Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Aleno Piesliako, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo A. G. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutarties priėmimo ir prašymo sustabdyti Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio vykdymą klausimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie pažeidimai sukliudė teismams teisingai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą – BK 24, 25, 26 straipsnius, 260 straipsnio 2 dalį. Skundžiami teismų sprendimai nėra įtikinami, juose išdėstytos išvados nepagrįstos ištirtų įrodymų visuma, kai kurie įrodymai įvertinti tik iš dalies, iš juose pateiktos įrodymų analizės logiškai neišplaukia, kad A. G. turėjo tikslą platinti turimas narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

A. G. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados yra šališkos, neatitinka bylos aplinkybių, jas darydamas teismas tik išvardijo įrodymus, tačiau jų neanalizavo, klydo dėl jų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau jų detaliai neištyrė ir negretino su kitais bylos įrodymais bei teisiamojo posėdžio metu duotais jo parodymais. Darydami išvadas dėl A. G. kaltės padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teismai pažeidė in dubio pro reo principą, nes nepašalintas abejones vertino kaip A. G. kaltės įrodymą. Konstatuodami narkotinių medžiagų platinimo faktą M. K., teismai sąmoningai ignoravo abiejų nuteistųjų parodymus, kad A. G. narkotines medžiagas įgijo ne M. K. prašymu, o veikdamas bendrai su M. K., iš anksto susitaręs su juo įsigyti didesnį narkotinių medžiagų kiekį (nes taip pigiau) ir narkotines medžiagas įgijo už bendrus pinigus. Taigi jie veikė kaip bendrininkai ir tai patvirtina bylos įrodymai (nuteistųjų telefono pokalbiuose, slapto sekimo, kratos protokoluose užfiksuoti duomenys, liudytojo T. M. parodymai) bei faktas, kad pas A. G., atlikus kratą iškart po M. K. sulaikymo, nebuvo rasti pinigai. Teismai, aiškindami bendrininkavimo institutą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Be to, A. G. nuteistas ne tik už tai, kad išplatino – perdavė M. K. 520,810 g narkotinės medžiagos, bet ir už tai, kad dalį savo namuose laikytų narkotinių medžiagų (nuosprendyje konkretus kiekis nenurodytas), laikė tikslu jas platinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateikė su šia ginčijama aplinkybe susijusių išsamių, bylos medžiaga pagrįstų motyvų, nors pirmosios instancijos teismo išvados paremtos tik prielaidomis ir išvedžiojimais, o ne byloje surinktais įrodymais.

Teismai nevertino, kad A. G. nėra anksčiau teistas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, telefono pokalbių pasiklausymo ir sekimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, kad A. G., be M. K., dar kažkam būtų platinęs narkotines medžiagas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad A. G. narkotines medžiagas vartojo nuolat dėl eismo įvykio metu patirtos stuburo traumos ir, kad bylos duomenys patvirtina, jog A. G. dirbo užsienyje ir turėjo legalių pajamų. Teismo išvados, kad narkotinių medžiagų platinimas buvo vienas iš A. G. pajamų šaltinių, nes jo teisėtos pajamos nebuvo itin didelės, rodo teismo šališkumą, siekiant bet kokiu būdu įrodyti, kad A. G. įgijo narkotines medžiagas tikslu jas platinti.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo A. G. gynėja K. Rutkauskienė kritikuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis, kuriomis remiantis padarytos išvados, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Tačiau tokie teiginiai, kuriais tik nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiant subjektyvų bylos įrodymų bei situacijos vertinimą, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, be kita ko, pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį būtų padaręs baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo A. G. gynėja K. Rutkauskienė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus nurodo formaliai, siekdama, kad kasacinės instancijos teismas dar kartą tikrintų nuteistojo gynybos argumentus, vertindamas bylos įrodymus kaip trečioji instancija. Tokie skundo teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasacinio skundo teiginiai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo, teismo šališkumo yra deklaratyvaus pobūdžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakant priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymą nesvarstytinas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. G. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.