- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- N-444-37-13
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00794-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarties G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Institucija) 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu G. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 600 Lt bauda. Administracinė nuobauda G. B. paskirta už tai, kad 2009 m. gruodžio 7 d., apie 09.00 val., buvo nustatyta, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ (toliau – ir UAB „Domus firma“) direktoriumi, neįvykdė 2009 m. lapkričio 6 d. privalomuoju nurodymu Nr. 53 teikto reikalavimo iki 2009 m. gruodžio 5 d. pašalinti iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes. Tokiais veiksmais G. B. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 4 ir 7 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 punktą
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad G. B. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta, nuobauda paskirta teisėtai ir yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, todėl ginčijamas Institucijos nutarimas teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju vykdyti darbai atitinka statinių statybos apibrėžimą Statybos įstatymo 2 straipsnio prasme ir galėjo būti vykdomi tik pagal įstatymų nustatyta tvarka suderintus statinių projektus bei gavus statybos leidimą. Atkreipė dėmesį, jog šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. 4-2594, kuriame nurodoma, kad UAB „Domus firma“ direktoriui G. B. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir statybos sustabdymo aktas. Tuo tarpu 2009 m. lapkričio 6 d. UAB „Domus firma“ buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. 53, nurodantis iki 2009 m. gruodžio 5 d. pašalinti iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes; apie įvykdymą informuoti Kauno miesto agentūrą. Tačiau iš byloje esančio Institucijos pareigūno 2009 m. gruodžio 7 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad minėtas 2009 m. lapkričio 6 d. privalomasis nurodymas Nr. 53 nebuvo įvykdytas. Teismas pažymėjo, kad taip administracinėn atsakomybėn patrauktas G. B. pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 4 ir 7 punktus, kuriuose numatyta, jog gamtos išteklių naudotojai, paaiškėjus, kad aplinkai gresia pavojus, privalo imtis priemonių, jog būtų jo išvengta, o atsiradus žalingiems padariniams, neatidėliodami juos pašalinti ir informuoti atitinkamus aplinkos apsaugos pareigūnus bei institucijas ir vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125 bei 126 punktus vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos pažymimos ūkinės veiklos apribojimų planuose bei jos tvarkomos pagal planavimo projektus; pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, dirbti žemę, ardyti velėnas. Akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą konstatavo, kad nuosavybės teise priklausančiuose ir Neries upės pakrantėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančiuose žemės sklypuose yra nustatyta vandens telkinių apsaugos juosta ir zona, o šio fakto neginčijo ir pats pareiškėjas. Šiuo aspektu pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, ši faktinė aplinkybė nekvestionuotina. Be to, nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog Neries upės pakrantės apsaugos juostoje esanti 20 metrų pločio juosta nuo Neries upės yra saugoma teritorija, kurioje be specialių leidimų negalima vykdyti jokių darbų. Tačiau šiuo atveju Neries upės pakrantės apsaugos juostoje ekskavatoriumi buvo kasama tranšėja, tranšėjoje ir ant šlaito klojama geotekstilės plėvelė, ant jos klojamos gelžbetoninės akytos plokštės, kurios buvo įgilinamos į iškastą tranšėją žemės paviršiuje ir armatūrinio plieno kabėmis įtvirtinamos į žemę, ką patvirtina byloje esančios nuotraukos. UAB „Domus firma“, neturėdama patvirtintos projektinės dokumentacijos, suformavo grunto pylimą ir jo kraštą nuo Neries upės sustiprino geotekstilės plėvele bei gelžbetoninėmis plokštėmis. Šie neteisėti veiksmai, atlikti Neries upės dešiniajame krante, akivaizdžiai susiaurino Neries upės vagą, pakeitė pakrantės šlaito nuolydį, be projekto atlikti darbai neužtikrino šlaito stabilumo. UAB „Domus firma“, vykdydama savavališkus darbus, išardė ir pasisavino anksčiau plokštėmis stiprintos Neries upės pakrantės ruožą bei perkėlė plokštes ant naujai suformuoto pylimo, taip sukeldama grėsmę šlaito stabilumui. Taip pat nurodė, jog buvo pažeistos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, būtinas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti, bei paklusti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Remiantis Aplinkos apsaugos įstatymo 16 ir 17 straipsniais, juridiniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti poveikio aplinkai statybą, projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai išvengti. Ši projektinė dokumentacija nustatyta tvarka turi būti suderinta su vietos savivaldos institucijomis ir Aplinkos ministerija. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas nustato saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. Pagal šį įstatymą saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Vadovaujantis minėto įstatymo 20 straipsniu, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta, kurioje draudžiama dirbti žemę, ardyti velėną. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D-629 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ pasakyta, kad šis reglamentas nustato žemės darbų vykdymo reikalavimus, o reglamento 3 ir 4 punktai įtvirtina, jog žemės darbai teritorijose, kurioms yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, atliekami tik gavus statinio statybos leidimą. Taigi, G. B. turėjo vadovautis detaliuoju planu ruošiant dokumentus statybos planavimui, nes krantinės įrengimas saugomoje pakrantės apsaugos juostoje, senos pakrantės išardymas turi būti numatytas projektinėje dokumentacijoje bei suderintas pagal nustatytus įstatymo reikalavimus.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. B. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimą bei grąžinti bylą Institucijai nagrinėti iš naujo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo advokato L. M. teismo posėdyje išsakytų argumentų, jog nagrinėjamoje byloje reikia atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 pagal pareiškėjo UAB „Domus firma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Domus firma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo ir privalomojo nurodymo panaikinimo pateiktus išaiškinimus. Akcentuoja, kad minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog iš privalomajame nurodyme Nr. 52 ir jo pagrindu priimtame privalomajame nurodyme Nr. 66 nustatytų faktinių aplinkybių nėra aišku, ar pareiškėjui įvykdžius privalomojo nurodymo Nr. 66 reikalavimus, t. y. pašalinus iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes, žala aplinkai ar grėsmė jai kilti bus panaikinta. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog minėtoje byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, kad yra reali (objektyvi) grėsmė, jog bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju G. B. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto pažeidimo padarymo metu) įtvirtinta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymas laiku užtraukia baudą piliečiams nuo 50 Lt iki 100 Lt, pareigūnams – nuo 200 Lt iki 1 000 Lt.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. B. padarė ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl G. B. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.
Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 51¹⁴ straipsnio nuostatų taikymą, yra ne kartą akcentavęs, kad siekiant konkretų asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn už aptariamą veiką, būtina nustatyti dvi faktines aplinkybes: 1) privalomojo nurodymo galiojimą ir 2) reikalavimų neįvykdymą laiku, t. y. analizuojamam pažeidimui konstatuoti būtina ir pakankama sąlyga yra nustatyti, jog nustatytu terminu neįvykdytas duotas privalomasis nurodymas, kuris nėra panaikintas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio ir ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N17-783/2006, 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-568/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-2355/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju duotas privalomasis nurodymas Nr. 53 būtų apskųstas ir pakeistas ar panaikintas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio bei ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi, darytina išvada, kad minėtas privalomasis nurodymas Nr. 53 yra galiojantis ir laikytinas teisėtu. Tuo tarpu šio privalomojo nurodymo neįvykdymą nustatytu laiku patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo advokato L. M. paaiškinimai, Institucijos pareigūno tarnybinis pranešimas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nuotraukos, administracinio teisės pažeidimo protokolas ir kiti byloje esantys duomenys (b. l. 26, 30, 57–66, 112–113), be to, šios aplinkybės neneigia ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Tai įvertinus, konstatuotina, kad šiuo atveju G. B. už ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas teisėtai ir pagrįstai. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl privalomojo nurodymo Nr. 53 reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo šioje byloje nenagrinėtinos, kadangi bylų, kuriose sprendžiama dėl asmens atsakomybės už ATPK atskiruose straipsniuose numatytų pažeidimų padarymą, nagrinėjimo dalykas yra asmens kaltės padarius tam tikrą veiką klausimas, o ne privalomojo nurodymo, kurio apskundimui yra įtvirtinta atskira tvarka, teisėtumas bei pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-961/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 pateiktus išaiškinimus. Juolab kad minėtoje byloje teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl nagrinėjamai bylai aktualaus privalomojo nurodymo Nr. 53 teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.