Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant A. D.,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), atlikusi pareiškėjo R. P. mokestinį patikrinimą, 2009 m. balandžio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr.05-AK16-6 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo priskaičiavo pareiškėjui 292 968 Lt akcizo mokesčio bei 34 570 Lt su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių (MGK byla, b. l. 30-33).

Kauno AVMI 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr.(04)-K3-169 (toliau – ir 2009 m. birželio 12 d. sprendimas) patvirtino Patikrinimo akto dalį, kuria pareiškėjui buvo apskaičiuota sumokėti 292 968 Lt akcizo mokesčio, kitą dalį, susijusią su akcizo mokesčio delspinigiais, pakeitė – nurodė sumokėti 35 185 Lt delspinigių. Taip pat buvo paskirta 29 297 Lt (10 proc. dydžio) akcizo mokesčio bauda (MGK byla, b. l. 17-25).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2009 m. birželio 12 d. sprendimu, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė 2009 m. liepos 1 d. skundą (MGK byla, b. l. 11-14).

VMI atmetė pareiškėjo skundą ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr.68-250 (toliau – ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas) patvirtino Kauno AVMI 2009 m. birželio 12 d. sprendimą (MGK byla, b. l. 7-9).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu, Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) pateikė 2009 m. spalio 7 d. skundą (VMI gautas 2009 m. spalio 9 d.) (MGK byla, b. l. 1-4).

Be to, nelogiškas ir neteisingas yra Komisijos tvirtinimas, kad VMI sprendimas buvo įteiktas 2009 m. rugsėjo 7 d., nes įrodymai leidžia teigti, jog jis buvo įteiktas tik 2009 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjo teigimu, jis negali atsakyti už Lietuvos pašto darbą ir įpareigoti Lietuvos paštą pristatyti jam adresuotus laiškus per 5 darbo dienas, o ne per kokį nors kitokį (šiuo atveju ilgesnį) terminą. Pareiškėjo nuomone, atsiųstas atsisakymas priimti jo skundą įformintas protokoliniu nutarimu, tuo tarpu MAĮ 155 straipsnio 6 dalyje numatytas sprendimo priėmimas, todėl protokolo išrašas nėra teisėtas ir pagrįstas.

Kadangi skunde, adresuotame Komisijai, pareiškėjas neprašė atnaujinti skundo dėl VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo padavimo termino, vadovaujantis MAĮ nuostatomis, Komisija pareiškėjo skundą pagrįstai ir teisingai laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, Komisija neturėjo jokio pagrindo net svarstyti įstatymo nustatyto skundo padavimo termino praleidimo priežasčių ir tuo pačiu pasisakyti dėl pareiškėjo argumentų, jog VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą jis gavo ne 2009 m. rugsėjo 7 d., o kaip jis teigia – 2009 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje skundo padavimo termino atnaujinti neprašo ir nepateikia jokių rašytinių, juridinę galią turinčių įrodymų, iš kurių turinio galima būtų daryti vienareikšmę išvadą, kad jis VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą gavo vėliau negu penktą dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Pareiškėjas nepasinaudojo teise prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant svarbias priežastis, dėl kurių nebuvo laiku įgyvendinta ankščiau minėta jo teisė į VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo apskundimą.

Pažymėjo, kad AB Lietuvos paštas darbuotoja telefoninio pokalbio metu paaiškino, jog ankščiau minėtas registruotas laiškas Nr.RN861061800Lt pareiškėjui buvo įteiktas 2009 m. rugsėjo 17 d. (11 val. 21 min.), o ne, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, 2009 m. rugsėjo 18 d. Taigi skundas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo turėjo būti paduotas iki 2009 m. spalio 7 d. (imtinai). Tačiau pareiškėjas skundą dėl VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo pateikė 2009 m. spalio 9 d. (tai įrodo ant pareiškėjo skundo uždėtas VMI spaudas). Taigi, bet kokiu atveju, pareiškėjas praleido MAĮ nustatytą 20 dienų terminą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimui apskųsti.

II.

III.

Pareiškėjas remiasi skunde pirmosios instancijos teismui pateiktas argumentais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog įrodymų dėl VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo įteikimo pareiškėjas neturi ir negali turėti, kadangi pagal Lietuvos pašto procedūras registruoto laiško gavėjui nepaliekamas joks dokumentas ar įrodymas, kada jam buvo įteiktas laiškas. Pašto darbuotojas įteikia registruotą laišką laiško gavėjui, laiško gavėjas pasirašo pašto darbuotojo pateiktame dokumente už laiško gavimą, po to paštas grąžina pasirašytą dokumentą registruoto laiško siuntėjui. Registruoto laiško gavėjui joks laiško gavimą patvirtinantis dokumentas nėra paliekamas, toks dokumentas paliekamas tik registruoto laiško siuntėjui. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė pareiškėjui visą įrodinėjimo naštą, nors reikalaujamų įrodymų pareiškėjas negalėjo nei turėti, nei pateikti, o mokesčių administratorių nuo tokios įrodinėjimo pareigos nepagrįstai atleido, nors kaip tik būtent mokesčių administratorius ir turėjo teismo nurodytus įrodymus apie registruoto laiško įteikimo datą, tačiau teismui jų nepateikė. Toks mokesčių administratoriaus elgesys, anot pareiškėjo, negali būti laikomas sąžiningu.

Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas dviprasmiškas ir prieštaringas – iš vienos pusės, teigiama, kad pateikus įrodymus apie sprendimo įteikimo datą, teismas sprendimo įteikimo data laikytų realią jo įteikimo datą, iš kitos pusės, teigiama, jog 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas buvo įteiktas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jo išsiuntimo, tai yra 2009 m. rugsėjo 7 d. Vienu atveju vadovaujamasi MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi, kitu – 164 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai pasakyti, kuri MAĮ norma šiuo atveju turi būti taikoma, kadangi pareiškėjas nežino, ar įrodymų išreikalavimas ir pateikimas lemtų kitokį teismo sprendimą, ar tokiu atveju sprendimo įteikimo data būtų skaičiuojama kitaip. Tai trukdo tinkamai suformuluoti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą bei tinkamai įgyvendinti savo konstitucinę teisę apskųsti nepagrįstus teismo sprendimus.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateikto argumento dėl Komisijos sprendimo formai keliamų reikalavimų ir įsivėlusios techninės klaidos – vietoj teksto „sprendimas gautas 2009 m. rugsėjo 18 d.“ atsirado neteisingas tekstas „sprendimas gautas 2009 m. rugsėjo 8 d.“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Komisija pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti bei grąžino pareiškėjui jo skundą dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.

Skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminus reglamentuoja MAĮ 152 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skundas Komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat, kai šio straipsnio nustatyta tvarka toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui.

Byloje nustatyta, kad Komisija Protokoliniu sprendimu nusprendė, jog pareiškėjas praleido MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimui apskųsti. Komisija vertino, jog VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2009 m. rugsėjo 7 d., todėl pareiškėjas, norėdamas jį apskųsti, skundą Komisijai turėjo pateikti iki 2009 m. rugsėjo 28 d. (imtinai), tačiau pateikė tik 2009 m. spalio 9 d., tai yra praleidęs MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą. Pareiškėjas su šiuo Komisijos vertinimu nesutinka, teigia, kad pareiškėjo skunde nurodyta VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo gavimo data – 2009 m. rugsėjo 8 d. – įrašyta dėl spausdinimo klaidos, o tikroji VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo gavimo data yra 2009 m. rugsėjo 18 d. Prašymo skundo padavimo terminui atnaujinti pareiškėjas nepateikė.

Taigi šioje byloje toliau analizuotinas klausimas, kada pareiškėjui buvo įteiktas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas ir prasidėjo MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytas 20 dienų terminas jį apskųsti.

Dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo būdai ir momentas sureglamentuoti MAĮ 164 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį dokumentai gali būti įteikiami tiesiogiai, siunčiami registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais arba paskelbiami viešai. Vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvia teisine nuostata, registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. VMI sprendimas pareiškėjui išsiųstas registruotu laišku. Byloje esantis mokesčių administratoriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. siųstų laiškų sąrašas Nr. 163 patvirtina, kad minėtas laiškas perduotas paštui 2009 m. rugpjūčio 31 d. (MGK byla, b. l. 58).

Mokesčio mokėtojas ir mokesčio administratorius, ginčo nagrinėjimo teisme metu grįsdami skundą ar nuo jo gindamiesi, naudojasi proceso šalių teise teikti įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str., 57 str. 4 d.), o teismui tenka pareiga pateiktus įrodymus įvertinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–225/07, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438 – 401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–662/11).

Mokesčių administratorius, pateikdamas 2009 m. rugpjūčio 31 d. siųstų laiškų sąrašą Nr. 163, įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, tai yra pateikė įrodymus dėl MAĮ 164 straipsnio 3 dalies taikymo. Duomenų, kad pareiškėjas siųsto laiško negavo, nėra. Pats pareiškėjas pateiktuose skunduose pripažino, kad siųstas laiškas jam buvo įteiktas (b. l. 3, 48). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad esant tokiai situacijai, pareiškėjas, nesutikdamas su įstatymu imperatyviai nurodyta įteikimo data, turėjo pateikti ją paneigiančius įrodymus. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktą teiginį, kad dokumentas ar įrodymas dėl registruoto laiško įteikimo paliekamas tik registruoto laiško siuntėjui, nepagrindžia jokios teisės aktų nuostatos. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pašto paslaugų teikėjus dėl informacijos apie minėto laiško įteikimo jam datą, byloje nėra. Taigi pareiškėjui nepateikus pagrįstų duomenų, kada jis gavo VMI siųstą registruotą laišką ir esant patvirtintų duomenų, kad VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas jam buvo išsiųstas 2009 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo pateikti teiginiai dėl laiško gavimo 2009 m. rugsėjo 18 d. vertinti kaip nepagrįsti.

Nesant duomenų dėl faktinės VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos, taikytina MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje expressis verbis imperatyviai įtvirtinta teisinė taisyklė, pagal kurią registruotas laiškas pareiškėjui laikomas įteiktu 5 darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, šiuo konkrečiu atveju – 2009 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šią dieną prasidėjo VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo apskundimo termino eiga.

Tai patvirtina ir šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, žr. pvz., 2005 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17–301/2007, 2008 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756–76/2008. Tokia praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra prieštaringa ar neaiški. Priešingai, ji užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tai yra bus užtikrinta mokesčių mokėtojo interesų apsauga, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą.

Pareiškėjas skundą dėl VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Komisijai per VMI išsiuntė tik 2009 m. spalio 8 d. (MGK byla, b. l. 5). Vadinasi, buvo praleistas MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje numatytas 20 dienų terminas skundui paduoti. Kadangi pareiškėjas nepasinaudojo MAĮ 152 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta savo teise ir termino atnaujinti neprašė, darytina išvada, jog Komisija pagrįstai vadovavosi MAĮ 152 straipsnio 5 dalimi, R. P. skundą dėl VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo laikė nepaduotu bei grąžino jį pareiškėjui.

Pažymėtina, kad VMI 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendime aiškiai nurodoma, kad šis sprendimas, vadovaujantis MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi, gali būti apskųstas per 20 dienų nuo jo įteikimo Komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tai reiškia, kad pareiškėjas buvo informuotas apie centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo tvarką. MAĮ 164 straipsnio 3 dalis reguliuoja ne centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo Komisijai tvarką, o mokesčių administratoriaus sprendimų įteikimo būdus ir terminus, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl MAĮ 154 straipsnio 5 dalies pažeidimo atmestini.

Pareiškėjas taip pat teigia kad 2009 m. spalio 27 d. Komisijos posėdžio Protokolinis sprendimas yra neteisėtas, kadangi neatitinka dokumentų formai keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka.

Šiuo aspektu yra aktualūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatai (toliau – ir Nuostatai), be kita ko, reglamentuojantys ir Komisijos darbo organizavimą, bei Komisijos pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtintas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas (toliau – ir Reglamentas), nustatantis Komisijos darbo tvarką. Nuostatų ir Reglamento 30 punktas įtvirtina, kad procesinius klausimus Komisija išsprendžia protokoliniais sprendimais. Vadovaujantis Reglamento 39 punktu, Komisija priima protokolinį sprendimą MAĮ nustatytais atvejais skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam pareiškėjui. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodoma MAĮ 155 straipsnio 6 dalis, reglamentuoja klausimus, susijusius su Komisijos sprendimo priėmimu, išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės, todėl teisėjų kolegija ja nesivadovauja.

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir į tai, kad pareiškėjui išsiųstas Komisijos 2009 m. spalio 27 d. raštas Dėl posėdžio protokolo išrašo Nr. 5-1006(7-357/2009) (b. l. 6), prie jo pridėtas protokolinio sprendimo išrašas yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis (MAĮ 152 str. 2 d., 164 str. 3 d., 152 str. 5 d.), pasirašyti juos priėmusių pareigūnų ir patvirtinti antspaudu, nurodyta apskundimo tvarka, konstatuotina, jog ginčijamas Komisijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir jo formai teisės aktų keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog MAĮ 164 straipsnyje įtvirtinti terminai padeda įgyvendinti operatyvų mokestinių ginčų procesą, užtikrinti valstybės interesą gauti savo mokestines pajamas laiku ir nustatyto dydžio, tačiau kartu akcentuoja, jog šiame straipsnyje numatyti terminai yra atnaujinamieji. Mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, yra garantuojama reali galimybė ginti savo teises, pateikiant prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (MAĮ 152 str. 3 d.) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–1670/05).Teisėjų kolegija vertina, kad tokiu būdu yra užtikrinama teisinga pusiausvyra tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–785/11). Taigi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad MAĮ neriboja mokesčių mokėtojo teisės pakartotinai kreiptis į ikiteisminę mokestinių ginčų nagrinėjimo instituciją po to, kai buvo atsisakyta priimti mokesčių mokėtojo skundą dėl to, kad buvo praleistas skundo padavimo terminas ir mokesčių mokėtojas neprašo skundo padavimo termino atnaujinti. Todėl sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjui, nėra kliūtis pareiškėjui paduoti prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 65 Lt žyminį mokestį (b. l. 44), nors pagal ABTĮ 39 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą yra mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Dėl šios priežasties pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (15 Lt) jam yra grąžintina (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Grąžinti pareiškėjui R. P. 15 Lt žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.