Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir skolos išieškojimo iš skolininko A. R., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorius kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu, prašė priteisti iš skolininko A. R. 1591,62 Eur skolos, 398,34 Eur palūkanų, 5,00% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 11,00 Eur žyminį mokestį, nurodydamas, jog skolininkas neapmokėjo 1998-09-16 pradinio kreditoriaus išrašytos sąskaitų Nr. 5001734854 ir nr. 5001734855, liko skolingas 1591,62 Eur, skolą 2008-12-23 perėmė kreditorius Lindorff Oy, kuris prašo priteisti ir 5 procentų palūkanas, apskaičiuotas nuo 2011-05-25 iki 2016-05-25.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-31 nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kreditoriaus pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad reikalavimo teisė kreditoriui pirminio kreditoriaus Lindorff Oy buvo perleista dar 2008-12-23 sutartimi, kreditorius dėl perimtos skolos išieškojimo kreipėsi tik 2016 m., todėl, teismo nuomone, paties kreditorius nepagrįstas delsimas, nesavalaikis kreipimasis į teismą sąlygojo beveik 400 eurų siekiančių palūkanų atsiradimą. Pažymėjo, kad 2011-05-05 galiojusios CK Šeštos knygos IV dalies nuostatos, apibrėžiančios vartojimo pirkimo- pardavimo sutarčių ypatumus, numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu klausimu yra suformuota Klaipėdos apygardos teismo praktika (civilinė byla Nr. 2A-1196-123/2012).Kreditorius Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, (apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad:kreditoriaus reikalaujamas priteisti palūkanų dydis, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas;atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apelianto prašomi išieškoti nuostoliai (palūkanos) yra aiškiai neprotingi ir nepagrįsti, nes kreditorius turi teisę pats pasirinkti jo pažeistų teisių gynimo būdą: vykdyti ikiteisminį skolos išieškojimą arba ginti savo teises teisme. Be to, jei kreditorius kreiptųsi į teismą dėl skolos priteisimo iš karto po cesijos sutarties sudarymo, t.y. 2008 metais, iš skolininko prašomos priteisti palūkanos nebūtų buvusios mažesnės, kadangi skolininkas jau 2008 metais piniginę prievolę įvykdyti buvo pradelsęs daugiau kaip penkerius metus.pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai taikė Klaipėdos apygardos teismo nutartyje Nr. 2A-1196-123/2012 suformuotą praktiką, nes nesutampa faktinės minėtos bylos aplinkybės.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Pareiškimai dėl teismo įsakymų išdavimo nagrinėjami CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, reglamentuojančioje tiek pareiškimams taikomus specialiuosius reikalavimus, tiek jų priėmimą. Įstatyme numatyta, kad kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Proceso įstatyme taip pat numatyta galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis); minėtas pagrindas taikytinas tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba aiškiai laikytinas nepagrįstu. Kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo neprivalo pridėti atitinkamų jo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, ar įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimo dydį arba patvirtinančių skolininko atsakomybę už kreditoriaus patirtus nuostolius.CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas paskaičiavo 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2016-05-25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos laikytinos palūkanomis, numatytomis CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, t. y. palūkanomis, kurias skolininkas privalo mokėti už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju kreditorius turėjo teisę prašyti priteisti šias palūkanas iš terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusio skolininko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokių būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir palūkanas (CPK 439 straipsnis). Kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ribojimas palūkanų dydžiu be pagrindo varžo kreditoriaus procesines teises ir neatitinka CPK XXIII skyriaus nuostatų esmės ir paskirties, pagal kurią teisė gintis nuo pareikšto reikalavimo suteikiama pačiam skolininkui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-1196-123/2012. Minėta nutartis priimta, bylą nagrinėjant iš esmės pagal ginčo teisenos taisykles, vertinant reikalavimo pagrįstumą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamas supaprastinto proceso tvarka ir, minėta, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Reikalavimo pagrįstumo klausimą teismas galės spręsti tuo atveju, jei skolininkas pateiks prieštaravimus dėl galbūt priimto teismo įsakymo, po to, ieškovas – ieškinį, o teismas pereis į bylos nagrinėjimą pagal ginčo teisenos taisykles.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neteisingai konstatavo, jog kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas bei nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Linforff Oy filialą, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.