- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-114-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- UAB „Lietuvos paminklai“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos gyventojų
- Ieškovas
- AB „Enifas“
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovei Elenai Milašauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Enifas“ ieškinį atsakovams UAB „Lietuvos paminklai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Enifas“ 2006-04-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų UAB „Lietuvos paminklai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 44275 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 1997-01-03 su UAB „Lietuvos paminklai“ sudarė sutartį Nr.97-01/02 dėl Genocido aukų muziejaus pastato restauravimo ir remonto darbų atlikimo. Ieškovas (rangovas) visus darbus atliko, tačiau atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ (užsakovas) liko skolingas ir atsisakė sumokėti likusius 44275 Lt, motyvuodamas tuo, kad jam pinigų nepervedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ informavo, kad ieškovui 1997-10-31 sudarius su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru kitą rangos sutartį Nr.RD-97/10, darbai Genocido aukų muziejuje buvo tęsiami pagal šią sutartį, todėl rangos ir atsiskaitymo santykiai pagal 1997-01-03 sutartį pasibaigė. Tačiau, ieškovo teigimu, pagal 1997-10-31 sutartį buvo atliekami visiškai nauji darbai, rangos sutartys nėra viena kitos pratęsimas arba darbų perėmimas, jos yra visiškai atskiros rangos sutartys, sudarytos skirtingų šalių ir dėl skirtingų darbų. Tai, kad atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ yra skolingas ieškovui, patvirtina į bylą pateiktas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas ir PVM sąskaitos-faktūros. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį (galiojančio CK 1.127 str. 1 d.) ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškovo teigimu, jo teisė į ieškinį atsirado tada, kai 2005 metais gavo iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą, kuriuo šis atsisakė sumokėti likusią skolą. Iki tol jokio pranešimo, kad skolos nemokės, atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ nebuvo pateikęs, o 1997-12-29 rašte tik nurodė, kad pagal sutartį jam pareiga sumokėti rangovui už atliktus darbus atsiranda tik tuomet, kai atsakovas gauna pinigų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Dėl šios sutarties nuostatos ieškovas nesikreipė su ieškiniu į teismą 1997 metų gruodžio mėnesį, o tik papildomais raštais ragino atsakovą UAB „Lietuvos paminklai“ išsireikalauti pinigų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Kadangi atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ iki 2005 metų nebuvo atsisakęs sumokėti skolą, o ją pripažino ir tvirtino negalintis sumokėti tik dėl tos priežasties, kad negavo pinigų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, tai, ieškovo nuomone, ieškinio senaties termino reikalavimui dėl šios skolos priteisimo pareikšti jis nepraleido.
Atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad 1997-01-03 sutartis nutraukta. Restauravimo ir remonto darbų užsakovo funkcijų vykdymas buvo perduotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kurio 1997-07-30 sudaryta komisija nustatė, kad į aktus buvo įtraukti neatlikti statybos-remonto darbai už 44275 Lt, todėl ši suma ir nebuvo sumokėta ieškovui. Ieškovo atstovas dėl komisijos išvadų prieštaravimų nepareiškė. Ieškovas praleido ieškininės senaties terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 1997-12-29.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas laiku nesikreipė dėl tariamai jo atliktų darbų apmokėjimo, dabar to objekto rekonstrukciją vykdo UAB „Skala“, todėl nustatyti, ar buvo atlikti darbai, už kuriuos prašo apmokėti ieškovas, yra neįmanoma.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui AB „Enifas“ iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 44275 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2006-04-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ rangos sutartis buvo sudaryta 1997-01-03, darbų pabaigą nustatant 1997-12-31, o ieškovo ir atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rangos sutartis sudaryta 1997-10-31, darbų pabaigą nustatant 1997-12-30. Abiejose sutartyse susitarta dėl Genocido aukų muziejaus pastato restauravimo ir remonto darbų atlikimo. Tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1997-11-01 buvo sudarytas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas Nr.23, kuriuo nustatytas galutinis saldo ieškovo naudai – 82084 Lt. Dalis šios sumos ieškovui buvo sumokėta. Vilniaus apygardos teismo 1999-11-25 nutartis ir susirašinėjimas tarp ieškovo ir UAB „Lietuvos paminklai“ liudija, kad ginčas dėl skolos grąžinimo tarp šalių vyko iki 2005-08-04 rašto gavimo dienos, kuriuo UAB „Lietuvos paminklai“ pareiškė, jog skolos nemokės. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties nepraleido. Teismas taip pat nustatė, kad LR Vyriausybei 1997-03-24 nutarimu Nr.263 perdavus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Genocido aukų muziejaus steigėjo funkcijas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 1997-07-23 įsakymu Nr.98 įsakė nutraukti sutartį su UAB „Lietuvos paminklai“, vykdančiu užsakovo funkcijas remontuojant muziejaus patalpas. UAB „Lietuvos paminklai“ nutraukė 1997-01-03 sutartį, 1997-08-07 surašytas perdavimo-priėmimo aktas, kuriame pripažįstama skola ieškovui. Šalių 1997 metais pasirašyto tarpusavio skolų suderinimo akto ir PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu nustatęs, kad likusi nesumokėta skola ieškovui yra 44275 Lt, teismas sprendė, kad ji priteistina ieškovui iš atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“, nes prievolė šiam atsakovui atsirado jo ir ieškovo 1997-01-03 sutarties pagrindu. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ūkio skyriaus vedėjo 1997 m. rugsėjo 18 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad į aktus buvo įtraukti neatlikti statybos-remonto darbai už 44275 Lt sumą, teismas vertino kaip nepaneigiantį skolos ieškovui, nes šis pranešimas surašytas nedalyvaujant ieškovo atstovui, be to jis prieštarauja ieškovo ir atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ atstovų pasirašytam tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktui Nr. 23.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, pasibaigus ieškinio senaties terminui, o teismui nusprendus, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties, pakeisti sprendimo rezoliucinę dalį, priteisiant skolą iš atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Nurodo, jog teismas neatkreipė tinkamo dėmesio į UAB „Lietuvos paminklai“ motyvą, kad jis (apeliantas) negavo lėšų iš Lietuvos genocido aukų muziejaus ir dėl to neatsiskaitė su ieškovu. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-03-24 nutarimu ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1997-07-23 įsakymu, apeliantas nuo 1997-08-01 nutraukė restauravimo ir remonto darbus objekte bei perdavė užsakovo funkcijas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kurio 1997-07-30 įsakymu sudaryta komisija nustatė, jog Genocido aukų muziejuje yra peraktuota statybos-remonto darbų 44275 Lt sumai. Šios sumos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras apeliantui nesumokėjo iki šiol. Šį faktą pripažino ir patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė D.Kuodytė 1998-06-11 rašte. Dėl šių priežasčių teismas skolą turėjo priteisti ne iš apelianto, o iš asignavimų valdytojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Teismo argumentas, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties, nes jis galutinai sužinojo, jog atsakovas neketina jam grąžinti skolos, gavęs 2005-08-04 raštą, yra nepagrįstas. Šios datos negalima pripažinti ieškinio senaties termino eigos pradžia (1964 m. CK 86 str.), kadangi tai prieštarautų Vilniaus apygardos teismo 1999-11-25 nutarčiai, iš kurios turinio matyti, kad dėl skolos išieškojimo ieškovas kreipėsi į teismą. Šis teismo nustatytas faktas įrodo, kad ieškovas jau tuomet suprato ir žinojo apie savo subjektinės teisės pažeidimą, todėl 2006-04-21 paduodamas ieškinį, be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Ieškovas 1997-12-29 raštu buvo informuotas, kad jo vykdomame objekte Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktų darbų kokybės komisija nustatė 44275 Lt statybos-remonto darbų peraktavimą ir pasiūlė šių pinigų nemokėti rangovui. Užsakovas 1997-12-30 pervedė rangovui AB „Enifas“ 8550 Lt ir įspėjo, kad tai yra galutinis atsiskaitymas už atliktus darbus pagal 1997-01-03 rangos sutartį. Šios sutarties galiojimas pasibaigė 1997-12-31, todėl ši data teismo turėtų būti pripažinta ieškinio senaties termino eigos pradžia. Įstatyme nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2000-12-31, t.y. iki naujo CK įsigaliojimo, todėl ieškovo reikalavimams negali būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovas nepateikė ieškinio pagal Vilniaus apygardos teismo 1999-11-25 nutartyje išdėstytą išaiškinimą. Teismas nutartimi grąžino ieškovui jo pareiškimą, todėl ieškinio senatis nebuvo nutraukta. Ieškovas laiku savo teise nepasinaudojo, todėl apeliantas pagrįstai tikėjosi, jog ieškovas nemano, kad jo teisė yra pažeista. Dėl šių priežasčių teismas turėjo patenkinti apelianto prašymą ir taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prašo atmesti apelianto prašymą, kad teismui nusprendus, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties, pakeisti sprendimo rezoliucinę dalį, priteisiant skolą iš atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Nurodo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nebuvo sutarties šalimi ir neturi jokios prievolės ieškovui. Priede prie perdavimo–priėmimo akto 1997-08-07 nurodyta, kad į aktus buvo įtraukti neatlikti statybos-remonto darbai už 44275 Lt. Po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro galutinio atsiskaitymo 1997-12-11 su SP UAB „Lietuvos paminklai“, ieškovas trijų metų laikotarpyje nereiškė ieškinio dėl tariamo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įsiskolinimo už AB „Enifas“ atliktus darbus, todėl yra praleistas ieškinio senaties terminas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras reikalauja, kad apelianto prašymui priteisti skolą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro būtų taikomas 3 metų ieškinio senaties reikalavimas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-10-26 nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-23 nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovų atstovai iš esmės apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti – skundžiamą apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir AB „Enifas“ ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinio skundo ribose (apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tik netinkamu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus ir išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbas, o taip pat atsižvelgdama į privalomus kasacinio teismo nutarties išaiškinimus (CPK 362 str. 2 d.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindą skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.
Vienas iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2005-08-04, t.y. kada ieškovas gavo atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ raštą Nr.(1.23-08)-1-416 „Dėl objekto Aukų g. 2A“, iš kurio turinio ieškovui tapo galutinai aišku, jog atsakovas neketina grąžinti skolos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2005-08-04. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka dėl kelių priežasčių: mano, jog 2005-08-04 datos negalima pripažinti ieškinio senaties termino eigos pradžia (1964 m. CK 86 str.), kadangi tai prieštarautų Vilniaus apygardos teismo 1999-11-25 nutarčiai, iš kurios turinio matyti, kad ieškovas jau tuomet suprato ir žinojo apie savo subjektinės teisės pažeidimą. Be to ieškovas 1997-12-29 raštu buvo informuotas, kad jo vykdomame objekte Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atliktų darbų kokybės komisija nustatė 44275 Lt statybos-remonto darbų peraktavimą ir pasiūlė šių pinigų nemokėti rangovui, o užsakovas 1997-12-30 pervedė rangovui AB „Enifas“ 8550 Lt ir įspėjo, kad tai yra galutinis atsiskaitymas už atliktus darbus pagal 1997-01-03 rangos sutartį, kurios galiojimas pasibaigė 1997-12-31. Taigi, apelianto nuomone, būtent ši data turėtų būti pripažinta ieškinio senaties termino eigos pradžia, o ieškinys teismui pareikštas tik 2006-04-24, t.y. praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, kuriam, be to, pasibaigus 2000-12-31, t.y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Tokiomis aplinkybėmis teismas, apelianto teigimu, esant jo reikalavimui, turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimą vien šiuo pagrindu atmesti. Teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams iš esmės pritaria.
1964 m. CK 86 straipsnyje (2000 m. CK 1.127 str. 1 d.) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena – yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su subjektyviuoju ieškinio senaties termino nustatymo kriterijumi – ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t.y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, tuo tikslu visapusiškai įvertinant visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, CPK 362 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga).
Nors ieškovas teigia, jog apie atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ ketinimus nebemokėti likusios 44275 Lt sumos už darbus, atliktus pagal 1997-01-03 sutartį Nr.97-01/02, sužinojo tik gavęs šio atsakovo 2005-08-04 raštą, o pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo būtent 2005-08-04, tačiau toks teiginys ir teismo išvada neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei esančių įrodymų turinio. Bylos duomenys tvirtina, kad apeliantas UAB „Lietuvos paminklai“ neginčijo fakto, jog su ieškovu nėra galutinai atsiskaityta 44275 Lt suma pagal 1997-01-03 sutartį Nr. 97-01/02, tačiau tokia apelianto pozicija, išdėstyta šalių susirašinėjimo raštuose, atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1999-04-21 pretenzijoje ir 2005-08-04 rašte, teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo išvadai, kad apeliantas UAB „Lietuvos paminklai“ iki 2005-08-04 pripažino skolą ieškovui, ir tokį atsakovo veiksmą vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią ieškovą visą tą laiką neturėjus pagrindo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Tokia išvada grindžiama kasacinio teismo nutartyje išdėstytu išaiškinimu (CPK 362 str. 2 d.), kad veiksmai, kurie rodytų skolos pripažinimą, skolininko turi būti atlikti ne apskritai, o būtent kreditoriui. Tačiau atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 1999-04-21 pretenzija buvo pareikšta ne ieškovui, o kitam atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, raginant šį nevilkinti atsiskaityti su ieškovu pagal 1997-01-03 sutartį Nr. 97-01/02. Dėl to ši pretenzija tiek dėl jos adresato, tiek ir dėl savo turinio negali būti pagrindas išvadai, kad atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ pripažino, jog yra skolingas ieškovui. Be to jau 1997-12-29 raštu Nr.07-08-278 „Dėl užsakovo funkcijų perdavimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“ atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ informavo ieškovą AB „Enifas“, kad jis laiko perdavęs užsakovo funkcijas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir neprieštarauja, kad AB „Enifas“ toliau savarankiškai, be atsakovo tarpininkavimo spręstų sulaikyto atsiskaitymo 44275 Lt sumai galimybes, o 1997-12-30 mokėjimo pavedimu Nr.592 pervesdamas ieškovui už darbus Genocido aukų muziejuje 8550 Lt sumą, ką atlikus ir liko 44275 Lt skola, pavedime pažymėjo, jog tai yra galutinis atsiskaitymas. Taigi, ieškovui apie tai, jog atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ neketina grąžinti skolos buvo žinoma arba realiai turėjo būti žinoma dar gerokai iki 2005-08-04 rašto gavimo, o elgdamasis apdairiai, atidžiai ir sąžiningai jis privalėjo kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo įstatymo nustatyta tvarka, pareikšdamas ieškinį teisme.
Iš prijungtos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. L2-1053-99 matyti, kad 1999-09-01 AB „Enifas“ kreipėsi 1965 m. CPK 20¹ skirsnio nustatyta tvarka su pareiškimu dėl skolos ir delspinigių pagal 1997-01-03 sutartį išieškojimo iš AB „Lietuvos paminklai“, tačiau, Vilniaus apygardos teismui 1999-11-25 nutartimi priėmus AB „Lietuvos paminklai“ prieštaravimus ir pasiūlius AB „Enifas“ pateikti teismui ieškinį, ieškinio per nustatytą terminą nepateikė, todėl Vilniaus apygardos teismas 1999-12-17 nutartimi nutarė laikyti AB „Enifas“ pareiškimą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas akivaizdžiai suvokė, jog atsakovas UAB „Lietuvos paminklai“ neketina grąžinti skolos, tačiau nepareikšdamas ieškinio elgėsi neapdairiai, neatidžiai, o teigdamas, kad teisė į ieškinį atsirado tik 2005-08-04, - ir nesąžiningai. Kartu pažymėtina, kad atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ 2005-08-04 raštas Nr.(1.23-08)-1-416 „Dėl objekto Aukų g. 2A“, su kurio gavimo momentu tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas sieja ieškinio senaties termino eigos nagrinėjamoje byloje pradžią, atsakovo ketinimų dėl atsiskaitymo pagal 1997-01-03 sutartį Nr. 97-01/02 aspektu, atsakovui šiame rašte nurodant tik tai, jog nuo 1997-08-01 jis nebevykdo užsakovo funkcijų Genocido aukų muziejuje ir kad dar 1997-12-29 rašte Nr.07-08-278 jis sutiko, jog ieškovas savarankiškai spręstų sulaikyto apmokėjimo galimybes su užsakovo funkcijas perėmusiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, iš esmės yra tapatus 1997-12-29 raštui. Tokiu būdu byloje surinktų įrodymų pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nuo 1997-12-31 (šalių 1997-01-03 sutarties pasibaigimo momento) skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia (CPK 185 str., CK 1.5 str.), o AB „Enifas“ ieškinys teismui pareikštas tik 2006-04-24, t.y. praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą (terminas pasibaigė 2000-12-31).
Kaip jau buvo minėta, 1999-09-01 AB „Enifas“ buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl skolos ir delspinigių pagal 1997-01-03 sutartį išieškojimo iš AB „Lietuvos paminklai“, tačiau, Vilniaus apygardos teismui 1999-11-25 nutartimi priėmus AB „Lietuvos paminklai“ prieštaravimus ir pasiūlius AB „Enifas“ pateikti teismui ieškinį, ieškinio per nustatytą terminą nepateikė, todėl Vilniaus apygardos teismas 1999-12-17 nutartimi nutarė laikyti AB „Enifas“ pareiškimą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Dėl to ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal nurodytą sutartį pareikšti nebuvo nutrūkęs (1964 m. CK 89 str., CK 1.130 str., Teismų praktika 18, p. 178), t.y. nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta. Be to, kaip jau buvo nurodyta, 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 1997-12-31, pasibaigė 2000-12-31, t.y. iki naujo CK įsigaliojimo, todėl ieškovo reikalavimams negali būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).
Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (1964 m. CK 90 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu šį praleistą terminą atnaujinti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senatis, kaip laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, viena vertus, yra susijęs su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga; taip pat palengvinant įrodinėjimo procesą, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, faktinių bylos aplinkybių išaiškinimas paprastai pasunkėja. Taigi, tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, CPK 362 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl netinkamo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo bei netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pritaikymo (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, kuriuo ieškovo AB „Enifas“ ieškinį dėl 44275 Lt skolos ir palūkanų priteisimo atmeta dėl ieškinio senaties (1964 m. CK 85 str. 2 d., 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Atmestus ieškinį dėl senaties kiti atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta, iš ieškovo AB „Enifas“ atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ naudai priteisia jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 93 str.) – 1327,50 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (b.l. 152), o taip pat iš ieškovo valstybei priteisia 1328,25 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str. 2 d.), kurio mokėjimas, atsakovui paduodant kasacinį skundą, buvo atidėtas (b.l. 186-187).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n usprendžia:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo AB „Enifas“ ieškinį atsakovams UAB „Lietuvos paminklai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl 44275 Lt skolos ir palūkanų priteisimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo AB „Enifas“ (į.k. 121381819) atsakovo UAB „Lietuvos paminklai“ (į.k. 110051791) naudai 1327 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt septynis) litus 50 centų bylinėjimosi išlaidų ir į valstybės pajamas 1328 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt aštuonis) litus 50 centų žyminio mokesčio.