- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2460-640/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05330-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB „Mingintė“
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Mingintė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mingintė“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiu 2007-06-04 tarp UAB „Mingintė“ ir AB SEB banko sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 0650708010102-44 (su visais vėlesniais pakeitimais) vienašalį nutraukimą, apie kurį AB SEB bankas informavo UAB „Mingintė“ 2011-08-23 raštu Nr. 01.10.02-5708, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas kreditavimo sutartį vykdė iš esmės be jokių įsiskolinimų beveik 3 metus, kas mėnesį atsakovui sumokėdamas dideles sumas, laikėsi bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigų, nuolat informuojant atsakovą apie įmonės finansinę padėtį, planus, laikinus sunkumus bei siūlant abiems šalims priimtinus laikinai susidarančius dalinių įsiskolinimų padengimo būdus. Nepaisant to, 2011-08-23 AB SEB bankas pranešimu informavo ieškovę, kad 2011-08-23 vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį Nr. 0650708010102-44. 2011-10-17 ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama kuo skubiau atnaujinti ir tęsti kreditavimo sutarties vykdymą. Vykusios intensyvios derybos dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo baigėsi be rezultatų, nors atsakovas nėra niekada pareiškęs, kad kreditavimo sutarties atnaujinimas jokiomis sąlygomis negalimas ir derybos yra užbaigiamos. Ieškovas mano, kad atsakovas galėjo nutraukti kreditavimo sutartį vienašališkai tik tada, kai yra esminis sutarties pažeidimas, kurio UAB „Mingintė“ nepadarė. Taip pat ieškovo nuomone nėra pagrindo teigti, kad laikinai atsiradęs nevisiškas kreditavimo sutarties nuostatų vykdymas atsakovui leistų padaryti išvadą, kad ieškovas ateityje nesugebės vykdyti ir įvykdyti kreditavimo sutarties.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-22 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nurodė, kad ginčo sutarties 11.1. punktas nustato, kad bankas turi teisę vienašališkai ir nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas daugiau nei 14 (keturiolika) kalendorinių dienų tinkamai neįvykdo kurios nors savo piniginės prievolės bankui pagal sutartį. Taip ginčo šalys sulygo dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo, nustatė pagrindus, kuriems esant kreditavimo sutartis gali būti vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas vėlavo vykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, nuo 2011 m. gegužės mėnesio faktiškai nevykdė atsiskaitymų su banku. Ieškovas ir iki 2010 m. gegužės mėnesio atliko mokėjimus mažesnio negu nustatyta kreditavimo sutartyje dydžio. Nurodė, kad ieškovas neginčijo fakto, kad vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pranešime (b.l. 54, 1 tomas) yra teisingai nurodyta likusi grąžinti kredito dalis. Pagal šį pranešimą nustatyta, kad ieškovo likusios įvykdyti kredito grąžinimo prievolės dydis yra 3553010,08 Lt. Nurodė, kad piniginės prievolės, kuri yra didesnė kaip 10 000 Lt, ieškovas nevykdė 14 dienų. Tokie pažeidimai atitinka šalių sutartas 11.1 ir 11.1.1 punktuose esančias sąlygas. Nurodė, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo atsakovas siekė išsaugoti sutartinius santykius. Atsakovas atsižvelgė į ieškovo prašymą, surašytą 2010-04-08 (b.l. 150, 1 tomas). 2010-07-10 pranešimu Nr. 03-713 atsakovo sprendimu buvo atidėti daliniai grąžinimai su sąlyga, kad bus padengtos pradelstos einamojo mėnesio palūkanos ir delspinigiai (b.l. 153, 1 tomas). Atsakovas neprieštaravo kredito sąlygų keitimui, sprendimui dėl sąlygų keitimo prašė užpildyti atitinkamą paraišką (b.l. 154, 1 tomas). 2010-11-02 ieškovas pateikė prašymą dėl kredito restruktūrizavimo( b.l. 155-156, 1 tomas). Nurodė, kad bendradarbiavimo iniciatyvą vykdant ginčo kreditavimo sutartį atliko atsakovas. Taip pat nurodė, kad teisės aktai įpareigoja banką kaip ypatingos grupės verslo atstovą, nuolat stebėti paskolintų pinigų judėjimą ir rūpintis, kad jų grąžinimas būtų garantuotas, todėl pokyčiai ekonomikoje ar kitos sutarties pusės verslo apsunkinimas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje negali būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Nurodė, kad Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis leidžia šaliai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Mingintė“ apeliaciniu skundu (b.l. 4-9, 2 tomas), prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-22 sprendimą byloje Nr. 2-4375-155/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčas kilo iš esmės dėl to, ar Apelianto padarytas Kreditavimo sutarties pažeidimas Banko pagrįstai buvo kvalifikuotas kaip esminis ir ar minėtas pažeidimas sudarė pagrindą Bankui vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino Ieškovo argumentų dėl vienašalio sutarties nutraukimo metu egzistavusių ypatingų aplinkybių (ekonominis nuosmukis ir nuosmukio ekonominiai padariniai), esmingai suvaržiusių Ieškovo galimybes tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartį bei Banko bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos pažeidimo, ignoruojant Ieškovo prašymą restruktūrizuoti kreditą. Nurodė, kad teismas privalėjo įvertinti, ar 2010-2011 m. sutrikęs Kreditavimo sutarties vykdymas buvo sąlygotas esminių neigiamų pokyčių ekonomikoje. Taip pat teismas privalėjo nustatyti, ar Kreditavimo sutartyje šalys buvo aptarusios Kreditavimo sutarties pakeitimo ar nutraukimo tvarką, esant esmingai pasikeitusioms sutarties vykdymo aplinkybėms. Nurodo, kad šalys neaptarė Kreditavimo sutarties pakeitimo ar nutraukimo tais atvejais, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad dėl jų iš esmės pakinta sutartinių prievolių pusiausvyra, taip pat Apeliantas Kreditavimo sutartimi neprisiėmė ekonominės krizės padarinių dėl Kreditavimo sutarties vykdymo. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad susiklosčius pirmiau nurodytoms aplinkybėms nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos ne Kreditavimo sutarties 11.1 punkte numatytos Kreditavimo sutarties nutraukimo nuostatos, o įstatymo nuostatos. Nurodo, kad teismas šioje byloje netyrė: ar Apeliantas yra tiesiogiai atsakingas, ar yra jo tyčia dėl mokėjimų sutrikimų (CK 6.217 str. 2 d. 3 p.), kaip šie sutrikimai yra įtakoti ekonominės krizės; ar Apeliantas numatė ar galėjo numatyti ekonominę krizę; kaip ekonominės krizės aplinkybė įtakoja CK 6.200 str. 3 d. numatytą imperatyvą sudaryti šaliai galimybes sutartį įvykdyti kuo ekonomiškesniu būdu (CK 6.204 str.); ar laikinas keleto įmokų negavimas taip esmingai pažeidė Banko teises, kad vienintelis būdas šioje situacijoje yra tik sutarties nutraukimas, nežiūrint į tai, jog Apeliantas niekada neteigė, kad negalės vykdyti sutarties ar neketina jos visiškai/iš dalies vykdyti ir kt. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad Apeliantas nuo 2011 m. gegužės mėn. faktiškai nevykdė atsiskaitymų su banku, o ir iki 2010 gegužės mėn. atliko mažesnio dydžio nei buvo numatyta mokėjimus. Taip pat nurodo, kad teismas, vertindamas vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą, nepagrįstai lygino viso kredito sumą su negrąžinto kredito suma. Apelianto įsitikinimu, vertinant, ar Kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis turi būti atsižvelgiama tik į pradelstą grąžinti kredito sumą, o ne visą negrąžintą kredito sumą, kurios didesniosios dalies grąžinimo terminas sutarties nutraukimo metu dar net nebuvo suėjęs. Nurodo, kad nėra aplinkybių nurodytų CK 6.217 str. 2 d. 1 p., - Ieškovas mokėjo įmokas, todėl Bankas dėl laikino Kreditavimo sutarties vykdymo sutrikimų, kurie savo dydžio prasme yra mažareikšmiai (sudaro tik iki 9,6 % viso kredito) iš esmės neturi pagrindo teigti, jog negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės kredito sutarties (CK 6.217 str. 2 d. 1 p). Taip pat nurodo, kad remiantis CK 6.217 str. 2 d. 2 p. numatytu kriterijumi, teismas, spręsdamas dėl sutarties pažeidimo fakto kvalifikavimo esminiu pažeidimu, turi nustatyti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Nurodo, kad ilgalaikės kreditavimo sutarties esmė ir tikslas iš Banko pusės – per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį iki galutinio Kreditavimo sutarties įvykdymo termino atgauti paskolintą sumą ir Kreditavimo sutartyje numatytas palūkanas, todėl laikinas mokėjimų sutrikimas nesudarė pagrindo abejoti, kad ateityje Kreditavimo sutartis toliau bus tinkamai vykdoma. Nurodo, kad Bankas sutartį nutraukė tik praėjus daugiau nei metams nuo laikotarpio, kuomet Ieškovas pradėjo nepilnai dengti mokėjimus, pradžios. Nurodo, kad negali būti tik Apeliantas įpareigotas prisiimti ekonominės krizės padarinių, nes Bendrovė nėra atsakinga už ekonominę krizę, jos nenumatė ir negalėjo numatyti. Tuo tarpu Skundžiamu sprendimu dėl ekonominės krizės atsiradę neigiami padariniai yra perkeliami tik Apeliantui, aiškinant sutarties vykdymą pasikeitus aplinkybėms išimtinai Banko naudai. Esmingai pasikeitusios aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos Apeliantas neprisiėmė ir dėl kurių atsirado esminiai sutarties vykdymo suvaržymai, negali būti primetamos prisiimti tik Ieškovui. Nurodo, kad byloje finansiniai dokumentai iš kurių matyti, kad Apeliantas neabejotinai yra mokus, generuoja dideles pajamas ir veikia pelningai. Taip pat nurodo, kad kreipėsi į banką dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo, tačiau Bankas nesudarė realių sąlygų, kurios būtų sušvelninę Kreditavimo sutarties vykdymo suvaržymus bei išlyginusi pusiausvyrą tarp šalių. Nurodo, kad skundžiamo sprendimo išvada, jog nenutraukus sutarties, atsakovas gali patirti labai didelius nuostolius, nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Nurodo, kad Bankas neįrodė, jog Kreditavimo sutarties galiojimo atnaujinimas sukels Bankui didelius nuostolius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 14-20, 2 tomas) atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Bankas jau pirmosios instancijos teisme pateikdamas savo poziciją dėl ieškininio reikalavimo akcentavo, kad sutartis su Apeliantu buvo nutraukta pasinaudojus abiejų šalių Kreditavimo sutartyje nustatytu vienašalio sutarties nutraukimo pagrindu. CK 6.217 str. 5 d. normos, įgyvendinant šalių sutarties laisvės principą, nurodo, kad vienašalis sutarties nutraukimas galimas joje nurodytais atvejais. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 str. 5 d.). Nurodo, kad Kreditavimo sutartyje nustatytos mokėjimų tvarkos nesilaikymas atsirado nuo 2010 m. birželio mėnesio. Bankas Apeliantą 2010-09-20 ir 2011-08-08 raštais informavo apie netinkamą prievolių vykdymą ir prašė padengti įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimas padengtas nebuvo ir minėtu laikotarpiu išaugo iki 739 478,55 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, 2011-08-23 Bankas raštu Nr. 01-10-02-5708 informavo Apeliantą apie kreditavimo sutarties nutraukimą joje nurodytu 11.1 punkto pagrindu. Nurodo, kad šios bylos faktų kontekste yra aiški Banko valia nutraukti sutartį ne CK 6.217 str. nurodyto esminio pažeidimo pagrindu, o Kreditavimo sutartyje numatytu pagrindu (CK 6.217 str. 5 d.), t.y. 11.1 ir 11.1.1 punktuose nurodytu pagrindu. Nurodo, kad Apeliantas turi teisę pasirinkti konkretų būdą savo, jo manymu, pažeistai teisei ginti, tačiau šiuo atveju tendencingai įrodinėja pažeidimo neatitikimą bendriesiems esminio pažeidimo kriterijams, ignoruodamas sutartinio sutarties vienašalio nutraukimo pagrindo buvimą ir jo reikšmę. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo Sprendime išsamiai ir teisingai kvalifikuotas sutarties nutraukimo teisinis pagrindas, tai yra įvykus joje nustatytam vienašalio nutraukimo pagrindui, ką leidžia CK 6.217 str. 5 d., todėl Apeliacinio skundo motyvai, esą byloje tokį nutraukimą reikia vertinti CK 6.27 str. 2 d. kontekste, nėra pagrįsti. Nurodo, kad apelianto nurodomos pasikeitusios aplinkybės ir jo nesavalaikiai bandomi inicijuoti Kreditavimo sutarties pakeitimo veiksmai nepaneigia fakto, kad Bankas turėjo teisę pasinaudoti sutartyje įtvirtintu sutarties nutraukimo pagrindu. Taip pat nurodo, kad Apeliantas nepateikė įrodymų, kad turi galimybių vykdyti savo skolinius įsipareigojimus Banko naudai, tik prielaidas. Nurodo, kad Bankas ne kartą išdėstė savo poziciją dėl Sutarties pakeitimo; o tai, kad Bankas atsisakė keisti Sutartį jam nepalankiomis sąlygomis ar ją pratęsti, negali būti vertinama kaip Banko atsisakymas bendradarbiauti. Nurodo, kad Apeliantas apie Sutarties nutraukimą žinojo nuo 2011-08-25, kai jam buvo įteiktas Banko pranešimas dėl Sutarties nutraukimo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas Sutartį išsaugoti. Be to, Apeliantas nesikreipė ir į teismą dėl sutarties pakeitimo pagal CK 6.204 str. Nurodo, kad net ir konstatavus tariamai neteisėtą Sutarties vienašališką nutraukimą, Apeliantas ir Bankas atsidurs tokioje pačioje padėtyje, kokioje yra šiuo metu – Apeliantas ir toliau nevykdys savo įsipareigojimų Bankui, nes į bylą nepateikia jokių įrodymų, kad jis ketintų vykdyti savo įsipareigojimus, Bankas turės teisę dėl įsipareigojimų nevykdymo iš naujo nutraukti Sutartį. Nurodo, kad būtent Ieškovas nevykdo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir net jei Sutartis būtų pripažinta galiojančia, nėra jokių įrodymų, kad Ieškovas ketintų tinkamai ir laiku vykdyti savo pareigas, prisiimtas Sutartimi. Taip pat nurodo, kad Ieškovo įsipareigojimų nevykdymu buvo pažeistas esminis Banko interesas – gauti atlyginimą už naudojimąsi skolintais pinigais būtent savalaikiais, sutartyje nustatyto dydžio ir eiliškumo mokėjimais, todėl akivaizdu, kad atsižvelgiant į visas šiame atsiliepime nurodytas aplinkybes, Bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir taip pasielgdamas nepažeidė nei Sutarties, nei įstatymo nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra šalių sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Byloje nustatyta, jog 2007-06-04 tarp UAB „Mingintė“ ir AB SEB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 0650708010102-44 (su visais vėlesniais pakeitimais). Ieškovas nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų ir nuo 2010 m. gegužės negrąžino paskolos laikantis Sutartyje numatyto grafiko. Bankas 2010-09-20 raštais Nr. 01.10.02-8327 ir 2011-08-08 Nr. 01.10.02-5405 pranešė ieškovui apie prievolės pažeidimą ir paprašė padengti įsiskolinimą, tačiau per nurodytą terminą ieškovas skolos nepadengė. Nuo 2010-09-20 iki 2011-08-08 ieškovo įsiskolinimas Bankui išaugo daugiau kaip 3 kartus: nuo 207.242,19 LT (2010-09-20) iki 739.478,55 Lt (2011-08-08). Ženklūs mokėjimo vėlavimai atsirado nuo 2010 m. birželio mėn., kai Ieškovas pradėjo mokėti ženkliai mažesnes įmokas, nei privalėjo pagal Sutarties mokėjimo grafiką. AB SEB bankas informavo UAB „Mingintė“ 2011-08-23 raštu Nr. 01.10.02-5708, kad nutraukia sutartį.
Šalių sudarytos 2007-06-04 Kreditavimo sutarties Nr. 0650708010102-44 11.1 ir 11.1.1. punktai suteikė bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas daugiau kaip 14 dienų tinkamai neįvykdo kurios nors savo piniginės prievolės Bankui pagal sutartį, jei tokios piniginės prievolės dydis didesnis kaip 10 000 Lt ar didesnis kaip 1 procentas visos kredito sumos. Kadangi ieškovas ilgą laiką nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nuo 2010-06 netinkamai vykdė savo įsipareigojimus bankui sutarties 11.1.1 p. prasme, bankas suteikęs papildomo laiko (daugiau nei vienerius metus) kreditoriui padengti savo įsipareigojimus, pasinaudojo kreditavimo sutartimi jam suteikta teise ir 2011-08-23 vienašališkai nutraukė kredito sutartį.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo pareigos bendradarbiauti pažeidimo ir nepagrįstai neanalizavo ginčo kredito sutarties išsaugojimo galimybės. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka, nes įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, jog šalys siekė bendradarbiauti ir tarp jų vyko derybos dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, nuo kreditavimo sutarties pažeidimo iki jos nutraukimo praėjo daugiau kaip 1 metai, per kuriuos šalys sprendė kreditavimo sutarties išsaugojimo galimybę. Kaip matyti iš Banko raštų dėl sutarties nevykdymo, Bankas ne vieną kartą kreipėsi į ieškovą ir ragino susimokėti skolą bei vykdyti sutartį (2010-09-20, 2011-08-08) suteikdamas pakankamai laiko ieškovui, tačiau ieškovas savo prievolių tinkamai nebevykdė nuo 2010-06. Sprendimas nutraukti kredito sutartį buvo priimtas tik 2011-08-23, t.y. praėjus pakankamai laiko per kurį ieškovas galėjo atitaisyti savo prievolių pagal sutartį vykdymą.
Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu arba vienašališkai įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.125 str.). Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant sutarties pažeidimą jo esmingumo aspektu. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu sutarties įvykdymo terminas praleistas ir sutartis neįvykdoma per papildomai nustatytą terminą. Įstatymas leidžia ir pačioms sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pažymėtina, kad paskutinėje teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
Taigi sprendžiant klausimą, ar atsakovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą prieš terminą, būtina atsižvelgti į ieškovo, kaip kredito gavėjo, padaryto sutarties pažeidimo esmę bei sunkumą.
Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.1 ir 11.1.1 punktuose šalys susitarė, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį prieš 10 kalendorinių dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, tuo atveju, jei kredito gavėjas daugiau kaip 14 dienų tinkamai neįvykdo kurios nors savo piniginės prievolės Bankui pagal sutartį, jei tokios piniginės prievolės dydis didesnis kaip 10 000 Lt ar didesnis kaip 1 procentas visos kredito sumos. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas sutartyje nustatyta tvarka, vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, kas ir numatyta kreditavimo sutarties 11.1 ir 11.1.1 punktuose. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Taigi šalys, susitardamos dėl sutarties vienašališko nutraukimo sąlygų ir tvarkos imperatyvių įstatymo nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovas, ilgą laiką nemokėdamas bankui pagal sutartį numatytų kredito ir palūkanų įmokų, esmingai pažeidė kreditavimo sutartį. Todėl bankas turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu.
Pažymėtina, kad atsakovas teisę vienašališkai nutraukti sutartį turėjo ne tik esant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, bet ir pagal šalių sudarytų sutarčių nuostatas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Dėl to, konstatavus, kad sutarties nutraukimo metu buvo sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai, kuriais remiantis sutartis nutraukta, jos nutraukimo teisėtumui konstatuoti nėra reikšmingi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminio sutarties pažeidimo požymiai. Esant įstatyme ar sutartyje nustatytam pagrindui, kreditorius turi teisę rinktis kelis savo pažeistų teisių gynimo būdus ar vieną jų, tačiau juos įgyvendinti privalo pagal įstatymo ar sutarties nuostatas. Minėta, kad sutarties šalis neturi piktnaudžiauti turima teise, ja naudotis esant vien tik formaliam pagrindui, neatsižvelgiant į kitos šalies interesus.
Byloje, įvertinus faktines jos aplinkybes, nustatyta, kad atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyse nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos. Ieškovui teigiant, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su šalių bendradarbiavimo principo laikymusi, atsiradus sutartyse nustatytam pagrindui atsakovui jas nutraukti. Teismai nustatė, kad byloje atsakovas įspėdavo ieškovą, kad sutartis nevykdoma, tada gaudavo iš ieškovo atitinkamą prašymą. Ieškovo susirašinėjimo medžiaga grindžiama prielaidomis apie galimas mokėti sumas. Pateikto balanso duomenys, nepatvirtina, kad ieškovas yra mokus. Kitokių, pagrįstų objektyviais duomenimis įrodymų patvirtinančių, kad ieškovas ilgą laiką negebėdamas vykdyti skolinį įsipareigojimą atsakovui ir turėdamas kitus skolinius milijoninius įsipareigojimus kitam bankui (Šiaulių bankas) galės įvykdyti sutartinį įsipareigojimą atsakovo naudai byloje pateikta nebuvo. Aplinkybė kad bankas atsisakė keisti sutartį jam nepalankiomis sąlygomis negali reikšti atsakovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimo.
Dėl ieškovo argumento, kad esant esminiam Kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimui (ekonominei krizei) ir esant ieškovo prašymui pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, bankas neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, pažymėtina, kad bankas kreditavimo sutarties pagrindu tapo ieškovo verslo finansuotoju, šia sutartimi apibrėžtos jo teisės ir pareigos. Bankas netapo investuotoju ar ieškovui lygiaverčiu projekto dalyviu ir neprisiėmė pareigos bet kokioje situacijoje sudaryti sąlygas, kad finansuojamas verslo projektas būtų tęsiamas, nepaisant to, kad ieškovui nepavyksta pasiekti numatytų rezultatų. Ne bankas, o ieškovas, būdamas projekto įgyvendintoju, prisiėmė riziką dėl priimamų sprendimų ir jų įgyvendinimo operatyvumo, ekonomiškumo, kokybės, o bankas, būdamas finansuotojas, turi priimti sprendimus dėl kreditavimo sutartimi prisiimtos rizikos valdymo. Pagal kreditavimo sutartį banko interesas yra gauti jose numatytą atlyginimą – palūkanas, o ieškovo verslo pelningumas neturi įtakos banko atlyginimui už finansavimą. Dėl to interesų pusiausvyros neatitiktų aiškinimas, kad bankas privalo, keisdamas sutarties sąlygas, ieškovui suteikti visą jo prašomą anksčiau nenumatytą ir šalių nesutartą pagalbą projektui įgyvendinti, ieškovui nepateikiant jokio papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo, nepaisydamas išaugančios rizikos negauti sutarto atlyginimo bei patirti nuostolių. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir L. D. v. AB „Citadele“ bankas, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečias šalių bendradarbiavimo aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai. Taigi, kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti.
Vertinant kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, pažymėtina tai, jog byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tinkamai ir ne kartą informavo ieškovą apie sutarties netinkamą vykdymą ir galimą nutraukimą. Ieškovas skolos nepadengė ir po sutarties nutraukimo, todėl negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, nes ieškovo padaryti pažeidimai iš esmės pažeidė banko kaip sutarties šalies ir kredito įstaigos teises ir teisėtus lūkesčius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, dėl to, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį su ieškovu, yra pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą.