Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovių A. Š., G. G. ir atsakovės T. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12154-192/2015 pagal ieškovių A. Š. ir G. G. ieškinį atsakovei T. K., tretieji asmenys DNSB M. V. g.12, UAB ,,Kauno švara“, Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl pažeistų teisių gynimo, nuosavybės teisių pripažinimo, bei T. K. priešieškinį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovių dalis bendrojoje gyvenamojo namo nuosavybėje padidėjo tik 49,47 kv.m, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl likusių 14,72 kv.m. ploto pastogės patalpų. Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodyta, jog ieškovės įgijo nuosavybės teises į 14,72 kv. m. patalpas 12-6,12-7,12-8. Šios patalpos randasi vietoje, kur jungiasi kampu namas, dėl to buvo reikalingas po įrengiamomis patalpomis esančio buto savininko sutikimas. Būtent šiuo tikslu, 15-ojo buto savininkė R. G. 1994 01 10 davė sutikimą įsirengti pastogės patalpą, esančią virš jos buto, tačiau teismas nepakankamai atidžiai įvertino šią aplinkybę. Teismas taip pat neteisingai vertino UAB ,,Posesija" parengto projekto sprendinius (brėžinius), patvirtinančius, kad buvo numatoma rekonstruoti 46 kv.m. butą ir 57,6 kv. m. pastogės patalpų, viso 103,6 kv.m. ploto, kas faktiškai atitinka šiai dienai atliktus kadastrinius matavimus. Viso buto su pastogės patalpomis bendras plotas yra 109,02kv.m., UAB „Posesija" projektu buvo numatoma rekonstruoti pastogės patalpas, pažymėtas indeksais 6, 7, 8-10, buvo pateikti visi 1994 m. reikalingi kitų butų sutikimai, dėl ko darytina išvada, kad ieškinyje prašomi visi 64,19 kv.m. buvo sukurti teisėtai, todėl teismo išvada, kad patalpos, projekte pažymėtos 6-8, nebuvo planuotos ir nėra sutikimų jas įsirengti, yra neteisinga. 2014 10 03 Kauno apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kuria gyvenamojo namo butų savininkai, išskyrus atsakovę, pripažino ieškovėms nuosavybės teises į 64,19 kv. m ir davė sutikimą įteisinti buto rekonstrukciją pagal 2014 m. „Architektūriniai statybiniai projektai" projektinį pasiūlymą, 2010 09 02 bendrijos susirinkime vienbalsiai pritarta rekonstuotų patalpų registracijai, todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovėms nepateikus bendraturčiams tenkančių bendrosios dalinės nuosavybės idealių dalių apskaičiavimo, nėra galimybės nustatyti kokia tiksliai dalis priklauso pačioms ieškovėms, o kokios dalys priklauso kitiems butų savininkams, tame tarpe ir atsakovei. Teismas privalėjo tirti, kuo pateiktas projektas pažeidžia atsakovės teises, tačiau jokių motyvuotų argumentų nei atsakovė, nei teismas dėl stogo kampo nenurodė ir šiuo aspektu teismas ieškinio nenagrinėjo. 1994 m. parengtas projektas apėmė visą ginčo palėpės plotą, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad siekiama įregistruoti ieškovių naudojamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, atidalinant šią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ją prijungti prie ieškovių buto Nr.12.Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria teismas nepaskirstė bylinėjimosi išlaidų. Spręsdamas materialinį ieškovių reikalavimą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 93 str. 2 dalį ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovei A. Š. turėtas ieškovių bylinėjimosi išlaidas, o atsakovei – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovės Kauno apylinkės teisme turėjo 868,86 Eur pagrįstų advokato atstovavimo išaidų, todėl ieškinį tenkinus dalinai, o priešieškinį atmetus, teismas turėjo šias išlaidas priteisti iš atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl palėpės rekonstrukcijos.

Nustatyta, kad ieškovėms nuo 2012 m. nuosavybės teise priklauso 45,99 kv. m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). 1994-1996 metais ieškovių tėvas A. G. pagal 1994 01 10 UAB „Posesija" parengtą pastogės rekonstrukcijos projektą savo lėšomis ir darbu atliko šio buto rekonstrukciją – buto išplėtimą įrengiant patalpas pastogėje. Ruošiant projektą buvo gauti visų antros laiptinės, kurioje yra ieškovių butas, savininkų sutikimai. 1996 12 23 Kultūros vertybių apsaugos departamentas išdavė leidimą Nr. 96-301 pastogės rekonstrukcijai. Išplėtus butą, jo bendras plotas padidėjo iki 109,02 kv.m. Palėpės patalpoms atlikti kadastriniai matavimai, tačiau jos VĮ Registrų centras nėra įregistruotos. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 01 16 surašė Savavališkos statybos patikrinimo aktą. Ieškovės 2012 12 23 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrių dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, savavališkai atliktų kapitalinio remonto darbų, įrengiant gyvenamąsias patalpas pastato (duomenys neskelbtini) pastogėje, įteisinimui. Joms atsakyta, kad pateikta dokumentacija netenkina LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas" penktojo ir šeštojo skyrių, reglamentuojančių projekto sudėtį bei projekto įforminimo tvarką, keliamų reikalavimų, taip pat nepateikti palėpės patalpų valdymo ar naudojimo teises įrodantys dokumentai.

Ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti joms nuosavybės teises į 64,19 kv. m. (49,47 kv.m. ir 17,72 kv.m.) palėpės patalpas grindė šiomis aplinkybėmis: ginčo patalpos sukurtos ieškovių tėvui atlikus rekonstrukciją –­ buto išplėtimą įrengiant patalpas pastogėje; rekonstrukcija buvo vykdoma laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų – turint visų namo laiptinės butų savininkų sutikimus ir Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 12 23 išduotą leidimą rekonstrukcijai atlikti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į statybos atlikimo 1994-1996 metu susiformavusią teismų praktiką, pagal kurią, įrengiant patalpas palėpėje, užteko tik vienos laiptinės gyventojų sutikimų, darė išvadą, kad ieškovių tėvas savo darbu ir turėdamas kitų bendraturčių (antros laiptinės butų savininkų) sutikimus savo dalį bendrojoje nuosavybėje padidino 49,47 kv.m., todėl, vadovaudamasis CK 4.77 straipsniu pripažino ieškovėms nuosavybės teisę į 49,47 kv. m. patalpas: 12-9, 12-10, 12-11, 12-12. Ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovėms nuosavybės teises į 14,72 kv.m. palėpės patalpas: 12-6, 12-7, 12-8 teismas atmetė kaip neįrodytą, kadangi šios patalpos įrengtos virš trečios laiptinės, o byloje nėra pateikta duomenų, kad šios patalpos įrengtos turint būtent šios (trečios) laiptinės butų savininkų sutikimus. Teismas sprendė, kad 14,72 kv.m. palėpės patalpos yra daugiabučio gyvenamjo namo bendrosios dalinės nuosavybės objektas, todėl ieškovės, siekdamos įsigyti nuosavybėn faktiškai naudojamą bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalį, turi laikytis bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų.

Dėl nuosavybės teisės į 49,47 kv. m. palėpės patalpas pripažinimo ir atsakovės apeliacinio skundo argumentų

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str). Ieškovės reikalavimą pripažinti joms nuoavybės teisę į palėpės dalį grindžia 1994 m. antros laiptinės gyventojų sutikimais, kad ieškovių tėvas palėpėje įsirengtų papildomą plotą. Ginčo palėpės rekonstrukcijos atlikimo metu daugiabučio namo bendraturčių nuosavybės teisinius santykius reglamentavo 1964 m. CK ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (1995 m. vasario 21 d. įstatymo Nr. I-798 redakcija). 1964 m. CK 122 straipsnyje buvo nustatyta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu; esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka pagal bet kurio iš dalyvių ieškinį. To paties CK 128 straipsnyje buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Taigi, pagal gyventojų sutikimų davimo ir palėpės rekonstrukcijos atlikimo 1994-1996 m. metu galiojusio CK nuostatas buvo dvi būtinos sąlygos nuosavybės teisei į padidintą bendrojo naudojimo objekto dalį įgyti: 1) bendraturčių sutikimas tokiam pagerinimui atlikti ir 2) įstatymų nustatytos tvarkos laikymasis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių palėpės rekonstrukcijos teisėtumą (CPK 178 str., 185 str.). Atsakovė apeliaciname skunde keldama klausimą, kokia forma turėjo būti išreikšta bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakant dalies nuosavybės, teigia, kad atsakovių tėvas neturėjo bendraturčių notariškai patvirtintų sutikimų dėl rekonstrukcijos, kaip to reikalavo rekonstrukcijos metu galiojusių Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių, patvirtintų LR Statybos ir urbanistikos ministro 1994 12 22 Įsakymu Nr. 249, 13. 2. 1 punktas. Tačiau šios taisyklės gyventojų sutikimų davimo 1994 01 10 metu negaliojo. Įstatymų leidėjas sutikimų davimo metu nebuvo aiškiai reglamentavęs atsisakymo nuo dalinės nuosavybės formos, nes 1964 m. civilinio kodekso 255 straipsnis sutikimų davimo momentu reglamentavo tik nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių formą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, jog, sprendžiant klausimą dėl to, kokia forma turėjo būti išreikšta bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakant dalies nuosavybės, turėjo būti vadovaujamasi atsisakymo metu galiojusiomis teisės normomis, t. y. 1964 m. CK nuostatomis, ir todėl pakako antros laiptinės būtų savininkų rašytinės formos sutikimų atsakovių tėvui papėlėpje virš jo buto įsirengti papildomą gyvenamąjį plotą. Bet tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovėms nuosavybės teisę į 49,47 kv. m. įrengtas palėpės patalpas. Atsakovė apeliaciniame skunde teigdama, kad palėpės rekonstukcija atlikta neturint statybą leidžiančio dokumento, kelia palėpės rekonstrukcijos teisėtumo klausimą. Ieškovės teigia, kad palėpės rekonstrukcija atlikta pagal UAB ,,Posesija“ parengtą pastato rekonstrukcijos projektą ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui 1996 12 23 išdavus leidimą Nr.96-301. Tačiau nei šis leidimas, nei privataus juridinio asmens parengtas projektas nėra statybą leidžiantys dokumentai. Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas yra vienas iš būtinų dokumentų statybos leidimui gauti. Leidimo išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788) 18 straipsnio 2 dalis nurodė, kad leidimus statyti ir griauti statinius, esančius nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonose, išduoda apskrities valdytojo administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba tik po to, kai Kultūros vertybių apsaugos departamentas išduoda leidimą šiems darbams. Kadangi pastatas, kuriame yra ginčo palėpės, patenka į valstybės saugomo Kauno Senamiesčio teritoriją, todėl Kultūros vertybių apsaugos departamentas ir išdavė leidimą, tačiau jis nėra leidimas, išduotas įgaliotos institucijos išduoti leidimus rekonstrukcijai atlikti. Minėta, leidimus rekonstrukcijai atlikti išduodavo apskrities valdytojo administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnyba.

Be to, pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo" 1 punktą, pastatai, įrenginiai ir kiti statiniai, išskyrus išvardytus šių taisyklių 7, 8 ir 17 punktuose, galėjo būti statomi, perstatomi, išplečiami, modernizuojami, remontuojami arba nugriaunami tiktai turint šiomis taisyklėmis nustatyta tvarka išduotą leidimą. Įsakymo 4 punkte nurodyta, kad leidimus išduoda savivaldybių įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Kitų tarnybų (pareigūnų) išduoti ir neįtraukti į bendrą registracijos knygą (registrą) leidimai yra neteisėti. Tokiu būdu Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 1996 12 23 išduotas leidimas Nr. 96-301, galiojęs iki 1998 12 30 (t. I, b. l. 14), nebuvo tinkamai įregistruotas (sutvarkytas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad 49,47 kv.m. palėpės patalpos rekonstruotos nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, t. y. neturint kompetetingos institucijos išduoto leidimo atlikti rekonstrukciją. Atliktos rekosntrukcijos savavališkumo faktą patvirtina ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 01 16 Savavališkos statybos patikrinimo aktas. Palėpės rekonstrukcija atlikta nesilaikant įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 4.77 straispnio 1 dalyje nustatytus padarinius. Dėl nurodyto daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai CK 4.77 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino ieškovėms nuosavybės teisę į 49,47 kv. m. plotą – palėpės patalpas 12-9, 12-10, 12-11, 12-12. Todėl tenkinamas atsakovės apeliacinis skundas, 2015 m. gegužės 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys šioje dalyje atmetamas (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl nuosavybės teisės į 14,72 kv. m. palėpės patalpas pripažinimo ir ieškovių apeliacinio skundo argumentų

Ieškovės apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kuriais remiantis teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės ieškovėms pripažinimo į 14,72 kv.m. ploto palėpės patalpas. Ieškovės skundo argumentą, jog joms pripažintina nuosavybės teisė ir į 14,72 kv.m. ploto palėpės patalpas, grindžia teismo neteisingu bylos aplinkybių įvertinimu. Teigia, jog visos 64,19 kv.m. palėpės patalpos yra virš antros laiptinės ir tarpe tarp antros ir trečios laiptinių, visos jos įrengtos pagal vieną UAB ,,Posesija“ projektą ir išduotą leidimą Nr.96-301, 1994 metais yra gautas 15-ojo buto savininkės sutikimas įsirengti pastogės patalpą, esančią virš jos buto; teismas neteisingai vertino UAB ,,Posesija" parengto projekto sprendinius, patvirtinančius, kad buvo numatoma rekonstruoti pastogės patalpas, pažymėtas indeksais 6-10, 7-10, 8-10. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, yra konstatuota, jog visos palėpės rekonstrukcija atlikta neturint leidimo jai atlikti nei pagal UAB ,,Posesija“ parengtą, nei pagal kitą projektą, t. y. visos palėpės rekonstrukcija yra savavališka, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ieškovėms pripažįstant nuosavybės teisę į neteisėtai sukurtas palėpės patalpas, tarp jų ir į 14,72 kv.m.

Ieškovių nurodomos aplinkybės, kad 2014 10 03 Kauno apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kuria gyvenamojo namo butų savininkai, išskyrus atsakovę, pripažino ieškovėms nuosavybės teises į 64,19 kv. m ir davė sutikimą įteisinti buto rekonstrukciją pagal 2014 m. „Architektūriniai statybiniai projektai" projektinį pasiūlymą, kad 2010 09 02 bendrijos susirinkime vienbalsiai pritarta rekonstruotų patalpų registracijai, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas įgyvendinimą reglamentuojančias teisės normas, vertinamos teisiškai nereikšmingomis, neturinčiomis įtakos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys, teisėtumui ir pagrįstumui, nes nei teismo patvirtinta taikos sutartis, nei bendrijos susirinkimo nutarimas nesudaro pagrindo rekonstrukciją pripažinti teisėta. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, todėl ieškovių apeliacinis skundas atmetamas ir šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straispnio 1 dalies 1punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliaciniame skunde nesutinka ir su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas materialinį ieškovių reikalavimą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, turėjo taikyti CPK 93 str. 2 dalį ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovei A. Š. turėtas ieškovių bylinėjimosi išlaidas, o atsakovei – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovės Kauno apylinkės teisme turėjo 868,86 Eur pagrįstų advokato atstovavimo išaidų, todėl ieškinį tenkinus dalinai, o priešieškinį atmetus, teismas turėjo šias išlaidas priteisti iš atsakovės. Teismui priėmus naują sprendimą, kolegija pasisako ir bylinėjimosi išlaidų klausimu. Kolegijai atmetus ieškinį pilna apimtimi, atmetus ieškovių apeliacinį skundą, joms bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, jai iš ieškovių priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 99), todėl iš ieškovių priteistina atsakovei po 20,50 Eur žyminio mokesčio. Iš ieškovių valstybei priteistina po 4,11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Ieškovių apeliacinio skundo netenkinti.

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir ieškovėms A. Š. ir G. G. pripažinta nuosavybės teisė į 49,47 kv. m. patalpas 12-9, 12-10, 12-11, 12-12, adresu (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ­ – ieškinį atmesti.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovių A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei T. K., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovių A. Š., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. G., fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei po 4,11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.