- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-175-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02486-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- ADB „Ergo Lietuva“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui ADB „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 379,84 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog žala atsirado V. G., nukentėjusiai dėl 2009-10-16 Kauno r. kelyje (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio, išmokėjus 2 379,84 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją. 2010-06-07 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Kauno rajono apylinkės prokuratūra nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas yra V. L., kuris eismo įvykio metu mirė. Dėl šio įvykio ieškovas 2010-06-08 sprendimu Nr. 8.40-1702 paskyrė V. G. ir nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 išmokėjo netekto darbingumo periodinę kompensaciją, kurios suma lygi prašomai priteisti žalai. Remdamasis CK 6.290 str. 1 d. ir 3 d. bei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d., ieškovas pareiškė regresinį reikalavimą į kaltininko Vytauto Lietuvninko civilinę atsakomybę eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudusį atsakovą. Nurodė, kad 2011-09-12 raštu Nr. (2.51)10.V-11076 ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti žalą, tačiau atsakovas ją atlyginti atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad V. L. 2009-10-09 su atsakovu sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-1189146, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Šios sutarties sąlygas reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos išmokėjimo taisyklės, pagal kuriuos į dėl sveikatos sužalojimo patirtus nuostolius patenka negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Atsakovas nurodė, kad nepaisant to, jog V. G. nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 buvo nustatytas 70 proc. darbingumas, tačiau ji ir toliau dirbo ankstesnėse savo pareigose tuo pačiu krūviu bei gavo tokį patį darbo užmokestį, kokį gaudavo iki eismo įvykio, todėl nuostolių negautų pajamų pavidalu ji nepatyrė. Atsakovas dėl laikino V. G. nedarbingumo yra atlyginęs ieškovui jo nukentėjusiajai išmokėtas 11 939,88 Lt socialinio draudimo išmokas, kuomet ji buvo nedarbinga ir pajamų negavo. Atsakovas taip pat prašė teismo įvertinti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str., Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str. nuostatas, iš kurių, atsakovo teigimu, matyti, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigos turi teisę iš draudimo bendrovių reikalauti tik tų sumų, kurios įskaitytinos į pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą mokamos žalos dydį. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, atsakovas nurodė, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos apdraustojo sužalojimo atveju, nėra tapačios tam žalos atlyginimui, kuris nustatomas ir įgyvendinamas vadovaujantis civilinės teisės reguliuojamo deliktinės civilinės atsakomybės instituto normomis, todėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos regreso teisė gali būti taikoma tik ta apimtimi, tokiu dydžiu, kokiu vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis ir principais atsako žalą padaręs asmuo. Priešingu atveju, žalą padariusiam asmeniui ar kitiems už jį materialiai atsakingiems asmenims būtų perkelta konstitucinė valstybės pareiga teikti socialinę paramą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-08-24 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas klaidingai supranta ir netinkamai aiškina CK 6.290 str. 1 d. nuostatą, be to, ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, liudijančių aplinkybę, jog nukentėjusioji V. G. realiai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų laikotarpiu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 neteko pajamų, lygių ieškovo nukentėjusiajai išmokėtai netekto darbingumo periodinei kompensacijai. Pažymėjo, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ir jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinių draudimo išmokų dydį. Nurodė, kad V. G. (duomenys neskelbtini) dirbo tiek iki 2009-10-16 eismo įvykio, tiek ir po jo, nei jos darbo krūvis, nei darbo laikas, nei darbo užmokestis dėl netekto darbingumo laikotarpiu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 nesumažėjo. Atsakovas pateikė į bylą atliekant žalos reguliavimo procedūrą surinktus duomenis apie nukentėjusios V. G. patirtą žalą, kuriuose nėra jokių duomenų apie laikotarpiu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 jos negautas pajamas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentas, jog šiuo atveju nukentėjusios V. G. patirtą žalą (nepilnavertiškumą darbo rinkoje, sumažėjusias galimybes įsidarbinti) liudija įrodytas dalies darbingumo netekimas, atmestinas kaip nepagrįstas, nes konkrečios žalos faktas, jos dydis nėra visuotinai žinoma aplinkybė, ji reikalinga įrodinėjimo. Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas yra skirtas Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais kompensuoti negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims (2 str. 1 d.), tačiau nesutiko, jog vien šiame įstatyme numatytų išmokų, būtent netekto darbingumo periodinės kompensacijos, išmokėjimo apdraustam asmeniui faktas yra pakankamas teigti, kad tokią išmoką gavęs asmuo dėl konkretaus draudžiamojo įvykio būtent tiek pajamų ir prarado. Įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, teismas konstatavo, kad ieškovas byloje neįrodė, jog dėl 2009-10-16 įvykusio eismo įvykio nukentėjusioji V. G. laikotarpiu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 patyrė nuostolius negautų pajamų pavidalu, todėl ieškovo ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp draudiko ir nukentėjusiojo trečiojo asmens susiklosčiusius teisinius santykius bei draudimo bendrovių nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokamas išmokas dėl padarytos žalos pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą prilygino teisiniams santykiams, atsirandantiems tarp socialinio draudimo įstaigų ir draudimo bendrovių dėl žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise. Šiuo atveju, ieškovo teigimu, ieškovas, reikšdamas regresinį žalos atlyginimo reikalavimą, privalo vadovautis žalos atlyginimą reglamentuojančiomis teisės normomis ir atitinkamai draudimo bendrovė žalą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turi atlyginti pagal tas pačias teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, o ne draudimo teisinius santykius. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino civilinę atsakomybę bei regreso teisę reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, kad visos draudimo išmokos apskaičiuojamos ir išmokamos pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas kompensuoja nukentėjusiojo dėl draudiminio įvykio negautas pajamas, iš dalies ar pilnai grąžina nukentėjusįjį į turtinę padėtį, kurioje jis buvo prieš draudiminį įvykį, todėl pagal CK 6.290 str. 1 d. yra įskaitomos į nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį. Mano, kad tokiu teismo sprendimu socialinio draudimo išmokas išmokėję Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai patiria žalą, kuri lieka neatlyginta.
Atsiliepimas
Atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas, tampa kreditoriumi deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Pažymėjo, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, regreso teisė į žalą padariusį asmenį nėra absoliuti. Nurodė, kad nukentėjusioji V. G. nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo patirtų nuostolių ir prašė atlyginti tik žalą dėl kelių daiktų sugadinimo bei neturtinę žalą, kurią atsakovas atlygino. Tai reiškia, kad nukentėjusioji neįrodė, jog ji dėl dalies netekto darbingumo neteko dalies savo pajamų, priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ji laikotarpiu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06, kuriuo nukentėjusiajai ieškovas išmokėjo išmokas, dirbo toje pačioje įmonėje, tą patį darbą kaip ir prieš eismo įvykį, t.y. nei jos darbo krūvis, darbo laiko trukmė ar užmokestis šiuo laikotarpiu nesikeitė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės priėmė teisėtą sprendimą netenkinti VSDFV Kauno skyriaus ieškinio. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-10-16 Kauno r. kelyje (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota vieno į eismo įvykį patekusių automobilių keleivė V. G.. Kauno rajono apylinkės prokuratūra 2010-06-07 priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl eismo įvykio kaltininko V. L., vairavusio automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinio Nr. (duomenys neskelbtini) mirties. Dėl eismo įvykio sukeltų sužalojimų V. G. neteko dalies darbingumo. Jai nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 nustatytas 30 proc. netekto darbingumo lygis. VSDFV Kauno skyrius 2009-12-01 sprendimu Nr. 8.18-735 2009-10-16 įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu, o 2010-06-08 sprendimu Nr. 8.40-1702 nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 V. G. paskyrė ir mokėjo netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Minėto sprendimo pagrindu nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06 ieškovas V. G. išmokėjo 2 379,84 Lt netekto darbingumo periodinės kompensacijos. Ieškovas dėl šios išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos atlyginimo 2011-09-12 raštu Nr. (2.51)10.V-11076 kreipėsi į atsakovą, nes eismo įvykio metu V. L. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2011-09-27 raštu atsakovas 2 379,84 Lt išmokėtą netekto darbingumo periodinę kompensaciją ieškovui atlyginti atsisakė. Taip pat nustatyta, kad 2010-10-06 V. G. pateikė atsakovui prašymą atlyginti jai jos patirtus nuostolius už sugadintus drabužius ir neturtinę žalą. Pati nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų atsakovui apie jos dėl minėto eismo įvykio negautas pajamas. Atsakovas nukentėjusiajai jos patirtą neturtinę žalą – 1 726,40 Lt – atlygino, taip pat atsakovas atlygino ieškovui nukentėjusiajai V. G. nuo 2009-10-16 iki 2010-05-07 išmokėtą 11 939,88 Lt ligos pašalpą.
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti nukentėjusiam asmeniui išmokėtų sumų atlyginimo iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko. Pažymėtina, kad CK 6.290 str. 3 d. nurodyta, jog draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 str. 10 d., numatančioje, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, CK 6.290 str. 3 d. norma aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad pagal CK 6.290 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-01-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013 nurodė, jog valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija vertintina kaip papildoma socialinė garantija, kuri tiesiogiai nepriklauso nuo pensiją gaunančio asmens įsidarbinimo bei faktiškai netektų pajamų dydžio ir negali būti vertinama vien tik kaip žalos dėl negautų pajamų atlyginimas. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusiajai išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydis negali būti prilyginamas nukentėjusiojo asmens patirtos žalos negautų pajamų forma dydžiui, o jos paskyrimo ir mokėjimo faktas savaime nėra prilygintinas žalos negautų pajamų forma atsiradimo faktui. Vadovaujantis CK 6.283 str. 2 d., nuostolius sveikatos sužalojimo atveju sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo periodinė kompensacija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t.y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2010-05-07 iki 2011-05-06, nukentėjusioji V. G. ir toliau dirbo tose pačiose pareigose bei tą patį darbą, kaip prieš eismo įvykį, t.y. jos darbo krūvis, darbo laiko trukmė ar darbo užmokestis šiuo laikotarpiu nepasikeitė. Tai reiškia, kad faktas, jog dėl ginčo įvykio nukentėjusioji V. G. realiai neteko darbinių pajamų ar jų dalies, nėra įrodytas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad V. G. buvo padaryta turtinė žala negautų pajamų forma, todėl pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atsakovui.
Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-08-24 sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.