Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-20 · Administracinė byla Nr. eI-1509-423/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-20
Bylos Nr.
eI-1509-423/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00778-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
Atsakovas
R. P., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
R. P.
Pareiškėjas
Kauno apygardos prokuratūros
Kategorijos
  • 4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.1-1509-423 /2015Proceso Nr. 3-62-3-00778-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija 4.3; 38; 74
(S)KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 20 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nataljos Zelionkienės ir Gintaro Čekanausko,

sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei V. M. ,atsakovo R. P. atstovė advokatė G. S.-D.,

nedalyvaujant atsakovui R. P. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. P. ir AB SEB banko atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokurorės prašymą dėl administracinio akto dalies, sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokurorė kreipėsi į teismą ir prašo: panaikinti Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. ŽM-353 priedo 2 eilutės įrašus dėl 2,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. P. ; pripažinti negaliojančia 2007 m. kovo 28 d. valstybinio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ((duomenys neskelbtini)) nuo jos sudarymo dienos; pripažinti negaliojančiu 2007 m. kovo 28 d. valstybinio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo-priėmimo aktą Nr. 294; pripažinti negaliojančia 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartį Nr. 1455 nuo jos sudarymo dienos; pripažinti negaliojančiomis 2008 m. spalio 14 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. gruodžio 16 d. susitarimą pakeisti 2008 m. spalio 14 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1 dalyse dėl ginčo žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės; taikyti restituciją - grąžinant valstybei 2,0384 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), o R. P. įpėdiniui R. P. - gražinant už žemės sklypą sumokėtą įmoką.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokurorė prašyme nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad asmeninio ūkio žemės suteikimą, įforminimą ir apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 nutarimas Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo" (toliau – Tarybos Nutarimas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos" (toliau - Nutarimas) bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas. Tarybos Nutarimo 1 punkte buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, buvo suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenusiems ir dirbusiems asmenims asmeniniam ūkiui buvo suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Atitinkamai Nutarimo 2-5 punktuose buvo nustatyta asmeninio ūkio žemės suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka, kurioje aiškiai nurodyta, kad kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, turėjo raštu kreiptis į įmonės administraciją. Išnagrinėjus tokius prašymus ir pateikus apylinkės tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo pareiškėjams, apylinkės tarybos priimdavo sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo" (toliau - Tvarka), buvo patikslintos kategorijos asmenų, turinčių teisę gauti sklypus asmeniniam ūkiui t.y. asmenys dirbantys kaimo vietovėje turėjo teisę gauti iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, taip pat dirbantys arba iki išėjimo į pensiją dirbę kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose - iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Tvarkos 6 punkte buvo nurodyta, kad asmenys, kurie turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemę, bet ji jiems nebuvo suteikta, iki 1993 m. gruodžio 1 d. turėjo pateikti prašymą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo. Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemė būtų suteikta šeimai, visų pirma reikėjo pateikti prašymą dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo. Šiuo atveju R. P. ar jos sutuoktinio J. Z. P. pirminio prašymo suteikti asmeninio ūkio žemę nei Nacionalinėje žemės tarnyboje, nei Marijampolės apskrities archyve nėra. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Taigi, asmeninio ūkio žemė turėjo būti teisėtai asmeniui skirta bei jo naudojama. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2-3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. sausio 5 d. pažymoje nurodyta, kad Kazlų Rūdos apylinkės tarybos 1993 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 1 R. P. skirtas 1,94 ha asmeninio ūkio žemės plotas. Pažymėtina, jog šis dokumentas nėra asmeninio ūkio žemės suteikimą patvirtinantis dokumentas. Pagal Marijampolės apskrities archyvo pateiktą „Kazlų Rūdos girininkijoje fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašą", P. Z. , gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), naudojo arba nuomojo 0,25 ha žemės. Marijampolės apskrities archyvas taip pat pateikė Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašą. Šiame sąraše yra įrašytas Z. P. , J., kuriam, kaip minėtos organizacijos darbuotojui, buvo suteikta 2,6 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) (minėta asmeninio ūkio žemė nėra privatizuota). Kitoje grafoje yra nurodytas P. Z. bei grafoje „Apylinkės tarybos spr. nuspręsta 1993 m. skirti asmen. ūkiui žemės" nurodytas skaičius 0,50. Vadovaujantis Marijampolės apskrities archyvo 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 7R-769 bei pateiktais dokumentais neįmanoma tiksliai nustatyti, kuriuo Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės tarybos sprendimu (1993 m. vasario 14 d. ar 1993 m. kovo 12 d.) buvo patvirtintas minėtas Kazlų Rūdos girininkijoje fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašas bei Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašas. Pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. kovo 13 d. pažymą Nr. SD1-95, darytina išvada, jog Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąraše nurodytas Z. P. , J. nėra R. P. sutuoktinis - J. Z. P., K., o kitas asmuo - Z. P. , J., gimęs 1925 m. balandžio 29 d., kuriam suteikta 2,6 ha asmeninio ūkio žemė nėra privatizuota. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. P. asmeninio ūkio žemė nebuvo skirta nei apylinkės tarybos sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, nei apskrities valdytojo sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisėtumo, nei apskrities viršininko sprendimu dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo patvirtinimo. Tačiau net ir pripažinus, kad Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąraše ar Kazlų Rūdos girininkijoje fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąraše nurodytas Z. P. yra R. P. sutuoktinis, jam asmeninio ūkio žemė vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktais negalėjo būti suteikta, kadangi šis asmuo gyveno ne kaimo, o miesto gyvenamojoje teritorijoje, t. y. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, naikintinas Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. ŽM-353 priedo 2 eilutės įrašas dėl 2,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. P. . Teismui panaikinus ginčijamo administracinio akto dalį, naikintini ir ginčijami sandoriai – valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, perdavimo-priėmimo aktas, dovanojimo sutartis, kredito sutartis ir susitarimas pakeisti šią kredito sutartį dalyse dėl ginčo žemės sklypo įkeitimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Panaikinus imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantį administracinį aktą ir ginčo sandorius, turi būti taikoma restitucija. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (LR CK 6.145 str.). Šiuo atveju teismui pripažinus, kad ginčo sandoriai negalioja, valstybės nuosavybėn turi būti grąžinama valstybinės žemės sklypo dalis - 2,0384 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), o R. P. įpėdiniui R. P. - už žemės sklypą sumokėta įmoka. Ginant viešąjį interesą siekiama valstybės nuosavybėn grąžinti turtą, todėl restitucija atliktina natūra, nes duomenų, kad tai padaryti neįmanoma arba tai sukels didelių nepatogumų šalims, nėra (LR CK 6.146 str.). Remiantis išdėstytais argumentais, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas R. P. su skundu nesutinka, jo atstovė atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjo reikalavimai yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjo argumentas, jog atsakovas neatitiko tuo metu galiojusiuose teisės aktuose numatytų reikalavimų asmeninio ūkio žemės sklypui gauti, yra neteisingas. Pareiškėjo prašyme yra nurodyta tik viena iš galimų sąlygų, kurios pagrindu buvo suteikiama asmeninio ūkio žemė, t.y. asmuo turi būti gyvenantis ir dirbantis kaimo vietovėje. Tačiau tuo metu galioję teisės aktai, numatė ir daugiau asmenų, kuriems buvo suteikta galimybė gauti asmeninio ūkio žemės sklypus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1.1-1.2.2 punktuose, nurodytos grupės asmenų, turinčių teisę į asmeninio ūkio žemę bei konkrečius (maksimalius) skirtinus tokios žemės sklypų dydžius. Vertinant pareiškėjo argumentą, jog atsakovo tėvas gyveno ne rajono, o miesto teritorijoje, dėl to neturėjo teisės į asmeninio ūkio žemės sklypą, reikėtų atsižvelgti į kitas žmonių grupes, kurioms buvo taip pat suteikiama iki 2 ar 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, t. y. asmenims, gyvenusiems rajonų pavaldumo miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse. Šios grupės asmenų turėjo teisę gauti iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Įvertinant šią nutarimo nuostatą, atsakovo nuomone, pareiškėjo motyvas, kad atsakovo tėvas nepateko į grupę asmenų, kurie turėjo teisę įgyti asmeninio ūkio žemės, yra nepagrįstas. Pareiškėjas remiasi Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis apie J. Z. P. paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą, teikdamas, jog asmuo gyveno mieste, dėl to negalėjo pretenduoti į asmeninio ūkio žemę. Tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmeninio ūkio žemės suteikimą, nurodoma ne deklaruota, bet faktinė gyvenamoji vieta. Pareiškėjas kaip įrodymu remiasi tuo, jog valstybinės institucijos, pateikdamos su byla susijusius dokumentus, negalėjo pateikti atsakovo tėvo prašymo skirti asmeninio ūkio žemę. Tačiau pareiškėjas taip pat nepateikė Z. P. , J., kuriam tariamai ir galėjo būti skirtas asmeninio ūkio žemės sklypas, prašymo. Susiklostė tokia teisinė situacija, kai nėra nei atsakovo tėvo, nei kito Z. P. , J. prašymų, tačiau pareiškėjas vertina šių asmenų teisę į žemės suteikimą skirtingai, t.y. teigia, jog atsakovo tėvas, nepateikęs prašymo, negalėjo gauti asmeninio ūkio žemės, o kitam asmeniui – ji galėjo būti suteikta. Pats pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba negali tiksliai nurodyti, ar ginčo žemės sklypas skirtas atsakovo tėvui, ar kitam asmeniui - Z. P. , J.. Nacionalinei žemės tarnybai kyla pagrįstų abejonių dėl nurodytų asmenų tapatybės. Archyve nėra išlikę pakankamai dokumentų, tačiau pareiškėjas jų neturėdamas teigia, jog ginčo žemės sklypas buvo skirtas ne atsakovo tėvui, bet kitam asmeniui - Z. P. , J.. Atkreiptinas dėmesys, kad VĮ „Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija", 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 5-459 nurodo, jog archyve saugomuose dokumentuose, o tiksliau 1994 m. gegužės 31 d. rašte, J. Z. P. priklausė 1,94 ha tarnybinė dala, kuri po jo mirties, perėjo R. P. . Jau minėtam 1994 metų rašte yra užfiksuota R. P. , kaip šio turto savininkė, dėl to nėra pagrindų abejoti, kuriam P. turėjo priklausyti ginčo žemės sklypas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Teismui pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškėjo patikslintą prašymą palaikė, prašė jį tenkinti pilna apimtimi prašyme nurodytais motyvais.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB SEB bankas ir R. P. atsiliepimų į pareiškėjo prašymą nepateikė, į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens AB SEB bankas atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. ŽM-353 priedo 2 eilutės įrašo dėl 2,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. P. , pagrįstumo ir teisėtumo bei jo pagrindu priimtų sandorių: valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, valstybinio žemės sklypo perdavimo-priėmimo akto, dovanojimo sutarties, kredito sutarties ir susitarimo pakeisti šią kredito sutartį dalyje dėl ginčo žemės sklypo įkeitimo, panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės apskrities viršininkas 2000 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 155ŽM patvirtino Marijampolės rajono Griešių miško kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo R. P. , pageidaujančiai privatizuoti asmeninio ūkio žemę, buvo suprojektuotas 1,94 ha žemės sklypas.

R. P. 2005 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi su prašymu į Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės rajono žemėtvarkos skyrių dėl asmeninio ūkio žemės pirkimo. Marijampolės apskrities viršininko 2006 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. ŽM-220 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2,04 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į šį žemės sklypą buvo įregistruota Marijampolės apskrities viršininko patikėjimo teisė.

R. P. 2006 m. balandžio 10 d. pakartotinai kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama jai parduoti 2,04 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Marijampolės apskrities viršininkas 2007 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. ŽM-353 priėmė sprendimą parduoti R. P. 2,04 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas).

2007 m. kovo 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. BRM-1896 R. P. už 2230 Lt iš valstybės įsigijo šį Žemės sklypą, kuris 2007 m. kovo 28 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktu Nr. 294 buvo perduotas minėtai pilietei. 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1455 R. P. Žemės sklypą padovanojo R. P. .

Žemesnės instancijos teismas

UAB „Topografas" 2012-10-12 parengė Žemės sklypo kadastro duomenų bylą, Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo 2012 m, gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 20SK-( 14.20.110.)-1634 buvo patikslinti Žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Topografas" matininko A. D. 2012-10-12 parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Žemės sklypo kadastro duomenų byloje esančiame plane M 1:1000 Žemės sklypo plotas nurodytas 2,0384 ha.

2008 m. spalio 14 d. atsakovas R. P. , R. P. ir AB SEB bankas sudarė kredito sutartį Nr. 2050818070774-04, pagal kurią prievolės įvykdymui užtikrinti tarp kitų objektų buvo įkeistas ir ginčo objektas - žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Šis kredito susitarimas buvo pakeistas 2010 m. gruodžio 16 d. susitarimu pakeisti 2008 m. spalio 14 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 56 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos prokuratūra, teigdama, kad asmeninio ūkio žemės sklypas R. P. buvo parduotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 nutarimo Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo" (toliau – Tarybos Nutarimas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos" (toliau - Nutarimas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo" (toliau – Tvarka), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatas, siekdama apginti viešąjį interesą, kelia ginčą dėl administracinio akto, kuriuo R. P. parduotas 2,04 ha žemės sklypas, panaikinimo, taip pat kilusių padarinių šalinimo.

Sprendžiant dėl viešąjį interesą ginančio prokuroro prašymo, pagal konkrečios bylos aplinkybes svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų (ginčo atveju - Tarybos Nutarimo, Nutarimo, Tvarkos, Žemės reformos įstatymo nuostatų) pažeidimai, kuriuos įvardijo prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas, ar jis nėra viešasis interesas (jei taip, kodėl) ir jį ginti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t.y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr.A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr.A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr.A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Konstitucinio Teismo doktriną turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad pardavimas ginčo žemės sklypo R. P. , laikantis specialiojo teisinio reguliavimo – Žemės reformos įstatymo, Tarybos Nutarimo, Nutarimo nuostatų, bei tinkamas asmeninio ūkio žemės suteikimo proceso įgyvendinimas, yra viešasis interesas, teigė, kad visuomenė yra suinteresuota, jog neliktų imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų, kad teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas yra konstitucinė vertybė, kuri reikšminga visai visuomenei. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti administracinį aktą, kuriuo Marijampolės apskrities viršininkas nutarė parduoti R. P. ginčo žemės sklypą bei ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, perdavimo – priėmimo aktą, dovanojimo sutartį, kredito sutartį.

Nekvestionuotina, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Tinkamas teisės normų taikymas viešojo administravimo subjektams priimant administracinius aktus, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais. Tačiau ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuoti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. A14-416/2005, Administracinių teismų praktika, 2005 m., Nr. 7, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1292/2009 ir kt.).

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija 15). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloj Nr. A602-1902/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013). Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja viešojo ir privataus intereso pusiausvyros pažeidimas, nes byloje nėra neginčijamai ir patikimai nustatyta, kad ginčijamu administraciniu sprendimu buvo leista parduoti turtą, į kurį R. P. neturėjo teisės pretenduoti.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina tai, kad pareiškėjas, kuriam suteikti įgaliojimai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, savo prašyme dėl viešojo intereso gynimo turi nurodyti ne tik nustatytą teisės akto pažeidimą, t.y. nurodyti ne tik tai, kokio teisės akto bei kokia norma buvo pažeista, tačiau turi konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentais pagrįsti, kad nustatytas teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio ir masto, jog jis pažeidžia visai visuomenei, ar jos atitinkamai daliai objektyviai reikšmingą, reikalingą, vertingą gėrį (viešąjį interesą). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras tik abstrakčiai tvirtina, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas į teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą ir nors nurodo konkrečių Nutarimų nuostatų pažeidimus, tačiau jokių aiškių ir konkrečių argumentų, kad šis pažeidimas savo mastu bei pobūdžiu akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą (tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei ar jos daliai), nepateikia, taip pat nevertina nurodyto pažeidimo visų kitų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste.

Minėta, kad tinkamas teisės normų taikymas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais, o viešojo intereso buvimo faktą teismas kiekvienu atveju nustato ad hoc. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo prašomas panaikinti priimtas individualus administracinis aktas bei sandoriai, suteikiant R. P. ir R. P. teises į tokias vertybes, kurių mastas buvo toks, kad tai pažeidžia visos visuomenės ar jos dalies interesus.

Nagrinėjamos byloje kontekste pabrėžtina, kad ginčo žemė nėra priskirta valstybės saugomoms teritorijoms, valstybės išperkamai žemei, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė (pvz., valstybinės reikšmės miškas). Pareiškėjas viešojo intereso gynimo prasme nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad buvo pažeistas atitinkamos visuomenės dalies interesas, t. y. kad priimant skundžiamą administracinį aktą ir sudarant minėtus sandorius, buvo pažeistas kitų atitinkamų kadastrinių vietovių gyventojų (atitinkamų visuomenės dalių) viešasis interesas (buvo pažeistas kitų asmenų eiliškumas gauti laisvos valstybinės žemės sklypus; žemė buvo numatyta atitinkamos bendruomenės reikmėms ar pan.).

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pretendentai gauti asmeninio ūkio žemę būtų veikę aplaidžiai, nesąžiningai, neteisėtai, teikę viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją, nebendradarbiavę su žemės suteikimą vykdančia institucija.

Byloje nustatyta, jog iki ginčijamo 2007 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. ŽM-353 priėmimo, nei pareiškėjui, nei asmeninio ūkio žemės suteikimą bei jos pardavimą vykdančiai institucijai, jokių abejonių dėl R. P. teisės nekilo. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas vadovavosi gero administravimo principu, kuris reikalauja, kad spręsdamas klausimą dėl viešojo intereso, susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07)). Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog tik 2014 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 1SD-(3.2)-1403, praėjus 7 metams po ginčijamo įsakymo priėmimo, ir 14 metų po Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 155ŽM, kuriuo buvo patvirtintas Marijampolės rajono Griešių miško kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir R. P. , pageidaujančiai privatizuoti asmeninio ūkio žemę, buvo suprojektuotas 1,94 ha žemės sklypas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėją ginti viešąjį interesą, kadangi asmeninio ūkio žemės sklypas R. P. buvo parduotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Taigi, asmeninio ūkio žemę parduodanti institucija, tik po 14 metų nuo žemės sklypo suprojektavimo ir po 7 metų nuo leidimo ją pirkti suteikimo, informavo apie neteisėtą žemės pardavimą. Pripažintina, kad tokiais savo veiksmais kompetentinga institucija asmenis klaidino, ilgą laiką suteikė teisėtų lūkesčių, kad asmeninio ūkio žemės pirkimo procedūra įvyko sklandžiai ir pagal esamus dokumentus buvo priimti asmenims palankūs sprendimai. Taigi, pats atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo veiksmais sukūrė tokią teisinę situaciją, kai R. P. , o po jos mirties ir jos teisių perėmėjas R. P. , pagrįstai manė, kad jiems ginčo žemės sklypas (2,04 ha) yra parduotas, kad jie yra sklypo savininkai ir gali laisvai ir teisėtai disponuoti ginčo žemės sklypu. Kai atsakomybė už prieštaringos situacijos sukūrimą išimtinai tenka viešojo administravimo subjektui, tik dėl šios aplinkybės negalima riboti asmens teisių įgyvendinimo apimties, nes tai prieštarautų gero viešojo administravimo, teisingumo ir protingumo principams, taip pat pažeistų asmenų teisėtus lūkesčius (LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2350/2012).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo prašyme yra nurodyta tik viena iš galimų sąlygų, kurios pagrindu buvo suteikiami asmeninio ūkio žemės sklypai, t.y. asmuo turėjo būti gyvenantis ir dirbantis kaimo vietovėje. Tačiau įstatymai numatė ir kitą grupę asmenų, kurie turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1.1-1.2.2 punktuose nurodyti asmenys, turintys teisę į asmeninio ūkio žemę bei konkrečius (maksimalius) skirtinus tokios žemės sklypų dydžius: kaimo vietovėje gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbę šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemės iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; asmenys, 1991 m. lapkričio 1 d. dirbę to rajono žemės ūkio įmonėse - iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; asmenys, dirbantys kaimo vietovėje - iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; asmenys, dirbantys arba iki išėjimo į pensiją dirbę kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose - iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; kiti asmenys - iki 0,3 hektaro žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse gyvenantys asmenys, iki išėjimo į pensiją arba 1991 m. lapkričio 1 d. dirbę to rajono žemės ūkio įmonėse, taip pat asmenys, ne vėliau kaip nuo 1993 m. sausio 1 d. dirbantys to rajono žemės ūkio įmonėse, jeigu jie gyveno rajonų centruose (išskyrus respublikos miestus) ir turėjo ūkinius pastatus gyvuliams laikyti - iki 1 hektaro žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; jeigu neturėjo ūkinių pastatų gyvuliams laikyti - iki 0,3 hektaro žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Jeigu tokie asmenys gyveno rajonų pavaldumo miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse ir turėjo ūkinių pastatų gyvuliams laikyti, jie turėjo teisę gauti iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, o neturintys ūkinių pastatų gyvuliams laikyti - iki 0,5 hektaro žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Tvarkos 2-3.5 punktuose nurodyta, kokie asmenys laikomi dirbančiais kaimo vietovėje ir kokios įmonės - aptarnaujančiomis kaimo gyventojus (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos (Administracinių teismų praktika Nr. 8)). Vertinant pareiškėjo argumentą, jog R. P. tėvas gyveno ne rajono, o miesto teritorijoje, dėl to neturėjo teisė gauti asmeninio ūkio žemės, reiktų atsižvelgti į kitas asmenų grupes, kurioms buvo suteikiama iki 2 ar 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, t. y. asmenims, gyvenusiems rajonų pavaldumo miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse. Šioje ginčo situacijoje svarbu ir tai, jog dabartinė VĮ Kazlų Rūdos Mokomoji miškų urėdija iki 1990 metų turėjo kitą pavadinimą - Kazlų Rūdos miškų ūkis. Ši įstaiga vykdė miškotvarkos darbus visame Kazlų Rūdos rajone. Remiantis 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos" 3 straipsniu, dirbančiais kaimo vietovėje laikomi asmenys, kurių darbo vieta yra įmonėse, kuriose nuolatos arba sezoniškai veikla vykdoma kaimuose. Kadangi „Kazlų Rūdos miškų ūkis" vykdė veiklą ir Kazlų Rūdos rajone, atsakovo tėvas, kaip tokios įmonės darbuotojas, galėjo pretenduoti į asmeninio ūkio žemės suteikimą pagal minėtus reikalavimus. Taigi, argumentas, kad atsakovo tėvas nepateko į grupę asmenų, kurie turėjo teisę įgyti asmeninio ūkio žemės sklypus, yra nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo motina dirbo Kazlų Rūdos apylinkės ligoninėje. Taigi, R. P. , dirbusi rajono teritorijai priklausančioje įstaigoje, taip pat galėjo atitikti visus reikalavimus asmeninio ūkio žemės sklypui gauti. Byloje pateiktoje Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. sausio 5 d. pažymoje nurodyta, kad Kazlų Rūdos apylinkės tarybos 1993 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 1 R. P. skirtas 1,94 ha asmeninio ūkio žemės plotas, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių nevertino. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas nepateikė ir kito asmens - Z. P. , J., kuris, pasak pareiškėjo, turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypą, prašymo. Nesant tokio prašymo, negalima patvirtinti pareiškėjo teiginio, jog tariamasis Z. P. , J. galėtų būti tikrasis pretendentas į asmeninio ūkio žemę. Šiuo atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai nėra nei atsakovo tėvo, nei kito asmens - Z. P. , J. prašymų, tačiau pareiškėjas vertina šių asmenų teisę į žemės suteikimą skirtingai, t.y. teigia, jog atsakovo tėvas nepateikęs prašymo, neturėjo teisės gauti asmeninio ūkio žemės sklypo, tuo tarpu Z. P. , J. – galėjo jį gauti. Be to, Z. P. , J., nesikreipė dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo nei į valstybės institucijas, reguliuojančias asmeninio ūkio žemės suteikimą, nei į teismą dėl savo teisių pažeidimo. Objektyviais ir patikimais duomenimis nepaneigta abejonė dėl dokumentuose nurodytų asmenų J. Z. P., K. ir Z. P. , J. tapatybių. Marijampolės apskrities archyvas taip pat pateikė Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašą. Šiame sąraše yra įrašytas Z. P. , J., kuriam, kaip minėtos organizacijos darbuotojui, buvo suteikta 2,6 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) (minėta asmeninio ūkio žemė nėra privatizuota). Kitoje grafoje yra nurodytas P. Z. bei grafoje „Apylinkės tarybos spr. nuspręsta 1993 m. skirti asmen. ūkiui žemės" nurodytas skaičius 0,50. Vadovaujantis Marijampolės apskrities archyvo 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 7R-769 bei pateiktais dokumentais neįmanoma tiksliai nustatyti, kuriuo Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės tarybos sprendimu (1993 m. vasario 14 d. ar 1993 m. kovo 12 d.) buvo patvirtintas Kazlų Rūdos girininkijoje fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašas bei Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės Miškų ūkio urėdijos pagalbinio ūkio 1983-1992 m. fizinių asmenų žemės naudojimo arba nuomojimo sąrašas.

Pareiškėjas prašymą grindžia neįrodytais faktais, jis paremtas hipotetinėmis situacijomis, kurios niekaip nėra įrodytos, remiasi dokumentais, kurie nėra informatyvūs ir nuoseklūs. Archyvuose neišsaugoti visi bylai reikšmingi dokumentai. Nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas (7 metai), per visą šį laiką niekas nesikreipė į valstybės institucijas dėl ginčo žemės sklypo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ( EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją) yra konstatavęs, jog paaiškėjus vėliau, kad aktai prieštarauja teisei, paimant privataus asmens nuosavybę valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Taip pat EŽTT yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Kad, nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Tai ginčo atveju padaryta nebuvo.

Bylos medžiaga leidžia daryti išvadas, kad valstybės institucijos, kurioms suteikti įgaliojimai spręsti dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo asmenims bei suteiktos žemės pardavimo, ilgą laiką teikė pagrįstų lūkesčių, kad ginčo žemės sklypas parduotas turintiems teisę jį įsigyti asmenims. Pažymėtina, jog dėl viešojo intereso gynimo kreiptasi praėjus 7 metams nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo bei praėjus 14 metų po to, kai R. P. , pageidaujančiai privatizuoti asmeninio ūkio žemę, buvo suprojektuotas 1,94 ha žemės sklypas.

Pareiškėjas turėjo teisę teikti prašymą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau kiekvienas viešojo intereso gynimo atvejis yra individualus konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste ir administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą. Pareiškėjas nepateikė motyvuoto, konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentais pagrįsto vertinimo, kad nustatytas teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio ir masto, kad jis pažeidžia visai visuomenei, ar jos atitinkamai daliai objektyviai reikšmingą, reikalingą, vertingą gėrį (viešąjį interesą), nepagrindė, kodėl atitinkamas interesas, dėl kurio gynimo kreipėsi į teismą, pripažintinas viešuoju ir turi būti ginamas. Kolegijos vertinimu, anksčiau aptartų aplinkybių visuma, nagrinėjamų klausimų pobūdis ir reikšmė būtent šiuo konkrečiu atveju suteikia pagrindą pagrįstai konstatuoti, kad ginamas viešasis interesas akivaizdžiai konkuruoja su privataus intereso svarba, taigi yra pagrindas konstatuoti, kad šio pažeidimo pobūdis ir mastas nėra pakankamas pripažinti, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Darytina išvada, jog apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu ir panaikinus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, būtų padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, iš esmės tik dėl institucijos, vykdžiusios valstybinės žemės pardavimą, aplaidžių, netinkamų, nenuoseklių veiksmų bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Be to, žemės sklypo praradimas taip pat gali būti susiejamas ir su turtinės žalos padarymu, kurią gali tekti atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat priskirtinas viešojo intereso sferos reguliavimui. Pažymėtina, kad analogiškose administracinėse bylose tokias teisės aiškinimo taisykles yra suformavęs ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (žr., 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2351/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-79/2014).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju tos priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, akto panaikinimas prieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms, EŽTT praktikai, neatitiktų proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams keliamų reikalavimų, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamo įsakymo formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje. Netenkinus prašymo panaikinti administracinį aktą - Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. ŽM-353 priedo 2 eilutės įrašus dėl 2,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. P. , netenkinami ir išvestiniai pareiškėjo reikalavimai dėl: 2007 m. kovo 28 d. valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimo; 2007 m. kovo 28 d. valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo-priėmimo akto Nr. 294 panaikinimo; 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutarties Nr. 1455 panaikinimo; 2008 m. spalio 14 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. gruodžio 16 d. susitarimo pakeisti 2008 m. spalio 14 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1 dalyse dėl ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, panaikinimo; taikymo restitucijos - grąžinant valstybei 2,0384 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), o R. P. įpėdiniui R. P. gražinant – už žemės sklypą sumokėtą įmoką.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Asta UrbonienėNatalja ZelionkienėGintaras Čekanauskas