Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo, kuriuo M. K., nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį 6000 litų (1737,73eurų) dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis būdamas vienintelis akcininkas UAB „XXX" (įmonės kodas duomenys neskelbtini)Vilniaus m.) ir direktorius, turėdamas darbinį teisnumą ir veiksnumą, pagal žodinį susitarimą su J. A., gim. (duomenys neskelbtini), M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), kaip fiziniais asmenimis, dėl darbo pobūdžio ir apmokėjimo už jį kiekvienam po 1000 Lt per mėnesį, UAB „XXX" išnuomotose iš UAB „XXX" negyvenamose patalpose įsteigtoje automobilių plovykloje, pavadintoje „XXX", esančioje (duomenys neskelbtini), Plungės m., įstatymų nustatyta tvarka su jais nepasirašęs rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jų priėmimą į darbą, ne­išdavus tapatybę patvirtinančių dokumentų - darbuotojo pažymėjimų, leido J. A. ir M. Č. nelegaliai plovykloje dirbti jo naudai, t. y., laikotarpiu nuo 2013 metų liepos mėnesio pradžios iki 2013 metų rugpjūčio mėnesio pradžios, renkant pirminę medžiagą tiksliai nenustatytu laiku, J. A. plovė automobilius, valė automobilių salonus, šlavė įmonės teritoriją ne mažiau 16 darbo dienų, jam buvo išmokėtas atlyginimas 200 Lt, laikotarpiu nuo 2013 metų liepos 8 dienos iki 2013 metų rugpjūčio mėnesio pradžios, renkant pirminę medžiagą tiksliai nenustatytu laiku, M. Č. plovė automobilius, valė automobilių salonus, šlavė įmonės teritoriją ne mažiau 10 darbo dienų, jam atlyginimas nebuvo išmokėtas. Šiais veiksmais M. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 99 str. 2 ir 3 d. numatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims kyla už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Nelegaliu darbu pagal Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalį laikomas darbas, esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Pažymėtina, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu; darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą; už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys (DK 99 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu darbo santykių subjektai (darbdavys ir darbuotojas) nepasirašo darbo sutarties, konstatuojama, kad darbo sutartis nesudaryta ir darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas nurodytomis sąlygomis yra nelegalus. Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Remiantis teismų praktika, darbo sutarties nepasirašius abiems darbo santykių subjektams tiek darbuotojui, tiek darbdaviui - rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

2013 m. rugsėjo 16 d. Plungės rajono policijos komisariate užregistruotas I. V. pa­reiškimas, pagal kurį pradėta administracinės teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį (b. l. 9).

Pirminiame J. A. paaiškinime užfiksuota, kad jis nelegaliai dirbo au­tomobilių plovykloje, jog pagal skelbimą laikraštyje apie reikalingus darbuotojus su draugu M. Č. susitiko su M. K. ir susitarė su juo dėl darbo plovykloje už 1000 Lt per mė­nesį. Auto plovykloje dirbo beveik visą mėnesį kasdien, darbo dienomis - nuo 9 val. iki 19 val., šeštadieniais nuo 9 val. iki 15 val. Dirbti jam leido M. K., su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, už visą birželio mėnesį dirbtą laiką gavo 130 Lt atlyginimą, iš darbo M. K. jį atleido tiesiog pasakydamas, jog į darbą nebeateitų. Draugą M. Č. M. K. atleido anksčiau už jį, po draugo atleidimo į jo vietą pasamdė kitus asmenis, (b. l. 10).

Patikslintame J. A. paaiškinime užfiksuota, kad jam už darbą M. K. sumokėjo 200 Lt, be to pirko maistą ir cigaretes (b. l. 13).

Pirminiame M. Č. paaiškinime užfiksuota, kad vasaros pradžioje per draugus sužinojęs apie plovyklai reikalingus darbuotojus, kartu su J. A. susitiko su M. K., šis pažadėjo juos įdarbinti, atlyginimą mokėti kas dvi savaites, o išmokus dirbti - įforminti įdarbinimo dokumentus. Automobilių plovykloje pradėjo dirbti nuo 2013 m. liepos 8 d. nepasirašę jokių darbo sutarčių, išdirbo apie porą savaičių, tačiau atlyginimo negavęs daugiau į darbą nėjo. Dirbo ten įvairius darbus: plovė mašinas, valė jų salonus, šlavė kiemą. M. K. žadėjo mokėti 1000 Lt atlyginimo per mėnesį grynais į rankas. Papildo­mai parodė, kad nei jis, nei J. A. nebuvo įdarbinti oficialiai, nebuvo pasirašę jokių darbo sutarčių, nors M. K. žadėjo, kad šiek tiek padirbus sudarys darbo sutartis, įdarbins oficialiai, bet jie taip niekada jokių sutarčių ir nepasirašė. Visus darbus nurodydavo atlikti M. K., jis jiems vadovavo, (b. l. 14).

Pirminiame I. V. paaiškinime užfiksuota, kad jos sūnus J. A. maždaug 2013 metų liepos mėnesį pradėjo dirbti pas M. K. jam priklausančioje automobilių plovykloje, matydavo jį apie 8 valandą išeinantį į darbą ir vakarais grįžtantį. Sūnus pasakojo, kad jis dirbo plovykloje įvairius darbus, tačiau M. K. už darbą jam nemoka, sūnaus tei­gimu, jis dirbo be jokių darbo sutarčių ir M. K. nežadėjo jo oficialiai įdarbinti. Kartu su sū­numi į darbą pas M. K. ėjo ir M. Č., taip pat oficialiai neįdarbintas, be jokių pasirašy­tų, darbo santykius įforminančių, sutarčių, (b. l. 15).

Apklausta teisme I. V. davė analogiškus parodymus ir patvir­tino, kad jos sūnus J. A. plovykloje dirbo be jokios darbo sutarties ir negaudamas sutarto atlyginimo, todėl ji kreipėsi į policiją ( b. l. 56).

M. K. yra UAB „XXX" akcininkas ir direktorius (b. l. 35), jo vadovauja­mos bendrovės plovykla įsteigta išnuomotose patalpose (b. l. 43-49), įmonė užsiima komercine veikla.

Pirminiame M. K. paaiškinime užfiksuota, kad pas jį į plovyklą, esan­čią duomenys neskelbtini, bandomajam laikotarpiui buvo atėjęs jaunuolis Jonas su draugu, kurie prašė kele­tą valandų padirbėti, kad uždirbti kelis litus, o jis leido jiems sutvarkyti kiemą ir už padarytus dar­bus iškart sumokėdavo, jokių sutarčių nepasirašinėjo. Be to, vaikinai blogai dirbo, turėjo polinkį vogti (iš vieno į plovyklą atvykusio automobilio dingo cigaretės), todėl jis jų neįdarbino. Už atliktus darbus nebuvo sumokėta, nes dirbo savanoriškai, neprisimena ar buvo žodinis ar rašytinis susitarimas dėl darbo. Kadangi pinigų nemokėjo, todėl tai nebuvo nelegalus įdarbinimas (b. l. 12).

Apklausiamas teisme V. K. parodė, kad jis vadovauja UAB „XXX“, taip pat yra vienintelis akcininkas, veiklos pobūdis automobilių plovimas. J. A. ir M. Č. oficialiai priimti nebuvo į darbą, tačiau buvo atėję prašytis darbo, leido jiems išvalyti kiemą, norėjo pažiūrėti kaip dirba, supratęs, kad per jauni ir nepatikimi, išvarė, jie dirbo apie 3 valandas. Policija suinteresuota jį nubausti, ne kartą yra tikrinę jo įmonę ( b. l. 55).

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos V. K. parodymai yra nenuoseklūs nuo pat pirmų jo parodymų. Paaiškinime V. K. nurodo, J. A. ir M. Č. leido iššluoti kiemą ir už tai iš karto sumokėjo, tuoj pat tai paneigė, nurodydamas, kad už atliktus darbus nemokėjo, nors neneigė kad jie dirbo. Po to teismo posėdžio metu jis vėl nurodė, kad leido jiems išvalyti kiemą, norėjo pažiūrėti kaip dirba, supratęs, kad per jauni ir nepatikimi, išvarė, jie dirbo apie 3 valandas. Tuo tarpu J. A. ir M. Č. ir I. V. parodymai yra nuoseklūs viso proceso metu. Visuose paaiškinimuose tiek J. A., tiek M. Č. nurodo, kad pas V. K. dirbo be darbo sutarties ir buvo sutarta, kad už mėnesio darbą bus mokama 1000 Lt, tik V. A. nurodo, jog jam buvo sumokėta 200 Lt, o M. Č. nurodo, kad su juo V. K. neatsiskaitė. I. V. viso proceso metu taip pat tvirtino, jog jos sūnus dirbo pas V. K., nes matydavo kada išeina į darbą ir kada grįžta, be to matė nuo chemikalų sužalotas jo kojas.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad būtent J. A. duoti parodymai yra nenuoseklūs dėl atlygio už darbą ir darbo laikotarpio, nepagrįsti, kadangi šios aplinkybės nėra esminės nustatant nelegalaus darbo objektyviuosius požymius, svarbiausia, jog nustatyta, kad asmenys susitarė dėl darbo ir atlygio ir dirbo nesudarant rašytinės darbo sutarties. Pats V. K. lyg ir neneigia, kad žodinis susitarimas dėl darbo ir atlygio buvo, J. A. ir M. Č. dirbo, tačiau nurodo, jog tai nebuvo įforminta raštu, todėl jo manymu tai negali būti pripažįstama nelegaliu darbu. Be to jis paaiškinime nurodo, kad „ leido iššluoti kiemą, sutvarkyti kiemą ir už padarytus darbus iškarto sumokėdavo, nes dėl mažų atliekamų darbų, už keletą valandų jokių sutarčių nepasirašinėjo“ ( b. l. 12). Kaip jau minėta anksčiau tam kad būtų nustatyta nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju yra visi administracinio teisės pažeidimo - nelegalaus darbo objektyvieji požymiai, o būtent nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių, tai yra nesudarant rašytinės darbo sutarties, J. A. ir M. Č. dirbo UAB „ XXX“ ir iš dalies J. A. gavo atlygį, o su M. Č. net neatsiskaityta, nors sutarta už atliktą darbą sumokėti 1000 Lt per mėnesį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas priimtas pažeidžiant administracinės nuobaudos skyrimo terminą yra nepagrįstas. ATPK 35 str.1 d. numatyta, kad „<...> Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 41³,<... > straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai“. Šiuo atveju pažeidimas padarytas 2013m. liepos mėnesį, nustatytas 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. nepraėjus 1 metams. Be to ATPK 35 str. 3 d. numatyta, kad „<...> kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos<...>“. Kaip matyti iš bylos medžiagos terminas byloje buvo pratęstas surašant tarnybinį pranešimą ( b. l. 7), todėl administracinės nuobaudos skyrimo terminas nėra pažeistas.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą palikti nepakeistą, V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.