gaminama ne tik elektra, tačiau ir šiluma vartotojams. Neatsižvelgiant į RGA elektros energijos gamybos ypatumus, kuriai pagaminti yra objektyviai reikalinga ir balansavimo elektros energija, būtų nelogiškai, nepagrįstai ir vienpusiškai iškreipiamas ir paneigiamas pats valstybės nustatyto termofikacinių elektrinių darbo skatinimo per VIAP lėšas principas. Balansavimo elektros energija yra technologiškai reikalinga RGA gamybai, tačiau ši aplinkybė sprendime neįvertinta.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmai mažinant RGA atitinka VIAP taisyklių 13 punktą. Šiose taisyklėse ir sutartyse numatyta teorinė galimybė nesuteikė atsakovui teisės vienašališkai sulaužyti savo sutartinius įsipareigojimus, pradėti taikyti jokiais teisės aktais ar sutartimis nenumatytus, taip pat ankstesnei analogiškų sutarčių vykdymo praktikai prieštaraujančius RGA dydžio paskaičiavimo principus, o taip pat nesilaikyti tiek sutartimis iš anksto aptartos VIAP lėšų sumažinimo procedūros, tiek pranešimų pateikimo tvarkos.
5. Teismo teiginys, kad EEPP sutartis reglamentuoja tik šalių atsiskaitymų už įvairių rūšių elektros energiją procedūrą, ji netaikytina RGA dydžiui nustatyti ir VIAP lėšoms mokėti, yra nepagrįstas. VIAP sutartis, EEPP sutartis ir papildomi susitarimai prie jų sudaro sutarčių visetą, nustatantį šalių santykius elektros energijos pirkimo-pardavimo srityje. EEPP sutarties priedas Nr. 1 patvirtina, kad į RGA įskaitoma ne tik apelianto pagaminta, bet ir kitų rūšių elektros energija. Šią balansavimo elektros energiją, būtiną padengti dėl technologinių priežasčių faktiškai nepagamintos elektros energijos kiekį, apeliantas perka ne iš savo nuožiūra pasirinkto tiekėjo ar kito gamintojo, tačiau išimtinai iš atsakovo, kuris nustato ir apelianto turimo nupirkti ir parduoti balansavimo elektros energijos kiekį bei kainą. Taigi RGA dydžio skaičiavimo principas yra aiškiai aptartas bei įtvirtintas ginčo šalių sutartyse. Priešingai nei teigiama sprendime, EEPP sutarties nustatyta tvarka surašyti aktai, kuriuose įvardinti faktiniai apelianto į tinklą patiekti elektros energijos kiekiai, yra aiškiai susiję su VIAP sutartimi ir turi įrodomąją galią. Tokios sutarčių nuostatos visiškai atitinka teisės aktus.
6. Teismo sprendimas dėl RGA prieštarauja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 135 „Dėl balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarkos“ (toliau – Balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarka) 18 punktui, numatančiam, kad gamintojams, kurių elektros energijos gamyba įtraukta į VIAP sąrašą, perkant balansavimo energijos dalį, atitinkančią elektros energijos apimties, vykdant VIAP, proporciją, taikoma elektros energijos, superkamos pagal įpareigojimą teikti VIAP, kaina, padauginta iš koeficiento 1,05. Taigi operatyvinę valandą pagamintu ir parduotu elektros energijos kiekiu pripažįstamas elektros energijos kiekis, nurodytas planuojamame grafike, nepriklausomai nuo to, kiek faktiškai operatyvinę valandą elektrinė pagamino elektros energijos (skirtumą elektrinė perka iš perdavimo sistemos operatoriaus kaip balansavimo elektros energiją). Kad gamintojas nebūtų ekonomiškai suinteresuotas planuoti „didesnį“ gamybos kiekį ir didinti balansavimo elektros energijos pirkimą, o faktiškai gaminti ir parduoti mažiau, negu nurodyta planiniame grafike, minimame nutarime įtvirtintas koeficientas 1,05 aiškiai sureguliuoja klausimą, jog perdavimo sistemos operatoriaus gamintojui parduodama balansavimo elektros energija turi būti 5 procentais brangesnė, nei gamintojas gaus VIAP lėšų. Akivaizdu, kad atsakovas, parduodamas apeliantui balansavimo elektros energiją pigiau, pažeidė aptariamą nutarimą, bet tai yra paties atsakovo atsakomybė, ir toks pažeidimas negali būti pagrindas atsisakyti sumokėti ieškovui priklausančią VIAP lėšų sumą.
7. Teismo teiginys, kad VIAP mokėjimas už balansavimo, reguliavimo ir papildomą elektros energiją būtų galimas tik atitinkamam teisės aktui nustačius, jog balansavimo, reguliavimo ir papildoma elektros energija apmokama iš VIAP lėšų, vertintinas kaip sąlyginis sprendimas. Tokiu būdu pažeidžiama ieškovo teisė tikėtis teisingo sprendimo, nes, kai situacija nėra reglamentuota teisės aktais, įstatymai numato teismo teisę ir pareigą pasiremti šalių sudarytų sutarčių nuostatomis, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas tarsi nusišalino nuo nuoseklaus ginčo nagrinėjimo, bylą vienpusiškai išsprendė vien perkeldamas į sprendimą atsakovo motyvus.
8. Teismas nepagrįstai priteisė 8 999,97 Lt dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina tik 6 245,11 Lt dydžio išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos energija“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad nors apeliantas ir ginčiją atsakovo priskyrimą viešiesiems juridiniams asmenims, tačiau nepaaiškina, kuo toks priskyrimas įtakoja teismo sprendimą. Vien atsakovo priskyrimas viešiesiems ar privatiems juridiniams asmenims nėra svarbus, kadangi nepaneigia ir iš esmės nekeičia šalių teisių ir pareigų turinio. Apelianto teiginys, kad teismo sprendimas grindžiamas išimtinai teisės aktais, o šalių įsipareigojimai vertinami kaip nereikšmingi, neatitinka sprendimo turinio. Be to, nesant teisės aktų, VIAP sutartis apskritai nebūtų sudaryta. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad teisės aktai nenustato atsakovo vartojamos faktiškai patiektos elektros energijos sąvokos bei jos tikslaus turinio. Faktiška patiekta elektros energija yra priskirtina prie objektyvių aplinkybių, o ne teisinių kategorijų, ir kiekvienam profesionaliam rinkos dalyviui yra akivaizdu, kad fakto nustatymas šiame ginče yra matavimo priemonių, sumontuotų ant apelianto turto ribos su perdavimo sistemos operatoriumi, reikalas. Apeliantas nepagrįstai tapatina EEPP sutartyje nustatytas elektros energijos apimčių pripažinimo procedūras su VIAP sutartyje numatytomis apmokėjimo už VIAP procedūromis. Apeliantas, ginčydamas teismo išvadas dėl remtinos gamybos apimties, apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad teismo sprendimas yra sąlyginis. Teismas nenustatė jokios sąlygos, kuri galėtų pakeisti sprendimo dieną buvusius šalių santykius.
Energetikos ministerija prašo skundą atmesti. Pažymi, kad apeliantas klaidingai teigia, jog šalių pasirašytos sutartys sudaro sutarčių visetą. EEPP sutarties pagrindu pasirašomos prekybos mėnesio suvestinės, iš gamintojo perkamų elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktai skirti prekybai elektros energija apskaityti, o ne sumoms, mokėtinoms už VIAP, nustatyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 320 str.). Nutartyje nurodomi teisės aktai apima tas jų redakcijas, kurios galiojo ginčo metu.
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl to, ar balansavimo elektros energija yra įskaičiuojama į elektros energijos RGA ir už ją atitinkamai mokamos VIAP lėšos, ar ne.
Apelianto vykdoma elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, tiekiančiose šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus, priskiriama VIAP elektros energetikos sektoriuje. Šiuo atveju tai iš esmės reiškia, kad apeliantas parduoda savo pagamintą elektros energiją, kuri yra privalomai superkama pagal iš anksto nustatytą apimtį ir nustatytomis didesnėmis nei rinkos kainomis – mokamos VIAP lėšos. Apelianto elektrinėse pagaminta elektros energija rinkoje nėra konkurencinga, nes elektros energijos galima nusipirkti žemesnėmis kainomis. Siekiant išlaikyti veikiančias elektrines, kas savo ruožtu yra susiję su energetiniu saugumu ir energetine nepriklausomybe, teisės aktuose ir yra įtvirtintas nurodytas paramos mechanizmas. Kartu pastebėtina, kad VIAP sąnaudos įtakoja elektros energijos kainą vartotojams. Taip pat pažymėtina, kad aptariamos paslaugos nėra vienintelė galima VIAP rūšis. Teisės aktai įtvirtina ir tokias VIAP, kuriomis naudojasi patys elektros energijos gamintojai ir už jas moka perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams (VIAP taisyklių 23-24 p.).
Nagrinėjant apelianto teikiamas ginčo paslaugas, būtina pažymėti, kad tiek teisės aktai, tiek VIAP sutartis kalba apie elektros energijos gamybą. Pavyzdžiui, kad yra remiama būtent elektros gamyba aiškiai numatyta Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje, ūkio ministro 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 4-224 patvirtintų Elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų taisyklių 1, 2, 6.3 punktuose, ūkio ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 4-495 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ 1.2 punkte, ūkio ministro 2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-304 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2008 metais bei prognozės nustatymo“ 1.1, 1.4 punktuose, VIAP taisyklių 4, 6.2 punktuose. Šalių sudarytoje VIAP sutartyje taip pat aiškiai numatyta, kad apeliantas įsipareigoja tiekti jam priklausančiose atitinkamo tipo elektrinėse pagamintą elektros energijos (1.1 p.). Konkretus ūkio ministro apeliantui nustatytas patiekti elektros energijos kiekis laikomas RGA (VIAP paslaugų apimtimi) ir už jį yra mokamos VIAP lėšos (2.1, 3.1, 3.5 p.).
Kiek tai liečia elektros energijos gamybą, balansavimo elektros energija, kurią apeliantas laiko patenkančia į RGA ir už ją reikalauja apmokėjimo VIAP lėšomis, iš esmės yra nuokrypis nuo gamybos planuose nurodyto elektros energijos dydžio (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 1 d., Prekybos taisyklių 4 p.). Šios rūšies energijos egzistavimas grindžiamas elektros energijos rinkos veikimu, kurį savo ruožtu sąlygoja pačios elektros energijos pobūdis. Visų pirma pažymėtina, kad elektros energijos gamyba ir vartojimas vyksta vienu metu, kas reiškia, jog elektros tam tikru momentu turi būti pagaminama tiek, kiek jos suvartojama. Antra, elektros energijos prekyba vyksta iš anksto, tai yra, dar iki jos realios gamybos ir vartojimo. Tam yra labai svarbus gamybos ir vartojimo apimčių planavimas. Už pastarųjų balansą yra atsakingi elektros energijos gamintojai ir tiekėjai (Elektros energetikos įstatymo 36 str. 3 d., Prekybos taisyklių 4 p.). Trečia, konkrečiu elektros energijos gamybos metu iš esmės yra neįmanoma pagaminti tikslų iš anksto suplanuotą (deklaruotą) elektros kiekį: elektros energijos pagaminama arba mažiau, arba daugiau. Atsiradus tokiam nesubalansavimui, įsikiša perdavimo sistemos operatorius (tuo metu – atsakovas), kuris yra atsakingas už nacionalinės balansavimo funkcijos – balanso tarp elektros energijos gamybos ir vartojimo užtikrinimo – vykdymą (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 14 d. 17 str. 9 p.). Duodamas tam tikrus privalomus įpareigojimus kitiems rinkos dalyviams ir naudodamasis techninėmis priemonėmis, perdavimo sistemos operatorius užtikrina sistemos balansą. Gamintojas, pagaminęs ir patiekęs mažiaus elektros energijos nei deklaravo iš anksto, privalo iš rinkos operatoriaus pirkti balansavimo energiją, o pagaminęs daugiau nei planavo – parduoti perteklių kaip balansavimo energiją (EEPP sutarties 4.7 p.). Apeliantas pripažįsta, kad dėl balansavimo energijos reguliavimo ir jos kainodaros balansavimo energija iš esmės yra sankcija gamintojui už netiksliai suplanuotas gamybos apimtis. Tai paaiškinama tuo, kad, pagaminus mažiau elektros energijos nei buvo deklaruota, jos kaina išauga, o pagaminus daugiau – smarkiai krenta, nes tokia energija iš esmės nėra reikalinga. Įskaitydamas balansavimo energiją į RGA, apeliantas iš esmės prašo mokėti VIAP lėšas už elektros energiją, kurios arba nepagamino, o įsigijo, arba pagamino tuo momentu, kai energija buvo nereikalinga.
Savo argumentus, kad į RGA turi būti įtraukta balansavimo energija, apeliantas grindžia VIAP sutarties ir EEPP sutarties sąsaja. Jo nuomone, EEPP sutartyje yra aiškiai numatyta, kad papildoma energija patenka į RGA, be to, šioje sutartyje kalbama apie VIAP, todėl jos nuostatos turi būti taikomas ir mokant VIAP lėšas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka tik iš dalies. Visų pirma pažymėtina, kad papildoma energija nėra tapati balansavimo energijai – tai skirtingos elektros energijos rūšys. Tokį aiškinimą patvirtina tiek EEPP sutarties nuostatos, skirtingai reguliuojančios su šiomis energijos rūšimis susijusius santykius (1.1.1, 1.1.12, 3.5, 4.7, 4.8, 7.2, 7.2 p.), tiek teisės aktai (Prekybos taisyklių 46, 50 p.). Be to, šias elektros energijos rūšis savo procesiniuose dokumentuose išskiria ir pats apeliantas (T. 1, b. l. 4; T. 2, b. l. 6), jos atskirai nurodomos ir šalių prekybos suvestinėse (T. 1, b. l. 37; T. 2, b. l. 43). EEPP sutarties 2.3, 3.5, 4.11, 7.6, 8.4.11 punktų nuostatos taip pat patvirtina, kad šioje sutartyje iš esmės aptariamos VIAP, kurias teikia ne apeliantas, o VIAP, kurios atsakovo yra teikiamos apeliantui. Apeliantui atsakovo teikiamos VIAP paslaugos nurodytos ir šalių elektros energijos ir galios rezervų paskirstymo pagal rūšis aktuose (T. 1, b. l. 44-54), parengtuose pagal EEPP sutarties nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad balansavimo energija prekiauja perdavimo tinklų operatorius (Prekybos taisyklių 19 p., Balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarkos 17 p.), todėl EEPP sutarties priede Nr. 1 (T. 1, b. l. 25; T. 2, b. l. 23) minimas galimos nupirkti aukcione elektros energijos kiekis nelaikytinas balansavimo energija. Taigi EEPP sutartyje nėra nuostatų, leidžiančių teigti, kad į RGA turi būti įskaityta balansavimo energija, dėl kurios ir kyla ginčas. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentas dėl sutarčių sąsajos yra teisingas ta prasme, kad EEPP sutartis VIAP sutarčiai yra reikšminga tiek, kiek apskritai sudaro sąlygas apeliantui tiekti elektros energiją, įskaitant ir RGA. Tačiau EEPP sutartis nėra skirta reguliuoti VIAP lėšų mokėjimo klausimą. Tokia išvada darytina ir iš VIAP sutarties 1.2 punkto, numatančio, kad ši sutartis nereguliuoja apelianto pagamintos elektros energijos pirkimo-pardavimo ar perdavimo paslaugos teisinių santykių.
Apeliantas savo teiginius dėl RGA grindžia ir Balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarka. Pasak apelianto, šioje tvarkoje įtvirtinta perkamos balansavimo energijos dalies, atitinkančios elektros energijos apimties, vykdant VIAP, kainos nustatymo tvarka (18 p.), suponuoja, kad į RGA turi būti įskaičiuojama ir jai pagaminti būtina balansavimo energija. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad minėta tvarka yra skirta reguliuoti tik atsiskaitymą už perkamą ir parduodamą balansavimo energiją, o ne RGA, už kurią mokamos VIAP lėšos. Tokį aiškinimą patvirtina ir EEPP sutarties 7.2 punkto nuostata, kad balansavimo elektros energijos kaina nustatoma pagal Balansavimo elektros kainos reguliavimo tvarką. Šalys pripažįsta, kad faktiškai už balansavimo energiją buvo atsiskaitoma nesivadovaujant nurodyta tvarka, todėl iš to kylančios pretenzijos gali būti sprendžiamos įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis aukščiau išdėstytu, yra pagrįsta teigti, kad valstybė remia tik elektros energijos gamybą. Elektros energija, kuri buvo nupirkta, o ne pagaminta, ar pagaminta elektros energija, kuri viršijo iš anksto suplanuotą (deklaruotą) jos kiekį ir dėl to iš esmės tuo metu buvo nereikalinga, kai už gamybos kiekio planavimą yra atsakingas apeliantas, negali būti apmokama VIAP lėšomis. Todėl negalima laikyti, kad apelianto ginčijamas atsakovo pritaikytas RGA skaičiavimo principas prieštarauja tiek teisiniam reguliavimui, tiek šalių susitarimui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad tik atitinkamas teisės norminių aktų pakeitimas leistų apeliantui pretenduoti į balansavimo energijos apmokėjimą VIAP lėšomis. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo laikyti, kad dabartinis teisinis reguliavimas turi spragų, kurias užpildyti būtų kompetentingas teismas. Teismas taip pat neturi galios vertinti teisės norminiuose aktuose įtvirtinto aptariamo paramos mechanizmo ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo. Kita vertus, būtina pastebėti, kad apeliantas per 2008-2009 m. gavo daugiau kaip 200 mln. Lt VIAP lėšų, kai tuo tarpu jo įrodinėjama nepagrįstai nesumokėta lėšų dalis siekia tik 1,3 mln. Lt. Dėl šios priežasties apelianto argumentas, kad balansavimo energijos neįtraukimas į RGA paneigia patį rėmimo principą, negali būti laikomas pagrįstu.
Dėl kitų apelianto argumentų
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino atsakovą viešuoju asmeniu ir padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl savo statuso atsakovas neturėtų laikytis sutartinių įsipareigojimų. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apelianto argumentas yra sąlygotas netinkamo teismo sprendimo aiškinimo. Priešingai nei galima suprasti iš apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismas byloje vadovavosi tiek teisės aktais, tiek šalių sutartimis ir nurodomos išvados nepadarė. Iš tiesų, tiek viešasis, tiek privatus juridinis asmuo privalo vadovautis ne tik teisės aktais, bet ir vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. Kita vertus, nepriklausomai nuo konkrečios sutarties šalių statuso, jų susitarimas neturi prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 6.157 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovo statusas neturi ir skundžiamame sprendime neturėjo jokios esminės įtakos ginčo išsprendimui, todėl nurodytas apelianto argumentas yra teisiškai nereikšmingas ir dėl jo teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad atsakovas, nesumokėdamas dalies VIAP lėšų, pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. VIAP sutarties 3.5 punkte, taip pat VIAP taisyklių 13 punkte įtvirtinta aiški nuostata, kad apeliantui per metus nepateikus iš anksto nustatytos RGA, atsakovas atitinkamai sumažinama paskutiniais metų mėnesiais mokėtinas VIAP lėšas. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, todėl atsakovo veiksmų negalima laikyti neteisėtais. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad metinė VIAP lėšų suma buvo mokama lygiomis dalimis kas mėnesį, nesiejant jos su to mėnesio faktine RGA (VIAP sutarties 3.2 p., VIAP taisyklių 13 p.).
Teisėjų kolegija sutinka tik su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Iš tiesų, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo su šia bylos susijusios ir realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos siekia ne priteistus 8 999,97 Lt, o 6 245,12 Lt (T. 1, b. l. 156-160, 169-178). Dėl šios priežasties ši sprendimo dalis keistina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nors sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, apelianto sumokėto žyminio mokesčio dalis iš atsakovo nepriteistina, nes reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo nebuvo įskaitytas į ginčijamą sumą ir už jį žyminis mokestis nebuvo sumokėtas (CPK 80 str. 4 d.). Tuo tarpu atsakovas įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti. Sumažinti atsakovui UAB „LIETUVOS ENERGIJA“ iš apelianto UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ priteistas atstovavimo išlaidas iki 6 245,12 Lt (šešių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt penkių litų ir 12 ct). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.