Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6) prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) viršininko 2015 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. 50-TE-367 „Dėl komisaro A. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti pareiškėją į ankstesnes Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininko pareigas; 2) priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. birželio 15 d. iki sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko priimtas Įsakymas, kuriuo pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgus į 2015 m. birželio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-67 (toliau – ir Išvada), buvo atleistas iš Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininko pareigų, kaip savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Išvada, kuria Panevėžio AVPK viršininkas grindė skundžiamą Įsakymą, parengta visapusiškai neįvertinus esminių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies aiškinimu bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A8-489/2007, pateiktu aiškinimu, tvirtino, kad tam, jog būtų galima konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo faktą, Panevėžio AVPK privalėjo įrodyti jo kaltę ir akivaizdžiai sukeltas neigiamas pasekmes. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, išvada apie pareigūno vardo pažeminimą negalima. Teigė, jog Panevėžio AVPK nesurinko pakankamai tarpusavyje neprieštaraujančių įrodymų viseto, leidžiančio daryti pagrįstą išvadą apie jo kaltę. Pareiškėjo teigimu, jis nesuvokė, kad 2015 m. gegužės 9 d. ryte buvo neblaivus, kadangi jautėsi gerai, apsvaigimo požymių nejautė. Tvirtino, kad atleidimas iš vidaus tarnybos yra neproporcinga jo padarytiems veiksmams ir jų sukeltoms pasekmėms sankcija. Jo nuomone, Panevėžio AVPK neatsižvelgė į tai, kad jis vidaus tarnyboje dirba nuo 1995 m. rugsėjo 1 d., buvo 8 kartus skatintas, 4 kartus apdovanotas pasižymėjimo ir atminimo ženklais, labai gerai charakterizuojamas. Pagrįsdamas neturtinę žalą, pareiškėjas nurodė, kad atleidimas iš pareigų po 19 metų vidaus tarnyboje sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.

Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, patvirtino, kad 2015 m. gegužės 8 d., penktadienį, po darbo buvo susitikęs su draugais ir vartojo alkoholį, per vakarą išgėrė apie 200-250 g degtinės. Teigė, kad 2015 m. gegužės 9 d. ryte jautėsi gerai, todėl kartu su sutuoktine nuvažiavo paimti draugų sodyboje palikto automobilio. Grįždamas į Panevėžį buvo sustabdytas ir tikrinant nustatytas girtumas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė akcentavo, kad vien faktas, jog A. Ž. sustabdymo metu buvo konstatuotas lengvas, 0,48 promilių, girtumas, savaime negali reikšti ir nereiškia, jog pareigūnas pažemino pareigūno vardą ir dėl to turėjo būti atleistas iš pareigų. Atstovė atkreipė dėmesį, kad teisminėje praktikoje pasisakoma, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos visos, t. y. tiek su pareigūnu, jo elgesiu, tiek su pažeidimo sukeltomis pasekmėmis, susijusios aplinkybės. Tvirtino, kad Panevėžio AVPK į kai kurias reikšmingas įvykio aplinkybes, tarp jų – ir į tai, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių išvengti vairavimo neblaiviam, tendencingai neatsižvelgė. Pažymėjo, kad A. Ž. vidaus tarnyboje dirbo 20 metų ir 7 mėnesius, todėl aiškiai suvokė savo, kaip pareigūno ir kaip piliečio, pareigą nevairuoti transporto priemonės neblaiviam. Pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad A. Ž., nors iš vakaro ir buvo vartojęs alkoholio, tačiau 2015 m. gegužės 9 d. ryte nejautė jokių girtumo požymių. Šių požymių nepastebėjo ir pareiškėjo sutuoktinė. Teigė, jog A. Ž. neprivalėjo imtis papildomų atsargumo priemonių ir savarankiškai pasitikrinti alkoholio matavimo priemone, kad įsitikintų, jog nėra neblaivus. Pareiškėjo atstovė nurodė, kad A. Ž., neabejodamas savo būsena, sutiko tikrintis ir buvo nustebintas, kai buvo nustatyta, kad tikrinimo rezultatai viršijo leistiną normą. Akcentavo, kad per patikrinimą pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, pažeminančių pareigūno vardą: buvo santūrus, vykdė nurodymus, nepiktnaudžiavo pareigūno statusu, jo veiksmai, atlikti surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo teisėti. A. Ž. atstovė, remdamasi administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais duomenimis apie nustatytą alkoholio kiekį A. Ž. iškvėptame ore ir kraujyje, kitais medicininės apžiūros duomenimis, teigė, kad šie duomenys leidžia pagrįstai abejoti alkoholio matavimo priemonės duomenimis. Be to, atsižvelgus į pareiškėjo ilgametę ir nepriekaištingą tarnybą policijos sistemoje, taikyta nuobauda yra per griežta, neproporcinga ir neobjektyvi sankcija. Advokatė tvirtino, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas imperatyviai nenustato, jog pareigūnas privalo būti atleistas. Todėl policijos įstaiga turi galimybę parinkti, kokią drausminio poveikio priemonę taikys tarnybinį nusižengimą padariusiam pareigūnui.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą atleistas pagrįstai ir teisėtai. A. Ž. 2011 m. gegužės 23 d. buvo supažindintas su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“, kuriame įtvirtinta nuostata, jog policijos pareigūnams, vairavusiems transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, už pareigūno vardo pažeminimą bus taikoma griežčiausia nuobauda – atleidimas iš pareigų vidaus tarnyboje. Be to, Policijos pareigūnų etikos kodeksas įpareigoja policijos pareigūnus ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, o savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims bei prisiminti, kad pagal pareigūno elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Panevėžio AVPK kaip nepagrįstą vertino A. Ž. teiginį, kad nėra nustatyta jo kaltė padarius tarnybinį nusižengimą. Atsakovo vertinimu, kiekvienas vairuotojas, vartojęs alkoholio, privalo būti pakankamai atsargus, vertindamas savo galimybes vairuoti transporto priemones. Pabrėžė, kad pareiškėjas pripažino faktą, jog jis vakare vartojo alkoholio. Akcentavo, kad pareiškėjas buvo ne tik policijos pareigūnas, bet ir vykdė policijos įstaigos struktūrinio padalinio viršininko pareigas, todėl privalėjo suvokti, jog tai, kad jis transporto priemonę vairavo neblaivus, visuomenėje suvokiama kaip žeminantis policijos, kaip institucijos, privalančios išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, prieštarauja įprastoms visuomenėje galiojančioms moralės normoms, nepateisina visuomenės teisėtų lūkesčių.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad A. Ž. įvykdyto administracinio teisės pažeidimo byla tik patvirtina pareiškėjo tarnybinio nusižengimo faktą. Pabrėžė, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, kai nustatoma, jog pareigūnas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė ir ji negali būti keičiama kitomis. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad A. Ž. transporto priemonę vairavo neblaivus ir tokie kalti pareigūno veiksmai akivaizdžiai žemino pareigūno vardą.

Kita Panevėžio AVPK atstovė papildomai paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas išsamiai, išvada, jog A. Ž., neblaivus vairuodamas transporto priemonę, pažemino pareigūno vardą, paremta ne tik alkoholio matavimo priemonės rezultatais, bet ir kitais duomenimis. Pabrėžė, kad, pagal suformuotą teisminę praktiką, už pareigūno vardo pažeminimą taikomai tarnybinei atsakomybei ankstesnis pareigūno elgesys, jo nepriekaištinga tarnyba neturi įtakos. Akcentavo, kad pareiškėjas, būdamas valstybės pareigūnu ir vadovu, yra susipažinęs su teisės aktais, nustatančiais, jog vairavimas esant neblaiviam policijos vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimas. Atkreipė dėmesį, kad A. Ž. padarytas pažeidimas buvo paviešintas ir aptarinėjamas visuomenės informavimo priemonėse. Tai rodo, kad pareiškėjas sumenkino vidaus tarnybos pareigūno autoritetą, sugriovė pasitikėjimą policija.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 85-92) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6-1677-879/2015 (toliau – ATP byla) duomenimis, nustatė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2015 m. gegužės 9 d. surašė pareiškėjui A. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 50P-30357055-15 už tai, kad pareiškėjas, būdamas neblaivus (nustatytas lengvas, 0,48 promilių, girtumas), 2015 m. gegužės 9 d., apie 9 val. 15 min. Panevėžio rajono savivaldybėje, kelio Panevėžys – Šiauliai 7-me kilometre gatvėje vairavo automobilį „Volkswagen Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ATP byla, b. l. 5, 14). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarimu A. Ž. buvo pripažintas kaltu, padaręs teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 289 Eur administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams (ATP byla, b. l. 54-57). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarimas buvo pakeistas: pareiškėjui, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sumažino iki 3 mėnesių, kitą nutarimo dalį paliko nepakeistą (ATP byla, b. l. 68-71). Bendrosios kompetencijos teismai, įvertinę administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytus duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus, konstatavo, kad 2015 m. gegužės 9 d., apie 9 val. 15 min. įvykio metu A. Ž. organizme buvo toks alkoholio kiekis, kuriam esant, asmeniui draudžiama vairuoti transporto priemonę.

Paaiškėjus, kad pareiškėjas vykdo Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus viršininko pareigas ir jo veiksmuose yra policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo požymių, jo atžvilgiu 2015 m. gegužės 11 d. policijos įstaigos vadovo pavedimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 1). Tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2015 m. birželio 12 d., surašyta 2015 m. birželio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-67 (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 85-89), kurioje konstatuota, kad A. Ž. savo veiksmais akivaizdžiai pažemino policijos įstaigos, kurioje dirba, autoritetą bei pareigūno vardą, ir dėl to pasiūlyta atleisti jį iš vidaus tarnybos. Panevėžio AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgęs į Išvadą, 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 50-TE-367 „Dėl komisaro A. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos (b. l. 7).

Įvertinęs byloje nustatytų duomenų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą faktinį pagrindą sudarė tokie jo veiksmai – pareiškėjas 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min., ne tarnybos metu vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas, 0,48 promilių, girtumo laipsnis.

Panevėžio AVPK nuodytą faktinę aplinkybę įrodinėjo administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu surinktais dokumentais, tarp jų – ir 2015 m. gegužės 9 d. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 50P-30357055-15, vyresniosios patrulės R. P. 2015 m. gegužės 9 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo“, tikrinimo alkoholio matavimo prietaisu rezultatų protokolu, bei vyresniosios patrulės R. P. 2015 m. gegužės 25 d. paaiškinimu ir kitais duomenimis. Išanalizavęs šiuos įrodymus, teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 9 d., apie 9 val. 15 min. Panevėžio AVPK Patrulių kuopos vyresnioji patrulė R. P., vykdydama jai pavestas tarnybines funkcijas, transporto priemonę vairavusio A. Ž. būseną tikrino alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0440. Alkoholio matavimo prietaiso rezultatų protokolo duomenimis, A. Ž. buvo nustatytas lengvas, 0,48 promilių, girtumas. Kaip liudytoja apklausta R. P. nurodė, kad 2015 m. gegužės 9 d., vykdydama tarnybines pareigas, dalyvavo policijos priemonėje „Žaibas“ ir kelyje Panevėžys – Šiauliai tikrino transporto priemonių vairuotojus. Buvo sustabdytas ir A. Ž. vairuojamas automobilis. Vairuotojas sutiko pasitikrinti savo būklę. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad A. Ž. transporto priemonę vairavo, būdamas neblaivus. Surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, A. Ž. jį pasirašė ir pasakė, kad vyks į ligoninę pasitikrinti savo būklės. Liudytoja nurodė, kad rašydama automobilyje administracinio teisės pažeidimo protokolą, juto nuo A. Ž. sklindantį alkoholio kvapą. Liudytoja, teikdama parodymus apie alkoholio matavimo priemonės naudojimą, nurodė, kad vairuotojų tikrinimui naudojami tik vienkartiniai antgaliai, toks antgalis buvo naudotas ir tikrinant A. Ž.. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad išvardinti duomenys nekelia abejonių. Atsižvelgęs į tai, kad A. Ž. būklė kelyje buvo tikrinama alkoholio kiekio matavimo priemone, turinčia patikros sertifikatą Nr. 1664371, padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti juo nustatytu alkoholio kiekio iškvėptame ore rezultatu (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 14-17). Teismas, darydamas aukščiau nurodytą išvadą, atsižvelgė į tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje Panevėžio miesto apylinkės teismas ir apeliacinės instancijos Panevėžio apygardos teismas, įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą, konstatavo, jog A. Ž. kaltė 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min., transporto priemonę vairavus, būnant neblaiviam (nustatytas lengvas, 0,48 promilių, girtumo laipsnis), įrodyta (ATP byla, b. l. 54-57, 68-71).

Pareiškėjas A. Ž. pripažino faktą, kad jis 2015 m. gegužės 8 d. vakare vartojo stiprų alkoholinį gėrimą – degtinę. Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6-1677-879/2015 duomenimis, A. Ž., nesutikęs su alkoholio kiekio matavimo prietaiso parodymais ir tai nurodęs administracinio teisės pažeidimo protokole, nuvyko į viešąją įstaigą Respublikinę Panevėžio ligoninę, kurioje buvo paimtas kraujas alkoholio kiekio kraujyje nustatymui bei atlikta medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialistas 2015 m. gegužės 13 d. davė išvadą Nr. T-A-3805/15(01), jog A. Ž. kraujyje buvo rasta 0,30 promilių etilo alkoholio (ATP byla, b. l. 25; Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 78). A. Ž. į medicinos įstaiga atvyko 2015 m. gegužės 9 d., 10 val. 15 min., jo medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui buvo pradėta 10 val. 29 min., nustatyta, kad iš pareiškėjo burnos jaučiamas labai silpnas alkoholio kvapas, pareiškėją tikrinant alkoholio kiekio matavimo prietaisu, 10 val. 33 min. buvo nustatytas 0,19 promilių, o 11 val. 03 min. – 0,14 promilių girtumas. Medicininę apžiūrą atlikęs gydytojas-psichiatras pateikė išvadą, kad tikrinimo metu A. Ž. buvo kliniškai blaivus (b. l. 62-63). Vertindamas šiuos duomenis, teismas atsižvelgė į teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, pagal kurį, medicininės apžiūros, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui po reikšmingo įvykio, metu nustatytas neblaivumo laipsnis paprastai neatspindi to laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą, asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairuojant transporto priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-344/2008). Panevėžio AVPK, spręsdamas dėl A. Ž. girtumo būsenos vairuojant transporto priemonę, rėmėsi ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2015 m. birželio 2 d. rašte Nr. 7.5-SD-340 pateiktomis žiniomis (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 80). Valstybinė teismo medicinos tarnyba, remdamasi specialiomis mokslo žiniomis apie alkoholio skaidymąsi linijine tvarka, jo skaidymosi greitį ir medicinos tikslais taikomą atgalinio skaičiavimo metodą, nurodė, kad, atsižvelgus į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto nustatytą alkoholio kiekį A. Ž. kraujyje, paimtame 2015 m. gegužės 9 d., 10 val. 30 min., ir pritaikius atgalinį skaičiavimą, 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min. A. Ž. kraujyje buvo nuo 0,43 iki 0,63 promilių (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 80). Padaryta išvada, kad tokie duomenys neprieštarauja 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min. atlikto tikrinimo alkoholio kiekio matavimo prietaisu rezultatams.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK tarnybinio patikrinimo metu surinko pakankamai duomenų, kurie leido objektyviai spręsti, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min., ne tarnybos metu transporto priemonę vairavo, būdamas neblaivus (nustatytas lengvas, 0,48 promilių, girtumo laipsnis).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių vieną iš tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – kaltę, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, nustatančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 1 dalyje, be kitų imperatyvių draudimų, yra įtvirtintas ir draudimas vairuoti motorinę transporto priemonę esant neblaiviam. Šis reikalavimas įtvirtintas ir Kelių eismo taisyklių 14 punkte. Lietuvos Respublikos 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 punktas nustato, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai ir kiti teisės aktai nustato kitaip). Pagal ATPK įtvirtintas nuostatas, vairuotojui, nepatenkančiam į specialių subjektų sąrašą, atsakomybė už aukščiau nurodyto draudimo pažeidimą kyla, kai neblaivumo (girtumo) laipsnis viršija 0,40 promilės. Medicinos moksle pripažįstama, kad girtumas priklauso ne tik nuo išgerto standartinio alkoholio vienetų skaičiaus, žmogaus kūno masės, vandens kiekio organizme, bet ir nuo kitų veiksnių. Todėl alkoholio pasisavinimas ir skaidymas žmogaus organizme yra individualūs procesai, alkoholio poveikio žmogaus fizinei ir psichinei būklei suvokimas – subjektyvus. Taigi, alkoholio pavartojęs asmuo, vertindamas savo būklę ir spręsdamas dėl galimybės vairuoti transporto priemonę, privalo būti itin atsargus bei apdairus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, 2015 m. gegužės 9 d. vairuodamas transporto priemonę, nevykdė bendrosios transporto priemonių vairuotojų pareigos ir elgėsi neatsargiai bei neapdairiai. Be to, A. Ž., būdamas policijos pareigūnu, reprezentuojančiu policijos instituciją, privalėjo įvertinti, kad jo veiksmai, neblaivumo būsenoje vairuojant transporto priemonę, ne tik pažeis teisės aktų reikalavimus, bet ir akivaizdžiai pažemins vidaus tarnybos sistemos autoritetą, ją kompromituos ir griaus pasitikėjimą policija.

Sprendžiant, ar A. Ž. poelgis, kai jis, būdamas neblaivus, ne tarnyboje vairavo transporto priemonę, gali būti vertinamas kaip pažeminęs vidaus tarnybos pareigūno vardą ir sudarantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą pagrindą atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, atsižvelgiama į tokias aplinkybes.

Remdamasis Statuto 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 12 straipsnio, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 14.1 ir 14.3 punktų, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nustatęs, jog pareiškėjas A. Ž., 1995 m. liepos 17 d. duodamas priesaiką Lietuvos Respublikai, prisiekė sąžiningai vykdyti šalies įstatymus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 63), be to, A. Ž., vienas iš Panevėžio AVPK struktūrinio padalinio vadovų, 2011 m. gegužės 23 d. susipažino su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 57-60), teismas vertino, jog tai patvirtina, jog A. Ž. buvo žinomos pasekmės, kilsiančios už konkrečius teisės pažeidimus, vertinamus kaip žeminančius policijos vardą.

Taip pat remdamasis teisminėje praktikoje ir visuomenėje yra susiformavusia nuoseklia nuostata, kad transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, yra vienas sunkiausių teisės normų pažeidimų, o policijos pareigūnui, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, yra keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009; 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-252/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1814/2012; 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2770/2014), teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūno elgesys, kai jis, būdamas neblaivus, vairuoja transporto priemonę, yra vertinamas ne tik kaip smerktinas, bet ir kaip akivaizdžiai besikertantis su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš pareigūnų, prisiekusių užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo A. Ž. veiksmų pobūdį ir atsižvelgęs į tai, kad jam, kaip policijos pareigūnui, keliami aukšti reikalavimai tarnyboje ir ne tarnybos metu, konstatavo, kad pareiškėjo, kuriam buvo nustatytas 0,48 promilių girtumo laipsnis, veiksmai 2015 m. gegužės 9 d., apie 9 val. 15 min. Panevėžio rajone, Berčiūnų kaime, kelio A-9 7-me kilometre ne tarnybos metu vairavus transporto priemonę, akivaizdžiai žemino policijos įstaigos, kaip institucijos, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi transporto ir eismo saugumo teisinių santykių srityje, autoritetą, prieštaravo visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Tokie pareiškėjo veiksmai yra priešingi uždaviniams, kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d.), taip pat Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1, 14.3 punktuose nurodytoms pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, pareigoms. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis buvo paviešintas ir plačiai komentuojamas visuomenėje populiariose informavimo priemonėse (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 47-56).

Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK pagrįstai pareiškėjo A. Ž. ne tarnyboje atliktus veiksmus įvertino kaip pažeminusius policijos pareigūno vardą.

Remdamasis teismų praktikoje suformuotu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto aiškinimu, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, kai nustatomas pareigūno vardo pažeminimo faktas, yra imperatyviai taikoma įstatymo numatyta teisinė pasekmė ir ji negali būti keičiama alternatyviomis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-193/2011, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1719-662/2015), teismas sprendė, jog nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas neįtakoja šios teisinės sankcijos taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (žr., pvz., 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659-2012). Taigi, tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad A. Ž. ne tarnybos metu savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią nurodytoje situacijoje Panevėžio AVPK privalėjo taikyti. Todėl atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo ir jo atstovės teiginiai, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, atsižvelgiant į jo asmenybę ir susiklosčiusias aplinkybes, yra neproporcinga poveikio priemonė jos padarytiems veiksmams ir jų sukeltoms pasekmėms.

Išanalizavęs Panevėžio AVPK atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenis, teismas padarė išvadą, kad Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija), taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta. Nustatyta, kad A. Ž. 2015 m. gegužės 18 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodyta, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai kvalifikuojami kaip žeminantys policijos pareigūno vardą ir sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį, bei pažeisti teisės aktai, išaiškintos tikrinamo pareigūno teisės, pasiūlyta iki 2015 m. gegužės 21 d. pateikti paaiškinimą. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas Panevėžio AVPK vadovo 2015 m. gegužės 11 d. pavedimu, gavus Vidaus tyrimų poskyrio viršininko 2015 m. gegužės 9 d. tarnybinį pranešimą; atsižvelgus į tai, kad A. Ž. nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. atostogavo, baigtas, 2015 m. birželio 12 d. parengus Išvadą ir ją patvirtinus (Tarnybinio patikrinimą medžiaga, b. l. 1, 32, 85). Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje per patikrinimą atliktų procedūrų neginčijo.

Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. birželio d. įsakymas Nr. 50-TE-367 „Dėl komisaro A. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“ yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra pagrindo. Pripažinus skundžiamą Įsakymą teisėtu ir pagrįstu bei atmetus pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti, atmesti ir išvestiniai reikalavimai grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas vidaus tarnyboje ir priteisti iš Panevėžio AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas A. Ž. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti Taip pat prašo paskirti byloje teismo ekspertizę, ją pavedant atlikti ekspertui K. M., Adresas: Vytauto g. 47, LT-42100 Rokiškis, bei užduodant jam apeliaciniame skunde nurodytus klausimus.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pareiškėjo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo. Sprendime nėra pateikiama jokių argumentų, kodėl teismas daro tokią išvadą. Ši išvada iš esmės yra grindžiama deklaratyvia prezumpcija, neva pareiškėjo kaltė egzistuoja tik todėl, kad pareiškėjas yra policijos pareigūnas. Toks kaltės aiškinimas neatitinka nei teisės aktų turinio, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos pareigūnų vardo pažeminimo bylose (nutartys administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, A62-1099/2011), kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, tik kai yra nustatoma visuma aplinkybių: pareigūno kaltė ir veika sukeltos pasekmės. Nesant bent vienos iš jų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra reikalinga nustatyti ar konstatuoti pareigūno kaltę, susijusią su pareigūno vardo pažeminimu, yra nepagrįsta ir neteisinga. Be to, aiškinant 2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-437 1.3. punkto normą lingvistiškai, matoma, jog tai nėra imperatyvi norma ir griežčiausia nuobauda – atleidimas iš pareigų – neprivalo būti taikoma visais atvejais, o transporto priemonės vairavimas, esant apsvaigus nuo alkoholio, gali būti vertinamas kaip pareigūno vardo pažeminimas arba šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė: „Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas neįtakoja šios teisinės sankcijos taikymo.“. Pažymėtina, tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešo administravimo subjektas ginčo atveju teisme privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011; 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012). Atitinkamai visos abejonės dėl padaryto pažeidimo turi būti aiškinamos pažeidimą padariusio asmens naudai. Šiuo atveju atsakovas turėjo įrodyti pareiškėjo kaltę dėl pareigūno vardo pažeminimo bei akivaizdų autoriteto žeminimo ir pasitikėjimo griovimo faktą. Nei pirmoje instancijoje, nei vykdant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo nebuvo nustatyta.Pareiškėjo kaltės, padarius jam inkriminuotą pažeidimą, nėra. Pirmiausia, kaltė darant veiksmus, kuriais yra ar gali būti pažeminamas pareigūno vardas, kaip ir tarnybinio pažeidimo atveju, nėra tapati kaltei, nustatomai darant administracinės teisės pažeidimą. Tai atskiros, savarankiškos veikos, kurių sudėtys yra nustatomos pagal skirtingų teisės šakų – administracinės ir darbo (statutinės) teisės normas. Dėl to, konstatavus kaltę darant administracinį teisės pažeidimą, tai savaime nereiškia, jog ir drausminis pažeidimas ar pareigūno vardo pažeminimą sukėlę veiksmai buvo padaryti egzistuojant pareigūno kaltei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-990/2008). Antra, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesuvokė, kad gali buti neblaivus ir kad priimdamas sprendimą vairuoti automobilį pažeis tarnybines pareigas – nėra pareiškėjo veiksmuose tyčios, bei pareiškėjas negalėjo net įtarti, kad gali būti neblaivus, nes alkoholį vartojo saikingai, praėjo reikšmingas laiko tarpas nuo alkoholio vartojimo, nebuvo jokių neblaivumo fiziologinių pojūčių, jokių įtarimų nekilo net ir pareiškėjo žmonai – iš to seka, kad nėra ir pareiškėjo neatsargumo darant tarnybinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas išvados, jog „alkoholio pasisavinimas ir skaidymas žmogaus organizme yra individualūs procesai, alkoholio poveikio žmogaus fizinei ir psichinei būklei suvokimas – subjektyvus. Taigi, alkoholio pavartojęs asmuo, vertindamas savo būklę ir spręsdamas dėl galimybės vairuoti transporto priemonę, privalo būti itin atsargus bei apdairus.“ pagrindu padarė išvadą, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai apdairus ir atsargus, nors prie vairo sėdo praėjus beveik 11 valandų nuo alkoholio vartojimo ir tik po to, kai jis ir jo žmona įsitikino, jog nėra jokių galimo neblaivumo požymių. Teismas nevertino minėtų aplinkybių, nevertino ir to, jog pareiškėjas nesėdo už vairo išgėręs ir automobilio nevairavo kai suvokė, jog gali būti neblaivus. Teismas nevertino, jog pareiškėjas, esant nurodytoms aplinkybėms, neturėjo jokių nei objektyvių, nei subjektyvių priežasčių bent įtarti, kad gali būti neblaivus, kas akivaizdžiai patvirtina, jog jis nesuprato ir nesuvokė, kad imdamasis vairuoti automobilį galės pažeminti pareigūno vardą, juolab, kad prieš tai, ėmėsi visų galimų veiksmų, kad tokio vardo pažeminimo būtų išvengta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aiškiai suvokė, kad išgėrus automobilio vairuoti negalima, kad tai yra teisės pažeidimas ir būtent tuo tikslu įvykio išvakarėse 2015 m. gegužės 8 d. išgėręs, automobilį paliko ir namo grįžo ne pats vairuodamas, o jį parvežė. Tai akivaizdžiai parodo, jog tuo atveju, jei pareiškėjas būtų suvokęs, kad gali būti neblaivus, jis nebūtų vairavęs automobilio, kaip to nedarė, kai buvo išgėręs ir aiškiai suvokė, jog yra neblaivus. Aplinkybę, jog pareiškėjas nesuvokė ir neturėjo pagrindo suvokti, kad vis dar gali būti neblaivus, patvirtina ir tai, jog jis vos 0,08 viršijo nustatytą leistiną blaivumo ribą. Akivaizdu, jog jam važiuojant jau po valandos joks girtumas jam net nebūtų nustatytas, ką patvirtina ir byloje esantys 2015 m. gegužės 9 d. Respublikinės Panevėžio ligoninės Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 40 duomenys, vadovaujantis kuriais 10 val. 33 min. pareiškėjo iškvėptame ore buvo tik 0,19 promilių alkoholio. Pažymėtina, jog neblaivumo momentas, kurį taip akcentuoja teismas, yra svarbus vertinant administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, tačiau vertinant, ar asmuo kaltais veiksmais pažemino pareigūno vardą, yra svarbu ne pats faktas, kad asmuo buvo neblaivus, tačiau tai, koks jo buvo neblaivumo laipsnis, kokios buvo kitos su tokiais veiksmais susijusios faktinės aplinkybės. Pripažinus, jog bet koks neblaivumo laipsnis, viršijantis leistiną 0,4 promilių ribą sąlygoja pareigūno vardo pažeminimą, būtų sukuriama situacija, kuomet net ir pareigūnas, kurio neblaivumas yra 0,41, bus visuomet laikomas pažeminusiu pareigūno vardą, vien dėl to, jog leistina riba buvo viršyta. Vadovaujantis siūlomu teismo aiškinimu vien tas faktas, jog leistina norma neblaivumo buvo viršyta, savaime suponuoja pareigūno kaltės prezumpciją ir jokių kitų aplinkybių vertinti nereikia. Tačiau toks teismo siūlomas aiškinimas iškreipia paties Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį, vadovaujantis kuriuo kaltė turi būti nustatyta ir ji nėra preziumuojama, ką šiuo atveju darė teismas. Be to, teismas prieštarauja pats sau, argumentuodamas neva pareiškėjo kaltės nustatymą. Viena vertus, teigia, jog pareiškėjas „privalėjo įvertinti, kad jo veiksmai, neblaivumo būsenoje vairuojant transporto priemonę, ne tik pažeis teisės aktų reikalavimus, bet ir akivaizdžiai pažemins vidaus tarnybos sistemos autoritetą“, kita vertus, nenurodo, iš ko sprendžia, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad praėjus 11 valandų po saikingo alkoholio vartojimo, gerai išsimiegojus, pavalgius ir nusiprausus, jis vis dar yra neblaivus. Kaip minėta, teismas nevertino to, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 8 d. kai žinojo, jog yra neblaivioje būsenoje, padarė būtent tai, ką teismas nurodė, jog jis turėjo padaryti – nesėdo prie vairo ir namo grįžo ne pats vairuodamas. Šios aplinkybės aiškiai parodo pareiškėjo psichologinį santykį su jo atlikta veika, kuris akivaizdžiai atskleidžia, jog pareiškėjo kaltė atliekant veiksmus, kuriais galėtų būti pažemintas pareigūno vardas, neegzistuoja. Taip pat pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė ir nenurodė, kokie pareiškėjo veiksmai ir kitos bylos aplinkybės kaltės egzistavimą pagrindžia. Tokiu būdu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį.Pareiškėjo veika nesukelia akivaizdaus autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo ar kompromitavimo. Nagrinėjamu atveju teismas antrosios sąlygos – autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo ar kompromitavimo, buvimą iš esmės konstatavo remdamasis deklaratyviu teiginiu, jog pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Sprendime iš esmės kelis kartus pacitavęs šį sakinį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą. Tačiau kaip ir nustatant kaltę, teismas netyrė ir nevertino nei pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdžio, nei jo kaltės formos, nei pažeidimo padarymo aplinkybių. Pažymėtina, jog šios aplinkybės yra tik formaliai perrašomos teismo sprendime, tačiau niekur nepateikiamas jų vertinimas ir jų įtaka teismo išvadoms. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas neįvertino ir neatsižvelgė į šias aplinkybes, turinčias esminės reikšmės pareiškėjo padaryto pažeidimo kvalifikavimui: a. Pareiškėjas pažeidimą padarė ne tarnybos metu, o būdamas atostogose; b. Pažeidimas padarytas nepavojingomis aplinkybėmis, o leidžiamas neblaivumo laipsnis viršytas labai nežymiai – 0,08 promilių; c. Pažeidimu pareiškėjas nesukėlė jokių neigiamų padarinių visuomenei, tokių kaip sukeltas eismo įvykis ar kt.; d. Pareiškėjas su nustatytu neblaivumo laipsniu nesutiko ir nurodė, jog jo neblaivumas buvo nustatytas pažeidžiant parodymų alkotesteriu ėmimo procedūrą, kas tikėtina ir sąlygojo rezultatų neatitikimus. Aplinkybę, jog matavimai tikrinimo metu buvo atlikti galimai netinkamai, papildomai patvirtina tai, kad 2015 m. gegužės 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. T-A 3805/15 (01), kurios 13 punkte nurodoma: „A. Ž. kraujyje rasta 0,30% promilės etilo alkoholio“, bei VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 40, kuriame nurodoma, jog fiziologinių neblaivumo požymių nėra, o alkoholio kiekis iškvėptame ore 10 val. 33 min. – 0,19 promilių, o 11 val. 03 min. – 0,14 promilių. Pakartojus matavimą ligoninėje vos po pusvalandžio alkoholio kiekis nukrito tik 0,05 promilių. Taigi, akivaizdu, jog atliekant policijos pareigūnui matavimus prieš valandą iki tyrimų ligoninėje, jie buvo atlikti netinkamai, nes pareiškėjui buvo nustatytas 0,48 promilių neblaivumas, taigi net 0,29 didesnis nei ligoninėje, kas objektyviai yra neįtikėtina; e. Pareiškėjas už automobilio vairo sėdo tik išsimiegojęs ir tik todėl, kad jautėsi blaivus ir pailsėjęs. Jis ėmėsi visų priemonių, kad privatus gyvenimas nepakenktų jo, kaip policijos pareigūno, reputacijai ir jis būtų pavyzdžiu kitiems asmenims, t. y. išgėręs jis paliko savo automobilį ir nevairavo jo kol neišsimiegojo ir neišblaivėjo, t. y. pareiškėjas už automobilio vairo po alkoholinių gėrimų vartojimo sėdo tik praėjus beveik 11 valandų ir tada, kai jautėsi visiškai blaivus. Be to, atsakovas neįvykdė 2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-437 1.5 punkte numatytos pareigos sudaryti sąlygas išsamiai ir nešališkai ištirti darbuotojų nusižengimų aplinkybes ir priežastis, ką patvirtino ir teismo posėdžio metu, nurodydamas neva ištirti reikšmingų aplinkybių negalėjo, nes nebuvo pateiktas paaiškinimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik nepašalino šio atsakovo surašyto patikrinimo akto prieštaringumo, bet sprendime tiesiog perrašė jo deklaratyvius, niekuo neįrodytus teiginius. Pažymėtina, jog pareiškėjas nesiekė vairuoti transporto priemonės neblaivus, o už vairo sėdo tik išsimiegojęs ir jautęsis blaivus. Jis padarė viską, ką tokioje situacijoje galėjo padaryti bet koks protingas asmuo ar pareigūnas, kad automobilis nebūtų vairuojamas neblaivioje būsenoje. Be to, byloje esančių pareiškėjo blaivumo parodymų prieštaringumas sukuria pakankamą pagrindą abejoti policijos pareigūno nustatytais pareiškėjo neblaivumo duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pareiškėjas prašė teismo skirti ekspertizę, kad byloje esančių duomenų apie pareiškėjo kraujyje ir iškvėptame ore esantį alkoholio kiekį pagrindu specialių žinių turintis asmuo galėtų įvertinti ir pateikti išvadą apie policijos reido metu alkotesterio parodymų tikslumą ir patikimumą pareiškėjo atžvilgiu ir tokiu būdu pašalintų esančius duomenų prieštaringumus. Nepaisant to, teismas šią ekspertizę atsisakė skirti, neįvertinęs to, jog byloje esantys duomenys apie pareiškėjo blaivumą yra prieštaringi ir nevienareikšmiai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visuomenė tikisi, kad pareigūnai nevairuos neblaivūs. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad kartu visuomenė tikisi iš pareigūnų sąžiningo ir teisingo elgesio. Būtent todėl, apibrėžiant pareigūnų vardo pažeminimo sąvoką, kaip esminė sąlyga tokiam pažeidimui konstatuoti buvo nustatyta pareigūno kaltė. Kadangi net ir visuomenė suvokia, kad tam tikrais atvejais, net ir egzistuojant objektyviajai pažeidimo pusei, asmuo gali būti nekaltas. Šiuo atveju teismas visiškai tai ignoravo. Visuomenė šiuo atveju yra suinteresuota, kad pareigūnai, kurie sėda prie vairo girti, aiškiai tai suvokdami, būtų pašalinti iš tarnybos. Tačiau visuomenė nėra suinteresuota, kad sąžiningas pareigūnas, kuris padarė viską, kas nuo jo priklauso, kad nevairuotų neblaivus ir kurio girtumo laipsnis vos viršijo leistiną normą vien atsitiktinumo dėka, nebūtų pašalinamas iš pareigų. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pareigūno vardo pažeminimo pareigūnui neblaiviam vairuojant automobilį yra suformuota pareigūnų, kurių girtumas viršijo vidutį, atžvilgiu. Tai tik dar kartą patvirtina, jog pareiškėjo atvejis nėra tipinis neblaivaus pareigūno atvejis, todėl jo negalima vertinti lygiai taip pat, kaip pareigūnų, kurie sėda už vairo ką tik išgėrę. Taigi, šiuo atveju teismas nevertino, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas buvo sustabdytas neblaivus ir kas tą minimalų neblaivumą sąlygojo, teismas išvadą, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, iš esmės pagrindė vien tik tuo faktu, kad pareiškėjui buvo nustatytas neblaivumas, iš to, teismo nuomone, seka, kad pareigūno vardas yra pažemintas. Šį faktą teismas vertino atsietai ir izoliuotai nuo kitų faktinių bylos aplinkybių, todėl jo sprendimas nėra objektyvus ir juo nebuvo atskleista bylos esmė.Dėl ekspertizės byloje skyrimo pažymėtina, jog byloje esantys duomenys apie pareiškėjo blaivumą 2015 m. gegužės 9 d. yra prieštaringi: i. 2015 m. gegužės 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvados Nr. T-A 3805/15 (01) 13 punkte nurodoma: „A. Ž. kraujyje rasta 0,30% promilės etilo alkoholio“; ii. VšĮ „Respublikinė Panevėžio ligoninė“ Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 40 nurodoma, jog A. Ž. fiziologinių neblaivumo požymių nėra, o alkoholio kiekis iškvėptame ore 10 val. 33 min. – 0,19 promilių, o 11 val. 03 min. – 0,14 promilių. Pakartojus matavimą ligoninėje vos po pusvalandžio, alkoholio kiekis nukrito tik 0,05 promilių; iii. Valstybinės teismo medicinos tarnyba, kuri remiasi specialiomis mokslo žiniomis apie alkoholio skaidymąsi linijine tvarka, jo skaidymosi greitį ir medicinos tikslais taikomą atgalinio skaičiavimo metodą, nurodė, kad, atsižvelgus į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto nustatytą alkoholio kiekį A. Ž. kraujyje, paimtame 2015 m. gegužės 9 d. 10 val. 30 min. ir pritaikius atgalinį skaičiavimą, 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min. A. Ž. kraujyje buvo nuo 0,43 iki 0,63 promilių (b. l. 80); iv. Tikrinant pareiškėją alkotesteriu 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min. policijos reido metu, jo neblaivumas buvo nustatytas atsižvelgiant į alkoholio kiekį jo iškvėptame ore. Alkotesterio duomenimis alkoholio kiekis iškvėptame ore buvo 0,48 promilių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad duomenys apie pareiškėjo blaivumą yra patikimi, tačiau šią išvadą jis darė iš esmės lygindamas du nesulyginamus matmenis – alkoholio kiekį kraujyje ir alkoholio kiekį iškvėptame ore. Pažymėtina, jog alkoholio kiekis kraujyje yra didesnis nei iškvėptame ore, todėl esant duomenims, kad 2015 m. gegužės 9 d., 9 val. 15 min. pareiškėjo kraujyje alkoholio galėjo būti 0,43 promilės, ir duomenims, kad pareiškėjo iškvėptame ore po valandos 10 val. 33 min. buvo tik 0,19 promilės, yra akivaizdu, jog prieš valandą, kai pareiškėjas buvo tikrinamas policijos pareigūnų, jo iškvėptame ore negalėjo būti 0,48 promilės alkoholio, nes net kraujyje jis buvo mažesnis, o ir dvigubai nukristi, lyginant su policijos reido metu nustatytu, tikėtina negalėjo. Byloje nėra ekspertinės išvados dėl to, koks galėjo būti alkoholio kiekis pareiškėjo iškvėptame ore policijos reido metu, įvertinus vėlesnius duomenis apie buvusį alkoholio kiekį kraujyje ir iškvėptame ore. Tačiau tokie duomenys yra ir buvo būtini, siekiant teismui pašalinti byloje esančius prieštaringumus, susijusius su pareiškėjo neblaivumo laipsniu, nes nei teismas, nei pats pareiškėjas neturi specialių žinių, reikalingų paaiškinti minėtiems neatitikimams. Svarbu tai, jog nagrinėjamu atveju tik eksperto išvada gali papildomai patvirtinti pareiškėjo įrodinėjamas aplinkybes, jog jis 2015 m. gegužės 9 d. sėsdamas už automobilio vairo pagrįstai buvo įsitikinęs, jog yra blaivus, ir jog policijos reido metu alkotesteriu nustatyti paimti duomenys nebuvo teisingi. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokias pareiškėjo teises nepagrįstai apribojo, tokiu būdu nepašalindamas byloje esančių duomenų prieštaringumo, dėl ko netinkamai nustatė dalį bylos faktinių aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, prašoma apeliacinės instancijos teismo skirti byloje ekspertizę, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrui ekspertui K. M., užduodant tokius klausimus: a) jei A. Ž. kraujyje 2015 m. gegužės 9 d., 10 val. 30 min. rasta 0,30% promilės etilo alkoholio, o iškvėptame ore 2015 m. gegužės 9 d., 10 val. 33 min. rasta 0,19 promilių alkoholio, o 11 val. 03 min. – 0,14 promilių, koks galėjo būti alkoholio kiekis A. Ž. iškvėptame ore tos pačios dienos 9 val. 15 min; b) ar 2015 m. gegužės 9 d. 9 val. 15min. iškvėptame ore esant 0,48 promilių alkoholio kiekiui, kai alkoholis buvo vartotas 2015 m. gegužės 8 d. vakare, po 8-9 val. miego, pavalgius ir nusiprausus po dušu A. Ž. galėjo įtarti, kad jis yra neblaivus. (Pareiškėjas patvirtina, jog apmokės visas teismo eksperto išlaidas).

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109-110) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad nėra surinka užtektinai duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę dėl pareigūno vardo pažeminimo. 2015 m. birželio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-1S-67 ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikta užtektinai duomenų, įrodančių pareiškėjo kaltę dėl pareigūno vardo pažeminimo.Iš esmės nėra svarbu, kaip stipriai pareiškėjas vairavo apsvaigęs, jei apsvaigimo laipsnis pažeidžia teisės aktus, visuotinai pripažintas taisykles ir moralės normas. Šis įvykis buvo plačiai aptarinėjamas spaudoje ir internete.Pareiškėjas turėjo ilgametės patirties vidaus tarnybos sistemoje, išmanė teisės aktus ir pats juos taikė. Jis tvirtina, kad neturėjo nei objektyvių, nei subjektyvių priežasčių įtarti, kad gali būti neblaivus. Tačiau asmuo, vartojęs iš vakaro stiprius alkoholinius gėrimus, turi objektyvių priežasčių suabejoti savo galėjimu vairuoti. Tai rodo, kad pareiškėjas nesugebėjo kritiškai įvertinti savo būklės, nors privalėjo itin atsakingai tai padaryti. A. Ž. pasirašytinai supažindintas su 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“, kuris įpareigoja policijos įstaigų vadovybę nesitaikstyti su policijos pareigūnais, vairuojančiais transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių ar kitų medžiagų, ir taikyti tokiems pareigūnams griežčiausias atsakomybės priemones. A. Ž. buvo žinomos pasekmės, kilsiančios už konkrečius teisės pažeidimus, kurie vertinami kaip pareigūno vardo pažeminimas.Pareigūnė R. P., tikrinusi pareiškėją alkoholio kiekio matuokliu (apie 9 val. 15 min.), tarnybiniame pranešime įrašė, kad, bendraujant su A. Ž., nuo jo sklido alkoholio kvapas. Šis faktas užfiksuotas ir 2015 m. gegužės 9 d. 10 val. 15 min. surašytame Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 40. Todėl kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas prie vairo sėdo tik po to, kai jis pats ir jo žmona įsitikino, jog nėra jokių galimo neblaivumo požymių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kaip pažeminęs pareigūno vardą, buvo atleistas pagrįstai.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą, teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl, nagrinėdami bylas, teismai privalo vadovautis panašiose bylose nustatyta teismų praktika.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl įsakyme nurodytų nusižengimo aplinkybių, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas minėtų nuostatų ir apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiu vertinimu bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu, iš naujo teismo motyvų nekartoja, o tik juos papildo, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjo prašymu skirti teismo ekspertizę, pavedant pareiškėjo nurodytam ekspertui Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrui ekspertui K. M., atsakyti į klausimus dėl pareiškėjo neblaivumo būklės administracinio teisės pažeidimo padarymo metu nėra pagrindo.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartimi ATP byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 9 d. 9 val. 15 min. Panevėžio rajone, Berčiūnų kaime, kelio A-9 7-me kilometre, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 0,48 promilių girtumas. Šiuo įrodymu teismas neturi pagrindo netikėti ir, vertindamas jį su kitais įrodymais, daro išvadą, jog pareiškėjo girtumo faktas yra įrodytas ir abejonių nekelia.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje konstatavo, kad pareiškėjo vairavimo neblaiviam faktas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme vertinamas (kvalifikuojamas) kaip pareigūno vardo pažeminimas (2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012).

Atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu yra imperatyvi šiame Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-193/2011).

Tai reiškia, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus, žeminančiais pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-465/2013). Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-956/2010).

Nustatyto neblaivumo laipsnis įtakos atleidimo pagrindui neturi, pakanka tik nustatyti faktą, kad pareigūnas vairavo automobilį neblaivus.

Visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro vidaus tarnybos atstovas (pareigūnas), kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja.

Toks policijos pareigūno veiksmų pobūdis akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010).

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrįstai pripažintas teisėtu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.