Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad padarė tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2014 m. lapkričio 10 d., nakties metu, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) mieste, bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, smurtaudamas prieš savo šeimos narį – žmoną E. B., tai yra tyčia suduodant į įvairias kūno vietas ir tempdamas ją už plaukų, taip padarė nukentėjusiajai E. B. dešinės krūtinės ląstos pusės VIII šonkaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o pripažinus, kad nėra pagrindo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendį, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, o bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkes teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir skirti bausmę, nesusijusią su laisves atėmimu, arba paskirtos bausmes vykdymą atidėti.

Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Nuteistasis pažymi, kad tiek jis, tiek nukentėjusioji E. B. nuosekliai neigė, jog prieš ją (E. B.) E. B. vartojo fizinį smurtą, tačiau teismas šiais parodymais nesivadovavo, nors visas abejones privalėjo vertinti kaltinamojo E. B. naudai. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje neaptarta aplinkybė, kodėl besąlygiškai pasiremta E. A., l. M. parodymais, nepasisakyta dėl pakeisto kaltinimo patikimumo, taip pat nenurodytos bylos aplinkybės, kurios tokius liudytojų parodymus patvirtina (nepatikrinti I. M. parodymai dėl SMS žinutės, peržiūrint telefonų išklotines). Apeliantas mano, kad teismas, vertindamas jo ir nukentėjusiosios parodymus, rėmėsi tik prielaidomis ir abejonėmis. Skunde taip pat pažymima, kad skirtingai nei nurodo teismas, ekspertas savo išvadoje ir duodamas parodymus teisme nepatvirtino kaltinime nurodytų aplinkybių, jog E. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškė E. B. smurtavimu prieš savo šeimos narį – žmoną E. B., tyčia spiriant ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas ir tempiant ją už plaukų. Be to, teigia, jog iš liudytojos E. A. parodymų matyti, kad ji dukters tiesiogiai nebuvo informuota apie sumušimą, todėl teismo teiginys, jog analogiškas aplinkybes, kad E. B. sumušta sutuoktinio, ji (E. B.) nurodė ir savo mamai, negali būti laikomas pagrįstu. Apeliantas skunde pažymi, jog kartu su juo buvęs M. B. teismui parodė, kad apie E. B. sumušimą nieko nežino, o iš liudytojos R. K. parodymų matyti, kad ji matė sumuštą E. B. 2014 m. lapkričio 10 d., kuri jokių pretenzijų sutuoktiniui E. B. nereiškė. Vertindamas eksperto H. Daujoto parodymų visumą, apeliantas teigia, jog galima tvirtinti, kad teismo išvada, jog visumoje sužalojimai nėra būdingi griuvimo traumai, negali būti laikoma pagrįsta.

Dėl kaltinimo pakeitimo teisme teisėtumo apeliantas pažymi, kad jis yra nuteistas už tokius tyčinius veiksmus E. B. atžvilgiu, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, kaltinimas nebuvo pareikštas. Apeliantas pabrėžia, kad nuosprendyje net nenurodomas konkrečių tyčinių veiksmų – suduotų smūgių – kiekis, sužalojimo vieta, todėl nuo pareikšto pakeisto kaltinimo sunku gintis bei apeliuoti. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismui pasisakius, kad jokių įrodymų, jog sužalojimai padaryti spiriant, byloje nėra, jis turėjo būti išteisintas, tačiau pirmos instancijos teismas išplėtė bylos nagrinėjimo ribas ir nuteisė jį ne pagal pareikštą kaltinimą, o už tai, jog jis smurtavo prieš savo šeimos narį – žmoną E. B., tai yra tyčia sudavė į įvairias kūno vietas ir tempė už plaukų. Šiuo aspektu apeliantas pažymi, kad kaltinimo palaikymo funkcija suponuoja prokuroro aktyvumą bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau prokuroras prašymo pakeisti kaltinimą pareiškęs nebuvo, o pirmos instancijos teismas, neatsižvelgdamas į BPK 256 str. reikalavimus, pakeitė kaltinimą, taip pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą.

Dėl paskirtos bausmės apeliantas skunde teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismui teikiamų rašytinių įrodymų matyti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmes atlikimo. Apeliantas pabrėžia, kad jis turi nuolatinį darbą ir pastovias pajamas, darbovietėse charakterizuojamas teigiamai. Be to, skunde nurodoma, kad gaunamą uždarbį E. B. naudoja ne tik savo poreikių tenkinimui, bet ir prisideda prie sunkiai sergančio tėvo išlaikymo (tai gali patvirtinti jo motina D. G.), nes jo sesuo A. B. yra išvykusi į (duomenys neskelbtini) ir pasirūpinti tėvu negali. Taip pat apeliantas nurodo, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta yra kartu su tėvu E. B.. Apelianto nuomone, įvertinus padarytą nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumą visuomenei, jo asmenybę apibūdinančius duomenis galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jam paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas maksimaliam 3 metų terminui, paskiriant ir baudžiamojo poveikio priemonę, ir įpareigojimus.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi nuteistąjį E. B., liudytoją D. G., išklausiusi eksperto H. Daujoto paaiškinimų, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai E. B. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 3 p.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra surinkta pakankamai E. B. kaltę patvirtinančių įrodymų. Nors tiek nuteistasis, tiek ir pati nukentėjusioji neigė įvykio aplinkybes, tačiau E. B. kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma: liudytojų parodymai, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, teismo medicinos specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo duotais parodymais ir juos vertino kaip gynybinę E. B. versiją, kadangi E. B. viso proceso metu nebuvo nuoseklus. 2014 m. lapkričio 11 d. apklausos protokole užfiksuota, jog E. B. teigė, kad galbūt sumušė žmoną, bet aplinkybių papasakoti negali, nes neprisimena, pamena tik tai, kad gėrė su M. B. degtinę, E. B. buvo namuose, ar ji gėrė alkoholį, nepamena (86 b. l.). 2014 m. gruodžio 22 d. apklausos metu E. B. teigė, kad viską gerai apgalvojęs pamena, jog savo žmonos E. B. nesumušė, iškėlė versiją, jog ji, būdama girta (nors prieš tai teigė, kad nepamena ar žmona gėrė), kur nors paslydo ir susitrenkė (90 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu E. B. tikino pamenantis, jog žmona gėrė kartu, bet nedaug, o kas sumušė žmoną, nežino, nes jo apskritai nebuvo namie, jis išėjo, draugą palikęs miegoti, o kai grįžo, žmoną rado jau sumuštą (124 b. l.), nors nei pirmoje, nei antroje apklausoje apie tai, kad buvo kažkur išėjęs, neužsiminė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė nukentėjusiosios teisme pateiktą versiją, kad ji buvo sužalota prie klubo, kai ją pastūmė nepažįstamos panelės, ir ji krito ant šiukšlių dėžės bei suoliuko (124 b. l.). Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. A. ir pareigūnai nurodė, kad nuvykę į E. B. namus, nukentėjusiąją rado kitame kambaryje, ant veido buvo mušimo žymės, veidas ištinęs, skaudėjo pilvą, ten kur miegojo E. B. su draugu, mėtėsi plaukai, kambariuose buvo pridaužyta butelių, nukentėjusioji sunkiai kvėpavo, pati negalėjo paeiti, ėjo tik su pagalba, ją laikant už rankų ir vedant (140–141 b. l.). Be to, nors nukentėjusioji teismo posėdžio metu teigė, kad ją sumušė mieste prie klubo, tačiau apie tai ji atvykusiems pareigūnams nesakė, tokių aplinkybių nenurodė ir 2014 m. lapkričio 11 d. apklausos metu (20–21 b. l.), o kalbėdama su savo mama E. A. ir pažįstama I. M., aiškino, kad ją sumušė E. B.. I. M. teismo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (140 b. l.), jog ji iš E. B. gavo žinutę, kad pastaroji ir vėl sumušta, kalbant telefonu jai E. B. verkdama nurodė, kad sunkiai kvėpuoja, kad visur skauda, kad E. B. gėrė su draugais ir ją (E. B.) sumušė. Liudytojos I. M. teigimu, kai vakare ji nuvyko į E. B. namus, bute ant grindų matė išrautus plaukus, E. B. jai parodė visas mėlynes ant kojų, nugaros, papasakojo, kad ją sumušė E. B., nes neleido šio draugams pasilikti nakvoti (28 b. l.). Liudytoja E. A. nurodė, kad po įvykio dukra jai sakė, kad ją (dukrą) sumušė E. B., taip pat ši liudytoja nurodė, kad nors ji manė, jog dukrą E. B. sumušė dėl keršto, tačiau dukra jai pasakė, jog buvo sumušta, nes neleido miegoti E. B. draugui, o parodymų nedavė, nes nenori, kad E. B. „sėstų“ (125 b. l.). Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų netikėti minėtų liudytojų duotais parodymais, kurie yra detalūs ir nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir specialisto išvada (31 b. l.). Ekspertas H. Daujotas teismo posėdžio metu paaiškino, jog šonkaulių lūžiai paprastai padaromi tiesioginio trauminio poveikio metu, ir nors yra tikimybė susilaužyti šonkaulį griūvant, jei griūvama ant nelygaus paviršiaus, kampo ar kito atsikišusio daikto, tačiau šiuo atveju, įvertinus sužalojimų visumą, darytina išvada, kad sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Ekspertas atkreipė dėmesį, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas ne tik šonkaulio lūžis, bet ir poodinės kraujosruvos kairės akies srityje bei rankose, medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad rankose yra daug mėlynių, o tai, kaip minėta, nėra sužalojimai, būdingi griuviminei traumai (139–140 b. l.). Be to, 2015 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. Daujotas taip pat patvirtino savo išvadą, duotą 2014 m. gruodžio 11 d., ir dar kartą paaiškino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis, t. y. spiriant į įvairias kūno vietas. Ekspertas pažymėjo, kad neatmetama galimybė, jog šonkauliai gali lūžti ir griūnant, būtent kontaktuojant su kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu, tačiau nagrinėjamu atveju kairėje akyje buvo padaryta kraujosruva, kuri tikrai nebūdinga griuviminei traumai, įvertinus tai, kad veide daugiau nubrozdinimų nebuvo. Taigi, minėtų įrodymų visuma paneigia E. B. nurodytą versiją.

Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje yra pakankamai neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių inkriminuoto nusikaltimo požymius. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų neabejotinoms išvadoms dėl tiriamo fakto buvimo ar nebuvimo suformuoti ir tik teismo prerogatyva yra nuspręsti, kiek surinktų įrodymų pakanka, todėl šiuo atveju esant situacijai, kai aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina E. B. kaltę dėl veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 3 p., padarymo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, I. M. gautos žinutės iš nukentėjusiosios pateikimas teismui, neturėtų jokios esminės reikšmės aplinkybių vertinimui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog buvo pažeista E. B. teisė į gynybą, pakeitus kaltinime nurodytą faktinę aplinkybę dėl suduotų smūgių skaičiaus.

Iš tiesų, užtikrinant kaltinamajam tinkamą pasirengimą gynybai nuo jam pareikšto kaltinimo, baudžiamojo proceso įstatymas riboja galimybę teisme keisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tačiau pažymėtina, kad pagal teismų praktiką laikoma, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K–7–13/2006, 2K-357/2005).

Šioje byloje teismo nustatytos E. B. nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, palyginus su kaltinamuoju aktu, iš esmės nepasikeitė. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas spiriant ne mažiau 10 smūgių, o pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, nurodydamas, kad tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas E. B. buvo padarytas tyčia suduodant į įvairias kūno vietas. 2015 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad sąvoka suduodant į įvairias kūno vietas apima ir spyrius, ir smūgius kumščiu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, jog pakeitus aplinkybę, kad sužalojimai padaryti suduodant, o ne spiriant ne mažiau 10 smūgių, kaip buvo nurodyta kaltinime, buvo suvaržyta nuteistojo E. B. teisė į gynybą. Dėl minėto patikslinimo nepasikeitė veikos kvalifikavimas, tai taip pat neturėjo jokios įtakos skiriant bausmę. Be to, E. B. savo teisę į gynybą galėjo realizuoti apeliacinės instancijos teisme, kaip jis ir padarė, pateikdamas apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad E. B. prarado galimybę pasirinkti optimalią gynybos poziciją.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 str. taikymo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kad E. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Taip pat atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į veikos tikslus ir motyvus, į nuteistojo asmenybę. Bylos duomenys patvirtina, kad E. B. anksčiau teistas 2 kartus, naują tyčinį nusikaltimą įvykdė nepraėjus nė 2 mėnesiams nuo ankstesnio analogiško nusikaltimo padarymo, baustas administracine tvarka. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas E. B. skyrė laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismo paskirta pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir nustatyta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisingos, nėra aiškiai per griežtos ir atitinka bausmės paskirtį, todėl skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar sutrumpinti jos terminą pagrindo nėra.

Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, Taigi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (kasacinė nutartis Nr. 2K-42/2012).

Vertinant BK 75 str. taikymo E. B. galimybes, pastebėtina, kad tiek ankstesnes nusikalstamas veikas (69–72 b. l.), tiek šį nusikaltimą E. B. įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Liudytoja E. A. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad iš anūkės ir dukters žino, jog E. B. labai geras, o įtakos visiems įvykiams turi alkoholis (125 b. l.). 2015 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis E. B. parodė, kad nuo alkoholio užsikodavo ir visiškai jo nevartoja. Medicinos centro „(duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma patvirtina, kad E. B. 2014 m. gruodžio 12 d. buvo atlikta potraukio alkoholiui blokavimo procedūra, leidžianti pašalinti norą vartoti alkoholinius gėrimus 3 metus. Be to, 2015 m. lapkričio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis E. B. parodė, kad jau devyni mėnesiai kaip su žmona nebegyvena, vyksta skyrybų procesas, vaikų neturi, šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) pas močiutę. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. B. turi tvirtus socialinius ryšius su visuomene – dirba (80 b. l.), darbdavio pateiktoje charakteristikoje charakterizuojamas itin teigiamai, kaip pareigingas ir drausmingas darbuotojas (174 b. l.). 2015 m. spalio 14 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. G., kuri yra nuteistojo motina, prašė palikti jos sūnų laisvėje, nes jos vyrą, kuris šiuo metu guli tuberkuliozinėje ligoninėje ištiktas insulto, slaugo ir išlaiko sūnus, nes jos turimos pajamos – gaunama socialinė pašalpa, kuri siekia tik 100 eurų. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas raštas patvirtina, kad E. B. ligoninėje gydomas nuo 2015 m. gegužės 5 d. (182 b. l.). Taigi, nors E. B. gaunamas uždarbis nėra didelis (170–173 b. l.), jis prisideda prie sergančio tėvo išlaikymo. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtų aplinkybių visuma rodo, kad šiuo metu apeliantas didelio pavojaus visuomenei nekelia ir nėra realios grėsmės, jog vėl darys naujus nusikaltimus, ir kartu leidžia daryti išvadą, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti E. B. taikant BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant.

BK 75 str. 2 d. nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atsižvelgiant į tokį bausmės vykdymo atidėjimo teisinį reglamentavimą, E. B. skirtina BK 75 str. 2 d. 8 p. numatyta pareiga – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 str. 2 d. 6 p., – 5 MGL (188,30 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šių priemonių, ribojančių E. B. elgesį ir kartu turinčių pataisomąjį poveikį, taikymas yra pakankamas jo asmenybei taisyti, ir taip bus užtikrinami bausmės tikslai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 4 d., 67 str. 2 d. 6 p., E. B. paskirtos galutinės subendrintos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant E. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per 3 mėnesius sumokėti 5 MGL (188,30 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.