- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- 2A-988-567/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- A. M.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1610-872/2012 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti 77200 Lt skolos, 13862,34 Lt palūkanų, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovė paskolino atsakovui lėšas, gautas iš ieškovės motinos. Ieškovės motina šias lėšas gavo pagal 2005-06-03 pirkimo-pardavimo sutartį, pardavusi butą už 154000 Lt, ir didžiąją dalį šių pinigų iš karto pervedė į dukters sąskaitą. Dėl nepakankamo teisinio išprusimo motinos lėšų (120000 Lt sumai) dovanojimo sutartis su dukra (ieškove) buvo pasirašyta tik 2006-11-17. Atskiru dokumentu paskolos sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau pagal CK 6.871 str. 3 d. rašytinės formos reikalavimus atitinka skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, t.y. mokėjimo pavedimai. Šalys nebuvo raštu susitarusios dėl paskolos sumos grąžinimo termino, todėl pagal CK 6.873 str. 2 d. paskola turi būti grąžinta per 30 dienų nuo ieškovo pareikalavimo. Ieškovės atstovės reikalavimu skolą pareikalauta grąžinti 2011-10-13, išsiuntus registruotu laišku atsakovui pretenziją. Iki ieškinio pateikimo dienos skola negrąžinta. Šalys nebuvo raštu susitarusios dėl palūkanų dydžio, todėl taikytinos CK 6.872 str. 1 d., 3 d. nuostatos ir iš atsakovo priteistinos ieškovės suskaičiuotos 13862,34 Lt dydžio palūkanos (LR CPK 6.871 str., 6.873 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė rašytinės paskolos sutarties, o paskolos suteikimo faktą siekia įrodyti mokėjimo pavedimais, kuriais ji į atsakovo banko sąskaitą: 2005-08-03 pervedė 30000 Lt, o 2006-09-04 - 47200 Lt. Atsakovas patvirtino, kad šiuo pinigus gavo, tačiau nesutiko, kad ieškovė jam juos paskolino. Mokėjimo pavedimuose nebuvo nurodyta, kad pinigai jam yra skolinami. Pervesdama pinigus į jo sąskaitą, ieškovė grąžino jam pinigus, kuriuos jis jai buvo paskolinęs 2003 m. - 2004 m. Atsakovas paaiškino, jog jie su ieškove draugavo, buvo pora. Kadangi ieškovei dažnai trūkdavo pinigų, jis jai per keletą kartų paskolino apie 80000 Lt sumą. Pinigus perduodavo grynais, o ieškovė jam perduodavo paskolos raštelius. Pinigus ieškovė išleido pragyvenimui, automobilio pirkimui, laisvalaikiui. Ieškovė jam minėjo, kad pinigus grąžins, kai motina parduos savo butą. Nedideles pinigų sumas ieškovė grąžindavo jam grynais, o 2005-08-03 pervedė 30000 Lt. A. M. prašė palaukti dar vienerius metus, nes dalį pinigų ji pervedė į investicinius fondus. Tuo metu iš fondų buvo galima gauti dideles palūkanas. 2006-09-04 ieškovė jam pervedė 47200 Lt, o jis grąžino jai paskolos raštelį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė nenurodė, kodėl daugiau kaip penkerius metus nesikreipė dėl paskolos grąžinimo (LR CK 6.871 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-05-29 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo A. B. 77200 Lt skolos, 13862,34 Lt palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas nuo 2011-12-12 nuo priteistos 77200 Lt sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės A. M. naudai, priteisti iš atsakovo A. B. į valstybės pajamas 1732 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 15,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovė iš asmeninės sąskaitos banke 2005-08-03 mokėjimo pavedimu pervedė į atsakovo sąskaitą banke 30000 Lt, o iš banko 2006-09-04 mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui į sąskaitą banke 47200 Lt sumą (b.l. 27, 29; banko sąskaitų išrašai, b.l. 54, 56, 63). Mokėjimuose nurodyta pavedimų paskirtis – sąskaitos papildymas. Teismas pažymėjo, jog į bylą pateiktas atsakovo 2005-08-02 mokėjimo nurodymas patvirtina, jog ieškovės atliktas dar vienas pavedimas 30000 Lt sumai pagal 2005-08-01 mokėjimo pavedimą nebuvo įvykdytas, kadangi ieškovė nenurodė gavėjo mokėjimo kortelės numerio (b.l. 46), šios lėšos grįžo ieškovei, todėl ji patikslino savo reikalavimus ir šios sumos iš atsakovo nereikalavo. Teismas nustatė, jog ieškovės motina J. J. J. pagal 2005-06-03 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį butą už 154000 Lt sumą (b.l. 14, 15). Byloje pateiktas ieškovės sąskaitos išrašas „Swedbank“, AB patvirtina, kad 2005-07-20 ieškovė gavo iš savo motinos J. J. J. 115000 Lt sumą (b.l. 54). 2006-11-17 buvo sudaryta pinigų dovanojimo sutartis, kuria ieškovės motina padovanojo ieškovei 120000 Lt pinigų sumą (b.l. 13). Teismo posėdyje liudytoja apklausta ieškovės motina J. J. J. patvirtino, kad, pardavusi butą, didžiąją dalį pinigų pervedė dukrai, t.y. ieškovei, nes ji pati išvažiavo dirbti į Angliją. Butą pardavė, kadangi ketino įsigyti kitą. Ieškovė jai paskambinusi pasakė, kad atsakovas prašo paskolinti pinigų, kuriuos žadėjo grąžinti su palūkanomis. Ji atsakovu pasitikėjo, todėl nepagalvojo, jog reikėjo sudaryti rašytinę sutartį. Dėl nepakankamo teisinio išprusimo dovanojimo sutartį 120000 Lt sumai su ieškove pasirašė tik 2006-11-17 (b.l. 133). Teismas nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo dėl 77200 Lt sumos pervedimo atsakovui, pats atsakovas šį faktą pripažino, tačiau ginčijo, jog šiuos pinigus ieškovė jam paskolino. Teismas konstatavo, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (LR CK 6.870 str. 1 ir 2 dalys, CPK 178 str.). Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovu, paskolos sutartinius santykius grindė teismui pateiktais dviem mokėjimo nurodymais (b.l. 27, 29), kuriais ieškovė iš asmeninės sąskaitos banke 2005-08-03 mokėjimo pavedimu pervedė į atsakovo sąskaitą banke 30000 Lt, o iš banko 2006-09-04 mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui į sąskaitą banke 47200 Lt sumą. Atsakovas pinigų pervedimo jam fakto neginčijo, pripažino šiuos pinigus gavęs. Teismas nurodė, jog šie ieškovės pateikti dokumentai laikytini atitinkančiais CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes jie patvirtina šioje normoje reglamentuojamą reikalavimą - pinigų perdavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, dėmesys kreiptinas ne tik į sandorio formą, tačiau taip pat ir į turinį, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Nagrinėjamoje byloje pinigų perdavimo faktas yra fiksuotas bankiniais dokumentais – mokėjimo nurodymais. Atsakovas teigė, kad ne ieškovė jam skolino pinigus minėtais pavedimais pervesdama ginčo sumą, o atsakovas jai paskolino apie 80000 Lt, atiduodamas pinigus jai į rankas, o ieškovė jam perduodavusi paskolos raštelius. Šiuos pinigus ieškovė žadėjusi jam grąžinti, kai motina parduos butą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismo posėdyje atsakovas nurodė gautus pinigus išleidęs verslui vystyti, pragyvenimui, pirkęs automobilį už 30000 Lt. Tuo tarpu atsakovo atstovo teigimu, šie pinigai buvo panaudoti kasdieninių poreikių tenkinimui, o ne verslui, kadangi atsakovas pinigų turėjo pakankamai ir jam skolintis nebuvo poreikio. Į bylą pateikta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2006-01-24/1 patvirtina, kad atsakovas 2006-01-24 įsigijo automobilį už 9000 Lt, o ne už 30000 Lt, kaip jis teigė bylos nagrinėjimo metu (b.l. 119, 120). Taip pat į bylą pateikti VSDFV Vilniaus skyriaus duomenys apie atsakovo pajamas patvirtina, kad atsakovo gautos pajamos ginčo laikotarpiu buvo visai nedidelės: 2000 metais jis uždirbo 2642 Lt (be mokesčių), 2001 metais - 2642 Lt, 2002 metais – 2505 Lt, 2003 metais – nieko neuždirbo, 2004 metais – 10286 Lt (b.l. 102-103). Pateiktose atsakovo 2000 m. ir 2001 m. gyventojo turto ir pajamų deklaracijose taip pat nėra duomenų apie atsakovo valdytus didelius pinigų kiekius ar jo suteiktas didelės vertės paskolas (b.l. 104-111), to nepatvirtino ir paties atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai (2005-07-01-2005-10-01 ir 2006-06-01 – 2006-12-31 laikotarpiais), išskyrus ir paties atsakovo paminėtą faktą, kad jam 2006-06-13 buvo grąžinta daugiau nei 140000 Lt suma iš trečiojo asmens (b.l. 59-72). Teismas nurodė, jog ieškovės pateikti duomenys apie jos pajamas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu jos pajamos buvo pakankamos ir stabilios (b.l. 114-116), o duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu ieškovei buvo būtina finansinė parama, byloje nėra. Atsakovas, neigdamas, jog jam pervesti pinigai buvo paskolos objektas, turėjo šią aplinkybę paneigti leistinais ir įtikinamais įrodymais. Šiuo atveju atsakovas į bylą nepateikė minimą aplinkybę paneigiančių įrodymų. Teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė jo nurodomų paskolinių santykių tarp atsakovo ir ieškovės, kuriuose atsakovas būtų paskolos davėjas, o ieškovė paskolos gavėjas, nes jis nepateikė į bylą jokios paskolos sutarties ar kito rašytinio įrodymo, liudijančio apie tokių santykių buvimą, o taip pat nepateikė įrodymų apie pinigų perdavimo atsakovo ieškovei faktą. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 77200 Lt skolos sumą yra pagrįstas byloje pateiktais leistinais ir įtikinamais įrodymais ir todėl yra tenkintinas (CK 6.871 str. 3 d., 6.873 str., CPK 175 str., 185 str.). Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 13862,34 Lt dydžio palūkanas, kurias ji apskaičiavo pagal formules: skolos suma x 2.5 (3,7) % metinių palūkanų 365 metuose esamų dienų skaičiaus = palūkanos už vieną pradelstą dieną, t.y. 30000 (47200) Lt x 2.5 (3,7) % / 365 = 13862,34 Lt palūkanos (b.l. 52, 53). Pagal CK 6.872 str. 3 d. nuostatas, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Pagal CK 6.872 str. 1 d. nuostatas, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu, todėl ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiant 13862,34 Lt dydžio palūkanas (CK 6.872 str. 1 d., 3 d.). Už praleistą prievolės įvykdymo terminą grąžinti paskolintas lėšas, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. CK 6.37 str. 1 d. numato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Ieškovė tokį reikalavimą yra pareiškusi, todėl pagal CK 6.37 str. 2 d. iš atsakovo ieškovės naudai yra priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-12-12) nuo priteistos 77200 Lt sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CPK 6.37 str., 6.210 str., 6.871 str. 3 d., 6.873 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės A. M. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės A. M. apelianto naudai 800 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neįvertino aplinkybes, jog paskoliniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo, kuriuose atsakovas buvo paskolos davėjas, o ieškovė - paskolos gavėja, yra pasibaigę. Teismas netinkamai taikė LR CPK 178 str., kuris nustato įrodinėjimo pareigas. Apeliantas teigia, jog jis neteikė reikalavimo ieškovei dėl paskolos grąžinimo, todėl neturėjo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius paskolinius santykius, kuriuose atsakovas yra paskolos davėjas. Po pinigų grąžinimo fakto atsakovas perdavė ieškovei iš jos gautus paskolos raštelius, todėl tokių įrodymų jis negali pateikti. Faktą, kad ieškovė neskolino atsakovui pinigų, patvirtina ir ta aplinkybė, kad mokėjimo pavedimuose ieškovė nenurodė, kad pinigus ji jam perduoda, kaip paskolą. Apeliantas teigia, jog mažai tikėtina, kad, skolinant ganą didelę pinigų sumą, kai rašytinė paskolos sutartis nėra sudaroma, mokėjimo pavedime nebūtų nurodyta, kad pinigai yra skolinami. Ieškovė nepaaiškino fakto, kodėl praėjus metams dar negrąžinus anksčiau paskolintų pinigų, vėl be jokios sutarties yra skolinama 47200 Lt suma. Bet koks atidus asmuo pareikalautų sudaryti rašytinę sutartį arba pavedime nurodytų kitokią pervedamų pinigų paskirtį. Ieškovė taip pat nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl daugiau kaip 5 metus ji net nesikreipė į atsakovą dėl paskolos grąžinimo, nors paskolintų pinigų suma labai didelė. Ieškovė, pateikdama ieškinį, elgėsi nesąžiningai, nes tai patvirtina ir faktas, kad ji pradžioje siekė prisiteisti papildomai 30000 Lt su palūkanomis. Iš teismui pateiktų banko sąskaitos išrašų aišku, kad atsakovas tuo metu turėjo pakankamai piniginių lėšų, todėl jokio poreikio skolintis pinigų nebuvo. Ieškovės pateikti duomenys į bylą patvirtina, jog ji gaudavo šiek tiek daugiau nei minimalų darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Ieškovė A. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas ne tik nepateikė jo nepagrįstą versiją galinčių patvirtinti įrodymų, kad būtent jis buvo skolinęs ieškovei lėšas, kurias ieškovė pervedė atsakovui 2005-08-03 ir 2006-09-04, bet ir nepateikė jokių įrodymų apie disponavimą teisėtomis lėšomis, kurias jis neva skolino ieškovei 2003 m. - 2004 m. Atsakovo pateikti bankinių operacijų 2005 m. - 2006 m. išrašai įrodo, kad tam tikros su trečiaisiais asmenimis susijusios kreditinės/debetinės operacijos atsakovo sąskaitoje vyko, bet atsakovas nepateikė jokių dokumentų, paaiškinančių ir pagrindžiančių atsakovo pajamas iš minėtų operacijų ir tų operacijų ryšį su ieškove. Teismas vadovavosi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendė apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį dalyko faktams konstatuoti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Įstatymų leidėjas nustatė, kad paskolos sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (LR CK 6.871 str.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl to, kad ieškovė iš asmeninės sąskaitos 2005-08-03 mokėjimo pavedimu pervedė į atsakovo sąskaitą banke 30000 Lt, o iš banko 2006-09-04 mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui į sąskaitą banke 47200 Lt sumą (b.l. 27, 29; banko sąskaitų išrašai, b.l. 54, 56, 63), nurodant mokėjimuose pavedimų paskirtį – sąskaitos papildymą, nes šie mokėjimo dokumentai laikytini skolą pagrindžiančiais dokumentais, atsižvelgiant į tai, kad paskolos dalykas - pinigai- buvo pervesti į atsakovo banko sąskaitą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio pagrindo kritiškai vertinti ieškovės mokėjimuose nurodytą ieškovės pavedimų paskirtį – sąskaitos papildymą, nes pagal lingvistinę prasmę nuoroda dėl „sąskaitos papildymo“ nereiškia piniginių lėšų dovanojimo atsakovui.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino mokėjimo dokumentus ir jų paskirtį, savaime nereiškia, kad teismas viršijo savo kompetenciją, nes įstatymas numato, kad skolos faktą patvirtina rašytinis dokumentas, kuris gali būti vadinamas pagal įstatymų leidėjo apibrėžtą sampratą kitokiu skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aiškinant ieškovės pavedimų paskirtį – sąskaitos papildymą, turi būti atsižvelgiama į šalių tarpusavio santykius dėl pinigų pervedimo, šalių elgesį po pinigų pervedimo ir susiklosčiusius papročius. Jeigu abejojama dėl šalių vartojamų sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į mokėjimo dokumentų esmę bei reikšmę.
Ta aplinkybė, kad ieškovės mokėjimuose nurodyta ieškovės pavedimų paskirtis – sąskaitos papildymas, patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad tuo atveju, kai du fizinius asmenis sieja artimas ryšys ir atliekami pinigų pervedimai iš vieno fizinio asmens sąskaitos į kito fizinio asmens sąskaitą, nėra reikalaujami atskiri skolos rašteliai ar rašytinės paskolos sutarties sudarymas (CPK 182 str. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo tos aplinkybės, kad jas siejo artimas ryšys, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atskirų paskolos sutarčių nesudarymas nepanaikina atsakovo prievolės grąžinti iš ieškovės gautus pinigus, kaip skolą, nes atsakovas neįrodė teisinio pagrindo pripažinti jam nuosavybės teise priklausančius ieškovės pervestus pinigus į atsakovo banko sąskaitą.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad paskoliniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo, kuriuose atsakovas buvo paskolos davėjas, o ieškovė - paskolos gavėja, yra pasibaigę, nes byloje nėra pateikti šį argumentą patvirtinantys įrodymai.
Teismas tinkamai taikė LR CPK 178 str., nustatantį įrodinėjimo pareigas, nes atsakovas, kaip šalis, turėjo procesinę pareigą įrodyti savo atsikirtimų pagrindą ir teikti įrodymus, patvirtinančius paskolinius santykius dėl to, kad atsakovas buvo paskolos davėjas, o ieškovė – paskolos gavėja. Nagrinėjamu atveju nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovės atliktais mokėjimo dokumentais, nurodant mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas, buvo atliktas paskolos grąžinimas atsakovo naudai.
Ta aplinkybė, kad praėjus metams dar negrąžinus anksčiau paskolintų pinigų, vėl be sutarties buvo pervesta į ieškovo sąskaitą 47200 Lt suma, nepanaikina atsakovo prievolės grąžinti visą ieškovės prašomą priteisti sumą, nes atsakovas neįrodė nuosavybės teisės į ginčo pinigų sumą ir teisinio pagrindo atmesti ieškinį.
Ta aplinkybė, kad pirminiais ieškinio reikalavimais ieškovė, pateikdama ieškinį, prašė priteisti papildomai 30000 Lt su palūkanomis, savaime neįrodo ieškovės nesąžiningo elgesio, nes 2012-03-06 parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovo atstovui pateikus iš atsakovo banko sąskaitos įrodymus, kad 30000 Lt suma buvo grąžinta atgal į ieškovės sąskaitą, ieškovė operatyviai 2012-03-14 pateikė ieškinio patikslinimą, sumažindama ieškinio sumą (b.l. 52-53), tuo patvirtindama, kad ieškovė iš esmės tinkamai realizavo savo procesinę teisę sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 str.). Pažymėtina, kad pats ieškovas, turėdamas 2011-12-21 banko vadybininkės patvirtintą dokumento kopiją, jos nepateikė prie 2011-12-30 teismui teikiamo atsiliepimo į ieškinį ir neįvardino atsiliepime tokio turimo įrodymo duomenų, tuo sudarydamas siurprizinę situaciją ir pateikdamas 2011-12-21 banko vadybininkės patvirtintą dokumento kopiją tik 2012-03-06 parengiamojo teismo posėdžio metu, tuo parodydamas, kad siekė sudaryti teismui ieškovės, kaip šalies, nesąžiningumo įspūdį, nors pats operatyviai nevykdė savo procesinės prievolės pateikti teismui visus turimus įrodymus kartu su atsiliepimu į ieškinį (CPK 7 str., 142 str.).
Įvertinus teismui pateiktų atsakovo banko sąskaitos išrašus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas skolino pinigines lėšas ieškovei, nes pati ieškovė banko sąskaitoje turėjo pakankamai piniginių lėšų ir ta aplinkybė, kad ieškovės gautos pajamos buvo didesnės už minimalų darbo užmokestį, nepaneigia tų aplinkybių, kad ieškovės motina į ieškovės bankinę sąskaitą, kaip dovaną, pervedė 115000 Lt sumą, o 2006-06-28 buvo pervesta 70374,20 Lt suma, 2006-08-31 – 15000 Lt suma, 2006-09-04 - 54456,38 Lt suma.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių tarpusavio santykius dėl pinigų pervedimo ir turimų lėšų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir patvirtina, kad tokią pat pervedamų pinigų su mokėjimo paskirtimi „sąskaitos papildymas“, kaip paskolos suteikimą patvirtinantį faktą pagal prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Tai, kokiam tikslui buvo skolinti pinigai atsakovui, neturi įtakos prievolei juos grąžinti, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal LR CPK 270 str. nuostatas.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas byloje nepareiškė priešieškinio, siekdamas įrodyti nuosavybės teises į ginčo pinigus, tuo užsitikrinant savo interesų gynimą. Tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad jis nėra skolingas ieškovei, savaime nereiškia, kad teismas, nepateikus atsakovo priešpriešinio reikalavimo, gali peržengti byloje pareikštus ieškovės reikalavimus, nes šios kategorijos bylose teismui nėra numatyta procesinė galimybė peržengti byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 str. 2 d.). Civiliniame procese įtvirtintas dispozityvumo principas (CPK 13 str.) reiškia, kad šalys, suformuluodamas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus ir jų pagrindą, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas šalių pareikštų reikalavimų nustatytų ribų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio materialinio teisinio pobūdžio reikalavimą asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir ar šalies pasirinktu teisiniu būdu jie gintini. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas. Nagrinėjamoje byloje atsakovui nepareiškus priešieškinio, teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamu sprendimu apgynė ieškovės teisėtus reikalavimus, nes šalių prievolės turi būti vykdomos tinkamai.
Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir neribojo atsakovo, kaip proceso šalies, teisės teikti įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, atskleidžiant bylos esmę. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., 6.1 str. - 6.4 str., CPK 2 str., 5 str., 7 str., 8 str., 177 str. - 177 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos ir jis įgijo pareigą atlyginti 2732 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl iš atsakovo nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai (CPK 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B. 2732 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.