- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-41-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00043-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Civilinis ieškovas
- V. M.
- Kaltinamasis
- L. M.
- Advokatai
- Juana Dumbliauskaitė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
išteisintajai L. M.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. dėl penkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nesant jos veikoje šių nusikalstamų veikų požymių.
V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. M. privataus kaltinimo byloje pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią V. M., pakertančią pasitikėjimą juo, o būtent, nežinomu laiku, bet ne anksčiau kaip 2010 m. gegužės 1 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nežinomoje vietoje E. P. pasakė, kad V. M. ją muša.
Be to, ji pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, jog ji tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią V. M., pakertančią pasitikėjimą juo, o būtent, nežinomu laiku, bet ne anksčiau kaip 2012 m. kovo 1 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nežinomoje vietoje R. U. pasakė, kad V. M. ją muša.
Be to, ji pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, jog ji tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią V. M., pakertančią pasitikėjimą juo, o būtent, nežinomu laiku, bet ne anksčiau kaip 2011 m. sausio 1 d. ir ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nežinomoje vietoje G. Š. pasakė, kad V. M. ją muša.
Be to, ji pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, jog ji tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią V. M., pakertančią pasitikėjimą juo, o būtent, nežinomu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nežinomoje vietoje D. R. pasakė, kad V. M. ją muša.
Be to, ji pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, jog ji tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią V. M., pakertančią pasitikėjimą juo, o būtent, nežinomu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 21 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nežinomoje vietoje B. M. pasakė, kad V. M. ją muša.
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį – išteisino L. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nuosprendį motyvavo tuo, kad L. M. nepaskleidė žinomai melagingų žinių ir tikslo apšmeižti, pažeminti V. M., neturėjo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas-nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir L. M. pripažinti kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pažeidė procesines teisės normas vertinant įrodymus, teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog L. M. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstamo požymių. Nurodo, kad L. M., pasakydama savo draugėms, bendradarbėms, t. y. liudytojoms E. P., R. U., G. Š., D. R., B. M., jog jis ją muša, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią ir šmeižikišką informaciją, nes jis niekada nėra naudojęs smurto prieš L. M., jos nemušdavo, mano, jog tai yra L. M. prasimanymas, siekiant jį apkaltinti dėl santuokos iširimo, siekiant riboti jam galimybę dalyvauti dukrų gyvenime. Tvirtina, kad L. M. tikrovės neatitinkančios neigiamo pobūdžio informacijos paskelbimas pašaliniams asmenims jį pažemino kaip asmenį, pakirto pasitikėjimą juo, kaip dviejų jo mylimų nepilnamečių dukrų tėvu. Nurodo, kad L. M. paskleidė ne bet kokią jį žeminančią informaciją, o tai, kad jis atliko tokius veiksmus, kurie atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnyje, požymius, todėl mano, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu, pripažinęs, jog L. M. nieko neišsigalvojo, iš esmės pripažino, kad jis padarė tokį nusikaltimą, tačiau jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir jis nėra pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Dėl to mano, kad privataus kaltinimo bylą išnagrinėjęs teismas įrodymus ištyrė itin atmestinai ir nepagrįstai pažeidė jo nekaltumo prezumpciją. Teigia, kad nuosprendyje nėra išsamios ir nešališkos įrodymų analizės ir vertinimo, nes jei teismas būtų išsamiai ištyręs liudytojų parodymus, duotus tiek civilinėje byloje, tiek ir šioje privataus kaltinimo byloje, būtų nustatęs parodymų prieštaringumą, kurį teismas turėjo pašalinti. Nurodo, kad iš L. M. ir liudytojų E. P., R. U.. G. Š., D. R. ir B. M. parodymų civilinėje byloje matyti, kad L. M. joms pasakojusi apie jo smurtavimą šeimoje ne kaip apie vienkartinį atvejį, nors privataus kaltinimo byloje visos liudytojos keitė savo parodymus ir juos siejo būtent su L. M. pateikta teismo medicinos specialisto išvada, kad jai 2011 m. gegužė 27 d. užfiksuotos kraujosruvos kairio žasto priekiniame paviršiuje. Nors L. M. apie jį paskleistos neigiamos informacijos pagrįstumą grindė 2011 m. gegužės 27 d. teismo medicinos specialisto išvada ir pateiktomis nuotraukomis, tačiau teisme taip ir liko neatsakyta į klausimą, kodėl L. M., turėdama tokį dokumentą, apie smurtą nepranešė policijai, vaiko teisių apsaugos tarnybai? Mano, kad pilnam ir visapusiškam bylos aplinkybių išsiaiškinimui, teismas privalėjo būti aktyvus tokio pobūdžio byloje, užklausti šias institucijas, ar jos turi duomenų apie mano smurtavimą šeimoje. Nurodo, kad teisme L. M. tariamo jos sumušimo 2011 m. gegužės 26 d. pasekmes ypač stengėsi perdėti, nurodydama, kad jos gijo daugiau kaip mėnesį, kad kiekvienas rankos pakėlimas keldavo skausmą, trukdė darbui ir pan., tačiau teismui nepateikė duomenų, kad dėl tokios sunkios traumos kreipėsi pas medikus. Teigia, kad jis klausė L. M. dėl pastebėtos mėlynės, tačiau L. M. jam atsakiusi, jog „ir pats žino, kad jai labai greitai jos atsiranda nuo bet kokio sutrenkimo“. Nesutinka su teismo išvadomis, kad L. M. smurto neišsigalvojo vien dėl to, kad apie smurtą papasakojo tik artimiausiems žmonėms, prašė jų niekam apie tai nepasakoti, nes jai buvo gėda, ir mano, kad tokia išvada yra nelogiška, nei, jei L. M. būtų buvę gėda, ji nebūtų tokios informacijos paskleidusi taip plačiai savo draugėms ir bendradarbėms, apie kurias jam anksčiau atsiliepdavo nelabai pagarbiai. Dėl to teigia, kad teismas, remdamasis besąlygiškai prieštaringais L. M. ir jai lojalių liudytojų parodymais, padarė išvadą apie jo nusikalstamus veiksmus nesant jokių objektyvių įrodymų, todėl mano, kad L. M. neįrodžius, jog jis prieš ją smurtavo, išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir preziumuota, kad apie jį paskleisti duomenys neatitinka tikrovės.
Teismo posėdyje privatus kaltintojas-nuketėjusysis ir civilinis ieškovas V. M. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji L. M. ir jos gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir privatus kaltintojas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl L. M. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.
Nukentėjusysis V. M. teigia, kad L. M., pasakydama savo draugėms, bendradarbėms bei savo motinai, kad jis (apeliantas) ją sumušė, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. jį apšmeižė. Šmeižimo nusikalstamos veikos sudėtis įtvirtinta BK 154 straipsnyje. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas, kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Informacija gali būti paskleidžiama žodžiu, raštu, vaizdiniais perduodant ją vienam žmogui personaliai ar neapibrėžtam jų ratui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį.
Nors V. M. tvirtina nesmurtavęs L. M. atžvilgiu, tačiau tokį jo teiginį paneigia L. M., liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga.
Išteisintoji L. M. teisme parodė, kad 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje ją namuose sumušė V. M., ilgai kairės rankos žaste buvo matyti kraujosruvos ir kad dėl šio sužalojimo ji kreipėsi pas teismo medicinos ekspertą ir jai buvo išduota specialisto išvada. Taip pat L. M. parodė, kad tik E. P., R. U., G. Š., D. R. paklausus apie jų pastebėtas ant rankos kraujosruvas ar savijautą, ji joms nurodė, jog vyras smurtauja, ją muša, bet prašė apie tai niekam nepasakoti, nes buvo gėda. L. M. nurodė, kad apie vyro smurtą ji papasakojo ir savo motinai B. M.. Tokius pat parodymus L. M. davė ir civilinės bylos nagrinėjimo metu sprendžiant ištuokos klausimą. Netikėti L. M. parodymais nėra pagrindo, kadangi išteisintosios parodymus patvirtina teisme apklaustų liudytojų E. P., R. U., G. Š., D. R. bei B. M. parodymai.
Liudytoja E. P. parodė, kad 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje puošiant renginiui šokių salę ji pastebėjo ant L. M. rankos labai didelę kraujosruvą, o paklausus iš kur „mėlynė“, L. M. jai atsakė, kad ją muša vyras, bet prašė apie tai niekam nepasakoti. Išteisintosios motina B. M. teisme parodė, jog matė ant dukters rankos kraujosruvą, dukra jai nurodė, kad ją sumušė vyras. Liudytoja R. U. parodė, jog pastebėjo, kad L. M. liūdna, užsidariusi, todėl pastarosios pasiteiravo ir sužinojo, kad ją sumušė vyras, kad dėl to ji kreipėsi pas ekspertą. Liudytojos D. R., G. Š. taip pat parodė, kad L. M. joms pasisakė, jog buvo sumušta vyro, tačiau daugiau nieko nepasakojo, sumušimo žymių jos nematė. Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojos E. P., R. U., G. Š., D. R. ir B. M. davė ir apklausiamos civilinėje byloje liudytojomis (9–14 b. l.). Nors liudytojų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų (ar tai buvo dažnas smurtavimas, ar vienkartinis, kada liudytojoms buvo pasakyta apie smurtavimo faktą), tačiau tai nėra pagrindas liudytojų parodymų pripažinti iš esmės neteisingais, nes iš esmės tas pačias aplinkybes – tai, kad L. M. joms sakė apie V. M. smurtą jos atžvilgiu, kad E. P., B. M. pačios matė ant L. M. kairės rankos didelę kraujosruvą – jos nurodė vienodai. Be to, liudytojos tokius parodymus tiek civilinėje byloje, tiek ir šioje baudžiamojoje byloje davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
L. M. parodymus taip pat patvirtina 2011-05-27 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyti duomenys, jog L. M. rastos poodinės kraujosruvos kairiame žaste (žasto vidurio trečdalio priekiniame paviršiuje 7,4 cm x 3,2 cm dydžio kraujosruva, viduriniame trečdalyje – 6,4 cm x 5,4 cm dydžio kraujosruva) padarytos kietu buku daiktu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2011-05-26 apie 7.30 val., suduodant kumščiu kelis kartus į kairę ranką) ir L. M. padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (53-54 b. l.). Be to, L. M. parodymus apie tai, jog ji buvo sužalota patvirtina jos pateikta fotonuotrauka, kurioje kairės rankos žaste akivaizdžiai matomos dvi kraujosruvos (59 b. l.). Duomenų, kurie patvirtintų, jog L. M. sužalojimus patyrė kitu laiku ar susižalojo pati, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Dėl to V. M. apeliacinio skundo argumentai, jog L. M. galėjos susižaloti pati ar ją galėjo sužaloti mokykloje prabėgdamas mokinys, yra deklaratyvaus pobūdžio ir jų nepatvirtina byloje esantys objektyvūs įrodymai.
Tai, kad L. M. dėl sužalojimo nesikreipė į policiją ar pas medikus, nepaneigia fakto, kad ji buvo sužalota, nes kaip teisme nurodė pati L. M., jai buvo labai gėda, kad ją sumušė vyras bei paaiškino, jog kraujosruvas tepė tepalu, kad jos greičiau išnyktų (64–65 b. l.).
Įvertinus visumą šių įrodymų, nėra pagrindo abejoti L. M. parodymais ir juos vertinti kaip prasimanymą, nes jie yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų šiuos įrodymus byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Dėl to nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad išteisintosios, liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtina V. M. smurtavus prieš L. M..
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina, kad L. M., papasakodama savo draugėms-bendradarbėms bei savo motinai, jog ją sumušė V. M., nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos apie jį, t. y. jo neapšmeižė. Dėl to skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados dėl L. M. išteisinimo nepadarius veikų, turinčių BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, yra motyvuotos, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir L. M. pripažinti kalta, kaip to prašo apeliantas.
Nukentėjusysis V. M. byloje pareiškė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti privataus kaltintojo-nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio.
Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.