- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-107-366/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22378-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius (pran.)
- Nuteistasis
- M. A., E. P., P. V., ir P
- Civilinis ieškovas
- V. R.
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis, Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjo), teisėjų Valdui Ciesiūnui., Artūro Ridiko,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendžio, kuriuo:
M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir paskirta jam laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
E. P. pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir paskirta jai laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, E. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, E. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajai V. R. padarytą turtinę žalą.
Iš nuteistųjų P. V., E. P., M. A. solidariai priteista nukentėjusiajai V. R. 1752 Eur (vieno tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt du eurus) turtinei žalai atlyginti.
Iš nuteistųjų P. V., E. P., M. A. solidariai priteista nukentėjusiajai V. R. 1500 Eur (vieno tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš nuteistųjų P. V., E. P. ir M. A. priteista po 266,66 Eur nukentėjusiajai V. R. jos turėtų advokato išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P. ir M. A. nuteisti už tai, kad E. P. 2015 m. balandžio 19 d., dienos metu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdama tikslą sunaikinti ar sugadinti pavojingu būdu svetimą turtą – automobilį (duomenys neskelbtini) priklausantį nukentėjusiajai V. R., prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), sukurstė M. A. ir P. V. jį padegti už 100 eurų atlygį. Po to E. P. ir M. A. drauge su P. V. nuvyko prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir E. P. parodžius nukentėjusiosios V. R. automobilį, A. ir P. V. tęsdami nusikalstamus veiksmus, tą patį vakarą, apie 20.40 val. apipylė degiu skysčiu ir padegė automobilį (duomenys neskelbtini) stovintį prie daugiabučio namo esančio (duomenys neskelbtini), tuo padarė nukentėjusiajai V. R. 1752 eurų turtinę žalą. Apeliaciniu skundu M. A. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį švelninat bausmę. Taip pat prašo mažinti iš jo priteistas sumas nukentėjusiosios turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, o taip pat valstybės išlaidas už jam suteiktą advokato antrinę teisinę pagalbą. Nuteistasis prašo įskaityti į bausmės laiką suėmime išbūtą laikotarpį nuo 2016-07-04 iki 2016-09-21. Apeliantas skunde detalizuoja nuteistojo P. V. bei liudytojo R. P. parodymus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių ir daro išvadą, kad jo, t.y. M. A. kaip bendrininko vaidmuo buvo antraeilis, nes buvo tik stebėtojas. Todėl skiriant bausmę jo atžvilgiu turėjo būti taikomas BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas.Nuteistasis tvirtina, kad jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, nes davė teisingus ir nuoseklius parodymus viso proceso metu. Tai rodo, kad yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to teismas neatsižvelgė į jo nukentėjusiajai siųstą atsiprašymo laišką bei teigiamą Šiaulių tardymo izoliatoriaus charakteristikąPriteisdamas valstybei išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, teismas neatsižvelgė į jo, t.y. M. A. turtinę padėtį ir į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) straipsnio 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, gynėjo dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra privalomas, nepaisant kaltinamojo valios. Į turtinę padėtį teismas turėjo atsižvelgti ir spręsdamas nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimą bei jos išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą. Mano, kad neteisingas teismo sprendimas išieškoti šias sumas iš visų po lygiai – šios sumos turėjo būti išieškotos iš nusikaltimo kurstytojos E. P. ir vykdytojo P. V..Nuteistasis skunde nurodo, kad jis ir jo gynėjas baigiamųjų kalbų metu prašė taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį, numatantį bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau nuosprendyje apie tai užsiminta nebuvo. Nurodo, kad augina mažametę dukrą, būdamas laisvėje ir dirbdamas, galėtų atlyginti žalą. Apeliaciniu skundu E. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, atitinkamai naikinant nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai V. R. iš jos priteista turtinė ir neturtinė žala bei nukentėjusiosios turėtos advokato išlaidos. Taip pat apeliantė prašo panaikinti taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į automobilį (duomenys neskelbtini) ir paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais.Apeliantė sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad 2015-04-19 apie 20.40 val. M. A. ir P. V. padegė nukentėjusiajai V. R. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) stovintį prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini). Tačiau neigia savo dalyvavimą šių bendrininkų darytame nusikaltime, kurstant juos šį automobilį padegti. Tvirtina, kad savo kaltės nepripažino viso proceso metu ir byloje nėra jokių jos kaltę grindžiančių įrodymų, tačiau teismas pripažino ją kalta, remdamasis vien prielaidomis ir spėjimais.Apeliantė pripažįsta, kad prieš trejus metus per internetinį tinklalapį „Facebook" bendraudama su M. A. prasitarė apie savo kaimynę V. R., kuri stebi jos gyvenimą, pastoviai apkalba, todėl norėtų ją pamokyti, galbūt ką nors padaryti jos automobiliui. Praėjus daugiau nei metams, atsitiktinai susitiko su M. A. ir jo prašymu, pravažiuodama pro savo namo kiemą, parodė kaimynės automobilį, tačiau nieko daugiau šiuo klausimu nekalbėjo, padegti automobilį nekurstė, dėl atlygio nesitarė, pinigų nemokėjo. 10 eurų M. A. paskolino alkoholiui pirkti. Apie tai, kad šie pinigai skiriami benzinui įsigyti ir taksi paslaugoms apmokėti, nebuvo jokios kalbos. Su nuteistuoju P. V. susitikusi iš viso nebuvo, jį pirmą kartą pamatė per apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymi, kad 2017-04-19 vakare būdama namuose ir pro langą pamačiusi, kad kieme ugniagesiai gesina automobilį, net neįtarė, jog tai gali būti susiję su M. A. ir jų abiejų nereikšmingais ir nekonkrečiais pokalbiais praeityje. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad M. A. duotų parodymų nepatvirtino ne tik jos parodymai, bet ir P. V. parodymai. Apeliantės manymu, M. A. davė neteisingus parodymus, siekdamas sau palengvinti baudžiamąją atsakomybę ir kartu civilinę atsakomybę už nukentėjusiajai automobilio sugadinimu padarytą žalą.Apeliantė taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Kadangi nusikaltimo nepadarė, žala priteista nukentėjusiajai iš jos nepagrįstai.
Teismo posėdžio metu nuteistasis M. A. ir jo gynėjas pašė M. A. skundą tenkinti pilnai. Nuteistosios E. P. gynėja, advokatė D. Gadliauskienė prašė jos ginamosios skundą tenkinti. Nukentėjusioji V. R. prašė skundus atmesti. Nukentėjusios atstovas advokatas V. Kupcikevičius prašė E. P. skundą atmesti, o M. A. skundą tenkinti iš dalies – nepriteisti išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Prokurorė prašė E. P. skundą atmesti, o M. A. skundą tenkinti iš dalies – nepriteisti išlaidų už antrinę teisinę pagalbą. M. A. pareiškė, jog nesutinka su nuteistosios E. P. skundu ir prašo jo netenkinti. Nuteistosios E. P. skundas netenkinamas, o nuteistojo M. A. skundas tenkinamas iš dalies.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamas teismo sprendimas patikrinamas tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengiant jų ribų.
Dėl E. P. apeliacinio skundoNuteistoji E. P. tvirtina, kad pokalbis su M. A. apie su ja konfliktuojančia kaimyne, kurią norėtų pamokyti, buvo bendro pobūdžio. Jos automobilio padegti neprašė ir apie tai kalbos nebuvo. Šiuos nuteistosios parodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė. Nuteistasis M. A. viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad E. P. prašė padegti automobilį ir žadėjo už tai 100 eurų atlygį. Netikėti nuosekliais M. A. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai byloje esantys įrodymai. Nors tarp M. A. ir P. V. parodymų yra tam tikrų prieštaravimų (nesutampa parodymai dėl fakto ar P. V. vyko į susitikimą su E. P. ar ne), tačiau P. V. patvirtina esminius ir veikos kvalifikavimui reikšmingus M. A. parodymus. P. V. nurodo, kad vykstant padegti automobilio, buvo kalba, jog už tai bus atlyginta ir nurodė konkrečią sumą – 100 eurų. Nors E. P. tvirtina, kad neprašė padegti kaimynės automobilio, o pokalbis buvo bendro pobūdžio, tačiau nuteistųjų atlikti veiksmai paneigia tokius jos teiginius. Jei pokalbis būtų buvęs tik bendro pobūdžio, nebūtų jokio reikalo ir prasmės rodyti M. A., kuris būtent automobilis ir kur stovintis, priklauso tai kaimynei. Tai, kad automobilį rodė, pripažįsta ir pati E. P.. Atkreiptinas dėmesys, jog jos teigimu, ji tiesiog pavėžėjo M. A. nuo (duomenys neskelbtini) namo iki (duomenys neskelbtini) namo. Tam, kad pravažiuoti pro jos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), reikėjo išsukti iš pagrindinio kelio, daryti apylanką, nors ir nedidėlę. Akivaizdu, kad toks maršrutas nelogiškas ir neracionalus. Iš to darytina išvada, jog į (duomenys neskelbtini) gatvę, iš kurios yra įvažiavimas į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, buvo užsukta specialiai, tam, kad parodyti M. A. nukentėjusios automobilį. Be to iš nuotraukų, darytų įvykio vietoje, akivaizdu jog aikštelėje stovėjo ne vienas automobilis. Kaip yra nurodžiusi E. P., ji nežinojo V. R. automobilio markės, o tik spalvą ir valstybinio numerio skaičius. Tai reiškia, kad norint M. A. aiškiai ir suprantamai parodyti (jei aiškiai nenurodoma automobilio markė ir valstybinis numeris) kuris automobilis yra būtent tos kaimynės, nepakanka tik greitai pravažiuoti pro siaurą įvažiavimą į kiemą (planas prie įvykio vietos apžiūros protokolo). Akivaizdu, jog būtina tą automobilį išskirti iš kitų, o tam reikia daugiau dėmesio ir laiko. Visos šios aplinkybės patvirtina M. A. parodymus, kad E. P. prašė padegti V. R. automobilį ir žadėjo už tai atlygį, t.y. sukurstė padaryti nusikaltimą. Todėl E. P. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 str. 5 d. ir 187 str. 2 d.E. P. tvirtina, jog nepažinojo ir nebuvo susitikusi su P. V., todėl nepagrįstas kaltinamas, jog sukurstė jį daryti nusikaltimą. Kaip jau minėta anksčiau, M. A. parodymai šioje byloje yra nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo. Kai kurie nuteistųjų parodymų prieštaravimai gali būti paaškinami praėjusiu laiko tarpu nuo padarytų veikų iki jų apklausų bei dėl M. A. ir P. V. besaikio girtavimo tomis dienomis, kai buvo padaryta veika. M. A. tvirtai ir nuosekliai parodė, kad E. P., kviesdama jį susitikti pokalbiui dėl automobilio padegimo, liepė pasiimti patikimą žmogų. Toks nurodymas pakankamai logiškas, kadangi automobilį padegti lengviau ne vienam, o suvienijus kelių asmenų pastangas: kažkam reikia stebėti aplinką, saugoti, jog neužkluptų, nepastebėtų gyventojai ar atsitiktiniai praeiviai ir t.t. Akivaizdu, jog nuteistajai nebuvo svarbu su kuo M. A. padegs automobilį. Suvokdama, kad dviese padaryti nusikaltimą lengviau, bendrininką leido pasirinkti pačiam M. A.. Taigi, net darant prielaidą, kad E. P. asmeniškai nekalbėjo su P. V. dėl automobilio sudeginimo, akivaizdu, jog ji sukurstė P. V. padaryti nusikalstamą veiką, veikdama per M. A.. Nuteistoji nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš visų nuteistųjų solidariai priteisė 1752 eurus turtinei ir 1500 eurus neturtinei žalai atlyginti. Tiek apeliaciniame skunde, tiek gynėjos pasisakyme buvo akcentuota, kad suma automobilio remontui paskaičiuota per didelė, kadangi automobilis buvo remontuojamas savo jėgomis, naudojant naudotas detales. Neturtinės žalos iš viso nepripažįsta, motyvuojant, jog nėra įrodyta reali žala, nėra nukentėjusiajai nustatyti jokie sveikatos sutrikdymai. Tačiau, įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistosios ir jos gynėjos teiginiais. Kaip nurodo nukentėjusioji, automobilio remonto ji ėmėsi iškarto po įvykio, kadangi jis buvo reikalingas kasdieniame gyvenime. Tuo metu dar nebuvo nustatyti dėl automobilio padegimo kalti asmenys ir nebuvo aišku ar jie iš viso bus nustatyti. Todėl nukentėjusioji nesurinko ir neišsaugojo visų išlaidas patvirtinančių dokumentų. Nustačius įtariamuosius, nukentėjusioji kreipėsi į specialistą, kuris pateikė motyvuotą išvadą dėl automobilio atstatomojo remonto kaštų. Specialistas nustatė, kad remonto kaštai sudaro 1432 eurus. Netikėti šia išvada nėra pagrindo, kadangi atliekant paskaičiavimus, buvo atsižvelgta į automobilio būklę, imtos naudotų detalių kainos. Nepagrįstas nuteistosios gynėjos teiginys, kad automobilio neapsimokėjo remontuoti, kadangi jo remonto kaštai viršijo automobilio vertę. Minėtoje specialisto išvadoje nustatyta, kad tokio automobilio vidutinė rinkos kaina yra 1600 eurų, o remonto kaštai, kaip jau minėta, 1432 eurai. Skundžiamu nuosprendžiu iš visų nuteistųjų solidariai priteista 1752 eurai turtinės žalos atlyginimo. Iš civilinio ieškinio matyti, jog šią sumą sudaro 1432 eurai automobilio remontui ir 320 eurų už UAB „Darsna“ parengtą transporto priemonės vertinimo ataskaitą ir remonto kaštų paskaičiavimą. Nuosprendyje šios sumos atskirai neanalizuotas ir dėl jų atskirai nepasisakyta. Akivaizdu, jog sutinkamai su BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 320 eurų suma laikytina proceso išlaidomis, o ne turtine žala. Sutinkamai su BPK 105 straipsniu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Šiuo atveju nukentėjusioji V. R. turėjo teisėtą pagrindą prašyti atlyginti jai proceso išlaidas. Kadangi teismas turėjo tiek turtinę žalą, tiek proceso išlaidas priteisti tam pačiam asmeniui, todėl nelaikytina esmine klaida tai, kad buvo priteista viena bendra suma neišskiriant jų. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi nebuvo padaryta reali žala nukentėjusios sveikatai. Neturtinė žala siejama ne vien su žala nukentėjusiojo sveikatai. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis. Laikoma, jog neturtinė žala padaroma jei nusikaltimas sukėlė bent vieną iš išvardintų pasekmių. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, bet jos ginamos turtiniais būdais, ši žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 2.250 straipsnio 1 dalis ). Nukentėjusioji matydama, kaip naikinamas (dega) jos turtas, neabejotinai patyrė stresą bei išgąstį. Nepatogumų ji patyrė ir dėl to, kad kurį laiką negalėjo naudotis automobiliu. Tai, kad buvo padegtas automobilis, stovėjęs viešoje vietoje - namo aikštelėje, nukentėjusiajai neabejotinai sukėlė nesaugumo jausmą toliau automobilį laikant toje pačioje aikštelėje. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas šias aplinkybes ir teisingai bei pagrįstai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, t.y. 1500 eurų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu vertinimu ir nemato pagrindų keisti nuosprendį šioje dalyje.Apibendrinant tai, kas išdėstyta dėl nuteistosios E. P. apeliacinio skundo, daroma išvada, jog skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
8. Dėl M. A. apeliacinio skundo
8.1. Nuteistasis M. A. savo apeliaciniame skunde įrodinėja, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme kaip padėjėjo buvo tik antraeilis, todėl mano, kad skiriant bausmę, turėjo būti taikoma BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, numatanti galimybę skirti švelnesnę, nei numatyta įstatymo, bausmę. Toks reikalavimas nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad E. P. dėl automobilio sudeginimo kreipėsi tiesiogiai į M. A.. Aplinkybę, jog jis atsisakė tai daryti, o sudeginti automobilį sutiko P. V., nurodė tik pats M. A., niekas jo tokių parodymų nepatvirtino. Priešingai, tolimesni jo veiksmai aiškiai parodė, kad M. A. aktyviai dalyvavo padegant automobilį. Į įvykio vietą turėdami konkretų tikslą – padegti automobilį ir už tai gauti pinigų - jie ėjo kartu, kartu buvo padegant automobilį ir kartu pasišalino iš įvykio vietos. Pagal paties M. A. parodymus, būtent jis ėjo pas E. P. į turgų atsiimti užmokesčio už sudegintą automobilį ir vėliau žadėtus pinigus gavo. Tai akivaizdžiai paneigia M. A. teiginį, kad jis atsisakė tenkinti E. P. prašymą ir padegti jos nurodytą automobilį. Jei jis būtų atsisakęs tai padaryti, E. P. pažadėtus pinigus butų davusi užsakymo vykdytojui, o ne M. A.. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiek P. V., tiek M. A. veikė kaip bendravykdytojai. Veikos vertinimui šiuo atveju neturi reikšmės veiksmų pasiskirstymas: kuris būtent iš jų pylė degųjį skystį ir kuris įžiebė ugnį. Kaip jau minėta, jie abu siekė vieno bendro tikslo - gauti pinigų už turto sunaikinimą, t.y. automobilio padegimą.
8.2. Nepagrįstas nuteistojo prašymas taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią teismas už nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie tą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šiuo atveju M. A. pats neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikaltimą. Šis nusikaltimas buvo išaiškintas teisėsaugos pareigūnų pastangomis, o svarbiausia tai, kad apeliantas net iš dalies nėra atlyginęs nukentėjusiajai turtinę žalą. Todėl taikyti minėtą BK normą nėra pagrindo.
8.2. Jau pasisakyta aukščiau, kad pirmos instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai tiek P. V., tiek M. A. pripažino šio nusikaltimo bendravykdytojais, todėl ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš visų nuteistųjų solidariai pagrįstai. Tenkinti skundo šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.
8.3. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo ir BK 75 straipsnio taikymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes ir parinko tinkamą bausmės rūšį bei jos dydį. M. A. nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui (teistas šešis kartus), t.y. būdamas recidyvistu, todėl jam pagrįstai parinkta laisvės atėmimo bausmė. Už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką įstatymas numato laisvės atėmimą iki 5 metų (vidurkis 2,5 metai). Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad M. A. prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, davė išsamius parodymus, jam paskirta bausmė, kuri savo dydžiu ženkliai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Todėl paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta. Bausmės vykdymo atidėjimas nuteistojo atžvilgiu taip pat negali būti taikomas, nes įvertinus nuteistojo asmenybę – jo ankstesnius teistumus, padarytus administracinės teisės pažeidimus, nėra jokio pagrindo manyti, jog jis ateityje nebedarys naujų nusikaltimų ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
8.4. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto prašymu panaikinti iš jo priteistas išlaidas už advokato suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Gynėjas M. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 3), tiek bylą nagrinėjant teisme (t. 3, b. l. 96–97) buvo paskirtas BPK 51 straipsnio, numatančio būtiną gynėjo dalyvavimą, 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, t.y. kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jei bent vienas iš jų turi gynėją. Be to, bylą nagrinėjant teisme, gynėjas M. A. turėjo būti paskirtas ir BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kadangi jis buvo suimtas. Kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju įstatymas numato, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, įtariamasis ar kaltinamasis neturi galimybės jo atsisakyti. Nurodytais atvejais yra valstybės pareiga užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir tokiu atveju ekonominė našta už privalomą gynėjo dalyvavimą negali būti perkeliama įtariamajam ar kaltinamajam. Todėl nuosprendis šioje dalyje kaistinas.
8.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitė laiko, išbūto suėmime. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apylinkės teismo 2016-06-02 nutartimi M. A. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas (t. 3, b. l. 124–125). Vykdant nutartį, M. A. buvo sulaikytas 2016-07-04 (t. 3, b.l. 146). 2016-08-17 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-408-749/2016 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-22378-2015-3) bylą nagrinėjantis teisėjas sprendė paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo pagrįstumą ir nutarė M. A. palikti galioti buvusią Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-02 nutartį dėl paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti pakeitimo į suėmimą ir nustatyti 3 mėnesių suėmimo terminą, skaičiuojant nuo sulaikymo dienos (2016-07-04) (t. 3, b.l. 163–164). Nors ši nutartis ir neatitinka BPK 123 ir 124 straipsniuose numatytų reikalavimų, tačiau ji Panevėžio apygardos teismo buvo panaikinta tik 2016-09-21 nutartimi (t. 3, b.l. 192–194). Tai reiškia, jog M. A. šioje byloje buvo suimtas nuo 2016-07-04 iki 2016-09-21. Todėl šis laikas įskaitytinas nuteistajam į paskirtos bausmės laiką.
9. Nukentėjusios V. R. atstovas advokatas V. Kupcikevičius prašo iš nuteistųjų priteisti atstovavimo išlaidas už dalyvavimą teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme. Prašymas tenkinamas iš dalies. Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad nukentėjusioji sumokėjo 250 eurų. Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirti trys teismo posėdžiai. Visuose posėdžiuose nukentėjusios atstovas dalyvavo. Du teismo posėdžiai neįvyko ne dėl nukentėjusios ar jos atstovo kaltės. Todėl sumokėta 250 eurų suma nelaikytina nepagrįstai didele. Tačiau apeliaciniai skundai šioje byloje buvo paduoti tik dviejų nuteistųjų, P. V. skundo nebuvo padavęs. Tai reiškia, jog apeliacinis procesas vyko ir nukentėjusios atstovui jame dalyvauti teko tik dėl E. P. ir M. A. apeliacinių skundų. Todėl atstovavimo išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš apeliacinius skundus padavusių asmenų – E. P. ir M. A..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutarė:
Nuteistosios E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:
Į M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2016-07-04 iki 2016-09-21 įskaitytinai.
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria iš M. A. valstybės naudai priteista 394,65 eurų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Papildomai priteisti iš nuteistųjų E. P. ir M. A. nukentėjusiajai V. R. po 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) iš kiekvieno, advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.