Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-29 · Administracinė byla Nr. A-2041-624/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-29
Bylos Nr.
A-2041-624/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04516-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. A-2041-624/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04516-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 96-1785; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 2S-5014; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 600 eurų neturinės žalos.

Paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą grąžinti iš jo 2014 m. birželio 4 d., jam nebūnat kameroje Nr. 376, paimtas melsvos spalvos lemputes (girliandą), kurios buvo padėtos į sandėlį, ir leisti jomis naudotis. Šiomis lemputėmis jis naudojosi nuo 2011 m. rugsėjo 14 d., kai iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus atvyko į Lukiškių TI-K. Per visą laikotarpį nuo atvykimo į Lukiškių TI-K jo gyvenamojoje kameroje krata buvo atliekama ne vieną kartą, tačiau šios lemputės paimtos nebuvo, jos paimtos praėjus trejiems metams. 2014 m. sausio 14 d. atliktos kratos metu paimti daiktai, kuriuos leidžiama laikyti, buvo pasirašytinai grąžinti, mėlynos lemputės taip pat buvo grąžintos. Nurodė, kad šias lemputes naudoja siekdamas ekonomiškiau naudoti elektros tiekimo apkrovą, užtikrinti jaukumą, akių nuovargiui nuimti. Lemputes naudodavo sutemus, vietoj naktinio apšvietimo, švenčių metu, taip pat gerai aurai sudaryti, psichologiškai atsipalaiduoti, neigiamai nuotaikai pašalinti, būnat tokioje įstaigoje. Dėl įprasto apšvietimo pareiškėjas jausdavo nuovargį, būdavo bloga nuotaika, sutrikdavo psichika, išsivystė jautrumas šviesai, pasireikšdavo nemiga, depresija su panikos simptomais, ne kartą buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, periodiškai buvo išrašomi medikamentai. Šias lemputes pareiškėjas turėjo dar tada, kai buvo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurios palatose yra įrengta melsvos spalvos naktinio apšvietimo šviesa. Manė, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas. Lukiškių TI-K administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, 2014 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 96-1785, kuriame nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė turėti melsvos spalvos lemputes (girliandą). Pareiškėjas nesutiko su tokia Lukiškių TI-K pozicija ir nurodė, kad melsvos spalvos lemputės (girlianda) nėra įrašytos draudžiamų turėti daiktų sąraše. Nesutikdamas su šiuo Lukiškių TI-K sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. 2S-5014 nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimas Nr. 96-1785 yra teisėtas, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas manė, kad Kalėjimų departamento sprendimas yra formalus, biurokratiškas, šališkas ir objektyviai nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–16).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 4 d. pranešimą-prašymą pateikė raštišką 2014 m. rugpjūčio 14 d. atsakymą Nr. 96-1785, kuriame nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 punkte nurodyta, kokiais daiktais leidžiama naudotis nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis. Taip pat Lukiškių TI-K savo pateiktame atsakyme išvardijo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto reikalavimus dėl naudojimosi įsigytais ar perduotais daiktais. Lukiškių TI-K savo rašte pažymėjo, kad jų anksčiau nurodytuose teisės aktuose nėra nustatyta galimybė turėti melsvos spalvos lemputes (girliandą). Mano, kad į pateiktą pareiškėjo pranešimą-prašymą atsakė tinkamai, prašomą informaciją pateikė, pateiktas atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, Lukiškių TI-K darbuotojai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, todėl veikti savavališkai neturi jokio teisinio pagrindo. Taigi nėra pagrindo naikinti Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašto Nr. 96-1785. Sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti žalos pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veiksmo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–23).

Nurodė, kad Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Lukiškių TI-K sprendimo, konstatavo, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštas Nr. 96-1785 parengtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo teisių nepažeidė, įstaigos administracijos sprendimas yra teisėtas, o pareiškėjo skundas – nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-2242/2011, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalimi ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu, konstatavo, kad teisė naudotis konvekcinėmis ir (ar) mikrobangų krosnelėmis (keptuvėmis) nuteistiesiems nėra nustatyta, todėl atsakovų sprendimai, kuriais nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas leisti naudotis minėtais daiktais, pripažinti teisėtais ir pagrįstais (2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A753-2242/2011). Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas aplinkybes, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti kaip objektyvius, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą turtinę ir neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, kad nėra nustatytas teisės aktų neteisėtumas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 51–55) pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 4 d. darant kratą iš pareiškėjo buvo paimtos melsvos spalvos lemputės (girlianda). Pareiškėjas su 2014 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu-prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl melsvų lempučių grąžinimo. Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 96-1785 netenkino pareiškėjo prašymo, nurodė, kad teisės aktai nenustato galimybės turėti melsvos spalvos lemputes (girliandą). Pareiškėjas su 2014 m. rugsėjo 3 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kurio prašė įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti melsvos spalvos lemputes. Kalėjimų departamentas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2S-5014 atmetė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas per teismo posėdį į bylą pateikė Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2015 m. sausio 8 d. raštą Nr. (3.09)-S3-87 (b. l. 44), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gydytas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini); dėl minėto sutrikimo gydymo ligoninėje metu pareiškėjui buvo skiriami (duomenys neskelbtini); gydantis gydytojas ir pareiškėją konsultavę kiti specialistai rekomendavo (duomenys neskelbtini), kaip sudėtinę gydymo dalį, tačiau rašte nurodyta, kad šių procedūrų pareiškėjas atsisakė.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu (nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. galiojusi redakcija, t. y. galiojusi ginčijamo Lukiškių TI-K sprendimo priėmimo metu). Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtino, kad nuteistųjų teisė naudotis melsvomis lemputėmis (girliandomis) minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamuose aktuose, melsvos lemputės neįrašytos į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytų nuteistiesiems leidžiamų naudotis daiktų sąrašą, todėl atsakovo veiksmai, t. y. paėmimas melsvų lempučių iš pareiškėjo, yra teisėti. Nenustačius neteisėtų atsakovo Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K leisti pareiškėjui naudotis melsvomis leputėmis.

Teismas pabrėžė, kad minėtose teisės aktų nuostatose nurodytas daiktų sąrašas plečiamai administracinių teismų praktikoje nėra aiškinamas (LVAT 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2242/2011). Be to, iš byloje esančio Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2015 m. sausio 8 d. rašto Nr. (3.09)-S3-87 nustatė, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta šviesos terapija, tačiau jis šios procedūros atsisakė. Iš pareiškėjo ambulatorinio gydymo statistinės kortelės matyti, kad 2015 m. sausio 22 d. jam gydytoja rekomendavo šviesos terapiją, tačiau, kaip minėta Taisyklių 173 punkte, nurodytų nuteistiesiems leidžiamų naudotis daiktų sąrašas yra baigtinis ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašė iš Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Lukiškių TI-K, priteisti 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiame teismo sprendime atsakovo veiksmų teisėtumas buvo išanalizuotas teismui nagrinėjant pirmąjį reikalavimą. Teismui konstatavus, kad Lukiškių TI-K vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė pagal savo kompetenciją, nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nebuvo pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti turtinę žalą. Taigi ši V. K. skundo dalis taip pat atmesta kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 63–65) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą, priimti naują sprendimą: priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 1 600 Eur neturtinę žalą, įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti pareiškėjui melsvos spalvos lemputes šviesos terapijai vykdyti ir panaikinti Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 96-1785 bei Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 2S-5014; arba sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas nevykdė pareiškėjo prašymo išreikalauti jo nurodytus duomenis, kviesti į posėdį pareigūnus, ir neįvykdė ABTĮ 7, 57, 81 straipsnių, buvo šališkas ir netinkamai, neteisingai nagrinėjo skundą bei priėmė sprendimą.

Tvirtina, jog Bausmių vykdymo kodekso komentaro 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta aiškiai, kad nuteistojo elgesį gali varžyti tik draudimas arba pareiga, t. y. nuteistajam galima viskas, ko nedraudžia įstatymas. Bausmių pykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 straipsnyje melsvos ar kitokios spalvos lemputės nenumatytos, tačiau ir neuždraustos, o dėl to – galimos. Pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, o pagal Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalį nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus bei specialias pareigas gali nustatyti tik įstatymai. Mano, kad įtraukti į sąrašą visus leidžiamus daiktus neįmanoma. Pažymi, kad pareiškėjui sąlygos naudotis ir turėti melsvos spalvos lemputes buvo sudarytos iki 2014 m. birželio 14 d. ir tik po to dėl nežinomų priežasčių jos buvo paimtos. Mano, kad šiuo atveju nebuvo sudarytos žmogaus garbę ir orumą užtikrinančios bausmės atlikimo sąlygos, kadangi nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 96-1785 ir Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 2S-5014, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti melsvos spalvos lemputes (girliandą), bei neturtinės žalos atlyginimo.

Bylos duomenimis, 2011 m. rugsėjo 14 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas su savimi atsivežė melsvos spalvos lemputes (girliandą). 2014 m. birželio 4 d. šios lemputės iš pareiškėjo buvo paimtos. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu-prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl melsvų lempučių grąžinimo (b. l. 18–19). Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 96-1785 netenkino pareiškėjo prašymo motyvuodamas tuo, kad teisės aktai nenustato galimybės turėti melsvos spalvos lemputes (girliandą) (b. l. 5). Pareiškėjas su 2014 m. rugsėjo 3 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kurio prašė panaikinti Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti melsvos spalvos lemputes (b. l. 24–27), tačiau Kalėjimų departamentas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2S-5014 atmetė pareiškėjo skundą (b. l. 6).

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad nuteistųjų teisė naudotis melsvomis lemputėmis (girliandomis) teisės aktuose nėra nustatyta, nusprendė, jog atsakovo veiksmai, t. y. paėmimas melsvų lempučių iš pareiškėjo, yra teisėti. Nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų veiksmų (neveikimo), nebuvo pagrindo civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti; taip pat nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K leisti pareiškėjui naudotis melsvomis leputėmis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (jų 173 punkte) nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Pabrėžtina, kad minėtose teisės aktų nuostatose nurodytas daiktų sąrašas plečiamai administracinių teismų praktikoje nėra aiškinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2242/2011, 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2283/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad minėtose teisės aktų normose teisė naudotis melsvos spalvos lemputėmis (girlianda) nuteistiesiems nėra numatyta, pagrįstai nusprendė, jog šios atsakovo veikos – paimti lemputes (girliandą) saugoti iš pareiškėjo ir atsisakyti jas grąžinti – yra teisėtos.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teisės aktai nedraudžia turėti melsvos spalvos lemputes (girliandą), atmestinas kaip nepagrįstas: Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio, įtvirtinančio teisėtumo principą, kuriuo vadovaujamasi vykdant bausmes, 2 ir 3 dalys nustato, jog nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pažymėtina, kad draudimas gali būti įvirtintas tiesiogiai, t. y. nurodant nuteistajam draudžiamus atlikti veiksmus ar draudžiamus turėti daiktus, arba netiesiogiai, t. y. nurodant baigtinį sąrašą veiksmų ar daiktų, kuriuos gali atlikti ar turėti neteistasis. Daiktų, kuriais naudotis leidžiama nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, sąrašas, kaip jau minėta, yra baigtinis.

Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui naudoti melsvos spalvos leputes: nors Rokiškio psichiatrijos ligoninės gydytojas rekomendavo pareiškėjui relaksacijos ir šviesos terapijos procedūrų kursą, jų pareiškėjas nelankė (b. l. 44), byloje nėra duomenų, melsvos spalvos lempučių (girliandos) naudojimas yra tapatus relaksacijos ar šviesos terapijos procedūrai.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti naudotis melsvos spalvos lemputėmis (girlianda). Minėti sprendimai priimti ir pasirašyti tam įgaliotų subjektų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pakankamai aiškūs ir motyvuoti, todėl pareiškėjui į jo skundus buvo atsakyta tinkamai.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina, kad administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ 10, 81 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti). Taigi, nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo netinkamai ir neteisingai: teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus procesinius dokumentus, šalių prašymus ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pasisakė visais esminiais ginčui aktualiais aspektais, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan